KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

EN16

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiuje

Tomas Skvairesas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, skysčio gerklei skalauti, Kastilijos muilo, magnio druskų ir dėžutės cigarų. Daugybę metų gyvendamas vienas jis viską darė pagal skrupulingą tvarką ir laukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje jis gniaužė sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo padengtas dviejų pėdų storio žavingo, nuolat atsinaujinančio sniego sluoksniu, - Tomas nuo savo guminių batų lazda nukratė jo du švarius kauburėlius. Tada, pakėlęs akis, jis pamatė tą šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo šviesiaplaukė, kokių reta net skandinavų Pažadėtoje žemėje, kur dailių šviesiaplaukių buvo nemažai. Jos skruostai, lūpos ir rausvos rankutės, į popierių vyniojančios miltelius, turėjo šilto atspalvio, o jos plaukai, supinti į ilgas kasas, sudėtas aplinkui galvą, buvo gyvybingi ir švytėjo. Tomui netikėtai pasirodė, kad ji buvo dailiausias žmogus, kokį jis kada nors pažinojo ir jam užgniaužė kvapą, kai jis žengė žingsnį į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Skardinę talko miltelių.

     – Kokios rūšies?

     – Bet kokios... Bus gerai.

Ji žvelgė į jį akivaizdžiai nesivaržydama, o jo širdis sąrašui greitai tirpstant ėjo su juo pasiutusių lenktynių.

     – Aš nesu senas, - norėjo pasakyti jis. – Penkiasdešimties aš esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Negi nei kiek tavęs nedominu?

Bet ji tik pasakė:

     – Kokios rūšies gerklės skalavimo skysčio?

Ir jis atsakė:

     – Ką galėtumėte pasiūlyti?... Bus gerai.

Beveik skausmingai atplėšęs nuo jos akis jis išėjo lauk ir įsėdo į savo mašiną.

     – Jei tik ta jauna kvailutė žinotų, ką toks senas krienas kaip aš galėtų jai duoti, - pagalvojo jis pasijuokdamas, – kokį pasaulį aš galėčiau jai atverti!


EN17

Frensis Skotas Ficdžeraldas

Jūsų metuose

Tomas Skvajeris atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuką, talko skardinę, skalavimą, kastilietišką muilą, Epsom druską ir dėžutę cigarų. Gyvendamas daug metų vienas, jis tapo pedantu ir, laukdamas eilėje, rankoje laikė sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė, ir Mineapolį padengė dviejų pėdų aukščio svaiginantis sniegas, kuris vis krito nesustodamas; vaikščiojimo lazda Tomas nusipurtė sniego plutelę nuo kaliošų. Pakėlęs akis jis pamatė šviesiaplaukę.

Jos šviesi plaukų spalva buvo reta, netgi šioje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur šviesiaplaukės nėra retenybė. Jos žandai, lupos ir mažos rausvos rankytės, kurios pakavo pudras į popierių, turėjo šiltą atspalvį; jos plaukai, supinti į kasas ir susukti virš galvos, buvo spindintys ir gyvybingi. Staiga Tomui pasirodė, kad ji yra tyriausias iš visų jo pažįstamų žmonių, o kai žengė žingsnį link jos ir pažiūrėjo į jos pilkas akis, jam užėmė kvapą.

      “Talko sardinę.”

      “Kokio?”

      “Nesvarbu. … Taip, šis tinka.”

Ji pažvelgė į jį nė kiek nesidrovint, o pirkinių sąrašui mažėjant, jo širdis ėmė plakti vis sparčiau.

“Aš nesenas”, norėjo jai pasakyti. “Būdamas penkiasdešimties, esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Negi tavęs nė trupučio nedominu?”

Bet ji tik paklausė “Kokį skalavimą?”

O jis atsakė “Kokį galėtumėte pasiūlyti? … Taip, šis tinka”

Beveik su skausmu jis atplėšė nuo jos savo žvilgsnį, išėjo ir sėdo į savo coupé.

“Jei tik ši jauna kvailelė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėų dėl jos padaryti” linksmai sau pagalvojo – “kokį pasaulį galėčiau jai atverti!”


EN18

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiuj…

1929 m. rugpjūčio 17 d. Saturday Evening Post

Tomas Skvairas į krautuvę atėjo dantų šepetėlio, talko, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskos ir dėžutės cigarų. Jis vienas gyveno jau daug metų ir turėjo savo apsipirkimo metodus; laukdamas savo eilės, rankoje laikė pirkinių sąrašą.  Mineapolis šią Kalėdų savaitę buvo padengtas pusmetriu sniego. Tomas lazda nuo batų nubraukė baltas jo pluteles. Pažvelgęs priešais save pamatė panelę šviesiais plaukais.

Net čia, šioje skandinavų pažadėtojoje žemėje, ji buvo reto grožio šviesiaplaukė, nors čia gražių blondinių nebuvo reta. Jos skruostai, lūpos ir rausvos rankelės, pakuojančios miltukus, buvo šilto atspalvio, o plaukai, storomis kasomis apsukti apie galvą, žvilgėjo sveikumu. Ji Tomui tuomet pasirodė tyriausias kada nors matytas žmogus. Žengdamas priekin jis sulaikė kvėpavimą ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Duokite talko.

     – Kokio?

     – Bet kokio… Tinka bet koks.

Jos žvilgsnis buvo drąsus, atrodė, kad ji pasitiki savimi. Sąrašui vis trumpėjant, jo širdis nevaldomai spurdėjo. Jis taip norėjo jai pasakyti: „Aš juk ne senas. Man penkiasdešimt, o aš jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių. Nejau tavęs visai nedominu?“

Bet ji tik paklausė:

     – Kokio jums skalavimo skysčio?

     – Kokį rekomenduotumėt?…  Tinka.

Tomas nenorom atplėšė nuo jos akis, lyg skaudėjo. Jis išėjo ir įsėdo į savo automobilį.

„O kad ta jauna kvailutė žinotų, ką toks senas kriošena kaip aš dėl jos padarytų… – tos mintys jį linksmino, – kokius pasaulius jai atvertų!“


EN19

F. Scott Fitzgerald

„Tavo amžiaus“

Vakarinis šeštadienio laikraštis (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas į vaistinę užėjo nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, skalavimo skysčio, „Castile“ alyvuogių aliejaus muilo, „Epsom“ gydomosios druskos ir cigarų dėžutės. Šitiek metų gyvendamas vienas išmoko būti metodiškas, todėl laukdamas, kol prie jo prieis, rankoje laikė sąrašą. Šią Kalėdų savaitę Mineapolyje prisnigo per dvi pėdas, sniegas buvo tarsi gyvas ir nuolat šviežias; du baltus jo gabaliukus Tomas lazda numušė nuo savo antbačių. O tada, pakėlęs akis pamatė šviesiaplaukę.

Ji buvo šviesi kaip niekas kitas, šviesesnė net už blondines pažadėtojoje skandinavų žemėje, kur gražios blondinės anaiptol ne retenybė. Šiluma buvo nudažiusi jos skruostus, lūpas ir rausvas rankas, į popierių vis vyniojančias įvairiausius miltelius. Aplink galvą supinti jos plaukai švytėjo it gyvi. Tomui ji pasirodė pats švariausias jam žinomas žmogus, tad žengdamas pirmyn ir pažvelgęs į tas pilkas akis, pritrūko kvapo.

     – Skardinę talko.

     – Kokio?

     – Tiks... bet koks.

Ji nesąmoningai metė jam žvilgsnį ir sąrašas rankoje ėmė tirpti, o kartu – ir jo širdis.

     – Aš nesu senas, - norėjo pasakyti, – man penkiasdešimt ir esu jaunesnis nei daugelis keturiasdešimtmečių. Negi aš tau nė kiek neįdomus?

     – Kokios rūšies skalavimo skysčio? – tiek teištarė ji.

Beliko atsakyti:

     – Ką galėtumėte rekomenduoti? Tiks.

Beveik jusdamas skausmą jis atplėšė akis nuo merginos, išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo kupė.

     – Jei ta kvaila mergiotė bent žinotų, ką toks senis kaip aš gali dėl jos padaryti, -  juokais pamanė Tomas. - Kokius pasaulius galėčiau jai atskleisti!


EN20

Frensis Skotas Ficdžeraldas

Tavo metuose

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas į vaistinę atėjo norėdamas nusipirkti dantų šepetėlio, dėžutės talko, skysčio gerklei skalauti, „Kastilijos“ muilo, „Epsom“ druskos ir pakuotės cigarų. Daug metų gyvendamas vienas, jis viską darė tvarkingai ir, laukdamas, kol vaistinėje jį aptarnaus, laikė rankoje pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo pasidengęs dviejų pėdų storio nuotaiką keliančio šviežio sniego sluoksniu; nuo savo kaliošų Tomas lazdele numušė du švarius suspausto sniego plutos gabaliukus. Pakėlęs akis, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo iš tų natūralių blondinių, retai sutinkamų net ir pažadėtoje skandinavų žemėje, kur daug žavių šviesiaplaukių. Jos skruostai, lūpos ir mažos rožinės rankelės, laikančios popieriuje supakuotus miltelius, švytėjo šiltomis spalvomis; ilgomis kasomis aplink galvą apsiviję plaukai gyvai blizgėjo. Tomui staiga pasirodė, kad ji – tobuliausias kada nors jo sutiktas žmogus, ir, sulaikęs kvėpavimą, jis žengė žingsnį į priekį ir pažvelgė į pilkas jos akis.

      – Dėžutę talko.

      – Kurio?

      – Bet kurio. . . .Šitas tiks.

Ji pažvelgė atgal į jį akivaizdžiai nepasitikėdama, sąraše nebeliko pirkinių, o jo širdis smarkiai plakė.

„Aš dar nesenas, – norėjosi jam pasakyti jai. – Būdamas penkiasdešimties, iš tikrųjų aš esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Nejaugi jūsų visiškai nedominu?“

Tačiau ji tik paklausė:

       – Kokio skysčio gerklei skalauti norėtumėte?

Ir jis atsakė:

       – Gal galėtumėte ką nors pasiūlyti? . . . Gerai, ačiū.

Beveik su skausmu atplėšęs nuo jos akis, jis išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo kupe.

„Jei tik šita žioplelė žinotų, ką aš, senas kvailys, galėčiau dėl jos padaryti, – sukosi linksmos mintys jo galvoje. Ir kokius pasaulius jai atskleisčiau!“


EN21

F. Scott Fitzgerald

Jei būčiau jaunesnis

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, talko, burnos skalavimo skysčio, kastilijos muilo, epsom druskos ir dėžutės cigarų. Jau daugelį metų gyvendamas vienas jis mėgo planuoti ir,  laukdamas kol jį aptarnaus, rankoje laikė prekių sąrašą. Kalėdiniu laikotarpiu Mineapolį dengė kiek daugiau nei pusė metro sniego, o ir toliau krentančios snaigės džiugino žmones. Tomas lazda nubraukė prilipusį sniegą nuo savo kaliošų, po to pakėlęs akis išvydo šviesiaplaukę merginą.

Tokią šviesiaplaukę išvysi retai, netgi toje Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė. Šilta jos skruostų spalva, lūpos ir nedidelės rausvos rankos, kuriomis ji lankstė popierių milteliams, jos žvilgantys ir stiprūs plaukai, ilgomis kasomis apsukti aplink galvą... Staiga Tomui ji pasirodė dailiausia jo sutikta mergina, todėl, kai jis žengtelėjo į priekį ir pažvelgė į pilkas jos akis – neteko žado.

     – Norėčiau talko.

     – Kokio pageidausite?

     – Bet kokio. Nesvarbu.

Ji pažvelgė į jį, akivaizdžiai susidrovėjusį, o jo širdies plakimas tuo metu tarytum greičiu varžėsi su iš rankų slystančiu prekių sąrašu.

     – Aš ne senas, - jis norėjo ištarti. – Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Argi aš tau nė kiek neįdomus?

Tačiau ji tepaklausė:

     – Kokio burnos skalavimo skysčio norėsite?

O jis atsakė:

     – Kokį rekomenduosite?.. Tiks ir šis.

Kad ir nenorėdamas jis atitraukė nuo jos akis, išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo kupė.

     – Jei tik ta jauna kvailė žinotų, ką toks senas kretinas kaip aš galėtų dėl jos padaryti... – mintyse pašmaikštavo jis. – Visą pasaulį jai padovanočiau!


EN22

F. Skotas Ficdžeraldas

Tavo metų

Saturday Evening Post (1929 rugpjūčio 17)

Tomas Skvairsas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, skalavimo skysčio, kastiliško muilo, epsom druskos ir dėžės cigarų. Daugelį metų gyvendamas vienas, jis buvo sistemingas ir laukdamas savo eilės laikė sąrašą savo rankoje. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo po dviem džiugiom, nuolat atsinaujinančio sniego pėdomis. Savo lazda, Tomas nubraukė  porą švaraus sniego krūvelių nuo savo antbačių. Tada, pakėlęs galvą, išvydo tą šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo nepaprasta šviesiaplaukė, net ir  toje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra sutinkamos retai. Šilta spalva puošė jos skruostus, lūpas ir rausvas mažas rankeles, kurios pakavo prekes į popierių. Jos plaukai, ilgomis kasomis susukti aplink galvą, buvo žvilgantys ir gyvi. Staiga Tomui ji pasirodė pats švariausias žmogus, kurį jis kada nors žinojo, ir sulaikęs kvapą priėjo arčiau ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     - Skardinę talko.

     - Kokios rūšies?

     - Bet kurios… šitos tiks.

Mergina pasižiūrėjo į jį visai nesivaržydama ir kol sąrašas tirpo, jo širdis plakė vis greičiau ir greičiau.

     - Aš nesu senas,- norėjo ištarti jis. – Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis negu dauguma vyrų įkopę į ketvirtą dešimtį. Negi aš visai tavęs nedominu?

Tačiau ji tik paklausė: - Kokio skalavimo skysčio?

O jis atsakė klausimu: - O kokį rekomenduotumėt?.. tiks ir šis.

Su trupučiu nuoskaudos jis atitraukė nuo jos akis, išėjo ir sėdo į savo kupė.

     - Jei tik ta jauna kvailelė žinotų, ką toks senas idiotas kaip aš galėtų padaryti dėl jos,- pamanė jis linksmai,- kokias galimybes galėčiau jai suteikti!


EN23

F. Skotas Ficdžeraldas

Jūsų amžiuje

Šeštadienio vakaro įrašas (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairesas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinaitės talko, burnos skalavimo skysčio, kastilietiško muilo, Epsomo druskos ir dėžutės cigarų. Tiek metų pragyvenęs vienas jis tapo metodišku, tad ir dabar, belaukdamas, kol jį aptarnaus, prekių sąrašą jau laikė rankoje. Buvo Kalėdų savaitė, Mineapolis gulėjo užklotas akį džiuginančiu ir nuolat atsinaujinančiu dviejų pėdų storio sniego sluoksniu. Tomas lazdele nukrėtė dvi švaraus sukietėjusio sniego atplaišas nuo savo kaliošų. Tuomet apsidairė ir išvydo šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo tikrai reto grožio blondinė, nors šioje Pažadėtoje skandinavų žemėje gražios šviesiaplaukės nebuvo renetybė. Akį traukė šilta jos skruostų spalva, lūpos ir mažos rausvos rankos, kuriomis ji vyniojo į popierių miltelius. Jos žvilgantys, sveiki ir gyvybingi plaukai buvo supinti į dvi ilgas kasas ir susukti aplink galvą. Tomui staiga pasirodė, kad ji yra tyriausia iš kada nors jo sutiktų būtybių, užgniaužęs kvapą jis žengė artyn ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Dėžutę talko.

     – Kokios rūšies?

     – Bet kurios...Šioji puikiai tiks.

Ji žvelgė į jį nesidrovėdama ir abejingai. Sąrašui trumpėjant, jo širdis ėmė plakti vis smarkiau ir smarkiau.

„Aš nesu senas, - norėjo pasakyti, - būdamas penkiasdešimties esu daug jaunesnis nei dauguma vyrų sulaukę keturiasdešimties. Nejau aš tavęs visai nedominu?”

Bet ji tik paklausė:

     – Kokios rūšies skalavimo skysčio reikia?

Ir jis atsakė:

     – O ką Jūs patartumėte?...Šis man puikiai tiks.

Beveik skausmingai atitraukęs nuo jos akis, jis išėjo į lauką ir sėdo į automobilį.

„Jeigu tik tas jaunas idiotas žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - linksmai pagalvojo jis, - kokius pasaulius galėčiau jai atskleisti!”


EN24

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiaus

Tomas Skvaeris užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, talko skardinės, skalavimo skysčio, muilo, Epsomo druskos ir cigarų dėžutės. Kadangi daug metų gyveno vienas, jam buvo būdingas metodiškumas, ir laukdamas kol bus aptarnautas, rankoje laikė sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, ir Mineapolį užklojo storas sluoksnis džiuginančio akį ir pastoviai atsinaujinančio sniego; savo lazdele Tomas nuo batų nupurtė švaraus sniego pluteles. Po to, pakėlęs akis, pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo reta blondinė, netgi toje „Skandinavų pažadėtoje žemėje“, kur gražios blondinės nėra retenybė. Jos skruostai ir lupos buvo šiltos spalvos, kaip ir rausvos rankos, vyniojančios miltelius į popierius; jos plaukai, supinti į kasas, susuktas aplink jos galvą, buvo spindintys ir gyvybingi. Tomui ji staiga pasirodė skaisčiausias žmogus, kurį pažinojo, ir susikaupęs jis priėjo arčiau ir pažiūrėjo į jos pilkas akis.

     ˗ Talko skardinę.

     ˗ Kokią?

     ˗ Bet kokią... Šita tinka.

Ji atsigręžė ir pažiūrėjo į jį, tikriausiai nesąmoningai, ir sąrašui tirpstant jo širdis plakė vis smarkiau.

„Aš nesu senas, ˗ norėjo pasakyti jis. ˗ Būdamas penkiasdešimties, esu jaunesnis nei dauguma vyrų keturiasdešimties. Nejaugi visai tavęs nedominu?“

Bet ji tik pasakė:

     ˗ Kokį skalavimo skystį?

Jis atsakė:

     ˗ Kokį parekomenduotumėte?.. Šitas tiktų.

Beveik su skausmu jis atitraukė akis nuo jos, išėjo į lauką ir įlipo į savo kupę.

„Jei tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų padaryti dėl jos, ˗ linksmai pagalvojo jis, ˗ kokius pasaulius galėtų jai atskleisti!“


EN25

F. Scott Fitzgerald

Tavo metų

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas įėjo į vaistinę ketindamas nusipirkti dantų šepetėlį, dėžutę talko, skysčio gerklei skalauti, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir pakelį cigarų. Daug metų pragyvenęs vienas jis buvo metodiškas, tad laukdamas, kol bus aptarnautas, rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų metas ir Mineapolis skendėjo po dviem pėdomis džiuginančio ir nuolat atsišviežinančio sniego; savo lazda Tomas nubraukė du švarius jo gniužulus nuo savo batų. Tada, pakėlęs akis, jis pamatė ypatingą šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo išskirtinai šviesi, netgi toje Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur ypatingai šviesios merginos nėra retos. Jos skruostai, lūpos ir smulkios rausvos rankos, lankstančios miltelius į popierėlius, turėjo šiltą atspalvį; jos ilgi plaukai, supinti į kasų vainiką, buvo švytintys ir gyvybingi. Staiga ji Tomui pasirodė tyriausia kada nors jo pažinota asmenybė, ir jis sulaikė kvapą žengdamas link jos ir žvelgdamas į jos pilkas akis.

     – Dėžutę talko.

     – Kokio tipo?

     – Bet kokio… Nesvarbu.

Ji žiūrėjo į jį akivaizdžiai be jokio drovumo, ir, sąrašui tirpstant, jo širdis pašėlusiai daužėsi.

„Aš ne senas, - jis norėjo pasakyti, - Penkiasdešimties aš jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Nejau aš tavęs visai nedominu?”

Bet ji tik tarstelėjo:

     – Kokio skysčio gerklės skalavimui?

Ir jis atsakė:

     – Kokį rekomenduotumėte?.. Nesvarbu.

Beveik skausmingai jis atitraukė nuo jos akis, išėjo lauk ir įsėdo į savo kupė.

„Jei tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas imbecilas kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - galvojo jis sarkastiškai, - Kokius pasaulius aš jai galėčiau atverti!“


EN27

F. Scott Fitzgerald

Tavo metuose

Saturday Evening Post 1929-ųjų m. rugpjūčio 17-os d. numeris

Tomas Skviras užsuko į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, gerklės skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskos bei dėžutės cigarų. Ilgus metus besitęsiantis vienišas gyvenimas išmokė jį metodiškumo, tad laukdamas, kol bus aptarnautas, rankoje jis laikydavo pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, ir Mineapolį dengė gaivinantis, nuolat atsinaujinančio, daugiau nei pusmetrio storio sniego sluoksnis. Tomas lazdele nuo botų nusidaužė du švarius sniego lukštus, tada, pakėlęs akis, išvydo šviesiaplaukę merginą.

Net ir pažadėtose Skandinavijos žemėse, kur gražios blondinės nėra retenybė, ji būtų išskirtinė: šilto atspalvio skruostai bei lūpos ir mažytės, rausvos, į popieriaus lapus miltelius įvyniojančios rankos; aplink jos galvą ilgomis kasomis vijosi švytintys, sveiki plaukai. Ūmai Tomui dingtelėjo, kad ji – švariausias žmogus iš visų, kuriuos yra pažinojęs. Užgniaužęs kvėpavimą jis žengė artėčiau ir įsispitrėjo į jos pilkas akis.

– Skardinę talko.

– Kokios rūšies?

– Bet kokios.... Šita tiks.

Ji žvelgė į jį su akivaizdžiu abejingumu, o jo širdis tarsi išprotėjusi skriejo paskui nenumaldomai tirpstantį pirkinių sąrašą.

Jis norėjo pareikšti nesąs senas: „penkiasdešimties esu jaunesnis, negu dauguma dešimtmečiu už mane jaunesnių vyrų. Nejaugi visiškai tavęs nedominu?“

Viskas, ką ji ištarė buvo:

– Kokios rūšies skalavimo skysčio?

– Ką galėtumėte rekomenduoti? – atsakė jis. – Tiks.

Veik skausmingai atitraukęs nuo jos žvilgsnį jis išėjo laukan ir įsirabždino į savo kupė. „Jei tik toji jauna idiotė žinotų, ką toks senas silpnaprotis, kaip aš, galėtų dėl jos padaryti, – linksmai galvojo jis. – Atverčiau vartus į jai nežinomus pasaulius!


EN28

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiaus

Saturday Evening Post (1929 rugpjūčio 17)

Tomas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, dėžutės talko, gerklės skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir pakelio cigarų. Daugelį metų gyvendamas vienas, Tomas išmoko veikti sistemingai, tad laukdamas aptarnavimo rankoje jau laikė prekių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, Mineapolį padengė pusės metro nepaliaujamai iš dangaus krentančio sniego sluoksnis, kuris vos kiek patirpęs vėl atsinaujindavo. Tomas, lazda nuo kaliošų nupurtęs dvi baltas sniego plutas, pakėlė galvą ir prieš save išvydo šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo viena tų retų šviesiaplaukių, kurios net išsvajotoje Skandinavų žemėje, garsėjančioje šviesiaplaukėmis, būtų laikomos retomis. Jos skruostai, lūpos, mažos rausvos rankelės, vyniojančios įvairius miltelius į popierių, spinduliavo šiltomis spalvomis. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas, suvytas aplink galvą, švytėjo gyvybe. Tą akimirką Tomui atrodė, kad ji yra tyriausias jo sutiktas žmogus, ir, žengdamas žingsnį į priekį bei pažvelgdamas į jos pilkas akis, jis trumpam sulaikė kvėpavimą.

     – Dėžutę talko.

     – Kokios rūšies? 

     – Bet kokios... Šita tiks.

Ji nerūpestingai atsisuko i jį ir Tomas pajuto, kaip su kiekvienu sąrašo punktu jo širdis plaka vis stipriau ir stipriau.

    – Aš nesu senas,- norėjo pasakyti Tomas,- penkiasdešimties esu jaunesnis už didžiąją dalį keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš visai tavęs nedominu?

Bet ji tik paklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

Ir jis atsakė:

    – Kokį rekomenduotumėt?... Šitas tiks.

Jis skausmingai atitraukė nuo jos akis, išėjo laukan ir įsėdo į savo kupė.

    – Jei tik ta jauna kvaiša žinotų, kiek naudos gali gauti iš tokio seno kvailio kaip aš,- pagalvojo šypsodamasis,- jos pasaulis nušvistų visai kitomis spalvomis.


EN29

F. Scott Fitzgerald

„Tavo amžiaus“

Publikuota savaitraštyje „Saturday Evening Post“ 1929 metų rugpjūčio 17 dieną

Tomas Skvairas į vaistinę užėjo dantų šepetuko, skardinės talko miltelių, skalavimo skysčio, muilo, magnio sulfato ir dėžutės cigarų. Kadangi jau daug metų gyveno vienas, jis buvo praktiškas, ir dar belaukdamas eilėje rankoje laikė prekių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo po kiek daugiau nei pusmetriu džiuginančio, vis atsinaujinančio sniego pusnimis. Tomas su lazda nukratė šviežią sniegą nuo antbačių, ir, pakėlęs akis, pamatė šviesiaplaukę.

Net ir „pažadėtoje skandinavų žemėje“, kur gražios blondinės nėra retenybė, ji buvo išimtis. Jos skruostai, lūpos ir mažos rankos, miltelius pakuojančios į popierių, atrodė šiltai; jos plaukai, supinti į ilgas kasas aplink galvą, gyvybingai spindėjo. Staiga Tomui ji pradėjo atrodyti kaip švariausias jam žinomas žmogus, o žengdamas priekin pažvelgė į jos akis ir jam užgniaužė kvapą.

     – Skardinę talko miltelių.

     – Kurių?

     – Bet kurių… Bus gerai.

Ši be jokio nerimo pažiūrėjo atgal į jį ir, betirpstant pirkinių sąrašui, Tomo širdis tirpo kartu.

     – Aš nesu senas, - jis norėjo pasakyti. – Penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Negi aš tau visiškai neįdomus?

Bet ji tepaklausė kokio skalavimo skysčio šis nori.

Ir jis atsakė:

     – Ką galite rekomenduoti? … Bus gerai.

Nenoromis Tomas nukreipė žvilgsnį kitur, išėjo į lauką ir įsėdo į savo automobilį.

     – Jei ta jauna kvaiša bent žinotų ką toks kvaištelėjęs senis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - pats sau linksmai pagalvojo, - kokius pasaulius galėčiau jai atverti!


EN30

F. Scott Fitzgerald

Tavo metų

Žurnalas Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairsas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, dėžutės talko miltelių, gerklės skalavimo skysčio, alyvuogių aliejaus muilo, angliškosios druskos ir dėžės cigarų. Daug metų vienišo gyvenimo pripratino planuoti, o kol laukė savo eilės, pirkinių sąrašą laikė rankoje. Kalėdos buvo čia pat ir Mineapolį džiugino daugiau nei pusmetrio storio vis atsinaujinantis sniego sluoksnis. Tomas lazda nuo antbačių nubraukė du švarius sniego kristalėlius. Tada pakėlęs galvą išvydo tą šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo šviesiaplaukė, kokių reta – net ir toje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražių šviesiaplaukių netrūksta. Jos skruostai, lūpos ir mažutės rankos, vyniojančios miltelius į popierių, buvo įraudę, o plaukai, susukti į kasas aplink viršugalvį, švytintys ir gyvybingi. Staiga Tomui ji pasirodė tvarkingiausias žmogus, kokį pažinojo, ir kai priėjo ir pažvelgė į jos pilkas akis jam užgniaužė kvapą.

     – Dėžutę talko miltelių.

     – Kurių?

     – Bet kurių... Šitie tiks.

Ji žvelgė į jį akivaizdžiai nesidrovėdama, o kol prekių sąrašas tuštėjo, jo širdis daužėsi it pašėlusi.

„Aš nesu senas,“ – norėjo sakyti. – Penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Negi visai tavęs nedominu?“

Bet ji tepaklausė: „Kurio skalavimo skysčio?“

O jis atsakė: „Kurį pasiūlytumėte? Šitas tiks.“

Kone su skausmu nuleido nuo jos akis, išėjo ir įlipo į savo automobilį.

„Jei tik ta jauna neišmanėlė žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti,“ – mąstė juokdamasis. – Kokius pasaulius jai atverčiau!”


EN31 – EN45 >>

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis