Verstinių knygų apžvalgininkams
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai kelia rūpestį, kad apžvalgininkai, pristatydami verstines knygas, dažniausiai visai neskiria dėmesio vertėjams ir vertimo kokybei. Norėtume pateikti keletą pasiūlymų, nes juk visi siekiame to paties: skatinti visuomenę skaityti, suvokti literatūrą ir ja džiaugtis.
Suprantama, kad turėdami nedaug vietos apžvalgininkai nenori gaišti laiko vertimų aptarimui. Tačiau iš tikrųjų pastabos apie vertimą – ne pašalinis dalykas ar nukrypimas nuo temos.
Juk užsienio autoriai rašė ne lietuviškai, jų minčių raiška glaudžiai susijusi su gimtąja kalba ir kultūra. Tad nereikia pamiršti, kad verstinis kūrinys turi du autorius – ne tik originalo, bet ir vertimo, aptardami verstinę knygą apžvalgininkai noromis nenoromis aptaria jos vertimą, tai yra tą kūrinio variantą, kurį pateikė vertėjas. Būtent jis parenka kiekvieną lietuvišką žodį ir stengiasi perteikti kiekvieną originalo kalbos ir stiliaus niuansą, metaforą, posakį, ritmą, toną, nuotaiką ir t. t.
Taigi apžvalgininkai pirmiausia turėtų aiškiai nurodyti, kad kūrinys yra vertimas, ir paminėti vertėjo pavardę. Kartais būtų ne pro šalį paminėti ir ankstesnius vertėjo darbus, apdovanojimus, jei tokių esama, ar kitus nuopelnus. Jei vertėjas parašė įvadinį ar pabaigos žodį, kuriame atskleidė savo požiūrį į kūrinį ir papasakojo apie savo darbą, į tai irgi vertėtų atkreipti dėmesį.
Knygos originalo kalbos nemokantiems apžvalgininkams gali būti nedrąsu vertinti vertimą. Tačiau ir jie tikrai gali įvertinti stilių, sklandumą, pasakojimo toną. Pavyzdžiui, nesunku pastebėti, ar kalba skamba natūraliai ir gyvai, ar įtikimi ir nedirbtiniai grožinio kūrinio dialogai. Jeigu kūrinys yra verstas į lietuvių kalbą anksčiau, galima palyginti, kaip naujas vertimas atrodo greta ankstesniųjų.
O jeigu apžvalgininkas turi galimybę vertimą palyginti su originalu, skaitytojams (ar laidų klausytojams bei žiūrovams) bus pravartu sužinoti, ar vertimas atitinka autoriaus ir kūrinio dvasią ir stilių, ar daro tokį patį įspūdį, ar vertėjas susidorojo su sunkiomis teksto vietomis, kaip perteikė kultūros realijas ir t.t.
Neverta kabinėtis dėl žodžių parinkimo klaidelių (ar tariamų klaidų), nes vis dėlto vertimas – ne kryžiažodžio sprendimas, o menas. Susitelkus tik prie iš konteksto ištrauktų smulkmenų, sunku įvertinti visą knygą ir jos vertimą.
Nors vertimo kokybę objektyviai įvertinti nėra paprasta, dažniausiai neklystamas yra populiarus pasakymas, kad puikus vertimas tas, kurį skaitydamas pamiršti skaitąs... vertimą. Prastas vertimas gali sugadinti gerą knygą, o vykęs – suteikti jai naują gyvybę.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga pasirengusi padėti ir patarti, kai iškyla klausimų ar neaiškumų pristatant ir vertinant verstines knygas. Daug recenzijų pavyzdžių ir šiaip naudingų nuorodų galima rasti ir LLVS tinklalapio vertimo kritikos archyve.
Taip pat žr.
Kaip rašyti recenziją apie verstinį literatūros kūrinį >>