EKSPERTĖS IŠVADOS

Šiam konkursui parinkau, mano manymu, lengviausiai išverčiamą F.S.Fitzgeraldo apsakymą, pirmą jo puslapį, be jokių ypatingų duobių ar akivarų. Norėjau, kad dalyviams (gal būsimiems kolegoms?) būtų smagu versti. Nurodžiau originalo publikacijos datą (1929 m.) ir leidinio pavadinimą, kad vertėjai atsižvelgtų į istorinį ir kultūrinį kontekstą.

Užsienio spaudos leidinių pavadinimų paprastai neverčiame, tiesiog rašome juos kursyvu arba išskiriame kabutėmis. Bet daugelis konkurso dalyvių pavadinimą Saturday Evening Post vis dėlto nusprendė išversti. Ką gi... „Šeštadienio vakaro laikraštis“ – neblogas variantas, nors iš tikrųjų tai buvo į laikraštį panašus savaitinis žurnalas. Čia už stropumą noriu pagirti EN29: „Publikuota savaitraštyje „Saturday Evening Post“ 1929 metų rugpjūčio 17 dieną.“ Labai informatyvu. EN34 įdėjo išnašą. Tai irgi neblogai, nors šiais laikais gal nebūtina. EN42 parašė, kad tai „Šeštadienio vakaro žinios“. Nustebino keli vertėjai, kurie žodį „post“ išvertė visiškai neatsižvelgdami į istorinį kontekstą: EN56 („Šeštadienio vakaro pranešimas“), EN8, EN23, EN31, EN39 ir EN50 („Šeštadienio vakaro įrašas“). Na, koks ten galėjo būti pranešimas ar įrašas? Juk tais laikais ir Amerikoje dar nebuvo nei socialinių tinklų, nei interneto portalų.

Kūrinio pavadinimą tinkamai išversti dažnai galime tik perskaitę visą kūrinį. Iš šio konkurso dalyvių to nebuvo reikalaujama, bet manau, kad daugelis vis dėlto perskaitė visą apsakymą, susiradę jį internete. Įdomiausias čia asmeninio įvardžio vienaskaitos arba daugiskaitos pasirinkimas. Kalbant ir rašant angliškai, tokia dilema neiškyla, o versdami į lietuvių kalbą, turime apsispręsti: „tavo“ ar „jūsų“. Dauguma konkurso dalyvių pasirinko „tavo“ („Kai buvau tavo amžiaus“, „Tavo metų“, „Kai tau tiek metų“ ir t.t.). Šiais laikais, deja, visi visus tujina, bet nepamirškime, kad apsakymo veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje. Tada žmonės kalbėdavosi pagarbiau. Nei pagyvenęs vyriškis jaunai panelei, nei panelė už ją daug vyresniam ponui nesakydavo „tu“. Todėl esu linkusi pritarti vertėjams, pasirinkusiems daugiskaitą, ypač EN11, EN44 („Jūsų amžiaus“). Bet geri kūrinių pavadinimai dažnai būna daugiaprasmiai. Šis irgi toks. Net kai perskaitai visą apsakymą, ne visai aišku, kieno amžius turimas omeny. Gal at your age tas pagyvenęs vyriškis mintyse sako pats sau? Tokiu atveju tinka EN13 pavadinimo variantas: „Būdamas tokio amžiaus“. Trumpai tariant, galimi keli šio apsakymo pavadinimo vertimo variantai. Aš, nenorėdama atmesti nė vienos prasmės, turbūt versčiau paprastai: „Tokio amžiaus“. Pernelyg toli nuo originalo nukrypo EN21 („Jei būčiau jaunesnis“) ir EN56 („Tavo laikmetis“).

Tom Squires came into the drug store to buy a toothbrush, a can of talcum, a gargle, Castile soap, Epsom salts and a box of cigars. Tiksliausia vardo ir pavardės Tom Squires transkripcija – Tomas Skvairsas. Lietuviškai natūraliau skamba, kai rašoma, kad pagrindinis veikėjas į vaistinę „užėjo“ ar „užsuko“, o ne „įėjo“. Toliau – tikslui reikšti – su slinkties veiksmažodžiu vartotinas ne galininkas, o kilmininkas su prišlijusia veiksmažodžio bendratimi arba be jos: užėjo (nusipirkti) ko? – dantų šepetėlio, talko miltelių dėžutės (arba skardinės) ir t.t. Castile soap – Kastilijos muilas (EN3 dar paaiškino, kad tai ispaniškas alyvuogių aliejaus muilas. Galima ir taip, bet šitoks aiškinamasis vertimo būdas labiau tinka vaikų ir paauglių literatūrai.) Kastilija – vietovardis, todėl labai keista, kad kai kurie konkurso dalyviai jį parašė mažąja raide. Epsom salts – karčioji druska. Tik penki (EN6, EN37, EN38, EN43 ir EN55) iš penkiasdešimt devynių konkurso dalyvių žinojo šį Lietuvoje įprastą Epsomo druskos (magnio sulfato) pavadinimą. Arba netingėjo žvilgtelėti į žodyną. (Epsom – irgi vietovardis, kaip ir Castile. Jį irgi reikėjo rašyti didžiąja raide ir su lietuviška galūne, jeigu jau buvo pasirinktas šis vertimo variantas.)

Having lived alone for many years nereiškia, kad žmogų kankino vienatvė. Jis tiesiog gyveno vienas, gal gana linksmai. Taigi EN2 ir EN6 pasirinkti vertimo variantai (su žodžiu „vienatvė“) skamba pernelyg dramatiškai. „Daugelį metų praleidęs gyvendamas vienas“ (EN4) – sviestas sviestuotas. Vietoj „praleidęs gyvendamas“ reikėjo rašyti tiesiog „pragyvenęs“ (kaip parašė EN25, EN31, EN33 ir keli kiti).

Labai įvairiai konkurso dalyviai vertė žodį methodical: „organizuotas“, „turėjo savų metodų“, „sistemingas“, „pasižymėjo pedantiškumu“ ir t.t. Aš, turėdama omeny visame apsakyme aiškiai juntamą Fitzgeraldo pašaipą, lietuviškai rašyčiau tiesiog „įpratęs veikti planingai“. Panašiai parašė EN3 ir kai kurie kiti vertėjai. Pvz., EN11 šį sakinį išvertė: „Daugelį metų gyvenęs vienas, įprato viską planuoti, todėl laukdamas eilėje rankose spaudė sąrašą.“ Bet čia reikėjo vartoti pusdalyvį: „gyvendamas“, ne „gyvenęs“. O he held the list in his hand juk nereiškia, kad jis tą sąrašą spaudė. Paprasčiausiai laikė rankoje (vienoje rankoje, ne rankose).

... Minneapolis was under two feet of exhilarating, constantly refreshed snow... Čia EN1, EN4, EN39 ir EN50 mane nustebino „dvejomis pėdomis“ ir „dviejomis pėdomis“. „Pėda“ juk nėra daugiskaitinis daiktavardis. Viena pėda, dvi pėdos... dviem pėdomis. EN5 parašė, kad sniego buvo 60 centimetrų, EN13 įdėjo išnašą. Seniau taip darydavom, bet dabar, kai dauguma skaitytojų jau priprato prie Amerikos ilgio matų, šitaip skaičiuoti jau nebūtina. En24 parašė tik kad sniego buvo „storas sluoksnis“. Toks vertimas nepakankamai tikslus.

Cane – lazdelė, ne lazda. Juk veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje. Pagrindinis veikėjas – elegantiškas vyriškis, ne koks valstietis. Crust – (sniego) pluta ar plutelė. Taigi sakinio dalį with his cane Tom knocked two clean crusts of it from his overshoes reikėtų versti „Tomas lazdele nudaužė nuo kaliošų dvi švarias sniego plutas“. EN3 panašiai ir išvertė: „Savo lazdele Tomas nudaužė dvi švarias sniego plutas nuo kaliošų.“ (Nudaužė, o ne nubraukė, nupurtė ar nukratė, kaip parašė kai kurie kiti vertėjai.) Tik čia turėjo būti antra ilgo sakinio dalis, ne atskiras sakinys. Nelabai tinkama žodžių tvarka. Be to, visai nereikia įvardžio „savo“. Juk aišku, kad savo lazdele, ne kieno kito. Angliškame sakinyje tas įvardis būtinas, o lietuviškame – ne. Netiksliai ir netgi komiškai šitą vietą išvertė EN49 („Mineapolis skendėjo daugiau nei pusę metro siekiančioje nuolat atsinaujinančio sniego lavinoje. Lazdele Tomas padaužė per batų viršų ir iškratė dvi švarias pluteles sniego“). EN49 vaizduotė, matyt, įsišėlo. Juk lavina yra kalnų sniego griūtis. Apie jokią laviną šiame apsakyme nerašoma. Overshoes – ne batų viršus, o kaliošai (prisiminkime istorinį kontekstą). Kai kurie vertėjai juos pavadino antbačiais. Gali būti ir taip. Bet aišku, kad pirkėjas vaistinėje batų nenusiauna ir nieko iš jų nekrato. Taip elgtis būtų baisiai nemandagu.

She was a rare blonde, even in that Promised Land of Scandinavians... Labai gaila, kad dauguma konkurso dalyvių, versdami šį sakinį, neįžvelgė Fitzgeraldo ironijos ir aliuzijos į Bibliją. Pažadėtoji žemė – izraelitų sugalvotas pastovus žodžių junginys. Čia nieko negalima įterpti per vidurį. „Pažadėtoje skandinavų žemėje“ (kaip parašė dauguma) ar „Pažadėtajai Skandinavijos Žemei“ (EN2) – klaidingas vertimas. Ta žemė iš tiesų juk ne skandinavų. XX amžiaus pradžioje laimės ieškantys skandinavai plūdo į Mineapolį, panašiai kaip lietuviai į Čikagą. Todėl Fitzgeraldas Mineapolį juokais ir vadina skandinavų Pažadėtąja žeme. Dar keisčiau šią vietą išvertė EN4: „Daug Žadančioje Skandinavų Žemėje“, EN7: „... net ir toje Pažadėtoje žemėje, Skandinavijoje“, EN32: „... pažadėtoje žemėje – Skandinavijoje“, EN38: „...tokioje pažadėtojoje žemėje kaip Skandinavija“. Dėl Dievo meilės! Veiksmas juk vyksta Amerikoje, Mineapolyje. Be to, visi žino, kad Pažadėtoji žemė yra pietinė istorinės Sirijos dalis, o ne Skandinavija. Nesupratau, ką turėjo omeny EN9: „... net palyginus su išžadėtąja Skandinavija...“ Visai taisyklingai išvertė tik EN52: „skandinavų Pažadėtojoje žemėje“, gerai – EN12, EN16, EN40: „skandinavų Pažadėtoje žemėje“ (į tai, kad nevartojo ne per sklandžiausiai skambančios įvardžiuotinės formos, žiūriu pro pirštus; aš čia įvardžiuotinės formos turbūt irgi nevartočiau), neblogai – EN11, EN18, EN29, EN30, EN34, EN46: „skandinavų pažadėtoje žemėje“ (žodį „Pažadėtoje“ reikėjo rašyti didžiąja raide), EN24: „Skandinavų pažadėtoje žemėje“ (kabučių nereikia). Kai kurie vertėjai daiktavardį „skandinavai“ parašė didžiąja raide. Tikriausiai todėl, kad taip rašoma angliškai. Bet lietuviškai tautų pavadinimai rašomi mažąja. Šios pastraipos vertimuose itin daug ir prasmės, ir stiliaus klaidų. Pvz., She was a rare blonde – „Ji buvo reto grožio sutvėrimas“ (EN1); There was warm color in her cheeks... – „Šilta spalva skverbėsi iš jos skruostų...“ (EN44).

Antra duotos ištraukos dalis konkurso dalyviams, matyt, buvo lengvesnė, bet ir čia radau keistai, juokingai išverstų vietų: „Kai sąrašas tiesiog  ištirpo iš jo rankų“; „Ji aiškiai pažiūrėjo į jį be visiško pasitikėjimo savimi (apparently without self-consciousness iš tikrųjų reiškia „nė kiek nesusidrovėjusi“), ir, benykstant pirkinių sąrašui iš galvos, jo širdis pradėjo stuksenti“; „... sąrašui tirpstant, jo širdis daužėsi kaip lenktyninio žirgo“; „Lyg jausdamas skausmą jis patraukė akis nuo jos...“; „... tik per skausmą Tomas nugręžė nuo jos akis...“

Coupé yra dengtas dvivietis automobilis. Tokiais XX amžiaus pradžioje mėgo važinėti turtingi ar bent jau pasiturintys kavalieriai. Manau, kad taip reikėjo ir versti: „... įsėdo į savo dvivietį automobilį“. Taip būtų tiksliau, nes daugelio konkurso dalyvių pasirinktas žodis „kupė“ lietuviškai reiškia „uždaras lengvojo automobilio kėbulas su 2 durimis, 1 eile nejudamų sėdynių, 1 eile sėdynių, kurių atlošai atlenkiami“. EN7 tą coupé pavadino kabrioletu. Bet kupė ir kabrioletas – ne tas pats. Ir dar prisiminkime, kad veiksmas vyksta apsnigtame Mineapolyje. 

Kai kas apskritai nežinia kodėl nukrypo nuo originalo. Pvz.: What worlds I could open out to her! – „Kokius žodžius galėčiau jai ištarti!“ Gal sumaišė worlds su words?

Vertimuose yra ir linksnių vartosenos, ir skyrybos, ir visai vaikiškų rašybos klaidų, tokių kaip „neesu senas“. Beje, ne visi konkurso dalyviai žinojo, kad tiesioginę kalbą reikia versti atskiriant ne kabutėmis (kaip angliškame tekste), o brūkšniu – ir pateikiant atskira pastraipa.

Kad ir kaip atidžiai ieškojau, visiškai gero vertimo, deja, neradau. Bet nė vieno ir neatmečiau, nes visuose yra bent vienas ar du tiksliai, gražiai išversti sakiniai. Kai kuriuose ir daugiau, bet viską sugadina kelios nemenkos kalbos arba logikos klaidos. Aišku, kad visiems dar reikia pasimokyti ir daugiau skaityti geros grožinės literatūros. Ir verstinės, ir originaliosios. Ir lietuviškai, ir angliškai. Tikiuosi, kad šie mano komentarai konkurso dalyviams bus naudingi. Linkiu sėkmės visiems būsimiems vertėjams ir skaitytojams!  

 

Pagarbiai –

Daiva Daugirdienė

 

P.S. Paguosdama tuos, kurie galbūt nuliūdo, dar noriu pasakyti, kad kartą, labai seniai, vienas šiaip jau geras vertėjas Williamo Shakespeare'o eilutę Journeys end in lovers meeting išvertė „Kur, mergele, tu klajoji?“ Ir tai buvo publikuota. Dabar, vertindama Jūsų vertimus iš anglų kalbos, tokių baisių šūvių pro šalį neradau.

 

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

F. Scott Fitzgerald

At Your Age

Saturday Evening Post (17 August 1929)

      Tom Squires came into the drug store to buy a toothbrush, a can of talcum, a gargle, Castile soap, Epsom salts and a box of cigars. Having lived alone for many years, he was methodical, and while waiting to be served he held the list in his hand. It was Christmas week and Minneapolis was under two feet of exhilarating, constantly refreshed snow; with his cane Tom knocked two clean crusts of it from his overshoes. Then, looking up, he saw the blonde girl.

      She was a rare blonde, even in that Promised Land of Scandinavians, where pretty blondes are not rare. There was warm color in her cheeks, lips and pink little hands that folded powders into papers; her hair, in long braids twisted about her head, was shining and alive. She seemed to Tom suddenly the cleanest person he knew of, and he caught his breath as he stepped forward and looked into her gray eyes.

      “A can of talcum.”

      “What kind?”

      “Any kind. . . . That’s fine.”

      She looked back at him apparently without self-consciousness, and, as the list melted away, his heart raced with it wildly.

      “I am not old,” he wanted to say. “At fifty I’m younger than most men of forty. Don’t I interest you at all?”

      But she only said “What kind of gargle?”

      And he answered, “What can you recommend? . . . That’s fine.”

      Almost painfully he took his eyes from her, went out and got into his coupé.

      “If that young idiot only knew what an old imbecile like me could do for her,” he thought humorously — “what worlds I could open out to her!”

 

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

 

 


 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis