KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
EN46
F. Skotas Ficdžeraldas
Tavo amžiaus
Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių, skysčio burnai skalauti, Kastilijos muilo, Epsomo druskos ir dėžutės cigarų. Jau daug metų gyvendamas vienas jis buvo metodiškas ir laukdamas, kol bus aptarnautas, laikė sąrašą rankoje. Buvo Kalėdų metas ir Mineapolį dengė dvi pėdos gaivinančio, tolydžio atsinaujinančio sniego, kurio dvi švarutėles plutas Tomas lazdele nukrapštė nuo kaliošų. Tuomet, pakėlęs akis, jis išvydo šviesiaplaukę.
Tai buvo neįprasta šviesiaplaukė, netgi šioje skandinavų pažadėtoje žemėje, kur dailios šviesiaplaukės nėra neįprasta. Jos skruostai, lūpos ir rausvos rankutės, lankstančios miltelius į popierių, buvo šiltų tonų; ilgos plaukų kasos apsukusios jai galvą žvilgėjo tarsi gyvos. Ji ūmai pasirodė Tomui besanti pats švariausias kada nors jo sutiktas žmogus ir jam užėmė kvapą kai, žengdamas į priekį, pažvelgė į jos pilkas akis.
– Dėžutę talko.
– Kokios rūšies?
– Bet kokios... šita tiks.
Jos žvilgsnyje nebuvo matyti jokio drovumo ir sąrašui tirpstant rankoje jo širdis šuoliavo šalimais.
– Aš nesenas, - knietėjo jam ištarti. – Man penkiasdešimt, bet esu jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių vyrų. Nejau visai tavęs nedominu?
Bet ji tepasakė:
– Kokio skysčio?
Ir jis atsakė:
– Kokį patartumėte?.. Šitas tiks.
Kone su skausmu atplėšė nuo jos akis, išėjo ir sėdo į savo kupė.
– Jei tik toji kvailutė žinotų, ką toks silpnaprotis senis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, su šypsena pagalvojo jis. – Kokius pasaulius galėčiau jai atverti!
EN47
F. Skotas Ficdžeraldas
Tavo metų
Saturday Evening Post (1929 rugpjūčio 17-oji)
Tomas Skveirsas į vaistinę užėjo nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko, gargalo, gabaliuko Kastilijos alyvuogių aliejaus muilo, Epsom magnio druskos ir dėžutės cigarų. Daug metų gyvendamas vienas jis buvo metodiškas, ir laukdamas savo eilės, rankoje laikė pirkinių sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo nuklotas dviem pėdom jaudinančio, nuolat naujai balto sniego. Savo lazdele Tomas nuo antbačių kaip tik ir numušė dvi tokio naujai susiformavusio sniego plokšteles. Ir tuomet, pakėlęs akis į viršų, jis išvydo tą šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo reta blondinė, net ir toje Pažadėtojoje skandinavų žemėje, kur gražios blondinės nėra retenybė. Jos skruostai buvo šiltai įraudę, lūpos ir rausvos rankelės miltelius vyniojo į popierių, o plaukai, tos ilgos kasytės, apipintos aplink galvą, švytėjo gyvybe. Staiga Tomui ji pasirodė švariausiu pažystamu asmeniu ir jam užgniaužė kvapą žvilgtelėjus į jos pilkas akis.
- Skardinę talko.
- Kokios rūšies?
- Bet kurios. . .Dėkui.
Mergina žvilgtelėjo į jį daug negalvodama, ir sąrašui einant į pabaigą, Tomo širdis bejėgiškai nuplazdėjo su juo.
- Aš ne senas,- norėjo jis pasakyti. -Penkiasdešimties aš jaunesnis, nei dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Ar aš tau visai neįdomus?
Bet ji tiesiog paklausė – Kokio gargalo?
O jis atsakė -Ką galite pasiūlyti? . . . Dėkui.
Beveik skausmo apimtas jis atitraukė nuo jos akis, išėjo iš vaistinės ir sėdo į savo kupė.
- Jei ta jaunutė bent numanytų, ką toks senas kvailys kaip aš gali jai pasiūlyti,- pagalvojo jis pašaipiai, - kokius pasaulius aš jai atverčiau!
EN48
F. Scott Fitzgerald
„Tavo amžiaus“
Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairas užėjo į vaistinę norėdamas nusipirkti dantų šepetėlį, indelį talko, skalavimo skysčio, gabalėlį Kastilijos muilo, „Epsom“ druskos ir dėžutę cigarų. Nemažai metų gyvendamas vienas buvo metodiškas, tad laukdamas, kol bus aptarnautas, rankose laikė sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolis buvo užklotas dviejų pėdų storio gaivinančio, nuolat atšviežinamo sniego patalu; savo lazdele Tomas nukrėtė dvi švarutes to sniego keteras nuo botų. Tuomet pakėlęs akis pamatę tą šviesiaplaukę.
Ji buvo reto tipo šviesiaplaukė net ir anai Pažadėtajai skandinavų Žemei, kur dailios šviesiaplaukės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir rausvos rankutės, vyniojančios pudrą į popierių, buvo šiltos spalvos; jos plaukai, ilgomis kasomis susukioti apie galvą, buvo žvilgantys ir sveiki. Staiga Tomui ji atrodė esanti švariausia iš visų jo pažįstamų žmonių. Žengdamas artyn ir pažvelgdamas į jos pilkas akis, sulaikė kvėpavimą.
- Indelį talko.
- Kokio?
- Bet kokio... Tiks.
Ji atsigręžė į jį visai nesidrovėdama, o sąrašui tirpstant, jo širdis pašėlusiai daužėsi.
Norėjo pasakyti, „Aš nesu senas. Būdamas penkiasdešimties, esu jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių vyrų. Argi aš tau visai neįdomus?“
Bet ji tepasakė:
- Kokio skalavimo skysčio?
O jis atsakė:
- Kokį rekomenduosite... Tiks.
Kone skausmingai nuo jos atplėšęs žvilgsnį išėjo ir šoko į savo kupė.
„Jei tik ta jauna kvaiša žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti“, – smagiai pamanė, – „kokius pasaulius galėčiau jai atverti!“
EN49
F. Scott Fitzgelard
„Tavo metų”
Saturday Evening Post (Rugpjūčio 17 d., 1929)
Tomas Skviras į vaistinę atėjo nusipirkti dantų šepetėlio, indelio talko miltelių, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir pakelio cigarų. Daugelį metų gyvenęs vienas jis tapo itin sistemingas, dėl to laukdamas eilėje nuolatos laikė prekių sąrašą rankoje. Tai buvo Kalėdų savaitė, o Mineapolis skendėjo daugiau nei pusę metro siekiančioje nuolat atsinaujinančio sniego lavinoje. Lazdele Tomas padaužė per batų viršų ir iškratė dvi švarias pluteles sniego. Tuomet, keldamas akis aukštyn, išvydo šviesių plaukų merginą.
Ji buvo kitokia šviesų plaukų mergina, rodos, net ir Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur šviesių plaukų merginų buvo apstu. Jos skruostuose, lūpose ir rožinėse rankutėse, kurios vyniojo miltelius į popierių, žaidė šiltos spalvos. Plaukai, surišti į ilgas kasytes, susuktas ant galvos, švietė ir alsavo gyvybe. Tomui rodėsi, kad ji buvo pats švariausias žmogus, kurį kada nors teko sutikti. Atgavęs kvapą jis žengtelėjo pirmyn ir įsistebeilijo į pilkas jos akis.
- Talko miltelių.
- Kokių?
- Bet kokių.. Man nesvarbu.
Ji, atrodytų pati to nesuprasdama, žvilgtelėjo atgal į Tomą, o prekių sąrašui tirpstant, jo šidis plakė lyg laukinė
- Aš nesu senas, - norėjo tarti, - būdamas penkiasdešimties atrodau jauniau nei daugelis keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš tavęs nė kiek nedominu?
O ji tepasakė:
- Kokios rūšies burnos skalavimo skysčio norėtumėte?
- O kokį patartumėte?... Nesvarbu, - jis atsakė.
Lyg jausdamas skausmą jis patraukė akis nuo jos, išėjo lauk ir įsėdo į savo kėbulą.
- Jei ta jauna idiotė būtų žinojusi, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų jai suteikti, - šmaikščiai mąstė, - kokius pasaulius galėčiau jai atverti!
EN50
Frensis Skotas Ficdžeraldas
Kai buvau Tavo metų
Šeštadienio vakaro įrašas (1929-ųjų rugpjūčio 17-ta)
Tomas Skvairas atėjo į krautuvę nusipirkti dantų šepetėlio, skardinės talko miltelių[1], burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir dėžutės cigarų. Daug metų gyvenęs vienas, jis buvo metodiškas ir laukdamas eilėje, sąrašą prekių laikė rankoje. Tai buvo Kalėdų savaitė, tad Mineapolis buvo padengtas dvejomis pėdomis sniego, kurį nuolat pakeisdavo naujas; savo lazda Tomas nudaužė nuo batų dvi dailias sniego pluteles. Tada, žiūrėdamas į viršų, pamatė šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo išskirtinė šviesiaplaukė, išskirtinė net ir toje, Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur šviesiaplaukės nėra retos. Jos skruostai, lupos ir rankos, vyniojančios miltelius į popierių, buvo šiltos spalvos; švytintys ir sveiki plaukai, supinti į ilgas kasas, buvo susukti aplink galvą. Staiga Tomui ji pasirodė esanti dailiausias žmogus, kurį kada pažinojo, atgavęs kvapą jis žengė į priekį ir pažiūrėjo į jos pilkas akis.
– Skardinę talko miltelių.
– Kokios rūšies?
– Bet kokios...Nesvarbu.
Ji žiūrėjo į Tomą aiškiai, be jokio susikaustymo, o prekėms sąraše baigiantis, jo širdis daužėsi vis greičiau.
– Aš nesu senas, - jis norėjo ištarti, - būdamas penkiasdešimties, aš jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš visai tavęs nedominu?
– Kokio burnos skalavimo skysčio? – ji paklausė tik tiek.
– Kokį rekomenduotumėte?...Nesvarbu.
Su skausmu atitraukė akis nuo jos, išėjo laukan ir įsėjo į savąjį kupė[2].
– Jei tik ta jauna kvailelė žinotų, ką toks senas silpnaprotis kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - pasijuokė pats sau, – kiek pasaulio galėčiau jai parodyti!
F.Skotas Ficdžeraldas
Tavo amžiaus
Saturday Evening Post (Rugpjūčio 17, 1929)
Tomas Skvairsas užsuko į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko, burnos skalavimo skysčio, kastilijos muilo, epsom druskos ir dėžutę cigarų. Daugelį metų gyvendamas vienas, jis buvo pratęs viską planuoti. Tad laukdamas, kol jį aptarnaus, jis rankoje laikė pirkinių sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė, todėl Mineapolis buvo paskendęs po dviejų pėdų storio džiuginančiu ir nuolat šviežiai padengtu sniegu. Tomas su savo lazda nuspyrė dvi švarias sniego plutas nuo savo kaliošų. Tuomet, pažvelgęs aukštyn, išvydo šviesiaplaukę merginą.
Ji turėjo išskirtinai šviesius plaukus, netgi toje Skandinavijos Pažadėtoje Žemėje, kurioje žavios blondinės pasitaiko neretai. Jos skruostuose, lūpose ir mažose rausvose rankutėse, kurios vyniojo į popierių miltelius, regėjosi šiltas odos atspalvis. Jos plaukai, supinti į ilgas kasas ir susukti aplink galvą, buvo žvilgantys ir gyvybingi. Tomui visai netikėtai pasirodė, kad ji yra pats tyriausias žmogus, kokį jis pažinojo. Jam užgniaužė kvapą vos tiktai prisiartinus ir pažvelgus į jos pilkas akis.
– Skardinę talko.
– Kokio?
– Bet kokio...Šitas tiks.
Ji atsigręžė į jį akivaizdžiai nesidrovėdama. Kai sąrašas išseko, jo širdis pradėjo įnirtingai plakti.
– Aš nesu senas, – jis norėjo ištarti. – Būdamas penkiasdešimties metų, aš esu jaunesnis negu daugelis keturiasdešimtmečių. Ar aš jūsų visai nedominu?
Bet ji tik tarė:
Kokio burnos skalavimo skysčio?
Jis atsakė:
– O ką galėtumėte parekomenduoti?...Šitas tiks.
Beveik skausmingai nusukdamas nuo jos akis, jis išėjo ir įlipo į savo kupė.
„Jeigu tik ta jauna kvaiša būtų žinojusi, ką toks senas silpnaprotis, kaip aš, būčiau dėl jos padaręs“ – jis sau linksmai mąstė, – „kokius pasaulius aš jai galėčiau atskleisti!“
EN52
F. Skotas Ficdžeraldas
Tavo amžiuje
Išleista leidinyje „The Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairsas užėjo į krautuvę nusipirkti dantų šepetėlį, talko miltelių, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, druskos voniai ir dėžutės cigarų. Po šitiek vienišo gyvenimo metų turėjo nusistovėjusią tvarką ir laukdamas eilėje laikė pirkinių sąrašą rankoje. Šią Kalėdų savaitę Mineapolis buvo padengtas dviem pėdomis džiuginančio nuolat pasipildančio sniego; jį nuo savo kaliošų Tomas numušė lazdele. Tada, pakėlęs akis, pamatė šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo išskirtinė šviesiaplaukė, net ir šioje skandinavų Pažadėtojoje žemėje, kur gražios šviesiaplaukės nėra retenybė. Šilti atspalviai žaidė jos skruostuose, lūpose ir rankelėse, vyniojusiose miltelius į popierių; į ilgas kasas supinti plaukai žvilgėjo ir lyg gyvi šokčiojo apie jos galvą. Staiga Tomui pasirodė, kad ji yra pati tyriausia jam matyta būtybė, kai sulaikęs kvapą žengė jos link ir pažvelgė į jos pilkas akis.
– Skardinę talko.
– Kokio?
– Bet kokio… Tiks.
Ji žvelgė į jį aiškiai nedvejodama savimi, o jo širdis sąrašui einant į pabaigą pašėlusiai daužėsi.
„Aš nesu senas“, – norėjo pasakyti. – „Penkiasdešimties esu jaunesnis už daugumą keturiasdešimtmečių. Negi visai tavęs nedominu?“
Bet ji tik paklausė:
– Kokio skalavimo skysčio?
Ir jis atsakė:
– Kokį rekomenduotumėte?... Tiks.
Jam kone skaudėjo, kai reikėjo atitraukti nuo jos akis, išeiti ir įlipti į savo automobilį.
„Jei ta jauna kvailutė nutuoktų, ką toks senas silpnaprotis galėtų dėl jos padaryti...“ – jis pagalvojo linksmai. – „Kokius pasaulius jai galėčiau atverti!“
EN53
F. Scott Fitzgerald
„Tavo amžiaus“
Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17d.)
Tomas Skvaersas į vaistinę užėjo nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko miltelių, skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, angliškosios druskos ir dėžės cigarų. Kadangi ne vienerius metus gyveno vienas, turėjo savo sistemą, tad laukdamas eilėje rankose laikė pirkinių sąrašą. Buvo kalėdų metas, o Mineapolis skendo dviejų pėdų gylio gaiviame sniege, kuris nenustojo kritęs. Tomas kriukiu nukrėtė du šviežius sniego sluoksnius nuo kaliošų, o tada, pakėlęs akis, pamatė šviesiaplaukę merginą.
Ji nebuvo tokia kaip visos šviesiaplaukės, net ir toje Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kurioje dailių šviesiaplaukių apstu. Jos skruostus, lūpas ir rankas, vyniojančias miltelius į popierių, puošė raudonis. O sveiki plaukai, supinti aplink galvą, žvilgėjo. Staiga Tomui atrodė, kad ji – tyriausias jo kada nors sutiktas žmogus, todėl, žengus į priekį ir pažvelgus į jos pilkšvas akis, jam užgniaužė kvapą.
– Skardinę talko miltelių.
– Kokios rūšies?
– Nesvarbu... Taip, tiks.
Ji žiūrėjo į jį akivaizdžiai nesidrovėdama ir sąrašui artėjant prie pabaigos, jo širdis vis labiau nerimastingai spurdėjo.
– Aš nesu senas, – norėjo pasakyti. – Penkiasdešimties, esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš tau visai neįdomus?
Bet ji teištarė:
– Kokio skalavimo skysčio norėsite?
O jis teatsakė:
– Kokį pasiūlytumėte?.. Taip, tiks.
Kone su skausmu Tomas paleido ją iš akių, išėjo ir įsėdo į savo kupė.
– Jei tik ta jauna kvaiša suprastų, ką šitas senas imbecilas galėtų dėl jos padaryti, – komiškai pagalvojo jis. – Kokius pasaulius galėčiau jai atksleisti!
EN54
F. Skotas Fitzdžeraldas
Tavo metų
„Saturday Evening Post” (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairas užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir dėžutę cigarų. Daug metų pragyvenęs vienas, jis jau buvo išpuoselėjęs savo metodus, ir belaukdamas, kol jį aptarnaus, rankoje laikė sąrašą. Tai buvo Kalėdų savaitė ir Mineapolį dengė dvi pėdos gaivaus, nuolat atsinaujinančio sniego; su savo lazda Tomas nuo kaliošų nudaužė du švarius jo gabalus. Tada, pažvelgęs aukštyn, pastebėjo šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo nepaprasta šviesiaplaukė net Pažadėtoje Skandinavų Žemėje, kur nepaprastos šviesiaplaukės pasitaiko neretai. Jos žandai, lūpos ir mažos rausvos rankelės, kurios suko miltelius į popierių, skleidė šilumą; jos ilgos, gyvybingos, aplink galvą susuktos kasos, blizgėjo. Staiga Tomui pasirodė, kad tai švariausias jam matytas žmogus. Žengdamas į priekį jis atsikvėpė ir pažvelgė į jos pilkas akis.
„Skardinę talko.“
„Kokio?“
„Bet kokio... Nesvarbu.“
Ji nei kiek nesidrovėdama pažvelgė į jį, ir kol sąrašas nyko, Tomo širdis audringai daužėsi krūtinėje.
„Aš nesu senas“, – jam norėjosi pasakyti. „Penkiasdešimties aš jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių. Negi aš tavęs visiškai nedominu?“
Bet ji tepasakė: „Kokio skysčio?“
O jis atsakė: „Ką pasiūlytumėte?.. Bet kurio“.
Beveik su skausmu jis atitraukė nuo jos akis, išėjo laukan ir įsėdo į savo kupė.
„Jei ta jauna kvaiša žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti“, – jis linksmai pagalvojo – „kokius kelius jai galėčiau atverti!“
EN55
F. Scott Fitzgerald
Tavo amžiuje
„Saturday Evening Post“ (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairas atėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetėlį, skardinę talko, burnos skalavimo skysčio, kastilijos muilo, karčiosios druskos ir dėžutę cigarų. Jis jau daug metų gyveno vienas, buvo labai metodiškas. Stovėdamas eilėje rankoje laikė pirkinių sąrašą. Buvo Kalėdų savaitė, Mineapolis buvo užklotas pusmetrio storio gaivaus, nuolat atsinaujinančio sniego paklodės. Savo lazdele Tomas nubraukė nuo kaliošų du švaraus sniego kauburėlius. Pažvelgęs priešais save, jis išvydo šviesiaplaukę pardavėją.
Net šioje Pažadėtoje skandinavų žemėje, kur gražių šviesiaplaukių tikrai daug, ji buvo išskirtinė. Jos žandai, lūpos ir smulkios rankos, kurios pakavo miltelius į popierinius vokelius, buvo šiltos rožinės spalvos. Plaukai, susukti į ilgas kasas ir apvynioti aplink galvą, buvo gyvi ir švytėjo. Staiga Tomui ji pasirodė švariausia būtybė, kokią tik jis pažinojo. Sulaikęs kvėpavimą jis žengė pirmyn ir pažvelgė į jos pilkas akis.
– Skardinę talko.
– Kokio?
– Bet kokio... bus gerai.
Ji žiūrėjo į jį, turbūt to nesuvokdama. Daiktų sąrašui tirpstant jo širdis daužėsi vis smarkiau. Jis norėjo pasakyti: „Aš visai ne senas. Man penkiasdešimt, bet esu jaunesnis už daugelį keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš tau visai neįdomus?“
Bet ji nutraukė jo mintis:
– Kokio skalavimo skysčio?
– O kokį patartumėt? – paklausė jis. – Bus gerai.
Beveik su skausmu jis atitraukė nuo jos žvilgsnį, išėjo laukan ir įsėdo į savo kupė. „Jei tik ta vištelė žinotų, ką toks senas beprotis kaip aš galėtų jai suteikti“, pagalvojo jis juokais, „kokį gyvenimą galėčiau jai parodyti“.
EN56
Francis Scott Fitzgerald „Tavo laikmetis“
Šeštadienio vakaro pranešimas (17 Rugpjūtis 1929)
Tomas Skvairas užėjo į farmacinę krautuvėlę nusipirkti dantų šepetuką, indelį talko miltelių, burnos ertmės skalavimo skysčio, magnio sulfato, Kastilijos muilo ir dėžutę cigarų. Gyvendamas vienas tiek daug metų, jis įprato planuoti, todėl laukdamas eilėje, visad laikydavo prekių sąrašą savo rankose.
Buvo Kalėdų savaitė ir Minneapolis džiugiai skendėjo dviejų pėdų gaivinančiame sniege; savo lazda Tomas greitai nuvalydamas kelis švarutėlaičius sniego dribsnius nuo savo guminių antbačių ir pažvelgęs į viršų, išvydo auksaplaukę merginą.
Ji buvo nepaprasta blondinė, netgi ir toje Skandinavų pažadėtoje žemėje, kurioje auksaplaukės gražuolės yra tik kasdienybė. Jos skruostai, lūpos, mažos rausvos rankelės, kurios lankstė į popierių miltelius,buvo sušilę, o jos plaukai, susukti į ilgas pynes ant galvos, gyvybingai spindėjo.
Staiga Tomui pasirodė, jog tai švariausia būtybė, kokią jis tik kada nors pažinojo. Sulaikydamas kvėpavimą, jis paėjo į priekį ir pažvelgė jai į pilkas akis:
– Talko miltelių...
– Kokių norėtumėte?
– Bet kokie bus geri...
Ji nesąmoningai atsigręžė į jį, ir kai jo sąrašas palengva ėmė tuštėti, jo širdis, kaip kokia lenktyninkė, iš paskutiniųjų pašėlusiai ėmė plakti.
„Aš nesu senas“– norėjo jai ištarti. „Būdamas penkiasdešimties esu jaunatviškesnis negu dauguma keturiasdešimtmečių. Nejaugi aš jūsų visiškai nedominu?“
Tačiau ji tik paklausė:
– O kokio burnos skalvimo skysčio pageidaujate?
Ir jis atsakė:
– Bus gerai, ką pasiūlysite...
Jis kone skausmingai nusuko savo akis nuo jos, išėjo ir įsėdo į kupė.
Jeigu tik tas jaunas idiotas pajėgtų suprasti, ką dėl jos padarytų toks senas kvailys kaip aš –šmaikščiai mąstė jis– kokius pasaulius aš jai galėčiau atskleisti.
EN57
F. Skotas Fitcdžeraldas
Tavo metų
Šeštadienio vakaro paštas (rugpjūčio 17, 1929)
Tomas Skveiras užėjo į vaistinę nusipirkti dantų šepetuką, skardinę talko pudros, skysčio gerklei skalauti, Kastilijos muilo, Epsom druskos ir dėžutę cigarų. Daugelį metų pragyvenęs vienas, jis buvo metodiškas, ir laukdamas, kol bus aptarnautas, laikė sąrašą rankoje. Buvo Kalėdų metas, ir Mineapolis glūdėjo po dviejų pėdų storio gaivinančio, nuolat šviežiai krintančio sniego sluoksniu; su savo lazda Tomas nudaužė pora švarių sniego kriaukšlių nuo kaliošų. Tada, pažvelgęs į viršų, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo ypatinga šviesiaplaukė mergina, net ir toje pažadėtoje skandinavų žemėje, kur dailios šviesiaplaukės nėra retenybė. Jos skruostai, lūpos ir rausvos smulkios rankos, vyniojančios pudros dėžutes į popierių, buvo šiltų atspalvių; jos plaukai, supinti į ilgas kasas, apsuktas aplink galvą, buvo žvilgantys ir gyvybingi. Staiga Tomui pasirodė, kad ji - tyriausias jo pažįstamas žmogus, ir jis sulaikė kvapą, žengęs į priekį ir žvilgterėjęs į jos pilkas akis.
– Skardinę talko pudros.
– Kokios rūšies?
– Bet kokios… Nesvarbu.
Ji žvelgė į jį, rodos, to visai nesureikšmindama ir, sąrašui tirpstant, jo širdis daužėsi vis smarkiau.
„Aš nesu senas“, - jam norėjosi pasakyti. „Būdamas penkiasdešimties, esu jaunatviškesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Nejau visai tavęs nedominu?“
Bet ji tepasakė:
– Kokios rūšies gerklės skalavimo skysčio?
O jis atsakė:
– Ką galite parekomenduoti? Tiks bet koks…
Kone su skausmu jis nusuko nuo jos akis, išėjo į lauką ir įlipo į savo dvidurį automobilį.
„Jei tik ta jauna kvailė žinotų, ką toks senas silpnaprotis, kaip aš, galėtų dėl jos padaryti“, - jis pagalvojo juokais, - „kokius pasaulius galėčiau jai atverti.“
EN58
F. Skotas Ficdžeraldas
Tavo metuose
Laikraštis Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvajersas atėjo į vaistinę įsigyti dantų šepetėlį, talko, burnos skalavimo skysčio, kastilietiško muilo, vonios druskos ir dėžutę cigarų. Po daugybės pragyventų vienišiaus metų, vyriškis visame kame laikėsi nuoseklumo, todėl eilėje jis lūkuriavo su pirkinių sąrašu rankoje. Nuo Kalėdų skyrė mažiau nei savaitė, o Mineapolio miestą dangstė džiaugsmingas, nuolat atsinaujinantis, pusmetrinis sniego sluoksnis. Nuo batų viršaus Tomas su lazda numušė dvi susidariusias to sniego plutas, o pakėlęs akis pamatė šviesiaplaukę.
Josios plaukai buvo unikalaus šviesumo – reto netgi šios Pažadėtosios skandinavų žemės moterų tarpe, kur gražių blondinių netrūksta. Jos skruostai, lūpos ir dailios rankelės, vyniojančios miltelius į popierių, švelniai švietė rožine spalva, o plaukai, supinti į ant pakaušio suraizgytas kasas, spinduliavo gyvybe ir žvilgėjo. Staiga Tomui ėmė atrodyti, kad ši mergina – tyriausias kada nors jo sutiktas žmogus. Žengus į priekį ir pažvelgus į jos pilkas akis, Tomui užgniaužė kvapą.
– Skardinę talko.
– Kokios rūšies?
– Bet kokios... Tiks ir ši.
Ji žiūrėjo į jį, regis, be menkiausio drovumo ar įtampos, kuri užtat vertė jo širdį šuoliuoti sulig tirpstančio pirkinių sąrašo punktais.
– Aš ne senas, – jis troško pasakyti. – Būdamas penkiasdešimties, esu jaunesnis nei dauguma keturiasdešimtmečių vyrų. Nejau nė trupučio tavęs nedominu?
Bet ji tik paklausė:
– Kokios rūšies skalavimo skysčio?
O jis atsakė:
– Kokį pasiūlytumėte?.. Taip, šis tiks.
Su beveik fiziniu skausmu jis atitraukė nuo merginos žvilgsnį, išėjo laukan ir įsėdo į automobilį.
„Jei tik ta jauna kvailė žinotų, ką šitas senas idiotas jai gali duoti, – su šypsenėle mąstė jis, – kokius pasaulius galėčiau jai atverti!“
EN59
F. Skotas Ficdžeraldas
Būdamas tavo metų
Žurnalas Saturday Evening Post (1929 m. rugpjūčio 17 d.)
Tomas Skvairas užėjo į parduotuvę nusipirkti dantų šepetuko, talko miltelių skardinę, burnos skalavimo skysčio, Kastilijos muilo, Epsomo druskos ir dėžutę cigarų. Ilgą laiką gyvendamas vienas, įprato planuoti, o kol laukė eilėje, laikė rankoje sąrašą. Tuo metu buvo šv. Kalėdų savaitė, o Mineapolis buvo po dviejų pėdų storio gaivinančiu sniegu, kuris nuolat atsinaujindavo. Tomas savo lazdele nuo savo batų nukrapštė dvi pluteles sniego. Tada, pakėlęs akis, jis pamatė šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo retos spalvos šviesių plaukų, net toje pažadėtoje Skandinavijos žemėje, kurioje gražios šviesiaplaukės nėra retas vaizdinys. Jos skruostai buvo šiltai nuraudę, lūpos ir smulkios rausvos spalvos rankos, pilančios miltelius į jiems skirtą popierių; jos plaukai, supinti į ilgas kasas ir susegti viršugalvyje, tiesiog švytėte švytėjo. Tą akimirką Tomui ji staiga pasirodė švariausias žmogus, kokį jam teko pažinoti, taigi įkvėpęs žengė į priekį ir pažvelgė į jos pilkas akis:
-Talko skardinę.
-Kokios rūšies?
-Bet kokios...nesvarbu.
Ji pažvelgė į jį visai nesidrovėdama, o tuo metu jo sąrašas rankoje tirpo taip pat greitai kaip jo širdis ėmė plakti vis greičiau.
-Aš nesu senas, - norėjo pasakyti, - būdamas penkiasdešimties jaučiuosi jaunesnis nei kai kurie keturiasdešimtmečiai. Nejau visai jums neatrodau įdomus?
-Kokio skalavimo skysčio norėsite? – teatsakė ji.
-Bet kurį, kurį galite rekomenduoti...bus gerai, - pratarė jis.
Beveik su skausmu jis atplėšė akis nuo jos, išėjo iš parduotuvės ir įsėdo į savo kupė.
„Jei tik ta jauna idiotė žinotų, ką toks senas kvailys kaip aš galėtų dėl jos padaryti, - šyptelėjęs pagalvojo sau, - kiek pasaulio durų jai galėčiau atverti!”