KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

EN1

F. Scott Fitzgerald

Kai buvau tavo amžiaus

Saturday Evening Post (1929 Rugpjūčio 17)

Tomas Skuiras įėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuko, talko miltelių, burnos skalavimo skysčio, kastilijos muilo, Epsom druskos bei dėžutės cigarų. Kadangi jau daug metų buvo pragyvenęs vienas, jis buvo organizuotas ir belaukdamas kol bus aptarnautas rankoje laikė prekių sąrašą. Kaip tik buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo padengtas dvejomis pėdomis sniego, kuris ištirpęs vis atsinaujindavo. Tiesa, žmones tai visai džiugino. Su savo lazda Tomas nutrenkė du gabalėlius sniego nuo botų. Tada, pažvelgęs aukštyn, pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo reto grožio sutvėrimas. Tokia ji būtų net toje Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir rožinės rankelės, lankstančios popierėlius su pudra viduje, buvo šiltos spalvos, o ilgos kasos, susuktos aplink galvą, spindėjo gyvybe. Tomui staiga pasirodė, kad ji – švariausias jo matytas žmogus. Jis net sulaikė kvėpavimą kai žengė pirmyn ir žvelgė į jos pilkas akis.

     – Man reikia talko miltelių.

     – Kokių?

     – Nesvarbu. Taip, tie tinka.

Ji pažiūrėjo į jį tarsi nieko nesuprastų, o jo širdis sąrašui tirpstant plakė vis greičiau ir greičiau.

Jis norėjo jai pasakyti, kad nėra senas ir kad būdamas penkiasdešimties jis – jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Dar jis norėjo sužinoti ar bent kiek ją domina.

     – Kokio skalavimo skysčio norėsite?,- tepaklausė ji.

     – Kokį rekomenduotum? Taip, tas tinka,- atsakė Tomas.

Vyras skausmingai atitraukė nuo jos akis, išėjo ir įsėdo į savo mašiną.  „Jei tik ta kvaila jauniklė žinotų, ką toks kvailys kaip aš galėtų jai padaryti – pagalvojo jis pats save pralinksmindamas. – Kokius pasaulius jai atverčiau... “.


EN2

F. Skotas Ficdžeraldas
Tavo amžiaus
Žurnalas "Saturday Evening Post" 1929 metų rugpjūčio 17 diena.

Tomas Skvairsas įėjo į vaistinę įsigyti dantų šepetėlio, talko pudros, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskos ir dėžutės cigarų.
Daugybę metų praleidęs vienatvėje, jis išmoko veikti planuotai, taigi laukdamas, kol bus aptarnautas, rankose laikė sąrašą.
Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis skendėjo dvi pėdos po gaiviu, nuolatos atsinaujinančiu sniegu.
Tomas lazda nubraukė šerkšną nuo botų. Tuomet pakėlęs akis išvydo blondinę. Ji nepaprasta blondinė, netgi tai Pažadėtajai Skandinavijos Žemei, kur mielos geltonkasės nekelia nuostabos. Jos lūpos, skruostai ir rausvos rankytės, kurios suko miltelius į popierių, buvo nusidažiusios šilta spalva. Plaukai, supinti į ilgas kasas ir apsukti aplink galvą, sveikai blizgėjo.
Staiga Tomui pasirodė, jog ši mergina tyriausias žmogus, kurį jis kada nors regėjo. Sulaikęs kvėpavimą, jis žengė žingsnį į priekį ir pažvelgė į jos pilkšvas akis.
- Talko pudros.
- Kokios rūšies?
- Bet kokios...Ši tiks.
Jos, akivaizdžiai be drovumo, žvilgsnis sugrįžo prie Tomo. Kai sąrašas tiesiog  ištirpo iš jo rankų, širdis pradėjo plakti it pašėlusi.
- Aš ne senas,- norėjo pasakyti jis.- Būdamas penkiasdešimties, aš jaunatviškesnis už keturiasdešimtmečius. Nejaugi visai nedominu tavęs?
Ji teištarė:
- Kokio burnos skalavimo skysčio norite?
- Ką galite pasiūlyti? Tiks ir šis.
Beveik skausmingai jis nusuko akis nuo šviesiaplaukės, išėjo ir įsėdo į savo kupė.
Jeigu tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas silpnaprotis, kaip aš, galėtų dėl jos padaryti,- linksmai pamanė jis.- Kokius pasaulius aš jai galėčiau atverti!


EN3

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiuje

Vakarinis šeštadienio laikraštis 1929 rupjūčio 17-oji

Tomas Skvairas užsuko į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, skysčio burnai skalauti, gabaliuko ispaniško alyvuogių aliejaus muilo, magnio sulfato, bei dėžutės cigarų. Ilgą laiką pragyvenęs vienas, jis buvo pratęs planingai veikti, tad laukdamas savo eilės, rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, Mineapolis buvo užklotas dviejų pėdų storio žvilgančia ir vis papildoma sniego danga. Savo lazdele Tomas nudaužė dvi švarias sniego plutas nuo kaliošų. Ir tada, pakėlęs akis, jis pamatė tą šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo reto tipo šviesiaplaukė, net ir šioje Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur patrauklios šviesiaplaukės nėra retenybė. Šilta spalva gaubė jos skruostus, lūpas ir rožines rankutes, kurios vyniojo miltelius į popierių. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas, apsuktas aplink galvą, gyvai švytėjo. Tą akimirką Tomui atrodė, kad ji yra pats švariausias jo pažinotas žmogus. Sulaikęs kvėpavimą, jis žingtelėjo pirmyn ir pažvelgė į jos pilkas akis.

— Skardinę talko miltelių.

— Kurių?

— Neturi reikšmės…Tiks.

Ji tiesiai pažvelgė į jį ir, tirpstant jo pirkinių sąrašui, jo širdis karštligiškai skubėjo įkandin.

— Aš neesu senas,—norėjo ištarti Tomas,—  būdamas penkiasdešimties, aš esu jaunesnis, nei kai kurie keturiasdešimtmečiai. Ar aš tau nė kiek nepatinku?

Bet ji tepasakė:

— Kurio skysčio burnai?

Ir jis atsakė:

— Ką rekomenduotumėte?...Tiks.

Beveik skausmingai jis atitraukė akis nuo jos, išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo dvidurį automobilį.

— Et, jeigu ta jauna kvaiša žinotų ką toks senas asilas kaip aš, galėtų padaryti jos labui,— linksmai pamąstė jis,— kokius pasaulius aš jai galėčiau atverti.


EN4

F. Skotas Fitsdžeraldas

Tavo metų

„Šeštadienio popietė“ publikacija, 1929 rugpjūčio 17

Tomas Skviras atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės dežutės talko miltelių, gerglės skalavimo skysčio, Kastilietiško muilo, magnio sulfato druskos ir pakelio cigarų. Daugelį metų praleidęs gyvendamas vienas jis turėjo savų metodų, todėl kol laukė aptarnavimo, rankoje jis laikė sąrašą. Tai buvo kalėdinė savaitė ir Mineapolis buvo užklotas dviejomis pėdomis gerą nuotaiką nešančio ir vis atsinaujinančio sniego. Tomas savo lazda nubraukė du jau betirpstančius jo pėdsakus nuo savo vandens nepraleidžiančių batų, tuomet pakėlęs akis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo išskirtinė blondinė, netgi toje Daug Žadančioje Skandinavų Žemėje, kur gražios blondinės nebuvo retas dalykas. Ji turėjo šiltos spalvos skruostus, lūpas ir rausvas rankutes, besukančias miltelius į popierių. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas, vijosi aplink galvą švytėdami ir gyvybingi. Staiga Tomui ji pasirodė tyriausia iš visų kada pažinotų žmonių. Atsikvėpęs jis žengė į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis:

     – Skardinę dėžutę talko miltelių.
     – Kokios rūšies?
     – Bet kokios... Bus gerai.

Ji žvelgė į jį akivaizdžiai be jokio drovaus jaudulio ir, kai sąrašas nutrūko, jo širdis pašėlusiai suspurdėjo. „Aš nesu senas“ – norėjo ištarti jis. „Būdamas penkiasdešimties aš jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių vyrų. Negi aš tavęs visai nedominu?“. Tačiau ji tepasakė:

     – Kokio gerklės skalavimo skysčio?

O jis atsakė:

     – Kurį galite rekomenduoti?... Tiks.

Bene skausmingai atitraukęs akis nuo jos, jis išėjo ir įsėdo į savo automobilį. „Jei tik ta kvailutė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti“, pamanė juokais jis. „Kokius žodžius galėčiau jai ištarti!“.


EN5

F. Scott Fitzgerald

Kai buvau Tavo metų

Saturday Evening Post (1929 rugpjūčio 17d.)

Tomas Skvairesas užėjo į vaistinę norėdamas nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko, burnos skalavimo skystį, Kastilijos muilą, Epsom druskų ir cigarų dėžutę. Jau daugelį metų jis gyveno vienas, todėl laukiant aptarnavimo savo rankoje laikė iš anksto paruoštą pirkinių sąrašą. Kalėdų savaitę Mineapolį užklojo 60 centimetrų žvalinantis bei nuolat atsinaujinantis sniego sluoksnis; nuo savo botų lazda jis numušė dvi švarias sniego plutas. Pakėlęs akis į viršų jis pamatė šviesią merginą.

Pažadėtoje Skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retas reiškinys, ji buvo retenybė. Jos skruostai, lūpos ir mažos rausvos rankelės, kuriomis į popierių ji vyniojo miltelius, spindėjo šiluma; sveikai žvilgėjo į kasą supinti bei aplink jos galvą apvynioti plaukai. Žengdamas pirmyn Tomas sulaikė kvėpavimą ir žvelgė jai į pilkas akis. Staiga jam pasirodė, kad ši mergina yra švariausias jo kada nors pažinotas žmogus.

      – Skardinė talko.
      – Kuri?
      – Tiks bet kuri.

Akivaizdu, kad mergina į jį žvelgė nesidrovėdama. Artėjant prie sąrašo pabaigos jo širdis šuoliavo it pašėlusi.

      – Aš jaunas, – norėjo pasakyti jis, – būdamas penkiasdešimties aš esu jaunesnis negu dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Nejaugi nei kiek tavęs nedominu?
      – Koks burnos skalavimo skystis, – tepasakė ji.
      – Gal galėtumėt ką nors rekomenduoti?.. Tiks.

Kone skausmingai Tomas nusigręžė nuo merginos, išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo kupė.

      – Jeigu ta jauna kvailė žinotų, ką šis senas silpnaprotis gali dėl jos padaryti, – juokdamasis pagalvojo jis, – jai atsivertų tiek galimybių!


EN6

F. Scott Fitzgerald

Būnant jūsų amžiaus

Originalas publikuotas žurnale „Saturday Evening Post“ 1929 m. rugpjūčio 17 d.

Tomas Skvairsas užėjo į parduotuvę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, karčiosios druskos ir dėžutės cigarų. Vienatvėje pragyvenęs daug metų, jis pasižymėjo pedantiškumu ir, laukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, Mineapolį džiugino dviejų pėdų storio pusnys, vis pasipildančios šviežiu sniegu; dvi švarias tokio sniego plutas Tomas lazda nusidaužė nuo kaliošų. Tada pakėlė akis ir pamatė blondinę.

 Tokią blondinę kaip ji sutiksi retai, netgi šioje pažadėtojoje skandinavų žemėje, kur simpatiškos blondinės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir nedidelės rausvos rankos, vyniojančios miltelius į popierių, buvo nusidažiusios šilta spalva; jos plaukai, supinti į ilgas kasas, apsuktas aplink galvą, žvilgėjo ir spindėjo gyvybe. Staiga Tomui ji pasirodė esanti tyriausia kada nors regėta būtybė ir, prie jos priėjus ir pasižiūrėjus į pilkas jos akis, jam užgniaužė kvapą.

– Skardinę talko.

– Kokios rūšies?

– Bet kokios... Šitas tiks.

Į Tomą ji pasižiūrėjo lyg į bet kurį kitą pirkėją ir, sąrašui artėjant link pabaigos, jo širdis ėmė plakti vis smarkiau ir smarkiau.

„Aš ne senas, – norėjo pasakyti jis. – Būdamas penkiasdešimties, jaučiuosi jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš jums visiškai neįdomus?“

Bet ji tepaklausė:

– Kokio skalavimo skysčio?

Tomas atsakė:

– Kokį galėtumėte patarti?.. Šitas tiks.

Tomas kone skausmingai nuo jos atitraukė akis, išėjo į lauką ir įsėdo į savo kupė.

„O, kad ta jauna kvailelė žinotų, ką toks senas idiotas kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – pagalvojo jis ironiškai. – Kokius pasaulius galėčiau jai atverti!“


EN7

F. Skotas Fitzdžeraldas

Tavo amžiaus

Saturday Evening Post (1929-08-17)

Tomas Skvajeras įėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuko, skardinės muilo akmens, burnos skalavimo skysčio, universalaus kastiliško muilo, epsomo druskos ir dėžutės cigarų. Pragyvenęs daug metų vienas, jis buvo sistemingas: laukdamas savo eilės rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, ir Mineapolyje prisnigo dvi pėdas žvilgančio ir nuolat atsinaujinančio sniego; su lazda Tomas nupurtė dvi dailias sniego plutas nuo savo botų. Tada, pakėlęs akis į viršų, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo iš tų retų šviesiaplaukių - net ir toje Pažadėtoje žemėje, Skandinavijoje, kur gražios blondinės nėra retenybė. Jos skruostai buvo šiek tiek įraudę, lūpos ir šiltos rankos vyniojo miltelius į maišelius; jos plaukai buvo supinti aplink galvą ilgomis pynėmis. Ji atrodė žvilganti ir judri. Staiga Tomui ji pasirodė kaip tyriausias kada nors matytas žmogus. Jis įkvėpė, žengė į priekį ir pažiūrėjo jai į pilkas akis.

            - Skardinę muilo akmens.

            - Kokio?

            - Bet kokio... tiks bet kas.

Ji aiškiai pažiūrėjo į jį be visiško pasitikėjimo savimi, ir, benykstant pirkinių sąrašui iš galvos, jo širdis pradėjo stuksenti.

            - „Aš ne senis“,- norėjo pasakyti – „būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis už kitus keturiasdešimtmečius vyrus. Ar aš tau neįdomus?“

Bet ji tik paklausė, kokio burnos skalavimo skysčio jam reikia. Ir Tomas atsakė:

            - O ką galite rekomenduoti?.. man tiks bet kas.

Skaudžiai nusukęs žvilgsnį nuo jos jis išėjo ir įsėdo į savo kabrioletą.

            - „Jeigu tik tas jaunas idiotas būtų žinojęs, ką tas senas kvailys būtų padaręs dėl jos“ – pagalvojo jis su ironija. – „kokius pasaulius aš būčiau jai atvėręs.“


EN8 

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiaus

Šeštadienio vakaro įrašas (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairsas įėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, magnio druskos ir dėžutės cigarų. Kadangi jau daug metų gyveno vienas, buvo itin planuojantis ir aptarnavimo laukė su sąrašu rankoje. Ėjo Kalėdų savaitė, ir Mineapolis skendėjo po dviem pėdomis ūpą keliančio, vis pasidengiančio sniego. Lazdele Tomas nuo savo botų nudaužė dvi švaraus sniego krūveles. Tada, pažvelgęs aukštyn, pamatė jauną blondinę.

Ji buvo išskirtinė blodinė net šioje skandinaviškoje Pažadėtojoje žemėje, kur gražios blondinės ne retenybė. Šilumą spinduliavo jos skruostai, lūpos ir rausvos smulkios rankutės, pakuojančios miltelius į popierių. Jos plaukai, supinti į ilgas, aplink galvą apsuktas kasas, žvilgėjo gyvybe. Tą akimirką Tomui ji pasirodė esanti tyriausias jo pažįstamas žmogus, sulaikęs kvėpavimą jis žengė priekin ir pažvelgė į jos pilkas akis.

„Dėžutės talko.“

„Kokio?“

„Bet kokio... Tiks.“

Ji pažvelgė į jį akivaidžiai be jokio susidomėjimo, ir kai sąrašas ištirpo, jo širdis lydėsi ne ką lėčiau.

„Aš nesenas, – norėjo jis sakyti. – Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Negi tavęs nė kiek nedominu?“

Bet ji tepasakė: „Kokio skalavimo skysčio?“

O jis atsakė: „Ką galite rekomenduoti?.. Tiks.“

Kone su skausmu atplėšė nuo jos akis, išėjo ir įlipo į savo kupė.

„Jeigu tik ta jauna kvailelė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti,  – pašaipiai pagalvojo. – Kokius pasaulius galėčiau jai atskleisti!“


EN9

F. Scott Fitzgerald

Kai buvau tavo metų

Šeštadienio vakaras (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Squires įžengė į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, talko, skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskų ir dėžutę cigarų. Gyvendamas daugelį metų vienas, jis išmoko būti savarankiškas, tad laukdamas aptarnavimo, savo rankose laikė jau iš anksto pasirašytą sąrašą. Kalėdų metu Mineapolyje sniegas krito nuolat ir šiandien jau sekė dvi pėdas, tad dar nesusistingusį šviežią sniegą, Tomas, naudodamasis savo lazdele, mikliai nupurtė nuo savo viršbačių. Tuomet, žvelgdamas viršun, jis pamatė už prekystalio stovinčią jauną blondinę merginą.

Jos plaukai buvo neregėto šviesumo, net palyginus su išžadėtąja Skandinavija, kur merginos yra žinomos dėl savo itin šviesių plaukų. Jaunuolės skruostai ir lūpos spinduliavo nepaprasta šiluma, kol ji savo smulkiomis rankomis ant prekystalio vyniojo miltelius. Susuktos plaukų kaseles spindėjo ir atrodė tarsi gyvos. Tomui pasirodė, jog ši mergina yra balčiausias žmogus, kurį jam teko kada regėti, ir, praėjęs arčiau, žvilgtelėjo į jos kvapą gniaužiančias pilkas akis.

     – Talko, – sugebėjo išrėžti jis.

     – Kokios rūšies? – paklausė mergina.

     – Nesvarbu... – atsakė Tomas, ir pridūrė: – Tiks bet koks.

Nors už prekystalio stovinti mergina nerodė jokiu susižavėjimo ženklų, Tomo širdis nejučia pradėjo plakti lyg pašėlus ir sąrašas, laikytas rankoje, tarsi išgaravo iš jo minčių.

     – Aš dar nesu senas, – norėjo leptelti Tomas, bet laiku sustojo, – Būdamas penkiasdešimties, jaučiuosi jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Ar tau tai visai nieko nereiškia?

      – Tai kokio skalavimo skysčio? –  nieko nenutuokianti apie Tomo mintis paklausė mergina.

      – Ką galėtumėt pasiūlyti..? – nusiminęs dėl pokalbio turinio, atsakė jis, –Tiks bet koks.

Nuleidęs akis nuo blondinės, susikrimtęs Tomas išėjo iš vaistines ir grįžo į savo kupė.

     – Jei tas jaunas idiotas tik žinotų, ką toks senis kaip aš galėtų padaryti jai, – pasvajojo Tomas savo galvoje,– kokius pasaulius galėtų atverti jai!


EN10

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiuje

Saturday Evening Post (1929m. rugpjūčio 17d.)

Tomas Skvairsas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, talko miltelių, skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskų ir dėžutę cigarų. Kadangi daug metų gyveno vienas, jis buvo metodiškas ir belaukdamas eilėje laikė sąrašą rankoje. Tą Kalėdų savaitę nuolat snigo ir Mineapolį slėpė dvi pėdos džiuginančio sniego - savo lazda Tomas nukrėtė dvi žvilgančias jo pluteles nuo kaliošų. Tada, pažvelgdamas aukštyn, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo išskirtinio grožio - net ir Pažadėtoje Skandinavijos žemėje, kur gražios šviesiaplaukės ne retenybė. Šiltas raudonis dažė jos skruostus, lūpas ir rožines rankutes, kurios lankstė pudras į popierių, o plaukai, supinti į ilgas kasas ir susukti aplink galvą, gyvai žvilgėjo. Staiga Tomui ji pasirodė tvarkingiausiu kada sutiktu žmogumi – jis sulaikė kvėpavimą žengdamas pirmyn ir pažvelgdamas į jos pilkas akis.

     – Talko miltelių.

     – Kokių?

     – Nesvarbu… Tie tinka.

Ji nesivaržydama pažvelgė į jį ir sąrašui betrumpėjant Tomo širdis daužėsi vis sparčiau.

„Aš nesu senas, - norėjo ištarti jis. - Būdamas penkiasdešimties aš jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Negi visai nesu tau įdomus?”

Bet ji tik tarė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

Ir jis atsakė: 

    – Ką rekomenduojate?.. Taip, šis tiks.

Beveik su skausmu jis nusuko akis į šalį, paliko vaistinę ir įlipo į savo kupė.

„Jei tik ta jauna kvailė suprastų, kiek šis sukriošėlis galėtų jai padėti, - pašaipiai galvojo Tomas. – Kokius pasaulius galėčiau jai atverti!”


EN11

F. Scott Fitzgerald

„Jūsų amžiaus“

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairsas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, talko miltelių, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, vonios druskos ir dėžutės cigarų. Daugelį metų gyvenęs vienas, įprato viską planuoti, todėl laukdamas eilėje rankose spaudė sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis skendėjo po dviejų pėdų storio, gaivaus ir nuolat atšviežinamo sniego sluoksniu; bilstelėjęs lazda per aulinius, Tomas nukratė du balto sniego papločius. Tada, pakėlęs akis, pamatė šviesbruvę merginą.

Ji buvo reto grožio šviesiaplaukė net ir toje skandinavų pažadėtoje žemėje, kur žavios blondinės nebuvo retenybė. Akis glostė šilti tonai jos skruostuose, lūpose ir dailiose rausvose rankutėse, kurios į popierių vyniojo prekes; į ilgas kasas supinti plaukai juosė galvą, buvo spindintys ir gyvybingi. Ūmai Tomui ji pasirodė švariausias jo pažinotas žmogus; sulaikęs kvapą, žengė artyn ir pažvelgė į jos pilkšvas akis.

     – Prašau skardinę talko.

     – Kokio?

     – Bet kokio... Bus gerai.

Ji atsakė į jo žvilgsnį visai nesikuklindama, o sąrašui tirpstant, jo širdis daužėsi kaip lenktyninio žirgo.

     „Dar nesu senas, – norėjo pasakyti. – Būdamas penkiasdešimties, jaučiuosi jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Ar visai jūsų nedominu?“

Bet ji tik paklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

O jis atsakė:

     – Kokį rekomenduotumėt?.. Bus gerai.

Beveik skausmingai atplėšė nuo jos akis, išėjo ir sėdo į savo kupė.

     „Jei tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas pusprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – mąstė su šypsniu. – Kokius pasaulius galėtų jai atverti!“


EN12

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d. )

F. Scottas Fitzgeraldas

Tavo metuose

Dantų šepetėlis, skardinė talko, skalavimo skystis, Kastilijos muilas, Epsom druska, cigarų dėžutė – štai ką norėjo įsigyti Tomas Skvairas, įžengdamas į vaistinę. Vienas pragyvenęs šitiek metų, jis buvo įpratęs planuoti, tad laukdamas, kol jį aptarnaus, rankose gniaužė pirkinių sąrašą. Buvo pats Kalėdų įkarštis, o Mineapolį vėl ir vėl užversdavo dvi pėdos sniego. Tomas lazda nupurtė kelis šviežio sniego gabalus nuo antbačių. Tuomet, besižvalgydamas aplink, jis pastebėjo merginą šviesiais plaukais.

Ji buvo retai pasitaikanti blondinė – net skandinavų Pažadėtoje žemėje tokių reta. Jos skruostai ir lūpos švietė raudoniu, smulkios rausvos rankelės vyniojo pudrą į popierių, o plaukai, viršugalvyje susukti į dvi kasas, tviskėjo gyvumu. Staiga Tomui pasirodė, kad ji tyriausias žmogus, kokį jis tik yra pažinojęs. Jam tiesiog atėmė kvapą, kai jis žengė žingsnį į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Skardinę talko.

     – Kokio?

     – Bet kokio... Tiks ir šis.

Jai, regis, be jokios nuovokos pažvelgus į jį, o pirkinių sąrašui trumpėjant, jo širdis tiesiog netilpo krūtinėje.

Jis norėjo ištarti – „Aš nesu senas. Man penkiasdešimt ir jaučiuosi geriau nei daugelis keturiasdešimtmečių vyrų. Negi aš tavęs visai nedominu?“

Tačiau ji tik pasakė – „Kokio skalavimo skysčio?“

Jis atsakė – „O kurį jūs rekomenduotumėte? Man tai neturi reikšmės.“

Negalėdamas atplėšti nuo jos akių, jis išėjo pro duris ir įsėdo į savo kupė.

     „Jeigu tik ta kvailelė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš, galėtų dėl jos padaryti – jis mintyse nusijuokė – kiek galimybių aš jai suteikčiau!“


EN13

F. Scott Fitzgerald

Būdamas tokio amžiaus

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairsas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuką, skardinę talko miltelių, skysčio gerklei skalauti, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir dėžutę cigarų. Kadangi jau daug metų gyvena vienas, jis buvo metodiškas, tad belaukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje laikė sąrašą. Ši savaitė buvo Kalėdų savaitė, o Mineapolis skendėjo dvi pėdos[1] po gaiviu sniegu, kuris nuolat ištirpdavo ir vėl pasirodydavo. Tomas su lazda numetė dvi švarias sniego pluteles nuo savo guminių batų, tada pažvelgė aukštyn ir pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo šviesiaplaukė, kokių reta. Net pažadėtose Skandinavijos žemėse nėra tokių gražių šviesiaplaukių. Jos skruostai, lūpos ir rausvos rankutės, kurios beria miltelius į maišelius, buvo šilto atspalvio, o plaukai, supinti į ilgas kasas ir apsukti aplink galvą, spindėjo ir tryško gyvybe. Tomui ji atrodė kaip pats dailiausias žmogus, kokį jis tik pažinojo. Jis sulaikė kvėpavimą, žengė į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis:

     – Skardinę talko miltelių.

     – Kokių?

     – Bet kokių... Šitie tiks.

Ji pažvelgė į jį nė kiek nesidrovėdama ir kuo greičiau sąrašas trumpėjo, tuo jo širdis plakė stipriau.

„Aš ne senas, – norėjo jis pasakyti. – Nors man ir penkiasdešimt, aš daug jaunesnis nei daugelis keturiasdešimtmečių. Negi aš tavęs nė kiek nedominu?

Tačiau ji tik paklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

Tada jis atsakė:

     – Kokį pasiūlytumėte?... Šitas tiks.

Kone skausmingai jis atplėšė nuo jos akis, tada išėjo ir įsėdo į savo kupė.

     „Jeigu ta jauna kvaiša žinotų, ką toks kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – nestokodamas humoro pagalvojo jis, – kokius pasaulius jai atverčiau!“


[1] Virš 60 cm.


EN14

F. Skotas Fidžeraldas

„Būti tavo amžiaus“

Tomas Skvajersas užėjo į vaistinę, ketindamas nusipirkti dantų pastos, talko, gerklės skalavimo skysčio, muilo, rupios druskos ir dėžutę cigarų. Per daugelį metų, kuriuos gyveno vienas, jis buvo įpratęs viską planuoti iš anksto, dėl to ir dabar, laukdamas, eilėje, rankoje laikė paruoštą pirkinių sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir visas Mineapolis slėpėsi po dviejų pėdų storio nuolat krentančio ir gulančio ant žemės – savotiškai džiaugsmingai nuteikiančio – sniego sluoksniu. Tomas palenkė galvą žemyn, lazdos galu nuo žieminių batų nudaužė du stebėtinai švarius sniego gabalus ir kilstelėjęs galvą aukštyn prieš save, kitapus prekystalio, pamatė šviesiaplaukę merginą.

Jos plaukų šviesumas buvo neįtikėtinas. Net Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė, ji būtų iš visų išsiskyrusi. Jos skruostai, lūpos ir rankos, kuriomis ji vyniojo indelį pudros į pirkinių popierių, rodėsi esantys tokios spalvos, kurią bemat pavadintum šilta. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas, besirangančias aplink visą galvą, atrodė švytintys ir gyvastingi. Tomui mergina pasirodė esanti pati švariausia iš visų jo kada sutiktų žmonių ir žiūrėdamas į jos pilkas akis Tomas žengė priekin visiškai sulaikęs kvėpavimą.

     – Skardinę talko.

     – Kurios rūšies?

     – Bet kurios... Toji tiks.

Ji atvirai žiūrėjo į jį ir buvo aišku, kad jos žvilgsnyje nėra jokio sąmoningo išankstinio nusistatymo. Pirkinių sąrašas Tomo rankoje tarytum tirpo, ir kuo arčiau buvo jo pabaiga, tuo smarkiau daužėsi Tomo širdis.

„Aš nesu senas! –  jis norėjo sušukti jai. – Sulaukęs penkiasdešimties jaučiuosi esantis jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių. Negi aš Tavęs nė trupučio nedominu?“

Tačiau tuo metu mergina paklausė:

     – Kurio gerklės skalavimo skysčio?

     – O kurį Jūs rekomenduotumėte?.. Taip, tas tiks.

Rodėsi, kad tik per skausmą Tomas nugręžė nuo jos akis ir išėjęs laukan įsėdo į savo kupė automobilį.

„Jei tik toji jauna idiotė suvoktų, kiek jai gali pasiūlyti toks senas silpnaprotis kaip aš. – kone juokais pagalvojo – Iš tikro, kiek pasaulių galėčiau jai atverti!“


EN15

F. Scott Fitzgerald

At Your Age

Saturday Evening Post (17 August 1929)

Į vaistinę Tomas Skvaiersas atėjo dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskų ir dėžutės cigarų. Vienas jis gyveno jau daug metų, todėl buvo metodiškas, ir dabar, laukdamas savo eilės, delne laikė sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis slėpėsi po dviem pėdom visad šviežio, malonų jaudulį keliančio sniego. Savo lazda dvi švarias jo sankaupas Tomas nusidaužė nuo žieminių batų, o tada, pakėlęs akis, pamatė šviesiaplaukę merginą.    

Net šioje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur patrauklios šviesiaplaukės nėra retenybė, ji atrodė ypatinga. Jos skruostai, lūpos ir smulkios rausvos plaštakos, vyniojančios visokius miltelius į popierių, dvelkė šiluma, o į ilgas kasas supinti ir apie galvą suvyti plaukai žvilgėjo ir tryško gyvybe. Tą akimirką ji Tomui atrodė tyriausias jo kada sutiktas žmogus. Atgaudamas kvapą jis žengė į priekį ir pažvelgė jai į pilkas akis.

     – Skardinę talko miltelių, prašau.

     – Kokių?

     – Bet kokių… Taip, šie tiks.

Mergina žvelgė į jį su akivaizdžiu abejingumu, o jo širdis įnirtingai lenktyniavo su tirpstančiu sąrašu.

     – Aš tikrai ne senas, – troško pasakyti jis. – Penkiasdešimties atrodau jaunesnis nei daugelis keturiasdešimtmečių. Ar aš tau visai neįdomus?

Bet ji tepaklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio norėsite?

O jis atsakė:

     – Ką rekomenduotumėte?.. Taip, šis tiks.

Bene fizinių skausmų kankinamas jis atplėšė nuo jos akis, išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo karietą.

     – Jei tik ši jauna kvailė suprastų, koks naudingas jai galėtų būti senas silpnaprotis kaip aš! – smagiai sau svarstė jis. Kiek durų jai galėčiau atverti!


EN16  EN30 >>

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis