Literatūros vertėjo etikos kodeksas

1. Vertėjas turi labai gerai mokėti kalbą, iš kurios verčia, ir kalbą, į kurią verčia. Pastaroji turėtų būti gimtoji kalba arba kalba, kurią vertėjas moka kaip gimtąją.
2. Vertėjas turi nesiimti versti teksto, jei neišmano verčiamo kūrinio dalykinės srities arba negali perteikti autoriaus kalbos ir stiliaus.
3. Vertėjas neturi iškraipyti autoriaus minčių arba stiliaus, taisyti, trumpinti arba papildyti teksto be autoriaus arba teisių turėtojo leidimo.
4. Kai nėra galimybių versti iš originalo kalbos ir vertėjui tenka versti iš vertimo, vertėjas turėtų siekti, kad būtų gautas autoriaus leidimas ir paminėta pavardė vertėjo, kurio vertimu naudotasi.
5. Jei naudojasi pažodiniu vertimu, vertėjas turėtų nurodyti jo autorių. Jei naudojamasi ištraukomis iš verstų knygų, taip pat dera nurodyti jų vertėjus.
6. Vertėjas neturi plagijuoti ankstesnio jo verčiamo kūrinio vertimo, jei toks yra.
7. Vertėjas neturi pasitelkti kito vertėjo, kuris verstų jo vardu, ir pats versti kito asmens vardu.
8. Vertėjas turi būti solidarus su kolegomis.
9. Vertėjas neturi diskredituoti savo profesijos, pvz., sutikti su sąlygomis, keliančiomis pavojų kūrinio kokybei, arba sąmoningai kenkti kolegai.
10. Vertėjas turėtų vengti versti už orumą žeminantį honorarą.
11. Vertėjas turėtų būti susipažinęs su autorių teisę reglamentuojančiais įstatymais.
12. Vertėjas turi laikytis konfidencialumo, kai versdamas susipažįsta su konfidencialiais duomenimis.