„Tarp vertėjo ir verčiamo teksto turi žirti kibirkštys“

2018 m. Šv. Jeronimo premijos laureatę, vertėją į lenkų kalbą Izabelą Korybut-Daszkiewicz kalbina Irena Aleksaitė

Hieronymus, 2018 Nr. 6

Vertėjai įvairiai išmoksta kalbų, iš kurių paskui verčia: vaikystėje žaisdami kieme, pasirinkę jas studijuoti ar patys savo noru, nes kalba patiko, dar kaip nors. O kaip lietuvių kalbą išmokai Tu?

Deja, mano kieme visi kalbėjo lenkiškai, ir užsienio kalbos buvo galima išmokti tik mokykloje arba universitete. Įstojusi į Varšuvos universitetą studijuoti polonistikos pamačiau, kad ten jau metus veikia Lituanistikos katedra, ir studentai, be lenkų filologijos, gali papildomai mokytis lietuvių kalbos ir literatūros. Buvo 1989 metai – Sąjūdžio laikai. Lietuvos vardas skambėjo Lenkijos žiniasklaidoje, be to, turiu lietuviškų šaknų, labai senų, bet vis dėlto lietuviškų. Tad nusprendžiau užsirašyti į lituanistikos grupę. Mokslai Varšuvoje ėjosi sunkokai, bet trijų savaičių praktika smarkiai papildė mano žinias, vėliau gavau metų trukmės stipendiją Vilniuje, ten man dėstė nuostabūs dėstytojai, o po paskaitų galėjau praktikuotis kiek širdis geidžia ir galiausiai visai neblogai ėmiau kalbėti lietuviškai. Labai padėjo ir pirmieji bičiuliai, su kuriais tada susidraugavau, ryšius išsaugojome iki šiol. Gailiuosi, kad negaliu ilgiau pabūti Lietuvoje ir tobulinti savo lietuvių šnekamąją kalbą.

Ką galėtum pasakyti apie lietuvių kalbą? Kokia ji Tau pasirodė – sunki, skambi, sudėtinga, įdomi? Gal radai kokių panašumų su lenkų kalba – vis dėlto daugybę metų buvome viena valstybė?

Kai pirmą kartą išgirdau kalbant lietuviškai, kalba man pasirodė graži, melodinga ir visiškai nepanaši į lenkų. Pamenu, kad per pirmą paskaitą nustebino sudėtinga kirčiavimo sistema (gravis, cirkumfleksas ir akūtas) ir tai, kad linksniuojant ar asmenuojant kirčio vieta žodyje gali kisti. Gražiausiai man skambėjo žodžiai su cirkumfleksu, t. y. riestine priegaide. Man lietuvių kalboje tai ir buvo sunkiausia – kirčiai ir balsių ilgumas, juk lenkų kalboje visuomet kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, balsių ilgumas vienodas.

O mūsų kalbų gramatika man pasirodė panaši, nors kalbos priklauso skirtingai kalbų grupei. Lietuvių kalboje kaitymas, ko gero, lengvesnis nei lenkų, nes taisyklingesnis. Mūsų veiksmažodžių sandara panaši – ir lietuvių, ir lenkų kalbose galime keisti jų reikšmę vartodami priesagas. Manau, panašiai suvokiame laiką ir erdvę. O lenkų kalboje man trūksta vieno dalyko, kurį turite Jūs – dalyvių, padalyvių ir pusdalyvių sistemos. Jūsų kalboje jie išplėtoti, su jais lengva konstruoti sakinį, o lenkų kalba šiuo klausimu skurdi. Šį skirtumą labai pajutau versdama „Silva rerum“.

Man labai patinka kai kurie lietuviški frazeologizmai su žodžiu „velnias“, pavyzdžiui, labai gražiai, poetiškai vadinama krūminė – velnio ašara.

Vertėjas – laisvai samdomas menininkas, ir ne visada būna pasamdytas. Kaip klostėsi Tavo, kaip vertėjos, kelias? Kiek galėjai versti tai, kas patinka, o kiek tai, ką užsakė?

Iš pradžių negalėjau tikėtis jokių užsakymų: buvau niekam nežinoma lituanistikos – srities, apie kurią Lenkijoje mažai kas žinojo, – absolventė. Kaip ir apie lietuvių literatūrą. Pradėjau versti pati sau, kad pasitikrinčiau, ar apskritai turiu tam gabumų. Ir kad įsitikinčiau, ar tos eilės, kurių originalas mane stačiai apžavėjo, nors truputį panašiai skamba lenkiškai... Verčiau tik tai, kas man baisiai patiko, dažniausiai dvidešimtojo amžiaus emigracijos poetus. Savo vertimus parodžiau bičiulei lituanistei, o kai juos pagyrė, įsidrąsinusi nusiunčiau į Olštyno ketvirtinį žurnalą „Borussia“. Juos beveik iš karto išspausdino – taip 1999 m. keliais Henriko Radausko eilėraščiais debiutavau kaip vertėja.

Paskui verčiau vis daugiau lietuvių poezijos, eilėraščius ir autorius rinkausi pati ir siūliau įvairiems leidiniams svajodama galų gale išspausdinti juos „Literatura na świecie“ puslapiuose, nes tai buvo pagrindinis šalies mėnraštis, skirtas užsienio šalių literatūrai. Ir galiausiai pavyko! 2002 m. jame buvo išspausdinti trijų mano verstų poetų – Gintaro Grajausko, Aido Marčėno ir Sigito Parulskio – eilėraščiai. Tekstų parinkimas ir vertimas taip patiko redakcijai, kad man buvo patikėta parengti visą numerį, skirtą lietuvių literatūrai. Tai buvo nepaprasta užduotis: žurnalas ėjo nuo 1971 metų, ir tik 2005 m. pasirodė pirmasis jo istorijoje lietuviškas numeris, kurį sudarė apie trys šimtai puslapių. Buvau baisiai laiminga, kad pavyko padaryti tokį dalyką. Ir, svarbiausia, gavau laisvę parinkti tekstus. Man buvo iškelta tik viena sąlyga – tai turi būti gera, įdomi ir lenkų skaitytojui naujai skambanti literatūra.

Atlikus tokį darbą, mano ambicijos išaugo. Užsimaniau ne tik kultūrinėje spaudoje publikuoti eilėraščius ir prozos ištraukas, bet ir versti iš lietuvių kalbos knygas. Čia sėkmė buvo permaininga, nes ne visada pavykdavo rasti leidėją. Bet vis dėlto ir toliau didžiąją tekstų dalį rinkausi pati. Įdomiai susiklostė su K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, nes ne aš tą knygą pasirinkau, o knygos autorė pasirinko mane. Atsiuntė man knygą paskaityti ir paklausė, ar nesutikčiau jos išversti. Sutikau pabandymui išversti kelis skyrius, nors leidėjo dar neturėjome, bet jaučiau, kad toji knyga tarsi man parašyta. Ir tikrai būtų labai gaila, jei kitas vertėjas man būtų nugvelbęs ją iš panosės.

Mano manymu, sudėtingiausia Tau buvo versti K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, kurios jau išėjo dvi dalys. Na, man ne visada būna sunkiausia versti sunkiausią knygą, o kaip Tau?

Tai tiesa, „Silva rerum“ buvo sunkiausias tekstas, kokį man yra tekę versti. Visų pirma turėjau tam skirti be galo daug laiko. Reikėjo galvoje susidėlioti istorinį foną, tai yra rasti įvairiausias istorines to laiko detales, raustis knygose, internete, reprodukcijų albumuose ir t. t. (Kai verčiu, kiekvieną aprašomą paveikslą, kiekvieną vaizdą pirmiausia turiu smulkiai įsivaizduoti, tik paskui aprašau tai žodžiais.) Dar didesnis sunkumas buvo romano kalbinis sluoksnis. Gal ir gerai, kad anksčiau verčiau poeziją, nes jis ištobulina ritmo pojūtį ir teksto skambesio girdėjimą apskritai.

Sutinku su Tavimi, kad ne visada sunkiausia versti sunkiausias knygas. Jei knyga man patinka, jei joje randu ką nors artimo, kažkokią savo sielos, savo vidaus dalelę, vertimas, nors sunkus, gali tapti maloniu ir patraukliu užsiėmimu. Šv. Jeronimo premijos įteikimo metu savo prakalboje puikiai tą įvardijo Virgilijus Čepliejus, vertėjo darbą pavadinęs „sunkiu malonumu“. Darbas verčiant „Silva rerum“ man toks ir buvo – sunkus malonumas.

Išvertei nemažai poezijos... Ar pati renkiesi verčiamus autorius? Jei pati, vadinasi, daug skaitai lietuvių poezijos. Ar yra poetų, kurie Tau patinka, bet kurių dar nevertei?

Piotras Sommeris, poetas ir vertėjas, mėnraščio „Literatura na świecie“ vyriausiasis redaktorius ir mano literatūros vertimo srities autoritetas, mėgdavo sakyti, kad tarp vertėjo ir verčiamo teksto turi žirti kibirkštys. Ypač kalbant apie poeziją. Visiškai pritariu jo žodžiams. Geriausi mano vertimai būdavo tų eilėraščių, kurie mane veikė, kurie iškart krisdavo man į akį ir širdį. Skaitau lietuvišką eilėraštį ir net spirgu, kaip noriu jį išversti. Tokiais geriausiais laikau Marcelijaus Martinaičio, Sigito Parulskio ir Gintaro Grajausko poezijos vertimus. Gailiuosi, kad Parulskis ir Grajauskas neišleidžia naujų poezijos knygų. Tiesą sakant, jau kurį laiką lietuvių poezijoje nerandu tokio pat stipraus poveikio kūrinių. Gal grįšiu prie Martinaičio. Dabar Vilniuje net nusipirkau storoką jo eilėraščių rinktinę. Tai toks poetas, kuris nenustoja žavėti, nors į lenkų kalbą išversta gal tik kokie 20 ar 30 jo eilėraščių.

Ar sunku įsiūlyti leidyklai lietuvių autoriaus knygą? Kokius kelius nueini, kol knyga galiausiai pasirodo?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai sunku, bet įmanoma. Pirmoji knyga, kuriai ilgai ir ištvermingai ieškojau leidėjo, buvo Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“. Paieškos truko dvejus metus. Tiesiog siuntinėjau el. laiškus su išverstu romano fragmentu, informacija apie knygą, autorių ir vertėją. Visada pridurdavau, kad yra galimybė, jog Lietuva knygos leidimą parems finansiškai (tuomet tai buvo „Lietuviškos knygos“). Ir galiausiai pavyko! Romanas išėjo 2008 m., geroje leidykloje („Czytelnik“, veikiančioje nuo 1944 m.). Knyga neturėjo didelės komercinės sėkmės, bet spaudoje pasirodė recenzijų, įvyko keli susitikimai su autoriumi. Man tai buvo didelė sėkmė: didžiavausi savimi, kad pati, be niekieno pagalbos, lietuvių romanui radau puikų leidėją. Juk svarbu ne tik šiaip išleisti knygą, bet išleisti ją rūpestingai, gražiu viršeliu, globotą gero redaktoriaus, ir kad leidykla pasirūpintų jos reklama žiniasklaidoje ir distribucija knygynuose.

Bet jau su kita knyga patyriau nesėkmę. Sauliaus Tomo Kondroto romano „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, kurio pirmąją dalį išverčiau gavusi Lenkijos kultūros ministro stipendiją, niekas nenorėjo spausdinti. Žurnale „Literatura na świecie“ publikavau tik jo fragmentą, kad darbas nenueitų veltui.

Su „Silva rerum“ irgi nebuvo lengva. Bandomuosius pirmus tris skyrius išverčiau 2012 m. pavasarį, o knyga pasirodė tik 2015 metais. Laimė, leidėjo ieškojau ne aš viena. Stengėsi ir autorė. Bet lemiamos buvo Lietuvos ambasados Varšuvoje kultūros atašė Rasos Rimickaitės pastangos. Tai pirmiausia jos nuopelnas, kad knyga išėjo leidykloje „Znak“, kuri prieš paleisdama knygą į rinką vykdė plačią reklaminę kampaniją. Pasakysiu nekukliai: nė viena lietuvių knyga Lenkijoje nesukėlė tokio furoro. Baisiai dėl to džiaugiuosi ir norėčiau, kad ši sėkmė paskatintų lenkų leidėjus ir skaitytojus atrasti lietuvių literatūrą apskritai.

Jei nebūtum vertėja, kas būtum?

Mokyčiau svetimtaučius lenkų kalbos. Nes tai irgi darbas, susijęs su kalba, reikalaujantis kūrybiškumo ir teikiantis daug pasitenkinimo.

Ir pabaigoje tradicinis klausimas: ką verti ar ruošiesi versti dabar?

Verčiu Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“. Jau pasirašiau sutartį su leidykla „Czarne“, kurios specializacija – Vidurio ir Rytų Europos literatūra. O vėliau veikiausiai versiu trečią „Silva rerum“ dalį. Paskui ir ketvirtą – Šv. Jeronimo premija įpareigoja.

Rėmėja

Nariams

Naujienlaiškis