Irena Marija Balčiūnienė

 

 

LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGOS PRIEŠISTORĖ –
VERTĖJŲ PROFORGANIZACIJA

 

Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – buvo VERTIMAS.
Joje teigiama, kad Dievas laimins tuos, kurie skaitys „Katekizmą“ gimtąja kalba.

Pirmoji sovietinė okupacija – 1940 m. birželio 15 d. –1941 m. birželio 22 d. – tai neužgydomų žaizdų Lietuvos kultūrai palikęs laikotarpis. Vienas pirmųjų Maskvos samdinių žygdarbių buvo archyvų, muziejų ir knygų naikinimas bei grobimas. Vien Valstybinėje Leidykloje buvo konfiskuota ir sunaikinta 423 639 egz. religinio, tautinio ir idealistinio turinio knygų (Lietuvos Valstybės Leidyklos 1941 m. spalių 16 d. raštas Nr. 877 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai). Ir iš kitų bibliotekų, skaityklų, knygynų konfiskuota šimtai tūkstančių knygų, kurių didelė dalis sunaikinta kaip makulatūra. (Švietimo Liaudies Komisariato Meno Reikalų Valdybos 1940 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. 41203 Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui). Mačiusiųjų liudijimu, archyvinės medžiagos vežimas buvo baisus, seni raštai ir dokumentai metami į sunkvežimius kaip mėšlas. Degė ir knygų laužai.

Švietimo vadovybės priešakyje atsistojo liaudies komisaru paskirtas Antanas Venclova („LTSR Vyriausybes Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys“ Nr. 1, 1940.X.12), pirmiausia įsakęs mokyklų ir kitų įstaigų vadovybėms pašalinti visas knygas apie buvusį respublikos prezidentą Antaną Smetoną bei jo paties raštus (Aplinkraštis Nr. 657). Iš pamokų tvarkaraščio buvo ištrinta tikyba. Ją pakeitė rusų kalba. Iš mokyklinės programos buvo išmesti Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Vincas Pietaris, Jonas Basanavičius, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Ieva Simonaitytė. Juos pakeitė Leninas, Stalinas, Liudas Gira, Salomėja Neris, Kazys Boruta, Antanas Venclova, Petras Cvirka. Uždrausta giedoti tautos himną.

Deja, šiandien šiurpas per nugarą eina skaitant komunistinio veikėjo sūnaus Tomo Venclovos pasakojimą (knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“), kaip jis ramiai skaitęs tėvo bibliotekoje saugomus Smetonos raštus bei visas kitas iš bibliotekų išimtas ir sudegintas knygas, todėl žinių platumu lenkęs savo bendraamžius.

1940-ųjų rugsėjo 27 d., sovietams nacionalizavus „Spaudos Fondo“ kooperacinę bendrovę, „Sakalo“ bendrovę, šv. Kazimiero Draugijos knygų leidyklą, „Dirvos“ bendrovę, „Šviesos“ knygyną ir leidyklą, „Žinijos“ knygoms leisti bendrovę, A. Ptašeko knygyną ir leidyklą, „Mokslo“ knygyną ir leidyklą, „Pribačio“ knygyną ir leidyklą, D. Gutmano knygyną ir leidyklą, „Šviesos“ ir „Raidės“ spaustuves, „Varpo“ ir „Vaizdo“ cinkografiją („LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys“ Nr. 1(4), 1941.1.20) buvo įsteigta vienintelė visoje šalyje leidybos įmonė – LTSR valstybinė leidykla – leidusi istorines, politines, verstines knygas bei vadovėlius, nors patys raudoniausi rašytojai nieko originalaus nesukūrė.

Po karo, prasidėjus antrajam sovietmečiui, lietuvišką kultūrą turtinančias vertimų knygas buvo patikėta leisti 1945 m. sausio 1 dieną Kaune įkurtai Valstybinei grožinės literatūros leidyklai. Darbo sąlygos buvo daug pastangų reikalaujančios, kadangi kūrybiškiausia ir brandžiausia tautos dalis nutarė trauktis į Vakarus ir laikinai rinktis laisvę be Tėvynės.

Pirmuoju vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirta ryški asmenybė – Valys Drazdauskas (1906-1981), kuriam nuo 1945 iki 1948 metų teko vaikščioti peilio ašmenimis, patirti tardymus Lukiškėse ir, pasmerktam buvusių draugų Antano Venclovos ir Kosto Korsako, galiausiai iškeliauti į Sibirą.

Rinkdamas leidybiniam darbui redaktorius ir skyrių vedėjus, V. Drazdauskas išsiuntinėjo laiškelius okupuotoje Tėvynėje likusiems inteligentams: Kaziui Jankauskui į Šiaulius, Dominykui Urbui į Panevėžį, Aleksandrui Žirguliui į Kėdainius, Eugenijui Matuzevičiui į Joniškį. 1945–1972 metais „Vagoje“ dirbusi Rožė Jankevičiūtė pradžioje buvo korektorė, vėliau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus atidavė prancūzų literatūros redagavimui. Į leidyklą buvo pakviestas ir prancūzų literatūrą Sorbonos universitete studijavęs Vytautas Kauneckas, šalia knygų vertimo rašęs partizanų laikraščiui „Laisvės žvalgas“, o 1948  metais išvertęs Lietuvos partizanų vadovybės išsiųstą ilgą ir išsamų tikinčiųjų laišką Popiežiui Pijui XII. Saugumui pagavus nuorašą, apdegusiame dokumente matomi slapyvardžiai leido atskleisti pasirašiusiųjų pavardes. 1948 m. vasario 12 d. visi buvo areštuoti. Tarp jų ir Vincas Bazilevičius, baigęs versti Balzako romaną „Tėvas Gorijo“. 1949 m. knyga pasirodė be vertėjo pavardės, nes tuo metu jis buvo kalinamas. V. Kauneckas taip pat mini tris savo išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint, nenurodant vertėjo pavardės. Tai Stendalio „Parmos vienuolynas“ (1948 m), Jelizavetos Vodovozovos apysaka „Vienos vaikystės istorija“ (1948 m.) ir Balzako romanas „Šagrenės oda“ (1952), kaip vertėjo įrašant kitą asmenvardį – Jonas Norkus; beje, šią knygą 2011-ais perleido „Obuolys“ taip pat su fiktyvia, o ne tikrąja vertėjo pavarde. Taigi didvyriškos šių žmonių veiklos pasekmė buvo bepavardžių knygų leidimas. Ir taip niekingai buvo elgiamasi visą sovietmetį. Nuo 1944 grožinės ir pedagoginės literatūros leidyklose dirbusio, o vėliau išmesto poeto ir vertėjo iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, lotynų, graikų kalbų Vaclovo Šiugždinio išverstas Romeno Rolano „Žanas Kristofas“ pasirodė kito vertėjo pavarde. Atitinkamai buvo pasielgta ir su honoraru, kadangi nepataikaudamas nei valdžiai, nei režimui jis išvertė garsaus stačiatikių teologo, vėliau nužudyto Aleksandro Menio raštus, Oskarą Milašių, bet svarbiausia – jo vertimus spausdino KGB persekiojama „Katalikų kronika“.

Prasidėjus karui ir atėjus vokietmečiui, 1941 07–1944 07 Kaune veikusi Valstybinė grožinės literatūros leidykla 1942 metais išleido puikų Servanteso „Don Kichoto“ vertimą iš originalo į lietuvių kalbą. Šį ilgų pastangų reikalaujantį darbą atliko prieškariu ir karo metais kultūriniame gyvenime reiškęsis literatas Pulgis Andriušis (tikrasis vardas - Fulgencijus Andrusevičius), mokėjęs apie dešimt kalbų. Po karo Pulgis Andriušis pasitraukė į Vakarus, todėl Lietuvoje 1950, 1959 ir 1971 metais šis veikalas išleistas nenurodanti vertėjo pavardės. Kadangi savo knygas jis paskelbė jau po 1940-ųjų, tai jo pavardė nebuvo įrašyta nei į lietuvišką sovietinę enciklopediją, nei į vadinamąją akademinę lietuvių literatūros istoriją.

Verta prisiminti ir pirmą šio vertimo recenziją, išspausdintą vokietmečiu Šiauliuose leistame literatūros almanache „Varpai“. Vyriausiuoju šio leidinio redaktoriumi ir sudarytoju buvo paskirtasis Kazys Jankauskas, tuo metu mokytojavęs Šiauliuose ir sugebėjęs iš Šiaulių gebitskomisaro gauti leidimą leisti almanachą. Į du solidžius 10 000 egzempliorių tiražu (1943 m. ir 1944 m.) išleistus enciklopedinio pobūdžio „Varpų“ tomus sugulė beveik visų žymiausių to meto Lietuvos rašytojų kūryba. Straipsnių literatūros bei kultūros klausimais paskelbė J. Ambrazevičius, J. Grinius, V. Mykolaitis-Putinas, J. Miltinis, V. K. Jonynas, P. Galaunė, F. Kirša ir kt. „Varpai“ paskelbė pirmąjį Algirdo Juliaus Greimo straipsnį lietuvių kalba „Servantesas ir jo Don Kichotas“¹ apie antinacistinio pasipriešinimo prasmę, todėl pasaulio enciklopedijose, pristatant Sorbonos universiteto profesorių A. J. Greimą, pažymima jo veiklos pradžia „Varpuose“:

„Taurusis hidalgo, ilgai lauktas svečias, pagaliau atvyko ir pas mus. Atvyko tokiu laiku, kai mes jo pagalbos ir patarimų gal labiausiai reikalingi. Šio pasaulio galiūnų siaubingame susidūrime mūsų mažai, mielai šaliai reikia tiek daug ir tokio naivaus tikėjimo į savo žmogišką kultūrinę misiją, ginklanešiai taip pasiilgę laukia savo klajūnų riterių, kad didžiojo optimisto pasirodymas mūsų literatūros laukuose tikrai gali būti laikomas geriausiu, dievų siųstu, ženklu.“

Visa ši kultūrinė veikla skaudžiai atsiliepė Kaziui Jankauskui, sovietmečiu, neilgai padirbėjusiam Valstybinės grožinės literatūros leidykloje verstinės literatūros redakcijos vedėju. 1951 m. jis buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio už Šiauliuose leistą literatūros almanachą ir vėlesnes „klaidas“.

Tremtį ir pavardės neminėjimą lydėjo ne mažiau niekingas veiksmas – nemokėjimas už darbą. Apie tai rašinyje „Tarp giltinės ir slibino“ pasakoja iš lagerių į Lietuvą grįžęs V. Kauneckas: „1955 m. gegužės 9-ąją nuskubėjau į Grožinės literatūros leidyklą. Mano apskaičiavimais, už išverstas knygas turėjau gauti dar kokius 3–4000 rublių: būtent už „Parmos vienuolyną“, už „Šagrenės odą“ (kuri išėjo su fiktyvaus vertėjo pavarde) ir už „Vienos vaikystės istoriją“, kurios vertimo sutartį buvo sudaręs vienas mano giminaitis, bet išverčiau aš (per vieną mėnesį!). Netikėjau savo ausimis nei akimis! Subyrėjo visos viltys turėti gyvenimo pradžiai rimtą sumą. Gavau tik ... 277 rublius. “²

Žudant, tremiant, terorizuojant rašytojus, panašiai elgtasi ir su jų kūryba. Pagal cenzūros parengtus sąrašus 1944–1956 m. iš bibliotekų išimta maždaug septyni milijonai knygų, uždrausti leidiniai apie nepriklausomą Lietuvą, apie spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo ir knygnešystės laikus.

Pateisinti, o teisingiau didžiai pagerbti knygų leidimą visiškai be jokio atlygio ir nuslepiant pavardę sovietmečiu buvo galima tik miškuose besislapstantiems partizanams. 1952 m. aštuoniasdešimties egzempliorių tiražu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Pilėnų tėvonija išleido slapyvardžiu K. Rivaišas pasirašytą partizano Broniaus Krivicko satyrų rinkinį „Po Stalino saule“, o ypač vertingas jo rankraštinis rinkinys „Žiaurusis Dievas“, kuriame, be jo paties 1945–1949 metų kūrybos, yra ir septyniasdešimt vienas J. W. Goethės eilėraštis, Ch. Baudelaire'o, A. Miegel lyrikos vertimai.

Dar vienas pasibjaurėtinas dalykas buvo „komunistinių įžymybių“ noras turėti savo vardu įvardytą verstinę knygą, todėl „Vagos“ redaktoriams tekdavo ilgai pasėdėti braukant, taisant, perrašinėjant beviltiškai pilką rašliavą, o teisingiau – iš naujo išverčiant knygą. Apie tai pasakoja ilgai „Vagoje“ dirbęs V. Petrauskas: „Nuo tų laikų verstinės literatūros redaktoriai galutinai prisiėmė nepakenčiamai sunkią ir neteisėtai užkrautą našą – vertėjo pristatytą rankraštį paversti paskaitoma knyga. Įsigalėjo jokioje pasaulio šalyje negirdėta praktika: sutartį sudaręs vertėjas padeda redaktoriui ant stalo aplanką prirašytų lapų, o šis, žiūrėdamas į originalą, stengiasi atkurti prasmę, stilių ir t.t., kitaip sakant, iš naujo išversti gautą kūrinį. Ši praktika pagimdė ištisą kartą vadinamųjų „duoneliautojų“, kuriems honoraras būdavo svarbiau už kūrinį.“³

Visos Grožinės literatūros leidyklos leidžiamos verstinės knygos turėdavo praslysti pro tankų „Glavlito“ – valstybinės cenzūros įstaigos – sietą. Po to cerberių patvirtintas planuojamų išleisti knygų sąrašas keliaudavo gauti palaiminimo į Maskvą. Privalu būdavo į sąrašą įtraukti tik į rusų kalbą išverstąsias ir išbraukti išcenzūruotus sakinius, nors Lietuvos redaktoriai neretai išbraukdavo mažiau, negu buvo reikalaujama, o į Maskvos tvirtinamą sąrašą yra pakliuvę ir į rusų kalbą neišverstų knygų. Taigi buvo daug – kaip ir kiekvienoje santvarkoje – skirtingu laipsniu susipynusių dėmenų – ir atmestinų, ir gerų. Juk Nepriklausomoje Lietuvoje turime virš pusšimčio leidyklų, galinčių pasirinkti menkavertį, bet madingą autorių, ir išleidžiančių daugybę nesuredaguotų knygų.

1948 m. gegužės 22‒23 dienomis sovietinėms represinėms struktūroms įvykdžius vieną baisiausių masinio trėmimo operacijų kodiniu pavadinimu „Vesna“ „Literatūroje ir mene“ netrukus buvo paskelbti trys šiurpiam nusikaltimui pritariantys straipsniai. A. Venclova pareikalavo, kad „būtų išrautas nuodingas geluonis, gresiąs iš pasalų įsisiurbti į mūsų liaudies kūną“, J. Būtėnas pareiškė, kad „Lietuvos liaudis laimingos ateities vardan reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščių parazitų“, J. Baltušis pridūrė, kad „kruvinieji žudikai ir jų sėbrai turi būti nuvalyti nuo mūsų žemės ir nušluoti į istorijos sąšlavyną.

Ir tuo pat metu Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido Vinco Mykolaičio– Putino išverstą Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“⁴, išreiškiantį žmogaus santykį su nelaisve, todėl valenrodizmą sąmoningai rinkosi daugelis į Vakarus nepasitraukusių kultūrininkų. 

1949 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla buvo perkelta į Vilnių ir 1964-aisiais pavadinta „Vagos“ vardu. Įsimintiną ir iki šiol tebenaudojamą jos emblemą sukūrė dailininkas Antanas Kučas.

Legendinė „Vagos“ mokykla išaugino daugybę talentų, kurių išverstomis arba suredaguotomis knygomis skaitytojai džiaugiasi iki šių dienų. Norintys išversti knygą pirmiausia leidykloje turėjo atlikti bandomąjį vertimą. Leidinių kokybei buvo teikiamas didžiulis dėmesys, todėl kūrybingas redagavimas, kuriam visų pirma reikia laiko, tuo metu turėjo didžiulę reikšmę. Redaktoriai, paisydami nustatytų atliekamo darbo normų, ilgai ir kruopščiai taisydavo tekstą, lygindavo su originalu, tardavosi su vertėju.

Mokymuisi redaguoti leidykloje taip pat buvo sudarytos geros sąlygos. Dirbo daug šviesių žmonių, prieškario inteligentų, patyrusių vertėjų. Vienu metu vyko net rankraščių svarstymai, į kuriuos iš pat ryto susirinkdavo visi redaktoriai. Verstinės knygos buvo spausdinamos šių dienų leidėjams ir skaitytojams net nebesuvokiamo dydžio – dešimttūkstantiniais ir dar didesniais – tiražais. O išperkamos – teisingiau, išgraibstomos – per kelias dienas.

Į griežtus iš Maskvos atsiųsto plano rėmus – pirmiausia rusų, paskui tarybinių tautų, paskui socialistinių šalių, galiausiai kapitalistinių – buvo stengiamasi sudėti kuo daugiau vertingos literatūros, todėl reikšmingiausi užsienio rašytojų balsai pirmą kartą lietuvių kalba prabilo „Vagos“ verstinės redakcijos vadovų, vertėjų bei redaktorių dėka. Žinoma, buvo sąrašai autorių, kurių nebuvo leidžiama versti. Sovietmečiu politinis kalinys ir disidentas Balys Gajauskas kartu su Kęstučiu Jakubynu buvo išvertęs Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ I tomą. Vertimo kopija 1977 m. buvo perduota į Vakarus, tikintis ten išleisti. Deja, išleista nebuvo, o vertimo rankraščio likimas nežinomas.

Kalbant apie verstinių knygų leidybą sovietmečiu būtina nepamiršti meninio vertimo aptarimo ir analizės po Stalino mirties beveik kasmet rengiamose vertėjų konferencijose, išsamiai aprašomose spaudoje – „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“ – ir net atskirai išleistuose leidiniuose – „Mūsų kalba“ (1971 Nr. 7), „Meninio vertimo problemos “⁵. Dalyvių skaičius būdavo išties įspūdingas. Pavyzdžiui, 1971 m. gegužės 20 d. Vilniuje, Rašytojų sąjungoje įvykusiame vertėjų pasitarime, kurį organizavo Lietuvos rašytojų sąjungos meninio vertimo komisija ir „Vagos“ leidykla, dalyvių sąrašo lapuose yra beveik šimto dalyvių – dirbančių „Vagos“, „Minties“ ir „Šviesos“ leidyklose, „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, „Pergalės“, „Tarybinės moters“, „Mūsų gamtos“, „Sparnų“ žurnaluose, Spaudos komitete, Vilniaus Pedagoginiame institute, priklausančių Mokslų Akademijai, Rašytojų sąjungai ir t. t. – parašai.

Pasitarime LTSR rašytojų sąjungos meninio vertimo komisijos pirmininkas E. Matuzevičius pasidžiaugė pastebimu dviejų grožinės literatūros vertimo krypčių – lingvistinės ir kūrybinės-meninės – suartėjimu, bet pasigedo straipsnių rinkinio meninio vertimo praktikos ir teorijos klausimais. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto dėstytojas K. Ambrasas apžvelgė bendrųjų prozos vertimų principų raidą Lietuvoje. A. Žirgulys paanalizavo A. Čechovo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą. D. Urbas įdomiai ir vaizdžiai papasakojo, kaip jis iš prancūzų kalbos vertė F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, trykštantį milžiniškais kalbos aruodais ir pažintinės gyvenimiškos medžiagos turtais. Apie J. Joyce „Uliso“ vertimo galimybes ir sunkumus pašnekėjo T. Venclova, taip pat iškėlęs klausimą apie pastarojo meto rašto kalbos nutolimą nuo šnekamosios kalbos, siūlydamas susidomėti lietuvišku miestietišku žargonu. Filologijos m. k. J. Kardelytė palietė kai kuriuos pasakų vertimo specifikos klausimus. „Vagos“ leidyklos redaktorius V. Petrauskas pasidalijo mintimis apie prancūzų kalbos frazeologizmų atitikmenis lietuvių kalboje. Vilniaus universiteto doc. J. Pikčilingis paanalizavo vertimo ir originalo stilių ryšį. Vertėja L. Kudirkienė palietė latvių ir lietuvių kalbų morfologijos ir leksikos tarpusavio santykius. Vertėjas E. Astramskas konkrečiu pavyzdžiu pailiustravo, kaip vertėjui svarbu užčiuopti nacionalinį koloritą, atskiros detalės prasminį krūvį. Poetas ir vertėjas A. Churginas pažymėjo, kad priežodžių, patarlių vertimai turėtų būti išradingesni, drąsesni. Buvo kalbėta ir labai opiais žodynų parengimo ir leidimo klausimais. LTSR Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo direktoriaus pavaduotojas J. Mačiulis paragino vertėjus nesunaikinti savo rankraščių, o atiduoti juos saugoti archyve.

LTSR rašytojų sąjungos meninio vertimo komisija su „Vagos“ leidykla rengė ir atskirų kalbų vertimams skirtus posėdžius. 1983 m. balandžio 20 d. buvo aptarti anglų ir amerikiečių literatūros vertimai, o 1984 m. posėdis buvo skirtas prancūzų literatūrai. Taigi ne tik vertimų, bet ir jų analizės veikla buvo gan intensyvi.

Tačiau draudimų ir apribojimų kupiname sovietmečio pasaulyje galiojo taisyklės, kad įstaigoje nedirbantis žmogus negalėjo nei stovėti eilėje dėl buto ar automobilio, nei išvažiuoti į užsienį ar į poilsio namus, nei nusipirkti deficitinių prekių. Svarbiausia – buvo atimta galimybė senatvėje gauti pensiją. Todėl LTSR rašytojų sąjungos meninio vertimo komisijos pirmininkas E. Matuzevičius, rūpinęsis ne tik knygomis, bet ir žmonėmis, žinodamas, kad maištingos ir nesusitaikančios su likimu asmenybės, nepripažįstančios jokios prievartos ir nepaklūstančios okupantų valdžios nurodymams nebus priimamos į Rašytojų sąjungą ir negaus pensijos, nutarė gelbėti „nenusipelniusius“ vertėjus – ypač tremtinius,– pasiūlydamas įkurti profesionalių grožinės literatūros vertėjų profsąjunginę grupę.

O keturi vertėjai, nelaisvu metu sugebėję išlikti laisvais žmonėmis, buvo Eduardas Astramskas, Linas Broga (1925 05 10– 2005 06 16), Simas Račiūnas (1928 02 21 – 1998 03 31) ir Vytautas Kauneckas (1908 09 29 – 1993 09 18).

Eduardas Astramskas 1938–43 m. studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau mokytojavo, dėstė Kauno universitete. 1947 m. sovietinio saugumo suimtas ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams. Kalintas Chalmer Ju, Salechardo, Pečioros, Salavato ir kituose lageriuose.

1956 m. grįžo į Vilnių ir išvertė nemažai knygų iš estų kalbos: O. Lutso „Vasara“ 1958, F. Tuglaso „Mažasis Ilimaras“ 1959, A. H. Tammsaare‘s „Kerbojos šeimininkas“ 1960, L. Promet „Kaimas be vyrų“ 1964, E. Vilde’s „Meikiulos pienininkas“ 1965, A. Gailito „Tomas Nipernadis“ 1971, A. Beekman „Ryla“, 1977, J. Krosso „Dangaus akmuo“ 1979.

Iš vokiečių kalbos išvertė J. Bobrowskio „Lietuviški fortepijonai“ 1968, T. Valentino „Paklydėliai“ 1972, C. W. Ceramo knygų.

Į vokiečių kalbą išvertė Maironio, S. Nėries, M. Martinaičio, P. Mašioto kūrinių.

1984 m. nelegaliai Tado Žvainio slapyvardžiu išleido lageriuose sukurtų eilėraščių rinkinį „Ant žvangančio tako“. Parašė gamtos ir meilės tematikos eilėraščių vokiečių kalba, kurių rinkinys „Amo, ergo sum: Ich liebe, also bin ich“ buvo išleistas tik Nepriklausomoje Lietuvoje 1993 m.

Bet didžiausias ir anuomet neįvertintas jo nuopelnas – vokiečių vertėjui Hermannui Buddensiegui parengti pažodiniai Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimai. Neseniai paskelbtame Rūtos Eidukevičienės straipsnyje „Kūrybinis tandemas: Hermanno Buddensiego ir Eduardo Astramsko bendradarbiavimas verčiant Kristijono Donelaičio Metus į vokiečių kalbą“⁶, remiantis gausiais Heidelberge, Berlyne ir Vilniuje saugomais laiškais, aptariamas vokiečių vertėjo Hermanno Buddensiego ir lietuvių germanisto Eduardo Astramsko bendras darbas 1964-1965 m. verčiant Kristijono Donelaičio Metus į vokiečių kalbą. Remiantis gautais rezultatais, straipsnyje keliama bendros vertimo autorystės idėja.

Linas Broga jau mokykloje pradėjo rašyti, vadovavo literatų būreliui. Nuo 1944 m. gruodžio mokytojavo Turmanto, nuo 1945 m. rugsėjo – Antalieptės progimnazijose. 1946–1951 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Hidrotechnikos fakultete, tapo diplomuotu kelių inžinieriumi.

1949 m. kovo 25 d. visa šeima, išskyrus studijuoti išvykusį L. Brogą, buvo ištremta į Sibirą, tėvas ir brolis į Lietuvą jau negrįžo.

L. Broga dirbo LTSR Plentų valdyboje, LSSR autotransporto ir plentų ministerijoje. 1962 m. pradėjo dėstyti Vilniaus inžinerinės statybos institute braižybą ir braižomąją geometriją. Neturėdamas galimybės pamatyti pasaulio už geležinės uždangos, apvažinėjo visą Lietuvą. 1958 m. išleido žemėlapį „LTSR keliai“, 1962 m. „LTSR turistinį žemėlapį“. Keliaudamas fotografavo kraštovaizdžius, architektūros ir gamtos paminklus. Sukaupė daugiau nei tūkstantį foto negatyvų, kuriuose įamžino nykstantį Lietuvos sakralinės skulptūros paveldą, pateikdamas tikslias aplinkybes, kada ir kur fotografuota, meistrų vardus. Taip elgdamasis, rizikavo savo gyvybe, nes fotografuoti pradėjo 1951 m., kai dar vyko partizaninis karas ir su fotoaparatu pamiškėmis vaikštantis žmogus galėjo susilaukti kulkos.

1948 m. tylusis rezistentas L. Broga pradėjo versti Jurgį Baltrušaitį ir išvertė visą rusiškąją jo lyriką – per keturis šimtus eilėraščių („Žemės Laiptai. Kalnų Takas“, 1973, „Lelija ir Pjautuvas“, 1996). Šių vertimų, sudėtų į vieną knygą „Kalba su lemtimi“, 2007, nebepamatė.

Taip pat vertė rytų poetus: O. Chajamą – „Rubajatai“, 1972, 1998, „Išminties taurė“, 1984, Hafizą – „Gazelės“, 1978, Nizami – „Leili ir Medžnūnas“, 1985, paskelbė Vazeho, Machtumkuli, Chagani, Kemine ir kt. vertimų.

L. Broga nuo užmaršties išgelbėjo tragiško likimo lietuvių aktorės, režisierės U. Babickaitės-Graičiūnienės sukauptą turtingą kultūrinį palikimą ir perdavė jį Teatro, muzikos ir kino muziejui Vilniuje.

2008 m., praėjus trejiems metams po rašytojo mirties, „Krantai“ išleido žmonos R. Brogienės sudarytą penkių šimtų puslapių knygą „Linas Broga. 1925-2005. Atminimo knyga“.

Baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, Simas Račiūnas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1950 m. periodinėje spaudoje skelbė eilėraščius, poezijos vertimus. 1951 m. gabus poetas buvo suimtas, nuteistas dešimt metų kalėti vien už tai, kad savo kūryboje nepadlaižiavo sovietinei santvarkai. Per ketverius metus (1951 – 1954) Rešiotų bei Kuibyševo lagerių duonos atsivalgė sočiai. Ten kuriamos jo eilės buvo brangiausias dvasinis penas kitiems kaliniams.

1955 m. grįžo į Lietuvą. 1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. 1962–1972 m. dirbo statybos įmonėje, mokytojavo, bendravo su kompozitoriais, dirigentais. Atgavus Arkikatedrą, giedojo jos chore. Jo tekstais sukurtos giesmės tebegiedamos iki šiolei.

Grožinę literatūrą vertė iš vokiečių ir italų kalbų, palikdamas puikų poezijos kūrinių kraitį. J. W. Goethe`s, F. Schillerio, G. Leopardi, B. Brechto, J. R. Becherio šedevrai pareikalavo ypač didelio kūrybingumo. Plačią vagą jis išvarė ir prozos vertimų baruose: be operos libretų, išvertė Heinricho Manno, „Valdinys“, 1972, H. Fallados „Žmogus miršta vienas“, 1976, W. Koeppeno „Mirtis Romoje“, 1977, G. Hofe „Raudonasis sniegas“, 1979, Ulrich Plenzdorf „Naujos jaunojo V. kančios“, 1980, L. Feuchtwangerio „Apsišaukėlis Neronas“, 1984, Rikarda Huch „Grafo Federigo Konfolonierio gyvenimas“, 1986 ir kt.

Mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.

Pirmoji Vytauto Kaunecko išversta knygelė – V. Nevskio „Kaip dirbti su knyga“ – pasirodė jam eksternu baigus Raseinių gimnaziją 1928 m. 1930 m. jis dirbo laikraščio „Kova“ redakcijoje ir studijavo politinę ekonomiją Berlyno universitete. 1933 m. sausio mėn., į valdžią atėjus Hitleriui, V. Kauneckas pabėgo į Paryžių, studijavo prancūzų literatūrą Sorbonos universitete, vertė, bendradarbiavo spaudoje – „Lietuvos Žiniose“ „Kovoje“ ir kt. Apie savo gyvenimą Paryžiuje parašė įspūdžius „Nuo Paryžiaus iki Kauno“, kurie, jam grįžus į Lietuvą, 1940 m. buvo išspausdinti „Lietuvos žiniose“.

Nacių valdymo laikotarpiu 1933 m. Sachsenhauseno priemiestyje (dabar Oranienburgo dalis) pastatyta viena pirmųjų koncentracijos stovyklų, kurioje iki 1945 m. buvo nužudyta apie šimtas tūkstančių žmonių. V. Kaunecko išverstą knygelę „Oranienburgo stovykla“ 1934 m. išspausdino „Lietuvos žinios“.

1940 m. balandžio 20 d. grįžo į Lietuvą ir buvo suimtas. Prasidėjus sovietų okupacijai, paleistas. 1940 birželio 1 d.–1941 liepos 22 d. m. dirbo Kaune, redaktoriumi „Eltoje“, vėliau Kauno telegramų agentūroje, buvo informacijos vertėjas. Tais pačiais metais išleistas ir jo iš prancūzų kalbos verstas Clément Vautel romanas „Mūsų klebonas pas turtuolius“.

Vokiečių okupacijos metais padėjo persekiojamiems žydams. Apie tai galima pasiskaityti „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (3 sąsiuvinis, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005).

Prasidėjus antrosios sovietinės okupacijos vykdomiems trėmimams, persekiojimams ir kitiems prievartiniams veiksmams, nuo 1945 m. V. Kauneckas buvo priimtas dirbti į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą  Kaune. Šalia knygų vertimo jis ir vėl įsijungė į kovą už šventąją tiesą. Rašė partizanų laikraščiui „Laisvės žvalgas“.

1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siųstas ilgas ir išsamus tikinčiųjų laiškas Popiežiui Pijui XII. 1948 m. vasario 12 d. visi pasirašiusieji buvo areštuoti. Vytautas Kauneckas, laišką išvertęs į anglų kalbą, buvo nuteistas dešimčiai metų.

1955 m. balandžio mėn. 1 d. kaip nedarbingas buvo išleistas į Lietuvą, bet apsigyventi Kaune negalėjo ir įsikūrė Kulautuvoje. Kartu su panašaus likimo kunigu Vincentu Sladkevičiumi virš bažnyčios durų pritvirtino kryžių su Nukryžiuotuoju, įtaisė apšvietimą ir toliau vertė knygas. Iš bibliotekininkės, pedagogės, publicistės Onos Šimaitės, susirašinėjusios su juo iki mirties, bei padedamas paryžiečio dailininko Žibunto Mikšio, prof. Prano Šveikausko, V. Kauneckas gaudavo savo verčiamų knygų originalus.

Pensija jam nebuvo skiriama iki septyniasdešimt šešerių metų. Kelis kartus bandė stoti į LTSR Rašytojų sąjungą, bet kaip buvęs politinis kalinys palankaus atsakymo nesulaukė.

Vytauto Kaunecko išverstų knygų sąrašas įspūdingas meniniu vertingumu: Stendalio „Parmos vienuolynas“, 1948; Onorė de Balzako „Šagrenės oda“, 1952, „Šuanai, arba Bretanė 1799 metais“, 1958; Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, 1959, Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu“, 1959, Rožė Peirefito „Švento Petro raktai“, 1960, Aleksandro Diuma, sūnaus „Dama su kamelijomis“ 1961, Čarzo Darvino „Gamtininko kelionė aplink pasaulį „Biglio“ laivu“, 1963, Andrė Morua „Aleksandro Flemingo gyvenimas“, 1964, „Trys Diuma“, 1965, Smolski G. / Jurgita Smalstytė „Mano tėvas“, 1967, Anri Periušo biografinių romanų serija apie žymiuosius prancūzų dailininkus: „Sezano gyvenimas“, 1967, „Gogeno gyvenimas“, 1969, „Renuaro gyvenimas“; 1971, „Mane gyvenimas“, 1973, „Tuluz-Lotreko gyvenimas“, 1974, „Sera gyvenimas“, 1975, „Van Gogo gyvenimas“, 1978, Romenas Rolanas „Hendelis“, 1983.

V. Kauneckas suspėjo parašyti ir atsiminimus „Tarp Giltinės ir Slibino“, kurie prieš mirtį buvo išspausdinti rinkinyje „Norilsko vyčiai“ (Vyturys, 1992).

1993 m. rugsėjo 18 d. mirė susitaikęs su Viešpačiu, o 1993 m. rugsėjo 20 d. – dvi dienos po mirties – buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Kadangi įkuriamoje proforganizacijoje negalėjo būti vien tremtiniai, E. Matuzevičius nutarė į sąrašą įtraukti jokiame valstybiniame darbe nedirbančius vertėjus. Ir vieną dieną man atkeliavo gražus Antano Baranausko apdainuotą Anykščių šilelį vaizduojantis atvirukas, kuriame buvo parašyta:

 

Vilnius, 1982. XI. 7 d.

Gerbiama

Drauge Balčiūniene,

Noriu Jus trumpai painformuoti, kad XI. 2 d. specialiai tarėmės su Alfonsu Maldoniu vertėjų profesinės „organizacijos“ klausimu. Dabar jau pats Alf. Maldonis domėsis šio klausimo sprendimu. Atrodo, viskas išsispręs gana teigiamai ir konstruktyviai. –

Geros kloties! –

Eug. Matuzevičius –

(tel. 74-89-17)

 

232055 Vln. – 55

Mildos g., 31-4

Eug. Matuzevičius

 

Pirmajame sąraše buvome keturi: Edvardas Astramskas, Irena Balčiūnienė, Antanas Danielius, Simas Račiūnas. Vėliau buvo įrašyta ir Goda Ferensienė. Kai ji atsirado, paprašiau E. Matuzevičiaus, kad visur ją įrašytų pirmą, nes mūsų pavardės valdininkams nieko nesakė, o štai aukšto komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso žmona įspūdį darė.

Praėjus keliems mėnesiams E. Matuzevičius atsiuntė dokumento projektą:

 

1983. III. 9 RS Valdybos prezidiumo nutarimas

PROJEKTAS

SVARSTYTA: Profsąjunginės grupės įkūrimas prie TSRS Literatūros fondo Lietuvos skyriaus.

NUTARTA:

1. Prašyti Lietuvos TSR Kultūros darbuotojų respublikinį Komitetą įkurti profesionalių grožinės literatūros vertėjų, gyvenančių iš savo kūrybinio darbo, profsąjunginę grupę prie TSRS Literatūros fondo Lietuvos skyriaus ir vadinti ją grožinės literatūros vertėjų profgrupe.

2. Nustatyti, kad į profgrupę vertėjai gali įstoti tik su Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos vertėjų komisijos rekomendacijomis, kurias tvirtina Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumas.

3. Respublikiniam Kultūros darbuotojų komitetui įsteigus grožinės literatūros vertėjų profgrupę, pirmaisiais jos nariais, pateikus jiems atitinkamus dokumentus, rekomenduoti šiuos vertėjus:

Balčiūnienę Ireną,

Račiūną Simą,

Ferensienę Godą,

Danielių Antaną,

Astramską Eduardą.

 

Netrukus atkeliavo dar vienas E. Matuzevičiaus laiškas:

 

Vilnius,

1983 IV. 23

Gerbiama

Drauge Balčiūniene,

Dar dėl tos profgrupės...

Jūs, kurie suinteresuoti, neatidėliodami kreipkitės į P. Bražėną arba į Alg. Pocių, o taip pat – į Ant. Drilingą, kad jie Jums padėtų įteisinti tą „organizaciją“ (prie Litfondo). Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumas nutarimą priėmė dar vasario mėnesį. Dabar reikia nedelsti ir viską apiforminti. Pirmiausia – turi viskam pritarti ir viską apiforminti Kultūros darbuotojų profsąjungos komitetas. Turi įvykti steigiamasis susirinkimas. Turbūt reikės ir savo antspaudo...

Kol kas į tą profgrupę yra numatyti šie žmonės, jei jie pateiks reikiamus duomenis:

1. Balčiūnienė Irena

2. Danielius Ant.

3. Astramskas Ed.

4. Ferensienė Goda

5. Račiūnas Simas

 

Telefonai:

 

Ant. Drilinga 62-89-45 (d.); 74-89-12 (n.)

 

P. Bražėnas ir R. Klimas

(valdybos sekretoriai):

62-86-43 (d.)

Alg. Pocius, Alg. Zurba

(pirm. pavaduotojai):

61-18-21 (d.)

Alf. Maldonis (pirm.):

61-92-19 (d.)

 

O dabar pradėkit „kryžiaus kelionę“ ir patys imkitės iniciatyvos, veikit. Visi tie penki žmonės susiburkit. Atrodo, viskas turėtų susiklostyti gerai. Jei kas bus vėl neaišku, skambinkit man (74-89-17) arba Ant. Drilingai. - Eug. Matuzevičius.

N.B. Jus painformuoti, Jums padėti gali Arv. Valionis: 62-47-73 (d.)

N.B. Ferensienės ir Astramsko adresus, matyt, galėtų duoti „Vaga“ (drg. V. Visockas). –

Eug. M. -

 

 

Mums su A. Danieliumi pavarsčius įvairių valdininkų bei valdininkėlių duris ir surinkus patvirtinančius parašus, 1983-iaisiais proforganizacija pagaliau buvo įkurta ir per kelerius metus padidėjo iki septyniolikos narių:

 

Kauneckas Vytautas (g. 1908) verčia iš prancūzų, rusų k.

Astramskas Eduardas (g. 1918) verčia iš estų, vokiečių k.

Broga Linas (g. 1925) verčia iš rusų k.

Račiūnas Simas (g. 1928) verčia iš vokiečių k.

Ferensienė Goda (g. 1932) verčia iš rusų k.

Gudaitis Algimantas (g. 1934) verčia iš prancūzų, italų k.

Vaišnoras Algimantas (g. 1936) verčia iš latvių, rusų k.

Ramanauskaitė Skirmantė (g. 1937) verčia iš rusų k.

Strikaitienė Valvi (g. 1937) verčia iš į estų k.

Išganaitytė Janina (g. 1938) verčia iš vengrų k.

Miliūnienė Kristina (g. 1939) verčia iš anglų k.

Zajančkauskaitė Renata (g. 1940) verčia iš latvių, rusų k.

Danielius Antanas (g. 1942) verčia iš anglų k.

Balčiūnienė Irena (g. 1943) verčia iš anglų k.

Četrauskas Teodoras (g. 1944) verčia iš vokiečių k.

Dovydaitis Bronius (g. 1945) verčia iš ispanų k.

Sirijos Giraitė Danutė (g. 1948) verčia iš estų, suomių k.

 

Susirinkimus buvo leista rengti Rašytojų sąjungos pirmojo aukšto salėje. Dalyvaudavo Arvydas Valionis, aptardavom dalykinius ir žmogiškus reikalus. Kasmet mums skiriamą nedidelę sumelę (200 rublių) dažniausiai padalydavome kaip pašalpas tais metais labiausiai jų reikalingiems žmonėms. Tiesa, vėliau dar gaudavome keletą talonų įsigyti kokią nors buitinę prekę.

 

KULTŪROS DARBUOTOJŲ PROFSĄJUNGOS LIETUVOS RESPUBLIKINIS KOMITETAS

P R E Z I D I U M A S

 

N U T A R I M A S

 

1985 01 29 Vilnius Protokolas Nr. 39

 

Dėl lėšų profsąjungos organizacijoms

 

Kultūros darbuotojų profsąjungos Lietuvos respublikinio komiteto prezidiumas nutaria:

1. Lietuvos Respublikinės Profsąjungų Tarybos profkomitetui kultūriniam masiniam darbui skirti 400 rublių.

2. Profesionalių vertėjų proforganizacijai skirti 200 rublių.

 

Komiteto pirmininkė I. Paltanavičienė

 

Vertėjų proforganizacija egzistavo iki 1990-ųjų. Prasidėjus Sąjūdžiui, vertėjus ėmė priiminėti į Rašytojų sąjungą.

O 2003 m. pavasarį apie poreikį vienytis ėmė kalbėti Rūta Jonynaitė, Jonė Ramunytė, Irena Aleksaitė ... Ir pagaliau 2004 m. gegužės 10 d. įvyko steigiamasis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos susirinkimas.

Visiškai pasikeitė vertimo – nebe plunksna išraitomo, o kompiuterio klavišais išstuksenamo – greitis. Redaktorių gretos išretėjo. Dingo valstybinė cenzūros įstaiga GLAVLITAS, bet cenzūra niekur nedingo. Aukščiausiu tapo paties autoriaus požiūris ir įsitikinimas, kad galima laikytis arba nesilaikyti kalbos taisyklių, o juo labiau moralės normų.

Bet ... tvirtų žmonių liko ir liks. Taip leista ir lemta.

 

---