„Mane ugdė ir prancūzų literatūra“

Vertėją Vytautą Bikulčių kalbina Genovaitė Dručkutė

Hieronymus, 2018 Nr. 5

Vytautas Bikulčius gimė 1954 m. gegužės 15 d. Pašvitinyje, Pakruojo rajone. Baigė Pasvalio vidurinę mokyklą ir prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete. 1977–1979 m. dirbo Kretingos rajono Salantų vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoju. 1979 m. tapo Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoju. 1982–1985 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aspirantūroje. 1986 m. apgynė daktaro disertaciją „Filosofinis Anatoleʼio Franceʼo romanas. Žanro problema“. 1989–1995 m. – ŠPI studijų prorektorius. 1996–2004 m. – Šiaulių universiteto Visuotinės literatūros katedros vedėjas, nuo 2004 m. – ŠU Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentas, nuo 2008 m. – profesorius, atlikęs habilitacijos procedūrą. Nuo 2014 m. yra Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros vedėjas profesorius, bakalauro studijų komiteto pirmininkas.

Vytautai, esi prancūzų literatūros dėstytojas, jos žinovas ir skleidėjas Lietuvos kultūros lauke, vertėjas. Šį pokalbį noriu pradėti klausimu, kaip prancūzų filologija atsirado Tavo gyvenime. Ar įtakos turėjo stipriomis prancūzų kalbos mokymo tradicijomis garsėjusi Pasvalio vidurinė mokykla, ar mėgstamas mokytojas ar mokytoja, o gal dar mokyklos metais perskaityta ir didelį įspūdį padariusi kokia nors prancūzų literatūros knyga?

Gyvenime retsykiais pasitaiko lemtingų sutapimų. Kadangi knygas skaičiau nuo penkerių, gal būdamas ketvirtokas susidomėjau Victoro Hugo romanu „Vargdieniai“. Atsimenu, man pačiam kėlė nerimą faktas, kad romaną sudaro keturi tomai. O dar suaugusieji patarinėjo, esą aš tokiai knygai per mažas, ne viską suprasiu. Bet mano ryžtas buvo didžiulis, be to, pirmą sykį turėjau skaityti daugiatomį kūrinį, tad aišku, kad tai buvo ir savotiškas pasididžiavimas savimi. Suprantama, tada skaitant šį romaną, jame man iš tikrųjų dar daug kas buvo neaišku, ir neatsitiktinai labiau už viską domino siužetinė Gavrošo linija ir graudi Kozetės istorija, kuri vis dėlto baigėsi laimingai. Ir, be abejo, Žanas Valžanas, kurio jėgai ir sumanumui nebūtų galėjęs likti abejingas nė vienas berniukas.

Žinia, anais laikais moksleiviai negalėjo rinktis užsienio kalbos – kokia kalba dėstoma kurioje nors mokykloje, sprendė Švietimo ministerija. Pasvalio vidurinėje, kurią lankiau, buvo galima mokytis tik prancūzų kalbos, o rusų tuomet nebuvo laikoma užsienio kalba. Bet nuo pat pirmos pamokos prancūzų kalba mane pakerėjo tiek, jog aš net ėmiau galvoti, ar ateis toks laikas, kai „Vargdienius“ galėsiu perskaityti prancūziškai. Nė akimirkos nesigailėjau, kad negaliu rinktis kokios nors kitos užsienio kalbos. Aišku, būdamas penktokas rimtesnių planų nekūriau, nes kol kas man rūpėjo, kad iš prancūzų gaučiau kuo geriausius pažymius (beje, ir iš kitų dalykų). Tiesa, sekėsi ir kitos disciplinos (esu netgi tapęs respublikinės biologijos olimpiados nugalėtoju), bet jau būdamas devintokas įsitikinau: prancūzų kalba yra mano mėgstamiausias dalykas ir ją vertėtų studijuoti, baigus vidurinę mokyklą. Ta linkme mane skatino dirbti ir mokytoja Janina Šutaitė, ji man atnešdavo papildomos literatūros, tikrindavo mano vertimus, kuriais užsiėmiau savarankiškai. Tačiau kai baigiau vidurinę mokyklą ir pareiškiau, kad stoju į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros, mane pasikvietė direktorius ir nusistebėjo, ką esu sumanęs. Jis man patarė, kad su tokiais pažymiais galima stoti į mediciną. Tačiau aš jam išsyk atsakiau, kad man gydytojo darbas ne prie širdies. Tuomet jis pasiūlė rinktis rusų kalbą, esą šios kalbos mokytojų atlyginimai didesni, klasės garantuotai dalijamos į dvi grupes, be to, juk nuvažiuoti į Prancūziją neturėsiu jokios galimybės. Aš paaiškinau, kad rusų kalbą, palyginti su prancūzų, moku geriau, nes ir televizija rodo daug laidų šia kalba, kino teatrų filmuose ji irgi dažniausiai skamba, netgi parduotuvių iškabos užrašytos rusiškai. Žodžiu, dėl jos didelio vargo neturiu, o prancūzų kalbos norėčiau išmokti kaip reikiant, nes mane domintų vertėjo darbas. Atrėmęs direktoriaus argumentus, išvažiavau studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros Vilniaus universitete.

Praėjus dviem dešimtmečiams, jau nepriklausomoje Lietuvoje, per mūsų laidos abiturientų susitikimą mokykloje, priėjęs prie direktoriaus pasakiau, kad pasirinkęs studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą nė kiek nesuklydau, nes, apsigynęs daktaro disertaciją, dirbu prancūzų literatūros dėstytoju, verčiu knygas iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą ir netgi turėjau mokslinę stažuotę Prancūzijoje... Tikrai laimingi sutapimai!

Tuo laiku, kai mokeisi universitete, nebuvo nei laisvųjų, nei pasirenkamųjų studijų dalykų. Bet studentai galėjo rinktis kursinių ir diplominių darbų temas: iš kalbos arba iš literatūros. Esi minėjęs, kad užuot pasirinkęs vieną, parašei du kursinius darbus – ir kalbos, ir literatūros. Kam toks studentiško gyvenimo apsunkinimas? Regis, dėl diplominio darbo temos abejonių nebuvo. Kuo pasirodė patraukli literatūra ir darbas su ja?

Anksti įnikęs į knygų skaitymą, be abejo, domėjausi pačia įvairiausia literatūra. Buvo laikai, kai skaičiau Alexandreʼo Dumas, Julesʼio Verneʼo, Jameso Fenimoreʼo Cooperio, Thomo Mayneʼo Reido, Walterio Scotto, Danielio Defoe, Marko Twaino nuotykių ir istorinius romanus, knygas iš serijos „Drąsiųjų keliai“, tačiau vėliau akys nukrypo į rimtesnę literatūrą. Dar mokyklos suole įveikiau ir Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, „Aną Kareniną“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, „Nusikaltimą ir bausmę“, „Brolius Karamazovus“, „Lošėją“. Iš Vakarų Europos literatūros labiausiai prancūzų literatūra domino ne tik dėl to, kad mokiausi prancūzų kalbos, bet ir dėl to, kad ji tuomet buvo daugiausia versta į lietuvių kalbą. Tuomet dėmesį patraukė ir Hugo „Paryžiaus katedra“, ir Stendhalio „Parmos vienuolynas“, ir H. de Balzaco „Tėvas Gorijo“ bei „Eženi Grandė“, Guy de Maupassantʼo novelės ir „Vieno gyvenimo istorija“. Dar vienas sutapimas papildė mano namų biblioteką. Pasvalyje, toje pačioje gatvėje, kur ir aš, gyveno kanauninkas altarista Kazimieras Krikščiūnas. Kai jis mirė, jam patarnavusios seselės vienuolės pasikvietė mano tėvą (o su juo atėjau ir aš) pasirinkti knygų iš jo gausios bibliotekos. Šitaip į mūsų namus atkeliavo žurnalų „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Draugija“, „Žiburėlis“, laikraščio „XX amžius“ komplektai. Drauge pateko ir prancūzų rašytojų romanai – François Mauriaco „Ugnies upė“, Rolandʼo Dorgelèso „Mediniai kryžiai“, Henry Bordeaux „Užsnigtos pėdos“. Būtent tada pirmą sykį į rankas paėmiau ir A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ – ją man pavyko išsaugoti iki šiandien.

Ar bereikia sakyti, kad literatūra buvo didžioji mano gyvenimo mokytoja, nes, kaip bežiūrėsi, literatūros kūrinių personažai, patekę į sudėtingiausias gyvenimo situacijas, ieškojo savo sprendimo, ir tu drauge su jais išgyvendavai linksmas ir skaudžias akimirkas, jie tapdavo tam tikru pavyzdžiu, kaip turėtum elgtis pats, susidūręs su neteisybe ar įsivėlęs į konfliktą.

Patekęs į universitetą, klausiau įvairių istorinių laikotarpių literatūros kursų, kuriuos skaitė puikūs savo dalyko žinovai doc. Gvidonas Bartkus, doc. Galina Baužytė-Čepinskienė, doc. Elena Kuosaitė. Jau tada, norėdamas įrodyti savo meilę literatūrai, per vieną literatūros mokslo įvado seminarą, kai nagrinėjome prancūzų Renesanso poeto Pierreʼo de Ronsardʼo eilėraštį ir doc. Gvidonas Bartkus paminėjo, kad šis eilėraštis nėra išverstas į lietuvių kalbą, ryžausi jį išversti. Per kitą seminarą, kai perskaičiau išverstą eilėraštį, dėstytojas buvo tiek nustebęs, kad, pridūręs prie jo savo žodį apie šį poetą, išspausdino tuometiniame VU laikraštyje.

Tais laikais universitete trečiame ir ketvirtame kurse reikėjo rašyti po kursinį – vienas turėjo būti iš kalbos, kitas – iš literatūros. Trečiame kurse parašęs literatūros darbą iš François Villono kūrybos, ketvirtame gavau rašyti darbą iš kalbos, tačiau, nenorėdamas išduoti savo meilės literatūrai, parašiau ir antrą kursinį darbą iš Charlesʼio Baudelaireʼo. Diplominio darbo temą jau galėjai rinktis pagal savo norą. Čia man nekilo jokių abejonių – pasirinkau Marcelį Proustą, mat jis mane pakerėjo savo ilgais, banguotais sakiniais, už kurių taip ir jutai rašytojo norą susigrąžinti prarastą laiką.  

Maskvoje parengei ir apgynei daktaro disertaciją iš Anatoleʼio Franceʼo kūrybos. Kiek laisvas buvo temos pasirinkimas: sudomino autorius, problematika, o gal nusvėrė disertacijos vadovo žodis?

Į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą nuvykau su vienintele svajone – parašyti disertaciją apie Prousto kūrybą. Tačiau kai apie savo ketinimus pasakiau būsimam disertacijos vadovui, jis nusistebėjo, kodėl aš, toks optimizmo kupinas, sveikata trykštantis jaunuolis, domiuosi paliegusio rašytojo kūryba. Jo nuomone, man labiau tiktų disertacijos tema iš Anatoleʼio Franceʼo – sveiko genijaus, kuriam nesvetimas skepticizmas, kūrybos. Iš pradžių dar bandžiau nepasiduoti ir įkalbinėti jį dėl Prousto, bet jis man prisipažino, kad šio autoriaus kūryba jo nedomina ir jis negalės vadovauti mano disertacijai. Tad teko sutikti su jo pasiūlytu autoriumi. Vėliau dar pagalvojau, kad gal ir ne pats blogiausias variantas. Žinoma, Anatoleʼis Franceʼas – Nobelio premijos laureatas, bet šiandien veik nebeskaitomas (išskyrus gal tik romanus „Silvestro Bonaro nusikaltimas“ ir „Dievai trokšta“) autorius Prancūzijoje, nors XIX a. pabaigoje drauge su Émileʼiu Zola buvo populiariausi prancūzų rašytojai. Tiesa, temą jau pasiūliau pats. Vadovas dar nelabai norėjo sutikti su žanro problema, bet galiausiai nusileido. Gerai dar, kad neįsiūlė kokio nors André Stilio, socialistinio realizmo atstovo prancūzų literatūroje.

Pirmieji Tavo vertimai išspausdinti 1981 m.: Voltaireʼo filosofinės apysakos „Zadigas, arba Likimas“, „Mikromegas“, „Memnonas“. Tai tikrai ne patys lengviausi tekstai. Todėl noriu paklausti ne tik apie tai, kas paskatino jų imtis, bet ir kaip apskritai susidomėjai vertimu, kada atsivertęs knygą pradėjai pastebėti nedidelį įrašą jos antrame puslapyje: „Iš prancūzų (anglų, vokiečių, italų, ispanų...) kalbos vertė...“?

Studijų metais man nuolat kirbėjo minčių apie vertimą. Iš pradžių plunksną bandžiau, versdamas Mauriceʼo Maeterlincko, Baudelaireʼo eiles. Būdamas penktame kurse išverčiau Françoiseʼos Sagan novelę „Vienatvės tvenkinys“, kurią išspausdino savaitraštis „Literatūra ir menas“. Vieną dieną įsidrąsinęs nuėjau į „Vagos“ leidyklą, ir čia tuometinė verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė man davė bandomąjį vertimą. Po jo ji ir pasiūlė išversti minėtas Voltaireʼo filosofines apysakas. Įdėjau nemažai triūso, stengiausi kaip įmanydamas, tuo labiau kad patekau į rimtą draugiją, nes „Kandidą“ ir kitus rašytojo kūrinius toje pačioje knygoje vertė Juozas Keliuotis. Buvau labai patenkintas, kai „Pergalėje“ perskaičiau Sauliaus Tomo Kondroto recenziją apie šią knygą – jis pripažino, kad vertimui neturįs ko prikišti. Įsivaizduokite pradedančiojo vertėjo džiaugsmą!.. O vertėjo pavardę pradėjau įsidėmėti jau nuo pat pirmųjų skaitytų verstinių knygų, nes tai man buvo lyg ir savotiškas pavyzdys, kuris vertė siekti, kad po kurio laiko galbūt ir mano pavardė pasirodytų knygos tituliniame puslapyje.

Ar turėjai (turi) vertimo mokytojų, autoritetų? Gal dar pameni, su kokiais iššūkiais, sunkumais teko tada susigrumti? O kaip sekėsi bendrauti su knygos redaktoriumi?

Dar studijų metais bibliotekoje buvau paėmęs François Rabelais romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ prancūzų kalba, kad jį palyginčiau su lietuvišku Dominyko Urbo vertimu. Žavėjausi vertėjo išmone, netikėtu išradingumu, kai reikėjo lietuvių kalba išreikšti ne tik Renesanso laikų prancūzų kalbą, bet ir rašytojo ironiją, groteską, karnavališkos dvasios ambivalentiškumą, begalę epitetų, kuriais apibūdinami romano personažai.

Esu taip pat lyginęs Stendhalio „Raudona ir juoda“ originalą su Ramutės Ramunienės vertimu į lietuvių kalbą. Negalėjau nesižavėti jos sugebėjimu lietuviškai nusakyti pačius subtiliausius romano personažų psichologinių poelgių niuansus. Turėjau slaptą svajonę, kad ji, puikiai įsisavinusi XIX a. rašytojų kūrybos dvasią, galėtų naujai išversti Gustaveʼo Flaubertʼo romaną „Ponia Bovari“. Buvau net įkalbėjęs leidyklą „Alma littera“ išleisti tą naują vertimą. Deja, vertėjai jau jėgos neleido imtis nemažos apimties kūrinio.

Didelį įspūdį padarė Aldonos Merkytės Prousto „Svano pusėje“ vertimas, kuris ne tik priskirtinas prie pačių ryškiausių vertimų iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą, bet ir apskritai yra viena iš meninio vertimo viršukalnių, šalia jau minėtų Urbo ir Ramunienės. Į jų tarpą taip pat patenka Vytauto Petrausko iš vokiečių kalbos verstas Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“, Irenos Balčiūnienės iš anglų kalbos verstas Hermano Melvilleʼio romanas „Mobis Dikas“ ar Povilo Gasiulio iš anglų kalbos verstas J. D. Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Pirmajame „Svano pusėje“ leidime (1979) dar nerasime garsiojo madlenos pyragaičio, nes tais laikais lietuvių skaitytojui toks pavadinimas nieko nereiškė, bet leidžiant antrąjį leidimą (2004) teko bendradarbiauti su vertėja, ir ji daug ką pataisė, atsirado ne tik madlena, bet buvo išryškintas ir dviejų – bažnytinio ir konditerinio – motyvų supriešinimas. Ypač džiugu, kad vertėja surado lietuviškus atitikmenis kalambūrams, kuriuos vertėjai dažniausiai pažymi išnašose kaip neišverčiamą žodžių žaismą.

Kaip redaktorius įsiminė patyręs vertėjas Juozas Naujokaitis, kuris redagavo mano verstas Voltaireʼo filosofines apysakas. Kai mes aptarinėjome vertimą, jis man pasakė svarbų reikalavimą, kurį sau taikau iki šiandien: „Jei vertėjas padaro bent vieną prasmės klaidą, toks jis „Vagai“ nereikalingas.“ Tai rodo, kad vertėjas privalo puikiai mokėti užsienio kalbą, iš kurios verčia, bet kaip parodė patirtis, dar svarbiau puikiai valdyti gimtosios kalbos išteklius. Šiandien Lietuvoje daug leidyklų, bet tarp jų pasitaiko ir tokių, kurios atsisako redaktorių, nors jie kaip niekad reikalingi, nes dabar daugėja tokių vertėjų, kurie mano, kad padedami „Google“ jie jau gali imtis šio darbo. Apmaudu, kad kai kurios leidyklos negerbia savo vardo. Tokios, be abejo, gali pretenduoti tik į Antipremiją, kurią sumanė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga.       

Peržvelgus Tavo išverstos literatūros sąrašą matyti, kad Tau artima intelektuali filosofinė proza: Voltaireʼas, M. Tournier, P. Boulleʼis, A. Camus, R. Grenier... Taip pat ir Margueriteʼa Yourcenar. Išvertei du jos romanus: „Adriano memuarus“ ir „Malonės šūvį“. „Adriano memuarai“ – svarbiausias Yourcenar romanas, tvirtai įėjęs į XX a. prancūzų literatūros kanoną. Lietuvių kalba išėjo du jo leidimai, 1986 ir 1996 m., antrasis papildytas. Koks tas papildymas, kodėl jo nebuvo pirmame leidime? Žinau, kad dėl šio vertimo laišku kreipeisi į pačią autorę. Kodėl prireikė tai daryti, ar ji atsakė? Ar išsaugojai jos laišką savo archyve?

Be jokios abejonės, Yourcenar (1903–1987) yra intelektualiausia XX a. prancūzų rašytoja, kurios romanas „Adriano memuarai“ tiesiog stebina autorės sugebėjimu ne tik atskleisti antikos laikų dvasią, bet ir susieti dvi visiškai skirtingas epochas – II ir XX amžius. Romanu Yourcenar tarsi kuria universalaus žmogaus modelį, kurį ir atitinka Romos imperatorius Adrianas, nors jis anaiptol nėra rašytojos idealas.

Pirmą sykį „Vaga“ šį romaną išleido be „Adriano memuarų“ užrašų knygelių, kur ji atskleidė visą romano rašymo istoriją, svarstymus apie kūrinio koncepciją, ir be Pastabų, kur ji pateikė pačius įvairiausius šaltinius, naudotus rašant romaną. „Vagos“ manymu, šie priedai nebuvo susiję su pačiu romanu, tad jų ir atsisakyta. Kai Prancūzijoje „Gallimard“ leidykla išleido jos „Visą raštų rinkinį“ „Plejados bibliotekoje“, leidinio gale buvo surašyti ir visi jos romanų vertimai, egzistuojantys kitomis kalbomis. Kokia buvo nuostaba, kai radau ir lietuviškojo vertimo metriką, kur buvo paminėti vertėjo pavardė, leidykla, metai. Tačiau kartu buvo pažymėta, kad vertimas išėjo be „Adriano memuarų“ užrašų knygelių ir be Pastabų. Pasitaikius progai, parengiau antrąjį, jau pilną, romano leidimą (1996) ir šį akibrokštą ištaisiau.

O vertimas pareikalavo nemažai jėgų, nes yra be galo kondensuotas, ir, tiesą sakant, jį reikia perrašyti iš naujo, kad suskambėtų lietuviškai. Buvo kelios neaiškios vietos, tad drįsau parašyti autorei į Prancūzų akademiją, kurios narė ji jau buvo, ir kaip nustebau, kai po kiek laiko gavau jos laišką iš Japonijos – į savo voką buvo įdėjusi mano laišką. Šalia mano išvardintų neaiškių romano vietų ji buvo prirašiusi savo paaiškinimus. Šį jos laišką esu išsaugojęs iki šiol.

O „Malonės šūvį“ verčiau ne tik todėl, kad jo veiksmas vyksta Kurše, bet ir todėl, kad autorė sukuria įdomią personažų trijulę, kurios likimą lemia ne tik įvykiai po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir jų prigimtis. Tiesa, jame epizodiškai pasirodo ir lietuvis, deja, ne iš gerosios pusės.

Marcelis Proustas – kitas labai svarbus autorius Tavo akademinėje ir kūrybinėje biografijoje. Ir diplominis darbas (prisimenu, kaip būdamas penkto kurso studentas dėstytojams ir kolegoms studentams skaitei paskaitą apie laiko struktūrą Prousto romane), ir Claudeʼo Mauriaco knygos „Proustas jo paties akimis“ vertimas, ir straipsniai PLB Proustui skirtame tome bei „Baltų lankų“ almanacho, skirto Proustui (2007 m., Nr. 25–26), sudarymas, ir vadovėlis mokyklai „Marselio Prusto Svano pusėje“, kurį išleido leidykla „Baltos lankos“. Prancūzų filologijos studentams skaitai kursą „Marcelio Prousto pasaulis“. Lietuvių kalba turime visą romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kokia būtų Tavo nuomonė apie šiuos vertimus, jų vietą, reikšmę mūsų literatūrai ir kultūrai?

Iš tiesų, Proustas mane lydi nuo studijų laikų. Tiesa, dar būdamas moksleivis, jo pavardę buvau aptikęs „Naujosios Romuvos“ žurnale, kur apie autoriaus gyvenimą ir kūrybą rašė Juozas Keliuotis, o pirmo tomo ištraukos vertimą buvo pateikęs vertėjas Pranas Rapšys. Tačiau tada jis dar neįėjo į mano gyvenimą, nes man kaip moksleiviui rūpėjo paprastesni autoriai. Imtis rašyti diplominį darbą buvo didžiulis išbandymas, nes visų pirma reikėjo perskaityti septynis ciklo tomus, kurie tada dar nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o tada imtis nagrinėti laiko struktūrą visame cikle, nors darbo vadovė Galina Baužytė-Čepinskienė ir siūlė apsiriboti pirmu tomu „Svano pusėje“. Bet man pačiam magėjo išsiaiškinti Laiko paslaptis visame cikle. Būtent tada savo atradimus pristačiau per paskaitą studentams ir dėstytojams, tikrai nesitikėdamas tokios garbės.

Šiandien jau visas Prousto romanų ciklas yra išverstas į lietuvių kalbą. Apie jo vertimą esu parašęs straipsnį „Lietuviškasis Proustas“, kuris publikuotas „Baltų lankų“ almanache Nr. 25–26, taip pat jį galima rasti llvs.lt tinklalapyje. Tad nesikartodamas tik pasakysiu: didžiausia bėda yra ta, kad ciklas verstas ne iš kompetentingiausio jo leidimo „Plejados bibliotekoje“, kurį, beje, buvo galima rasti VU Prancūzų filologijos katedroje, o iš atskirų tomų, išleistų skirtingose leidyklose, parengtų pagal skirtingus redakcinius principus. Be to, jį vertė keturi vertėjai: Aldona Merkytė, Galina Baužytė-Čepinskienė, Birutė Gedgaudaitė ir Pranas Bieliauskas, tad išsaugoti tą pačią stilistiką praktiškai nebuvo įmanoma. Įsivaizduokite, koks sunkus uždavinys teko redaktorei Dianai Bučiūtei, kuriai teko derinti pačias įvairiausias smulkmenas. Be abejo, kaip nepaprastai puikus vertimas išsiskiria Merkytės verstas pirmas tomas „Svano pusėje“, prie jos aukštai iškeltos kartelės lygio artėja Prano Bieliausko versti tomai „Kalinė“ ir „Dingusi Albertina“. Tačiau mano svajonė būtų tokia: gal Lietuvoje atsiras leidykla, kuri užsakytų vienam vertėjui išversti visą šį ciklą ir jį išleistų. Tuomet tai tikrai būtų vientisas vertimas. Beje, net mūsų kaimynai lenkai taip yra pasielgę.

Naujausi Tavo vertimai – Oscaro Wildeʼo „Salomė“ ir Agnès Ledig „Eik su juo“, abu pasirodę 2017 m. Ne tik žanro, bet ir kalbos, meninės raiškos požiūriu labai skirtingi kūriniai: rafinuota aukštosios literatūros drama ir geros kokybės plačiajai publikai skirtas romanas. Kaip šie du vertimai „sugyveno“ ant Tavo darbo stalo, ar netrukdė vienas kitam, o gal padėjo?

Man seniai nedavė ramybės Wildeʼo drama „Salomė“, tuo labiau kad ji buvo parašyta prancūzų kalba. Nepaprastai savita, šv. Mato ir šv. Morkaus evangelijomis paremta istorija, kuri dėl autoriaus talento sugebėjo išsiskirti iš kone trijų tūkstančių įvairių žanrų kūrinių šia tema (be abejo, čia dominuoja eilėraščiai). Aš ją buvau išvertęs seniai ir tik laukiau progos, kada ji pasirodys atskira knyga lietuviškai. Užtat čia tėra tik sutapimas (matai, kiek mano gyvenime įvairių sutapimų), kad ją „Žaros“ leidykla išleido 2017 m.

O vienos populiariausių šiandienos prancūzų rašytojų Agnès Ledig romaną „Eik su juo“ verčiau pastaruoju metu. Suprantama, tie vertimai negalėjo trukdyti vienas kitam. Be to, savo tematika ir stilistika prancūzų rašytojos romanas yra paprastesnis, ir jį apsiėmiau versti todėl, kad tuo metu neturėjau stambesnių ir rimtesnių darbų. Kita vertus, norėjau supažindinti mūsų skaitytojus su tikrai įdomia rašytoja, kuri nenusirita į saldžius, banalius pasakojimus.

Niekam ne paslaptis, kad nuosekliai domiesi šiuolaikine prancūzų literatūra, seki naujienas. „Literatūros ir meno“ skaitytojai seniai įprato laukti ir su malonumu skaityti Tavo kasmetines Prancūzijos literatūrinių premijų apžvalgas. Į kokius autorius, kokias knygas, Tavo nuomone, leidyklos ir vertėjai turėtų atkreipti dėmesį, kas sudomintų mūsų skaitytojus?

Labai džiaugiuosi, kad mūsų leidėjai jau sugeba orientuotis prancūzų literatūros vandenyne ir netgi konkuruoti su Vakarų Europos kolegomis, gana greitai pateikdami mūsų skaitytojams ką tik originalo kalba išleistų knygų vertimus. Taip, pavyzdžiui, nutiko su Leïlos Slimani romanu „Lopšinė“, pelniusiu brolių Goncourtʼų premiją. Jį mes, lietuviai, galėjome perskaityti anksčiau negu, tarkim, Anglijos skaitytojai. Ir tokių pavyzdžių ne vienas. Šiuo konkrečiu atveju galima tik pagirti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą.

Kalbant apie leidyklas, man labiausiai rūpi, kad jos sugebėtų derinti rimtosios ir populiariosios literatūrų vertimus. Skaudu matyti, kai netgi didelės leidyklos užmiršta šį principą ir pasineša leisti saldžius, banalius kūrinėlius, kurie tikrai greit nukeliaus į užmarštį.

Dabar, kai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos iniciatyva buvo sudarytas prancūzų grožinės literatūros šimtukas, jame išryškėjo didžiausia spraga – poezijos vertimai. Juk kol kas mes neturim tokių klasikų kaip Paulis Verlaineʼas, Arthuras Rimbaud, Stéphaneʼas Mallarmé poezijos rinktinių, tad ką galima kalbėti apie XX a. poetus – Guillaumeʼą Apollinaireʼą, René Charą, Francisą Pongeʼą ir kt. Be abejo, čia reikalingas ilgas ir nuoseklus darbas, o kai kurie pavyzdžiai rodo, kad nuveikti galima nemažai. Juk tikrai turime didžiuotis, jog pagaliau turime Lautréamontʼo „Maldororo giesmes“ (vertė Dainius Gintalas).

Iš prozos pirmiausia derėtų užkaišyti tam tikras spragas. Sunku suprasti, kodėl „Minties“ leidykla, pradėjusi leisti Émileʼio Zola „Rugonų Makarų“ dvidešimties romanų ciklą, niekaip nesugeba išleisti likusių trijų romanų. Juk turi būti tam tikra tvarka net ir leidybos pasauly. Tuo labiau kad ši leidykla dar egzistuoja. Sunkiau, kai leidykla bankrutuoja. Štai skaitytojai, tarkim, nesulaukia Eugèneʼo Sue „Paryžiaus paslapčių“ antro tomo. O šiaip, be abejo, čia būtų galima išvardinti gausybę autorių, tačiau leidėjai taip turi tvarkyti leidybą, kad pirmiausia nebūtų užmiršti tokie rašytojai, kurių kūryba lėmė literatūros raidą, kad ir kaip magėtų pasipelnyti iš vienadienio skaitalo.

Numanau, kad Tavo namuose lentynos lūžta nuo knygų. Kaip tvarkaisi su jų pertekliumi, kur padedi pačiam nebereikalingas knygas? Ir kokią dalį toje daugybėje užima prancūzų literatūra abiem kalbomis?

Taip, bičiuliai juokauja, jog gyvenu knygyne. Svarbiausia, kad jame gerai jaučiuosi. Knygas, kurių man nebeprireiks, atiduodu bibliotekai. Jau esu dovanojęs jų apie tūkstantį. Žinoma, mano knygų lentynose daug vietos tenka prancūzų literatūrai originalo kalba, lietuvių kalba, rusų kalba (poezija, kurios nėra lietuviškai), anglų, vokiečių, italų, ispanų, amerikiečių, be abejo, lietuvių literatūrai, ir, kas be ko, dalykinei literatūrai. Tenka nuolat (kad ir kaip būtų sunku) atsisveikinti su knygomis, nes lentynos, žinia, ne guminės.

Pokalbio pabaigai palikau patį sunkiausią, o gal patį lengviausią klausimą: kas Tau yra geras vertimas, ar turi savo vertimo koncepciją, kiek Tau svarbi vertimo teorija?

Kadangi esu dėstęs Vertimo teorijos ir praktikos kursą, esu susipažinęs su įvairiomis vertimo teorijomis. Yra, be abejo, tokių dalykų, kuriuos gali tiesiogiai pritaikyti savo veikloje. Tačiau man labai dažnai atrodo, kad labiausiai lemia vertėjo intuicija. Būtent ji prisideda, kad vertimas būtų kuo tikslesnis. O tikslus vertimas ir turėtų būti kiekvieno vertėjo siekis.

Ačiū už pokalbį.

Rėmėja

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis