Jonas Mekas. Grožio blyksniai. Trumpos gyvenimo istorijos.

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas, redaktorė Rasa Milerytė. Vilnius: Odilė, 2024. 358 p.

Leidykla „Odilė“ pasižymi didele meile poetui ir kino kūrėjui Jonui Mekui – jo asmeniui ir kūrybai. 2021–2023 m. išleido jo šimtmečiui skirtą raštų keturtomį, bet tuo neapsiribojo, darbuojasi toliau (o planuose – ir brolio Adolfo Meko dienoraščiai). Pernai išėjo aptariamoji knyga, šiemet žadamas ir naujas tiražas. Leidyklos feisbuko paskyroje ji apibūdinta taip:

„… ši knyga viena iš labiausiai tinkamų plačiajai auditorijai. Šiame leidinyje – Jono Meko prisiminimai, žaismingi epizodai iš jo susitikimų su garsiais kultūros pasaulio žmonėmis, tai – tarsi filmo epizodai, nuotraukų koliažas. […] Gyvenimo pasiutimas ir kūrybiškumas – visa tai liejasi per kraštus šiame kūrinyje, ir jeigu norite pažinti Joną Meką, turbūt tai vienas puikiausių būdų.“

Atrodo įdomu. Ir būtų įdomu, jei ne… Čia reikia pasakyti, kad knygą Mekas parašė angliškai, taigi mes skaitome vertimą. Užbaigsiu sakinį: … jei ne vertimas.

Tai ne tokia knyga, kurią gali̇̀ versti vien tik mokėdamas anglų kalbą ir nieko daugiau. Ji tiršta Amerikos meninio – o ir socialinio, politinio, o ir ne vien Amerikos – gyvenimo realijų, čia daugybė kultūrinių faktų, pavadinimų, vieni kitus keičia, dingsta ir vėl išnyra žinomų ir mažiau žinomų asmenybių vardai, minimi jų darbai, prisimenami poelgiai, nuotykiai ir kita.

Gal dėl per didelės specifikos ar nusprendus, kad kai kurios istorijos yra apie mums nelabai įdomius dalykus, ar dar kokiais nors kitais motyvais dalies tų „filmo epizodų“, tai yra savarankiškų skyrelių, iš kurių susideda knyga, verstiniame variante atsisakyta. Taigi Meko knyga išleista sutrumpinta, – bet apie tai leidinyje nėra nė žodžio.

***

Bendrais bruožais lietuviško teksto visuma kalbos požiūriu atrodo kaip ir normali. Bet ji tokia nebeatrodo, kai į akis ima lįsti detalės, konkretybės, skubos, „nesismulkinimo“ požymiai.

Šiais laikais vertimą iš anglų kalbos vienu ypu atpažinsi iš visokių tiesiog (Tiesiog pasakok, atsiliepiau / I said, „Just say it“); kas nors nereikšmingas būtinai bus prakeiktas (Prakeiktas durų skambutis / damn doorbell). Siaubingai įkyrus tinka netinka į tekstą kišamas vaikinas (guy), kuris anglų kalboje yra daug universalesnis žodis). Nekliūtų, jei taip vadinamas vyras, kurio amžiaus arba nežinai, arba jis yra iki kokių 40 metų (nors pagal žodynus vaikinas turi būti ne tik jaunas, bet ir nevedęs vyras).

Bet vertėjui ir amžius nė motais. Keli nutikimai. Mekas pasakoja apie pažintį su aktoriumi Al Pačinu 1992 m.: Vaikinas išklauso mane, pamirkčioja 232; … vaikinas, su kuriuo ką tik kalbėjaisi, buvo Al Pacino 232. Aktoriui tada buvo 52 metai. Kitas epizodas, veiksmas vyksta 1961-aisiais: Po seanso prie manęs priėjo vaikinas. […] Tas vaikinas buvo kompozitorius Edas Blandas 287 (35 metai, taigi tebūnie). Supažindino Meką su kitu kompozitoriumi Sun Ra. Po trisdešimties metų Mekas oro uoste laukia atskrendančio brolio ir: … matau didžiulį bagažo vežimą […] o jį pats sau vienas stumia vaikinas. Tai buvo Sun Ra 288. Tuo metu vaikinui Sun Ra buvo 77 metai.

Keistų knygoje esama vertimo dalykėlių, kai kuriuos pasirinktinai paminėsiu. Pavyzdžiui, angliškas veiksmažodis clown „kvailioti, paikioti, išsidirbinėti“ verčiamas taip: Vis dėlto, netgi jam klouniaujant, niekada nežinojai, kas iš tikrųjų dedasi jo galvoje 34–35.

Andžio Varholo (Andy Warhol) garsieji šilkografijos atspaudai šioje knygoje – printai ir tiek. Visas skyrelis apie juos: Andy Warholo printas 95–97 (bet paraše po iliustracija šilkografinis spaudas).

Įdomus pasirinkimas, turint omeny originalo žodį, čia: Po seanso bare, kitoje gatvės pusėje, vyko afteris 232 / After the screening a reception was held at a bar across the street. Gal čia vertėjui sušmėžavo akyse kaip sakinio veiksnys pirmas angliško sakinio žodis?

Kitas „sušmėžavimo“ pavyzdys: Jokio balagano, viskas labai dalykiška (apie kalbėjimą, minčių dėstymą) 325. No baloney – tai jokių nesąmonių, išvedžiojimų, paistalų; o balaganą vertėjui turbūt įkvėpė fonetiškai panašus angliškas atitikmuo.

Ir kitur jaučiama skuba ar požiūris „bus ir taip gerai“. Norėdamas pirkti seną, apleistą pastatą Antologijos filmų archyvui, Mekas pasikviečia draugą apžiūrėti, tas, pastatą pamatęs, sako: „Pamiršk. Pasiduok. Padėtis beviltiška.“ 183 / Forget it. Give it up. This is hopeless. Pasiduoti – give up; o give it up – mesk iš galvos, mesk šitą mintį.

Nepavyko prasmukti ir pro netikrų vertėjo draugų pinkles: … mes kartu mokėmės Harvarde […] Ir spėk, kas dar buvo toje klasėje? 332–333. Who else was in that class? Bet class – daugiareikšmis žodis, šiuo atveju tai grupė, kursas, laida.

Teksto baksnojimas, išjungus logiką, matyti iš tokio pasažo: Be to, jis lubose išpjovė skylę, vedančią į sinemateką, esančią aukštu žemiau 208. Išpjovė skylę lubose ir pateko aukštu žemiau? Originale jokio „žemiau“ nėra: … he cut a hole in the ceiling leading to the Cinematheque theater floor. Čia kalbama apie Jurgį Mačiūną, kuris turėjo įsirengęs rūsį po Meko sinemateka, tai natūralu, kad išlipęs pro skylę lubose atsidurdavo sinematekos (tai yra pirmame) aukšte ir galėdavo pabėgti nuo policijos ir inspektorių; tam tą skylę ir buvo išsipjovęs.

Jono Meko 1970 m. įkurtõs kino saugojimo ir sklaidos įstaigos Anthology Film Archives lietuviškas pavadinimas yra Antologijos filmų (arba kino) archyvas. Anglų kalboje yra skirtis: vienaskaita archive yra archyvas kaip rinkinys, fondas; o daugiskaita archives – archyvas kaip įstaiga, bet ne visiems tokie menkniekiai rūpi: … dirbo Antologijos kino archyvuose kaip reziduojantis menininkas 129; parašas po nuotrauka: Autorius su Alu Pacino Antologijos filmų archyvuose 233. Tiesa, dauguma atvejų vartojama vienaskaita, kaip ir turi būti.

Edgaro Po (Poe) apsakymo ir pagal jį sukurto filmo nusistovėjęs lietuviškas pavadinimas – Ašerių (ne Ašerio 329) namų žlugimas.

Panašios smulkmenos gal kam atrodytų priekabės, bet padorios leidyklos išleistoje knygoje jas regėti buvo netikėta. O tuo labiau tokią visų laikų puošmeną kaip gavosi. Per visą ilgą lietuvių kalbos norminimo istoriją kalbininkams taip ir nepavyko išguiti šito rusiško vertalo nei iš šnekamosios kalbos, nei iš rašytinės, o dabar jis vėl brukasi kur tik gali, net į kultūrinę raštiją. Bemaž jau pripažindami savo pralaimėjimą, kalbininkai yra linkę šį žodį nurašyti į kalbos substandartą; tai kalbos tarpsluoksnis tarp norminės ir nenorminės kalbos, kai kuriais savo elementais besiskverbiantis ir į bendrinę kalbą. Štai ir Mekas, tarsi išgirdęs apie šį pasidavimą, vertėjo valia dukart prabyla taip:

Vieną dieną taip jau gavosi, kad mane pakvietė sudalyvauti seanse 127 / The other day I happened Gimtoji kalba | 11 to be invited to participate… Kitur jis klausia stenografistės, užrašiusios pokalbį: … kiek puslapių gavosi? 228 / … how many pages you got? Abiem atvejais angliškai tai neutralūs sakiniai.

Šis atvejis užkabina įdomų leidybinį reiškinį, gal ir ne itin dažną, bet egzistuojantį, kai svẽtima kalba parašytą tekstą kitas žmogus išverčia į autoriaus gimtąją kalbą ir prikaišo į verstinį tekstą savų, autoriui nebūdingų kalbos grožybių ar negrožybių. Nebent jei vertėjas ar leidykla tikrai žinotų, kad Mekas kalbėdamas lietuviškai vartojo šį žodį (jo nuomonė apie kalbininkų taisinėjimus išties buvo ne per geriausia) – tuomet gal ir būtų pateisinama tokia vertėjo „kūryba“, ir tai tik tuo atveju, jeigu ir originalo tekste čia būtų vadinamojo standarto pažeidimas. Bet kadangi taip nėra – tai tik nevalyvas vertėjo darbas.

Šis tas iš realijų skrynelės.

Anglišką žodžių junginį Beautiful People vertėjas verčia nesukdamas galvos, kas čia tokie per vieni, pažodžiui: … polinkis absoliučiai viską priimti būtent ir patraukė visus tuos Gražius žmones. Štai ką iš tiesų noriu pasakyti: tai ne Andy vaikėsi Gražuolių, o atvirkščiai – Gražuoliai vaikėsi Andy 311 ir kt. Apie ką čia kalbama, kokie Gražuoliai vaikėsi Andį Varholą – ar čia įmanoma ką nors suprasti? Beautiful People – tai idioma, reiškianti socialinį elitą, turtingus ir įtakingus meno, mados, pramogų, verslo žmones, garsenybes.

Be gilinimosi į kontekstą pastangų pavartotas vietovardis šiame sakinyje: Taigi Jerome’as, be galo nudžiugęs, paskambino man, nuėjome į „Ballato“ restoraną Hjustone (ten tais metais susitikdavome dažniausiai) 115. Mekas, kuris yra sakęs Amerikos nepažįstąs, tik Niujorką, pasirodo, dažnai su draugu susitikdavo Hjustone, kuris yra Teksase, tiesia linija nuo Niujorko maždaug už 2300 km. Perskaičius anglišką sakinį susitikimo vieta paaiškėja: … we go to Ballato’s restaurant on Houston. Tas restoranas yra Niujorke, Haustono gatvėje. Gatvė pavadinta ne miesto, o asmens (William Houston) vardu, o ši pavardė, nors rašyba sutampa su miesto pavadinimu (Houston), tariama kitaip: ne Hjuston, o Hauston. Tai svarbi gatvė Manhatane, nuo jos pavadinimo kilo ir visiems žinomas Niujorko vietovardis Soho (South of Houston – į pietus nuo Haustono gatvės).

Dar vienas beprasmis pažodinys, neatpažinta realija: Visa tai tvyrojo ore, imperijoje 273. Kokioje imperijoje? It was all in the air, Empire. Empire čia yra garsus Varholo filmas, plačiai žinomas avangardinio kino kūrinys (nepertraukiamu 8 val. trukmės kadru nufilmuotas Niujorko dangoraižis Empire State Building), ne kartą minimas ir šioje knygoje. Meko mintis čia tokia – ore jau tvyrojo naujos meninės idėjos, naujõs estetinės tikrovės nuojauta, tai jautė ir realizavo Varholas savo filmu Empire.

***

Kaip neretai tokioje vardų ir pavardžių gausioje knygoje, nėra visiškos tvarkos ir rašant asmenvardžius. Pagrindinis principas – asmenvardžiai rašomi originalūs, kur reikia, su lietuviškomis galūnėmis ir apostrofais. Bet esama išimčių, ir neaišku kodėl: Šokis su Fredu Asteru; garsaus šokėjo originali pavardė yra Astaire. Tai pirmo skyrelio pavadinimas, ir, beje, angliškai taip vadinasi ir visa knyga: „A Dance with Fred Astaire“. Ne kartą Mekas mini dailininką siurrealistą Dali (originali ispaniška pavardės forma yra Dalí).

Tarp tokių nedaugelio išimties tvarka sulietuvintų atvejų – vienas ypač intriguojantis: Lee Radvilaitė 291. Šitaip vertime pakrikštyta moteris buvo prezidento Kenedžio svainė, jo žmonos Žaklinos sesuo. Jei tikra sesuo Radvilaitė, tai gal ir pati Žaklina buvo Radvilaitė – o mes iki šiol to nežinojom? Gaila, bet ne: prezidentienės sesuo buvo Lee Radziwill, šią pavardę gavusi iš savo antro vyro, mat buvo ištekėjusi už Radvilų giminės palikuonio Stanislavo Alberto Radvilos (Stanisław Albrecht Radziwiłł, 1914–1976). Gal ir graži intencija vertime vartoti lietuvišką Radvilų asmenvardžio formą o tuo labiau su lietuviška moterų pavardžių priesaga, bet vertėjas susipainiojo giminystėje; tokiu atveju Amerikos elito ponia turėjo būti Radvilienė. Kitoje vietoje ji minima kaip Lee Radvila 71.

Savotiškas dar toks atvejis, galbūt ateityje tai jau taps įprastu dalyku. Klod Kahun (Claude Cahun) buvo prancūzų fotografė, rašytoja siurrealistė. Biologiškai ji buvo moteris, bet vikipedija cituoja tokį fragmentėlį iš jos autobiografijos: „Vyriškoji giminė? Moteriškoji? Priklauso nuo situacijos. Labiausiai man tinka neutrum giminė.“ Tad vertėjas, matyt, į tai ir atsižvelgė, pramaišiui vartodamas galūnėmis suvyriškintą pavardę ir moteriškosios giminės įvardžius ir daiktavardžius: Jis man daug papasakojo apie Claude Cahuną, ir aš labai susidomėjau jos kūryba. Šių metų rugpjūtį […] vyko didelė jos kūrybai skirta paroda, teko viešėti Paryžiuje, ir Claude Cahuno darbai man padarė didžiulį įspūdį. Man pasirodė, kad tarp jos ir tavęs esama kažkokios giminystės. Tu gerokai pratęsei jos pradėtą darbą – ji buvo tarsi tavo jaunesnioji sesuo 162, 164.

Nesigilinta, susipainiota čia: naujuosiuose Juliaus, Carrie ir jo merginos (=Juliaus ir jo merginos Carrie) namuose 175 / in the new home of Julius and Carrie, his girlfriend.

Visko nesurašysi. To, ko prisižymėjau, čia gal tik pusė ar mažiau. Bet apie amerikietiškus ir pasaulinius reikalus užteks.

***

Dabar apie svarbiausią dalyką – lietuvišką vietovardį, dėl kurio, tiesą sakant, ši recenzija ir parašyta. Tai nelaimingosios Semeniškės. Per visus tuos dešimtmečius, kai Lietuva atrado ir ėmė šlovinti Meką, kai kurie net didžiausi jo gerbėjai ir mylėtojai – konkrečiai šiuo atveju „Odilės“ leidykla – neišmoko, nerado reikalo įsidėmėti tikro, neiškraipyto Jono Meko gimtojo kaimo vardo. Ir tuo labiau absurdo viršūnė yra tai, kad tos Semeniškės šioje knygoje įspraudžiamos pačiam Mekui į lūpas:

… vaikinas sugrįžta ir sako: ne, ne, jokių problemų, mes nuvešime jus į Semeniškes 238;

Prieš išvykdamas į Semeniškes pranešiau lydintiesiems, kad ne šiaip sau važiuoju į kaimą, bet ketinu viską filmuoti 239;

… per visą mano viešnagę Semeniškėse už pusės kilometro visada stovėjo sunkvežimis su daugybe įrangos 240.

Gimtojo kaimo vardo Semeniškiai gramatinės giminės kraipymas (o neretai ir vadinimas Semeliškėmis) Meką erzino, kartais jis to nenuleisdavo negirdom. Esu radusi du paliudijimus. Laiške bičiuliui ir patikėtiniui Antanui Naujokaičiui, Lietuvoje tvarkiusiam jo leidybinius reikalus ir susirašinėjant pavartojusiam klaidingą formą, Mekas replikuoja labai mekiškai: „Tarp kita ko: mano kaimas, kuriame užaugau ir apie kurį parašiau „Semeniškių idiles“, vadinasi SEMENIŠKIAI, ne Semeniškės. Ta klaida tau kainuos mažiausiai du butelius“ (Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai, 2022, p. 11).

Kitą liudijimą, tiesa, ne tiesioginį, o atpasakojamą, radau Virginijaus Gasiliūno tinklaraštyje: „… kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc.“ (Apie šį be tą, 2021 02 16).

Bet iš kur forma Semeniškės išdygo šioje knygoje, neįmanoma nei suprasti, nei išprotauti kokią nors tikėtiną prielaidą, nes angliškame tekste kaimo vardas rašomas vardininko linksniu toks, koks yra iš tikrųjų:

… then guy comes back to me and says, „No, no, no problem, we’ll take you to Semeniškiai“;

Before leaving for Semeniškiai, I informed my hosts that I was not only going to my village but I was also going to film it all;

During my entire stay in Semeniškiai there was always truck with a lot of equipment half a kilometer away.

Tai kokia čia įvyko redakcinė perturbacija? Gal vertėjas, redaktorė ar dar kas nors nusprendė, kad Mekas pats pamiršo, kokiame kaime yra gimęs augęs, ir „pataisė?“ Sunku įsivaizduoti… Bet visai nesunku įsivaizduoti, kaip Mekui būtų patikęs toks jo knygos lietuviškas variantas. Gerai, kad jis jo ir nematys.

Inga Mataitytė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro redaktorė

Gimtoji kalba, 2025 m. nr. 5, p. 9–12.