Dominykas Urbas

Dominykas Urbas (1908 m. balandžio 28 d. Švaininkuose – 1996 m. rugpjūčio 9 d.) – lietuvių meninio vertimo klasikas, kurio dėka didieji pasaulio literatūros kūrėjai prabilo lietuviškai. Iš rusų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, jidiš kalbų yra išvertęs apie 50 knygų, tarp jų – F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“, F. Dostojevskio „Lošėjas“, „Užrašai iš mirusiųjų namų“, L. Tolstojaus „Prisikėlimas“, Šolom Aleichemo "Tevje pienininkas", Émile‘io Zola „Moterų laimė“, H.C. Anderseno, Ch. Perrault, rusų liaudies ir daugybė kitų pasakų ir t. t. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbo „Vagos“ leidyklos redaktoriumi, kur daug triūso įdėjo ruošdamas spaudai ne tik sudėtingus verstinius kūrinius (pvz., N. Gogolio, A. Čechovo), bet ir lietuvių literatūros palikimą. Sudarė Martyno Mažvydo raštų žodyną. Paskelbė straipsnių kalbos kultūros, vertimo klausimais. Išugdė būrį vertėjų ir redaktorių, todėl pagrįstai vadinamas lietuvių meninio vertimo mokyklos kūrėju. Gavo ne vieną apdovanojimą, tarp jų - Antano Venclovos premiją 1985 m., Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną 1996 m.
Dominyko Urbo verstų knygų sąrašas >>

* * *

DOMINYKAS URBAS apie save

Literatūros baruose man teko darbuotis kaip vertėjui ir kaip leidyklos redaktoriui. Čia labai trumpai papasakosiu, kaip pasiruošiau šiems darbams ir ko reikšmingesnio teko dirbti.
Gimiau prie Šuojos krantų, Švaininkų kaime, Panevėžio rajone. Mano vaikystę lydėjo didis sujudimas - sodžių skirstymasis į vienkiemius. Tuomet kiekvienuose namuose darbavosi meistrai - statytojai, dailidės, mūrininkai, stogadengiai, grioviakasiai, akmenų skaldytojai ir t. t. Tai vis žmonės praprusę, matę pasaulio, nemažai žiną. Reikėjo tik pasiklausyti - kas jų kalbos turtingumas, folkloro gausumas, sąmojo šmaikštumas! Aš augau tarp tų žmonių, tai man buvo pirmoji - ir kažin ar ne pati svarbioji - lituanistikos mokykla.
Suoja įteka į Nevėžį. Kai paūgėjau, ir mano gyvenimo upelytė nutekėjo Nevėžio link - į Panevėžio I gimnaziją, kur mus mokė Jurgis Elisonas, rašytojai G. Petkevičaitė, J. Lindė-Dobilas, M. Grigonis, dailininkas J. Zikaras, muzikai kompozitoriai V. Paulauskas, M. Karka... Šių žmonių dėka gimnazijoj laikėsi tam tikras ypatingas klimatas, į kurį panirę, mes žinojom savaime, be kokių ilgų aiškinimų, kad kultūra yra neapsakomai brangus dalykas ir kad šviestis visiems būtinai reikia. Mokėmės, lavinomės tiek klasėje, tiek už klasės. Dalyvavom garsiojoje Meno kuopoje. Kurie labiau linkom į kalbos dalykus, susikūrėme „kalbininkų“ būrelį. Čia mus mokė užrašinėti žodžius didžiajam žodynui (dar Būgai gyvam esant), pratino aprašinėti savąją tarmę, rinkti tautosaką ir t. t. Čia įgavau pirmuosius lituanistinio darbo įgūdžius. Baigęs penkias gimnazijos klases, persikėliau į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigiau 1929 m. Seminarijoj pratinomės į kraštotyros darbą, rinkom muziejui senienas, užrašinėjom tautosaką, leidom šapirografuotą kraštotyros „Metraštį“. Tiems, kurie su brandos atestatu ketinom eiti į universitetą, ši veikla davė neblogą humanitarinį pasiruošimą.
Nevėžis teka į Nemuną, ir mes, Panevėžio 1929 m. laidos absolventai, traukėm artyn Nemuno - į Kauną, į aukštuosius mokslus, įstojau į Humanitarinį fakultetą. Norėjau pasidaryti plataus profilio filologu lituanistu. Ėmiausi studijuoti lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką, ką-ne-ką iš slavistikos ir istorijos dalykų. Man rūpimus dalykus dėstė profesoriai V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, kaip tik tą rudenį pradėjo profesoriauti A. Salys ir Pr. Skardžius. Geros čia buvo sąlygos lavintis, įgyti plačius kultūrininko horizontus, susikrauti dalykinį bagažą, išmokti kalbų. Būsimam knygų leidybos darbuotojui turėjo reikšmės ir tai, kad mūsų profesoriai supažindino su leidybos principais bei su tekstologijos pagrindais, nurodydami reikšmingesnius pavyzdžius iš rusų, lenkų, vokiečių literatūros klasikų ir kitų raštų leidybos.
Dar mokydamasis universitete, pradėjau dirbti „Sakalo“ leidykloje. Ši leidykla ypatingai rūpinosi, kad jos leidinių kalba būtų gera, tad ir mano darbas visų pirma buvo padėti autoriams ir vertėjams - pakonsultuoti, patarti arba ir stačiai pataisyti leidinių tekstą kalbos atžvilgiu. „Sakale“ turėjau progos pažinti įvairių žmonių - rašytojų, menininkų, šiaip kultūrininkų. Leidyklos būstas buvo tapęs jiems miela užeiga, ir dažną popietę jų čia būdavo stačių pilna. Suplaukdavo naujienos, būdavo svarstomos aktualijos, keliamos ir ugdomos naujos kultūrinio darbo mintys. Taip ir leidybos reikalu gimdavo apsčiai sumanymų, ryškėdavo planai ir galimybės. Man šita aplinka buvo gera terpė augti ir tvirtėti kaip kultūros darbininkui.
Nuo 1932 m. pradėjau versti grožinės literatūros veikalus. Iki karo didesnių darbų nebuvau nudirbęs, mano vertimai būdavo spausdinami periodikoje. Pradėjau rusų klasikais - Gogoliu, Čechovu. Pasirinkimą lėmė ta aplinkybė, kad tada didžiuma mūsų jaunųjų skaitytojų nemokėjo rusiškai, o likti visai nepažinus rusų klasikos būtų per didelis nuostolis - taip mes galvojom. Be to, čia turėjo reikšmės ir paties vertėjo interesas. Dalykas toksai, kad, matote, versti kokį niekaniekį vertėjui yra lengva, bet iš to jis nieko negauna sau; versti genialaus menininko kūrinį - uždavinys sunkus, bet užtat jo sprendimas ugdo patį sprendėją ir teikia didelę moralinę satisfakciją. Dėl to paties intereso paskiau kibau į Mopasaną - čia ypač gavau patirti, kas tai yra stiliaus šlifavimas bei cizeliavimas: autorius baisiai subtilus, išrankus, jo bet kokiomis priemonėmis neperteiksi; dedi vieną žodį - žiūri, per grubu, dedi kitą - per skysta, dedi trečią - nei velnias, nei gegutė... Ir taip rankioji ilgai ilgai, kol galų gale pavyksta atrinkti leksikos, frazės, ritmikos, intonacijos priemones, lyg ir perteikiančias šiaip taip originalą. Tai buvo mokykla, padėjusi įveikti nelengvą amatą.
Su tokiu pasiruošimu atėjau dirbti į leidyklą jau tarybiniais laikais, po karo. Čia daugiausia redagavau verstinės literatūros veikalus, iš kurių pažymėtini Gogolio raštai (penki tomai), Čechovo raštai (dešimt tomų), taip pat po keletą tomų Balzako, Žeromskio ir kitų autorių kūrybos. Daug teikiau konsultacijų žmonėms, norintiems tapti vertėjais. Gal verta pažymėti ir konsultacijas rusų vertėjams, verčiantiems mūsų klasikų ir tarybinių autorių raštus - čia mano parama naudojosi Z. Šišova, Z. Kulmanova, S. Mar, I. Slavinas, D. Brodskis ir kt. Originaliosios literatūros bare teko dirbti mažiau ir visų pirma - literatūrinio palikimo srityje. Taip antai, leidžiant D. Poškos, S. Stanevičiaus, S. Daukanto, M. Valančiaus, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Bitės raštus, buvo įdėta ir mano darbo, sprendžiant tekstologijos klausimus ir ypač nustatant definityvinį tekstą.
Taip tad, išėjęs iš tėvo pastogės Šiaurės Lietuvoje, su Nemunu išplaukiau į plačiuosius filologijos pasaulio vandenis ir plaukioju juose jau keturiasdešimt ketveri metai. Sudėjus visas knygas, kurias verčiau ar redagavau, susidaro jų ant lentynos keturi metrai. Yra geresnių, yra ir menkesnių darbų, na - feci quod potui.

1976.IX.3
Iš knygos „Tarybų Lietuvos rašytojai". T. 2. Vaga, 1977. P. 436-439.

* * *

DOMINYKO URBO PUBLIKACIJOS

Urbas, Dominykas. Padaryta daug. O toliau? Literatūra ir menas 1960-09-03

Urbas, Dominykas. J. Jablonskis ir verstinė literatūra. Kalbotyra 1962 m. T. 5

Urbas, Dominykas. Apie J. Balčikonio vertimus. Kalbotyra 1966, t. 14, p. 37–43.

Urbas, Dominykas. Verstinės kalbos bėdos. Mūsų kalba 1971 m. Nr. 7 (29), p. 30-32.

Urbas, Dominykas. Vertėjo žodis. [Pastabos apie austrų rašytojo J. Rotho romano "Radeckio maršas" vertimą]. Naujos knygos 1972 m. Nr. 2, p. 16-17.

Urbas, Dominykas. Iš vertėjo patirties (F. Rable vertimas). - Kn. Meninio vertimo problemos. Vaga, 1980. P. 426-433.

Urbas, Dominykas. Mūsų baras ilgas ir platus. - Kn. Meninio vertimo akiračiai. Vaga, 1986. P. 99-101.

Baliulienė, Aldona; Petrauskas, Valdas; Urbas, Dominykas. Knygos metrikoje: redaktorius Juozas Naujokaitis: [Pasisakymai]. Knygnešys 1989 m. Nr. 1, p. 40-41.

Urbas, Dominykas. Apie redaktoriaus darbą leidykloje: [apie redaktorių Aleksandrą Žirgulį, 1909-1986 m.]. Pergalė 1989 m. Nr. 5, p. 118-120.

Urbas, Dominykas. Apie savo kraštą ir save: [Prisiminimai]. Panevėžio balsas 1992-06-26

Urbas, Dominykas. Gyvenimas palaidais viržiais? [Vertėjo prisiminimai.] Užrašė Antanas Gailius. Amžius 1993 m. gegužės 15-21 d., Nr. 20, p. 9.

Urbas, Dominykas. Darbai ir dienos: [grožinės literatūros vertėjo atsiminimai]. Santara 1993 m. Nr. 3, p. 114-121.

* * *

François Rabelais. Gargantiua ir Pantagriuelis. Iš prancūzų kalbos vertė Dominykas Urbas. Ištraukos >>

Antano Venclovos premijos diplomas Dominykui Urbui (1985) >>

 

 APIE DOMINYKĄ URBĄ

Jankevičiūtė, Rožė. Knygos draugai ir puoselėtojai. Naujos knygos 1967 m. Nr. 2 >>

Aldona Liobytė. Knygų bičiulis. Literatūra ir menas 1968-04-30 >>

Šukys, Jonas. Paskutiniškai, begaliniškai… ir dar gudriau! [Apie Dominyko Urbo verstą E. Zola “Moterų laimę”]. Literatūra ir menas 1968-09-07, p. 10.

Antanas Dambrauskas. "Į šį pasaulį Dominykas Urbas atėjo 1908 m. balandžio 28 d.“  Mūsų kalba 1971 m. Nr. 5 >>

Aldona Liobytė. Peršokęs keturis metrus. Dominykui Urbui - septyniasdešimt. Pergalė 1978 m. Nr. 4 >>

Visockas, Vytautas. Plačias ir gražias varsnas suarė Dominykas Urbas... [70-ojo jubiliejaus proga]. Literatūros panorama '78, 1979, p. 210-211

Sabonis, Stasys. Dominykui Urbui - 75. Pergalė 1983 m. Nr. 4 >>

Valdas v. Petrauskas. Taurios širdies pašauktas. Literatūra ir menas 1986-02-22 >>

Stasys Sabonis. Vertimo mokyklos kūrėjas. Literatūra ir menas 1988-04-30 >>

Valdas V. Petrauskas. Gimtojo žodžio puoselėtojas. Pergalė 1988 m. Nr. 4 >>

Šiaudinytė, Dana. Kopimas į viršūnę [Dominyko Urbo gimimo 80-osios metinės]. Vakarinės naujienos 1988-04-25

Miliūnas, Viktoras. Gyvenimas knygai. D. Urbo 60-osioms gimimo metinėms. Pergalė 1988 m. Nr. 5, p. 183-184

Tarvydaitė, Danutė. Keli stilistiniai mažmožiai: iš D. Urbo vertimų rankraščių. Gimtoji kalba 1990 m. Nr. 2 >>

Paulius Tolvaiša. Gražus gražaus žmogaus gyvenimas. Dominykui Urbui - tik 85-eri. Šiaurės Atėnai 1993-05-14

Aldona Liobytė. Laiškai Dominykui Urbui. - Kn. Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė. Publicistika, laiškai, atsiminimai. V., 1995, p. 217-219.

Sabonis, Stasys. Užgeso mūsų literatūros ir kultūros šviesulys. 7 meno dienos 1996-08-16

Visockas, Vytautas. Išėjo lietuvių vertėjų patriarchas. Literatūra ir menas 1996-08-17

Dvarionaitė, Margarita. In memoriam Dominykas Urbas. Dienovidis 1996-08-23

Čekys, Jonas. "Kaip sakė mano senas bičiulis Tevje Pienininkas...". Šiaurės Atėnai 1996-08-24, p. 2.

Druktenis, Adomas. Dominyką Urbą palydėjus: [kultūros veikėjo, vertėjo atminimui]. Metai 1996 m. Nr. 10, p. 153-154

Markevičius, Valentinas. Grynuolis: [apie vertėją Dominyką Urbą]. Kauno diena 1996-11-02

Valentinas Markevičius. Žodžiai apie Dominyką Urbą. Kaunas: Atmintis, 1996.

Daujotytė, Viktorija. Mažvydo žodžiai. [Recencija apie Martyno Mažvydo raštų žodyną, sudarytą D. Urbo] Literatūra ir menas 1997-01-25, p. 5.

Palionis, Jonas. Graži dovana Martyno Mažvydo jubiliejui: [recenzija apie Mažvydo raštų žodyną, sudarytą D. Urbo] Kultūros barai.- 1997, Nr. 3, p. 76-77

Albertas Ruzgas. Meninio vertimo meistras. Metmenys Dominyko Urbo biografijai. Kultūros barai 1998 m. Nr. 6 >>

Vytautas Visockas. Žmogus ir žodis. Metai, 1998 m. Nr. 4 >>

Ambrazas, Saulius. Recenzija apie Martyno Mažvydo raštų žodyną, sudarytą D. Urbo. Archivum Lithuanicum 1999, t. 1, p. 155-161

Pikelytė, Zita. Dominykas Urbas - tautotyrininkas ir muziejininkas. Kultūros barai 2005 m. Nr. 8/9

Vertėjos Eugenijos Stravinskienės prisiminimai "Mano metai leidykloje". Metai, 2007 m. Nr. 5

Musteikis, Audrius. D.Urbas: "Pupuliuk, nugi užsimerk...". Lietuvos žinios 2008-04-23 >

Pupkis, Aldonas. Gilyn ir platyn. Dominyko Urbo 100-osioms gimimo metinėms. Gimtoji kalba 2008 m. Nr. 4

KITA MEDŽIAGA

D. Urbo sutartis su leidykla dėl F. Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė" redagavimo 1946 m. >>

D. Urbo sutartis dėl N. Gogolio raštų redagavimo 1953 m. >>

D. Urbo sutartis su leidykla dėl F. Rabelais "Gargantiua ir Pantagriuelis" vertimo 1966 m. >>

 

Dominyko Urbo dokumentai saugomi Literatūros ir meno archyve


Dominykas Urbas 1970 m. namuose

  
Rašytojo Antano Vaičiulaičio apsilankymas Vilniuje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1986 m. rugsėjį.
Iš kairės: Vytautas Kubilius, Dominykas Urbas, Antanas Vaičiulaitis, Jonas Lankutis.


Dominykas Urbas su žmona Amelija namuose 1983 m.

Nariams

Naujienlaiškis