KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

EN31

F. Skotas Ficdžeraldas

Tavo amžiuje

Šeštadienio vakaro įrašas (1929 m. rugpjūčio 17)

Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, indelį talko, skysčio gerklei skalauti, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir dėžutę cigarų. Daugelį metų pragyvenęs vienas, jis buvo metodiškas ir, kol laukė eilėje, sąrašą laikė rankoje. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolį dengė dvi pėdos džiuginančio, nuolat atsinaujinančio sniego; savo lazdele Tomas numušė nuo botų du skaidrius ledokšnius. Tada, žvilgtelėjęs aukštyn, pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo išskirtinė blondinė, netgi Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur dailios šviesiaplaukės ne retenybė. Šilta spalva švytėjo jos skruostai, lūpos ir rausvos mažos rankos, kurios vyniojo miltukus į popierėlius; jos plaukai, supinti į dvi ilgas kasas ir apsukti apie galvą, buvo gyvybingi ir spindėjo. Ūmai Tomui pasirodė, kad ji tyriausia iš visų žmonių, kuriuos jam teko pažinti, įkvėpė žengdamas pirmyn ir įsižiūrėjo į jos pilkas akis.

     – Indelį talko.

     – Kurio?

     – Bet kurio... Nesvarbu.

Ji vėl pažiūrėjo į jį, berods, nesąmoningai, ir, kai sąrašas išnyko, širdis pašėlusiai lėkė paskui jį.

,,Aš ne senas,- norėjo pasakyti. - Penkiasdešimties aš jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Ar visškai jūsų nedominu?‘‘

Bet ji tik paklausė:

     – Kurio gerklės skalavimo skysčio?

     – Kurį rekomenduotumėt?.. Tiks,- atsakė jis.

Skausmingai atplėšė akis nuo jos, išėjo ir įsėdo į savo kupe.

,,Jei ta jauna idiotė tik žinotų, ką senas kvailys, kaip aš, galėtų dėl jos padaryti,- linksmai mąstė. - Kokius pasaulius galėčiau jai atverti!’’

---

EN32

Frensis Skotas Ficdžeraldas

Tavo amžiuje

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.) 

Tomas Skvairas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuką, talko, burnos skalavimo skysčio, kastilietiško muilo, Epsom druskos ir cigarų. Kadangi jau daug metų jis gyveno vienas, todėl elgėsi metodiškai, ir, stovėdamas eilėje, jis rankoje laikė lapelį su pirkinių sąrašu. Buvo kalėdinė savaitė, ir Mineapolį dengė daugiau nei pusė metro džiuginančio, nuolat krentančio sniego; su savo lazda Tomas nubraukė baltą sniegą nuo savo batų. Ir kai pakėlė akis, jis išvydo šviesiaplaukę merginą.

Tai buvo reto grožio šviesiaplaukė netgi toje pažadėtoje žemėje – Skandinavijoje, kur tokios gražuolės šviesiaplaukės nėra retos.  Jos skruostai, lūpos ir rausvos mažos rankelės, kurios lankstė popierėlius su milteliais, buvo šiltos spalvos; jos žvilgantys, gyvybingi plaukai ilgomis sruogomis raitėsi ant galvos. Staiga Tomui ji pasirodė pats švariausias žmogus, kokį tik jis kada nors pažinojo. Sulaikęs kvėpavimą jis žengė į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis.  

– Dėžutę talko.

      – Kokio?

      – Bet kokio. ... Gerai.

Ji vėl pažvelgė į jį be jokio drovumo, ir, jai paėmus pirkinių sąrašą iš Tomo rankų, jo širdis ėmė daužytis lyg patrakusi.

„Aš nesu senas, – norėjo jis pasakyti. –  Penkiasdešimties  aš atrodau jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš visiškai tavęs nedominu?“

Bet ji tik paklausė:

      – Kokio burnos skalavimo skysčio norėsite?

Ir jis atsakė:

      – Ką galite rekomenduoti? ... Gerai.

Vargais negalais jis atplėšė akis nuo jos, išėjo ir įsėdo į savo automobilį.

„Jei tik ta jauna kvailutė žinotų ką toks senas imbecilas kaip aš galėtų padaryti dėl jos, –  nusijuokė jis. – Kokius pasaulius galėčiau jai atverti!“

---

EN33 

Kai buvau tavo metų

Tomas Skvairas įėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskų ir pakelio cigarų. Daug metų pragyvenęs vienas jis buvo griežtai nuoseklus, ir vietoj to, kad lauktų kol bus aptarnautas, rankoje laikė prekių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis skendėjo akį džiuginančiame puriame dviejų pėdų gylio sniege; su savo lazda nuo botų Tomas nugrandė dvi švarias jo plutas. Tada, pakėlęs akis išvydo šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo neįprasta blondinė, netgi toje Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir mažos rožinės plaštakos, vyniojusios į popierius miltelius, švietė šiltu raudoniu; jos plaukai, supinti į ilgas kasas ir apsukti aplink galvą, buvo žvilgantys ir gyvybingi. Tomui ji staiga pasirodė kaip švariausia jam žinoma būtybė ir tą akimirką, kai jis priėjo artyn ir pažvelgė į jos pilkas akis, jam užgniaužė kvapą.

     – Skardinę talko.

     – Kokios rūšies?

     – Bet kokios.

Ji atsigręžė į jį, matyt nesąmoningai, ir sąrašui tirpstant jos rankose, jo širdis smarkiai daužėsi.

    – Aš nesu senas. Jis norėjo tart. - Kaip penkiasdešimtmetis esu jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių. Negi visai tavęs nedominu?

Bet ji tepaklausė: kokio skalavimo skysčio?

Jis atsakė: bet kokio, kurį rekomenduotumėte.

Beveik skausmingai jis atitraukė žvilgsnį nuo jos, išėjo laukan ir įsėdo į automobilį.

     – Jei tik ta jauna kvaiša žinotų ką toks senas beprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, pagalvojo jis sau juokais, - kokius pasaulius galėčiau jai atverti.

---

EN34

F. Scott Fitzgerald

Tavo metų

Saturday Evening Post[1] (1929 rugpjūčio 17 diena)

Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, burnos skalavimo skysčio, „Kastilijos“ muilo, „Epsom“ druskos ir dėžės cigarų. Jis daugelį metų gyveno vienas ir buvo linkęs viską suplanuoti; laukdamas, kol jį aptarnaus, pirkinių sąrašą laikė rankoje. Tą kalėdinę savaitę Mineapolį buvo nuklojusios dvi pėdos puraus, šviežio sniego; Tomas lazda nuo savo botų nukratė porą suledėjusių plutelių. Tuomet, pakėlęs akis, pamatė baltaplaukę merginą.

Ji buvo nepaprastai šviesaus gymio net ir šioje skandinavų pažadėtoje žemėje, kur gražios blondinės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir mažos rausvos rankos, kurios vyniojo pudras į popierių, turėjo šiltą atspalvį; supinti į kasas, viršugalvyje susukti plaukai spindėjo ir atrodė gyvybingi. Akimirką Tomui pasirodė, kad ji yra gražiausias jo kada nors matytas žmogus, jis žengė į priekį, pažvelgė į jos pilkas akis ir neteko amo.

     – Skardinę talko.

     – Kokio?

     – Nesvarbu... Tiks bet koks.

Ji pažvelgė į jį visai nesumišusi, o jo širdis sulig kiekvienu pirkiniu plakė vis smarkiau.

   – Aš nesu senas, – jis norėjo pasakyti. – Būdamas penkiasdešimties, aš esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Nejau aš tavęs visai nedominu?

Tačiau ji tik paklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

Jis atsakė:

     – O ką pasiūlytumėt?.. Tiks bet koks.

 Kone skausmingai atplėšęs nuo jos akis, išskubėjo laukan ir įsėdo į savo kupė.

     – Jei tik ta jauna kvailelė žinotų, ką šis senas kriošena dėl jos padarytų, – galvojo sau piktdžiugiškai. – Kiek daug aš jai parodyčiau!

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiaus

„Saturday Evening Post“, 1929 m. rugpjūčio 17 d.

Tomas Skviresas įėjo į vaistinę įsigyti dantų šepetėlio, skardinės talko, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, karčiosios druskos ir dėžutės cigarų. Daugybę metų gyvenęs vienas, jis viską planuodavo iš anksto, todėl laukdamas, kol bus aptarnautas, rankoje laikė pirkinių sąrašą. Kalėdų savaitę Mineapolis buvo padengtas dviejų pėdų džiuginančiu ir vis atsinaujinančiu sniego sluoksniu. Tomas savo lazdele nuo batų viršaus numušė du švaraus sniego grumstelius, tuomet pažvelgęs aukštyn pamatė šviesiaplaukę merginą.

Netgi toje Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė, ji būtų nepaprasta. Jos šilto atspalvio skruostai, lūpos ir rožinės rankutės, vyniojusios miltelius į popierius, jos ilgos kasos, susuktos aplink galvą, švytėjo gyvybe. Staiga Tomui pasirodė, kad ji nekalčiausias žmogus iš visų jo pažinotų. Sulaikęs kvapą, jis žengtelėjo į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Skardinę talko.

     – Kokios rūšies?

     – Bet kokios… tiks.

Ji pažiūrėjo į jį, rodos, be jokio susidrovėjimo. Pirkinių sąrašas ėmė nykti ir širdis it plakė it pašėlusi. „Aš nesu senis, – norėjo pasakyti. – Būdamas penkiasdešimties aš jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Negi visai tavęs nedominu?“

     – Kokios rūšies burnos skalavimo skysčio? – teištarė ji.

     – Ką rekomenduotumėte?.. Tiks, – atsakė jis.

Išėjo iš vaistinės kone skausmingai atitraukęs nuo jos akis ir įsėdo į savo dviejų durų automobilį. „Jei tik ta jauna kvailė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – su juoko gaidele pamanė jis, – kokius pasaulius jai galėčiau atverti!“

---

EN38

F. Scott Fitzgerald

Kai tau tiek metų

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Į vaistinę Tomas Skvairsas užėjo norėdamas nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko miltelių, gerklės skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, karčiosios druskos ir cigarų dėžutę. Kadangi jau daug metų gyveno vienas, įprato laikytis tam tikros tvarkos. Laukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje laikė savo sąrašą. Šią kalėdinę savaitę Mineapolio gatvės buvo nuklotos daugiau negu pusės metro storio niekaip netirpstančio sniego danga. Savo lazda Tomas nupurtė nuo abiejų batų jo likučius. Tada, pakėlęs akis į viršų, pamatė tą šviesiaplaukę.

Nepamirštama mergina – išsiskirtų iš minios net ir tokioje pažadėtojoje žemėje kaip Skandinavija, kur gražių šviesiaplaukių pakanka. Jos skruostai, lūpos ir mažytės rausvos miltelius į popierių vyniojančios rankos – šiltos spalvos. Į ilgas kasas supinti ir aplink galvą apsukti jos plaukai – švytintys, kupini gyvybės. Tomas staiga suprato, kad ji – švariausias žmogus, kokį jam yra tekę matyti, taigi, kai žengė į priekį ir pažvelgė į pilkas jos akis, jam užgniaužė kvapą.

     – Skardinę talko miltelių.

     – Kokių?

     – Bet kokių... Gerai.

Ji pažvelgė į jį, tačiau, akivaizdu, tarytum jo nė nematė. Paskubomis vardydamas sąrašą jis pajuto, kaip ne ką lėčiau lyg pašėlusi daužėsi ir jo širdis.

    – Nesu senas, – norėjo ištarti jis. – Nors man penkiasdešimt, atrodau jaunesnis, negu dauguma vyrų būdami keturiasdešimties. Nejau nė kiek tavęs nedominu?

O ji tiesiog paklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

     – Ką rekomenduotumėte?.. Gerai.

Atitraukdamas nuo jos akis Tomas kone pajuto skausmą. Jis išėjo ir įsėdo į savo kupė.

     – Jei tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks nukriošęs silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – linksmai mąstė jis, – kokį pasaulį galėčiau jai atverti  prieš akis.

---

EN39

Ištraukos iš „At Your Age“ vertimas, autorius F. Scott Fitzgerald

Šeštadienio vakaro įrašas (rugpjūčio 17, 1929)

Tomas Squires atėjo į vaistinę, kad nusipirktų dantų šepetėlį, skardinę talko, vandenį gerklei skalauti, Kastilijos muilo, „Epsom“ druskos ir dėžutę cigarų. Gyvendamas daugelį metų vienas, jis buvo metodiškas, tad laukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje jis laikė sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo po dvejomis pėdomis pralinksminančio, pastoviai atgaivinančio sniego; su savo lazda, Tomas numušė dvi švarias šiojo plutas nuo savo botų. Tuomet, pažvelgęs viršun, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Jis buvo reta šviesiaplaukė, net toje Pažadėtoje skandinavų Žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retos. Šilta spalva buvo ant jos skruostų, lūpų ir rausvų, smulkių rankų, kurios sudėdinėjo miltelius į popierius; jos plaukai, susukti į ilgas kasas aplink jos galvą, buvo spindintys ir gyvi. Tomui ji staiga pasirodė kaip švariausias asmuo, kurį jis yra kada pažinojęs, ir sugavęs kvapą, jis žengė į priekį ir pažvelgė į jos pilką akis.

     -Skardinę talko.

     -Kokios rūšies?

     -Bet kokios... Bus gerai.

Ji žvelgė atgal į jį, matyt, be savimonės, ir kuo toliau sąrašas tirpo, tuo labiau jo širdis daužėsi kartu su juo.

Aš ne senas. Jis norėjo pasakyti. Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis negu daugelis vyrų keturiasdešimties. Ar visiškai tavęs nedominu?

     -Kokios rūšies vandens gerklei skalauti? – buvo viskas, ką ji tepasakė.

     -Kokį rekomenduotumėte..? Bus gerai, - ir jis teatsakė.

Beveik skausmingai jis nusuko nuo jos akis, išėjo ir įsidėjo į savo kupę.

Jeigu tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų padaryti dėl jos. Jis juokingai pagalvojo. Kokius pasaulius aš jai galėčiau atverti!

---

EN40 

F. Scott Fitzgerald

Tavo metų

„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairsas užsuko į vaistinę dantų šepetėlio, skardinės talko, skysčio burnai skalauti, kastilietiško muilo, magnio sulfato ir dėžutės cigarų. Daugelį metų pragyvenęs vienas, jis buvo metodiškas, tad laukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje laikė sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, o Mineapolį dengė pusės metro šviežio, nuolat atsinaujinančio sniego patalas. Tomas lazda nukrapštė švaraus sniego plutą sau nuo kaliošų. Tada pakėlęs galvą pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo išskirtinė šviesiaplaukė net toje skandinavų Pažadėtoje žemėje, kur dailių šviesiaplaukių nemažai. Šiltas raudonis puošė jos skruostus, lūpas ir smulkias rankutes, kuriomis ji į popierių pakavo miltelius. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas aplink galvą, sveikai blizgėjo. Tomui atrodė, kad ji yra tyriausias žmogus, kokį jam teko pažinoti. Užgniaužęs kvapą jis žengė žingsnį į priekį ir pažvelgė į pilkas jos akis.

     – Skardinę talko.

     – Kurio?

     – Bet kurio... Šitas tiks.

Ji žvelgė į jį akivaizdžiai nesidrovėdama, o sąrašui tirpstant jo širdis daužėsi vis stipriau.

     – Nesu senis, – norėjo sakyti jis. – Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Nejaugi visai tavęs nedominu?

Bet ji teištarė: „Kokio skalavimo skysčio?“

O jis atsakė: „Ką galėtumėte rekomenduoti?... Šitas tiks.“

Skaudančia širdimi jis atplėšė nuo jos akis, išėjo ir įsėdo į savo kupė.

     – Jei tik ta kvaiša piemenė žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – jis pagalvojo juokais. — Kokį pasaulį jai atverčiau!

---

EN41

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiaus

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas įžengė į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, burnos skalavimo skysčio, Castile muilo, Epsom druskos ir dežutės cigarų. Ilgą laiką gyvendamas vienas jis priprato viską nuosekliai planuotis, tad ir čia belaukiant rankoje laikė pirkinių sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis pasidengė dviejų pėdų storio kvapą gniaužiančiu ir vis atsinaujinančiu sniegu. Tomas lazdele nuskėlė dvi baltas sniego pluteles nuo savo kaliošų. Tuomet, pažvelgęs į viršų, pamatė šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo tikra retenybė lyginant netgi su Pažadėtosios skandinavų žemės dailiosiomis šviesiaplaukėmis. Jos skruostai, lūpos ir mažos rankutės, vyniojančios miltelius į popierių, buvo švelniai rausvi, o ilgi, į kasas supinti ir už pakaušio susegti plaukai – blizgantys ir gyvybingi. Staiga Tomui pasirodė, kad ji yra tyriausias žmogus, kurį jam kada yra tekę matyti. Jis užgniaužė kvapą, žengė arčiau ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Skardinę talko.

     – Kokio?

     – Bet kokio... Va šitas tiks.

Ji, atrodo, be jokios savimonės pažvelgė į jį ir, sąrašui kaipmat išgaravus iš galvos, jo širdis ėmė pašėlusiai plakti.

,,Aš nesu senis,“ – troško sakyti Tomas. – ,,Penkiasdešimties esu jaunesnis nei dauguma vyrų keturiasdešimties. Nejau visai tavęs nedominu?“

Bet ji tepaklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

     – Ką galite pasiūlyti...? Va šitas tiks. – teatsakė jis.

Kone su skausmu atplėšęs žvilgsnį nuo jos Tomas išėjo ir atsisėdo į savo kupė.

,,Jei tik ta jauna kvaiša žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti...“ – juokais pagalvojo jis, – ,,kiek šio pasaulio durų galėčiau jai atverti!“  

---

EN42

F. Scott Fitzgerald

Tavo metų

„Šeštadienio vakaro žinios“ (1929 rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvairas įžengė parduotuvėn nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, dantų skalavimo skysčio, alyvuogių aliejaus muilo, gydomosios magnio sulfato druskos voniai bei dėžutės cigarų. Daugybę metų pragyvenęs vienas, jis buvo metodiškas ir, belaukdamas eilėje, rankoje gniaužė pirkinių sąrašą. Ėjo šventinė savaitė tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų, Mineapolį dengė poros pėdų storio svaigulį keliančio, nuolat šviežiai iškrintančio sniego sluoksnis; Tomas lazdos galu numušė dvi švaraus sniego pluteles nuo batų viršaus. Tuomet, pakėlęs akis, išvydo šviesiaplaukę merginą.

Tai buvo reto grožio blondinė. Reto grožio būtų buvusi netgi toje Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur gražios blondinės nėra retos. Jos skruostai, lūpos ir mažos, švelniai rožinės miltelius į popierių pakuojančios rankos buvo paliestos šiltų tonų, į dvi ilgas kasas supinti ir aplink galvą apsukti plaukai švytėjo gyvybe. Tomui staiga pasirodė, jog ši mergina yra pats tyriausias jo sutiktas žmogus, žingtelėjus į priekį ir pažvelgus į jos pilkas akis jam trumpam užgniaužė kvapą.

     – Skardinę talko.

     – Kokio?

     – Bet kokio… Šis tiks.

Mergina Tomo žvilgsnį atrėmė nei kiek nesijaudindama, o jo širdis, pirkinių sąrašui pamažu tirpstant, plakė vis smarkiau ir smarkiau.

     – Aš nesu senas, – norėjo ištarti. – Būdamas penkiasdešimties esu jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių vyrų. Nejaugi visai tavęs nesudominau?

Tačiau sulaukė tik klausimo:

     – Kokio dantų skalavimo skysčio?

     – Kokį patartumėte..? Šis tiks.

Jausdamas beveik fizinį skausmą jis atplėšė žvilgsnį nuo merginos, išėjo iš parduotuvės ir įsėdo į mašiną.

„Jei tik ta jauna kvailutė žinotų, kam toks senas kretinas kaip aš yra pajėgus, – juokais pagalvojo, – kokius naujus pasaulius aš jai galėčiau atverti!“

---

EN43

F. Scott Fitzgerald

Tavo amžiuje

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17)

Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, gerklės skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, karčiosios druskos ir dėžutės cigarų. Pragyvenęs vienas daugybę metų jis buvo įpratęs planuoti, taigi belaukdamas savo eilės rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo kalėdinė savaitė ir Mineapolis skendo po dviejų pėdų storio gaivinančio, nuolatos atsinaujinančio sniego sluoksniu; Tomas lazdele nudaužė dvi šviežio šerkšno pluteles nuo kaliošų. Tada pakėlęs akis jis išvydo šviesiaplaukę merginą.

Ji buvo iš tų retų blondinių netgi pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios šviesiaplaukės ne retenybė. Šilta spalva rausvino jos skruostus, lūpas ir rožines rankutes, pakuojančias miltelius į popierių; jos plaukai, supinti į ilgas kasas, apsuktas apie galvą, buvo spindintys ir vešlūs. Staiga Tomui toji mergina pasirodė esanti pati tyriausia iš visų pažįstamų žmonių ir jam užėmė kvapą, kai žengtelėjęs į priekį pažvelgė į jos pilkas akis.

- Skardinę talko.

- Kokios rūšies?

- Bet kokios... Man nesvarbu.

Mergina žvelgė į jį akivaizdžiai nesidrovėdama ir pirkinių sąrašui artėjant prie pabaigos Tomo širdis ėmė pašėlusiai plakti. „Aš gi ne senas, - norėjosi jam pasakyti. - Penkiasdešimties būdamas esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Ar aš tau visai neįdomus?“

Bet ji tiesiog paklausė:

- Kokio skalavimo skysčio?

O jis atsakė:

- Ką galėtumėt pasiūlyti?.. Šitas tiks.

Beveik skausmingai atplėšęs akis nuo merginos jis išėjo laukan ir įsėdo į savo dvivietį automobilį. „Jei tik ta kvailutė žinotų, ką toks senas idiotas kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - pagalvojo jis komiškai, - kokius naujus pasaulius jai parodyti!“

---

EN44

F. Scott Fitzgerald

Jūsų amžiaus

Tomas Skvairas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko miltelių, skalavimo skysčio, kastilijos muilo, magnio druskos ir dėžutę cigarečių. Jis jau daugelį metų gyveno vienas, tad buvo pragmatiškas ir rankoje laikė pirkinių sąrašą laukdamas, kol jį aptarnaus. Šią Kalėdų savaitę Mineapolis skendėjo dviejose pėdose žvalinančio ir nenuilstamai krintančio sniego; savo lazdele Tomas nuo antbačių nubraukė dvi sniego pluteles. Pažvelgęs aukštyn jis pamatė šviesiaplaukę merginą.

Tai buvo reta šviesiaplaukė, net toje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražios blondinės nėra retenybė. Šilta spalva skverbėsi iš jos skruostų, lūpų ir rausvų rankyčių, į popierių lankstančių miltelius, o į kasas supinti ir ant galvos susukti jos plaukai spindėjo gyvybe. Staiga ji Tomui pasirodė švariausiu jo pažįstamu žmogum; sulaikęs kvapą jis žengė artyn ir pažvelgė į jos pilkas akis.

     – Skardinę talko miltelių.

     – Kokių?

     – Nesvarbu… šitie tiks.

Ji pažiūrėjo į jį be jokių sumišimo pėdsakų. Sąraše likusių prekių skaičius tirpte tirpo ir jo širdis daužės, it pašėlus.

„Aš ne senas, – jam knietėjo pasakyti. – Penkiasdešimties esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Nejau visai tavęs nedominu?“ 

Bet ji tepaklausė:

     – Kokio skalavimo skysčio?

Ir jis atsakė:

     – Kokį rekomenduotumėt? Šitas tiks.

Beveik skausmingai nuplėšęs nuo jos akis jis išėjo iš vaistinės ir įsėdo į savo kupė.

„Jei tik ta jauna kvailelė žinotų, ką toks senas idiotas kaip aš galėtų dėl jos padaryti, –  pamanė jis ironiškai, – kokius jai galėčiau atverti pasaulius!“

---

EN45

F. Skotas Ficdžeraldas

Tavo metų

Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)

Tomas Skvajersas įžengė į vaistinę norėdamas įsigyti dantų šepetuką, talko pudros, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskos ir dėžutės cigarų. Per daugelį metų gyvendamas vienas jis išsiugdė įprotį planuoti, ir dabar, laukdamas savo eilės, rankoje laikė sąrašą. Tuo metu buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo užklotas džiuginančio ir pastoviai šviežio sniego sluoksniu, siekiančio dvi pėdas; Tomas lazda nuo savo botų nutrenkė dvi lygias plutas. Tuomet, pažvelgęs aukštyn, jis išvydo šviesiaplaukę merginą.

Jos šviesūs plaukai buvo retos spalvos, netgi žinant, kad pažadėtojoje skandinavų žemėje gražios blondinės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir nedidelės rausvos rankos, vyniojančios pudrą į popierių, buvo nusidažę šilta spalva; plaukai, supinti į galvą juosiančias pynes, buvo gyvybingi ir spindintys. Staiga Tomas pamanė, jog dar nėra sutikęs tokio švaraus žmogaus ir, atgavęs kvapą, žengė pirmyn ir pažvelgė į jos pilkas akis.

          „Skardinę talko pudros.“

          „Kokios rūšies?“     

          „Bet kokios... Tiks ir ta.“

Ji pažvelgė į jį be jokio pastebimo drovumo ir prekių sąrašui palaipsniui nykstant, jo širdis audringai vijosi paskui.

„Aš nesu senas, – norėjo ištarti jis. – Būdamas penkiasdešimties, aš esu jaunesnis už daugelį vyrų, kuriems keturiasdešimt. Negi visai tavęs nedominu?“

Tačiau mergina tik tarstelėjo: „Kokio skalavimo skysčio?“

Ir jis atsakė: „O kokį rekomenduotumėte?... Tiks ir tas.“

Beveik su skausmu jis atitraukė nuo jos akis, paliko parduotuvę ir įsėdo į savo kabrioletą.

„Jei tik ta jauna kvaiša žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, – ironiškai pagalvojo jis, – kokius pasaulius jai atverčiau!“

---

EN46 – EN59 >>