„Didžiųjų rašytojų tekstuose daugiau mįslių ir slaptų durelių“

Apie kelią iki literatūros klasikų, didžiausią geros literatūros vertybę, skaitytojų ir vertėjų kompetenciją ir neblėstančią meilę dramaturgijai vertėją Nijolę Reginą Chijenienę kalbina Kristina Sprindžiūnaitė.

Hieronymus, 2018 Nr. 6

Pradėkim nuo elementariųjų dalykų: kaip pradėjote versti knygas? Ar prisimenate pirmą „tikrą“ vertimą?

Kartais kelias tiesiasi vienur, o vis tiek pasuki kitur. Mokykloje turėjom tokią mokytoją Rozą Glinterščik, ji buvo subūrusi literatų būrelį, mes statėm ir vaidinom spektaklius, ir jau vos ne akmenyje buvo iškalta, kad būsiu aktorė. Iš tiesų man lengva buvo scenoje sakyti kitų žmonių parašytus tekstus, kartais net vargu ar suprastus. Bet aktorystei vis dėlto nepakako drąsos. Išgirdus, kad stojant reikės improvizuoti kokią nors situaciją, man pasidarė taip baisu! Po visų egzaminų netyčia susitikom su mūsų būrelio vadove Vilniaus ledainėje, kurios dabar jau nebėra, ir kai prisipažinau, kad įstojau ne į aktorinį, o kitur, ji ironiškai pasakė: „Su tavim nėra daugiau apie ką kalbėti.“

Pabaigus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, jei nejunti kito labai aiškaus pašaukimo, studijuoti anglų kalbą – paprasčiausias ir turbūt lengviausias pasirinkimas. Bet kol nesuvokiau, kad galiu versti knygas, tiesą sakant, nelabai supratau, ką su ta anglų kalba veiksiu. Studijų metu minčių apie literatūros vertimą turbūt buvo, bet jos, žinoma, atrodė labai nerealios. Regis, ir diplominį darbą rašiau iš vertimo. O pradėjus dirbti leidykloje viskas tarsi ir be pastangų susiklostė savaime. Dirbau tarp ypatingų žmonių – kūrybiškų, geranoriškų, gerbiančių vienas kitą, palaikančių jaunimą. Tuometiniai mano mokytojai buvo Petras Velička, Juozas Naujokaitis, Romualda Zagorskienė. Vieni patarinėjo tiesiogiai, iš kitų vertimų amato gudrybių sėmiausi pati. Vieną Juozo Naujokaičio redaguotą tekstą tebeturiu iki šiol – ir tebesižaviu jo teksto pajauta.

Pirmasis mano vertimas buvo vaikiška iliustruota Lidjos Kon „Volodios Uljanovo vaikystė“, išėjusi 1974 m. Ją gavau po metų darbo „Vagoje“. Leidyklos redaktoriai gaudavo vertimų privaloma tvarka, bet gal ne iš karto, be to, iš pradžių nė nemaniau kada versianti. Anuomet  dirbti redaktore vienintelėje Lietuvoje grožinės literatūros leidykloje buvo, kaip dabar mėgstama sakyti, jau nemenkas iššūkis ir garbė. Vis dėlto redaguodama tekstus, neretai visiškai beviltiškus, kartais pasijusdavau tokia bejėgė, tarsi rankos būtų surištos. Nuo pataisų kartais ir popierius prakiurdavo, tekdavo mašinėle pataisas spausdinti ir klijuoti ant rankraščio.

Jau verčiau imti ir išversti iš naujo. Redaguodama gerų vertėjų darbus, tardamasi su patyrusiais kolegomis, daug mokiausi, kol šio to pramokau. Kino scenaristas Pranas Morkus sykį man tarstelėjo: „Kodėl gi tau netapus vertėja?“ Taip pamažu ir įsidrąsinau. Vyresniųjų kolegų paakinta, Romualdos Zagorskienės „pakrikštyta“, įgijau daugiau pasitikėjimo.

Kada galutinai supratote: nebenoriu redaguoti, noriu tik versti?

Turbūt kai man pasiūlė sudaryti Bradburyʼio prozos rinkinį vaikams. Tada jau tikrai supratau, kad tas darbas man prie širdies, kad labai smagu patirti džiaugsmą, kai kažkas pavyksta.

O kokie dabar Jūsų pačios santykiai su redaktoriais, greičiausiai – redaktorėmis?

Iš patirties žinau, kad iš prasto rankraščio redaktorius vis tiek „nesutvarkys“ knygos taip, kad ji taptų bent jau labai gera, nors kai kurie skaitytojai ir patys taip mano, ir kitus mėgina įtikinti. Kategoriškoms redaktorėms tiesiog nusileidžiu, nes mūsų ginčų objektai paprastai nebūna kokie nors principiniai dalykai. Bet dažniausiai rašom viena kitai padėkos laiškus. Didžiausia bėda, kad vertimus iš anglų kalbos tvarkantys redaktoriai nėra ar nesijaučia kompetentingi prireikus tiesiog palyginti su originalu. Matydama klaustukus kartais pagalvoju: o juk ne visas spragas pastebi.

Kaip šiais laikais jaučiasi anglistas, kai angliškai moka beveik visi, o nemažai dar ir mano, kad versti iš anglų – visai paprasta?

Aš tiesiog stengiuosi pati padaryti, ką galiu, kiek įmanoma nepriekaištingiau. Blogi vertimai, žinoma, demoralizuoja, kenkia bendram kultūriniam fonui, menkina profesionalų pastangas. Apmaudu, kad visuomenėje tebeegzistuoja inercija neigti vertėjo profesiją, nevertinti šio darbo kaip kūrybinio. Persiėmę tokia pasenusia nuostata kai kurie leidėjai ima neatsakingai rinktis vertėjus. Angliškai pramokę teatralai, pavyzdžiui, linkę patys versti statomas pjeses, „taisyti“ vertėjo pateiktus tekstus arba tiesiog kalbėti scenoje taip, kaip „savaime pasisako“.

Taigi vieni tariasi, kad mokėdamas anglų kalbą gali versti kiekvienas, o kiti – kad ir angliškus tekstus redaguojantys leidyklų redaktoriai – net ir mokėdami, bet specialiai kalbos nesimokę, nedrįsta remtis originalu.

Ar teatrui pradėjote versti dėl jaunystėje pasigauto „viruso“?

Turbūt, nors jau nebeprisimenu, kokiomis aplinkybėmis išverčiau pirmą pjesę. Bet iškart užsikabinau. Dramaturgija – mano meilė. Ankstyvoje vaikystėje esu su triukšmais nutraukusi kaimo mokyklos vaidinimą ir užsikeberiojusi į sceną deklamuoti eilėraščio. Klaipėdoje gyvenome šalia teatro ir mama vakarais dažnai palikdavo mane žiūrėti spektaklių.

Pjesių vertimas – specifinis dalykas. Frazė turi būti labai tiksli, antraip ima ir pasikeičia akcentai, dingsta prasmė. Kartais per spektaklį girdi, kad kažkas vis tiek ne taip. Pjesėje lyg buvo kalbama apie dvasinę tuštumą, o scenoje – apie meilę. Bet gal dabar teatras jau labiau linkęs bendrauti su vertėju, kviesti į skaitymus? Jau senokai teatrui neverčiau.

Vertėte ir kinui.

Kinui teko versti ir į anglų kalbą. Ta patirtis buvo labai naudinga. Visa scenarijaus esmė irgi dialogas. Čia svarbu, kad mūsų realijos ir visos subtilybės būtų suprantamos skaitantiems angliškai. Tampi viena iš būsimo filmo kūrėjų ir gerbėjų visiems laikams.

Ar kino ir teatro tekstai – irgi literatūra?

O kaipgi kitaip! Išimtis būtų nebent techniniai nurodymai pjesėje ar scenarijuje. Žinoma, kinas kinui nelygu. Kaip ir knyga – knygai.

Išvertėte nemažai klasikinės literatūros. Ką tie kūriniai reiškė Jums pačiai?

Didieji mano klasikai, kaip jiems ir dera, labai jau nuo manęs nutolę. Pamenu, kad D. H. Lawrenceʼo „Ledi Čaterli meilužio“ vertimas suteikė man daug kūrybinio džiaugsmo. Jis tarsi buvo reikalingas man pačiai – kaip žmogui, kaip moteriai. Versdama šiurkščią kaimišką eigulio kalbėseną, prašiau mamos kiekvieną jo sakinį pasakyti savaip. Mama buvo kilusi iš vidurio Lietuvos, tad skirtumas nuo vadinamosios bendrinės kalbos – vos juntamas ir vis dėlto po daug metų kažkur internate radau pagiriamuosius skaitytojo žodžius būtent tam skirtumui. Iki šiol man mįslė, kodėl tas tekstas taip nesileido taisomas ir tobulinamas, kai buvo leidžiamas pakartotinis leidimas. Ilgai prie jo plušau, bet galiausiai bene pusės naujų taisymų atsisakiau.

W. S. Maughamo „Teatrą“ versti paskatino jaunystės sentimentai. Anuomet mėgtas rašytojas, išsvajotasis teatras.

H. Millerio „Vėžio atogrąžos“ ėmiausi kaip išbandymo. Kaip klasiką griežiantis smuikininkas imasi modernaus kūrinio. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, kad viską galiu. O jeigu rimtai – nemėgstu jaustis apsiribojusi, juo labiau atsiribojusi nuo kurio nors stiliaus ar žanro. Pasaulis yra visoks, ir jeigu tai gera literatūra, o gera, kaip sakė J. Barnesas, yra tik ta, kuri atskleidžia tiesą, tai jos veidrodyje vis tiek atpažinsi save. Knygą redagavusieji jaunesni kolegos pageidavo vertime drastiškesnių tam tikrų kūno dalių pavadinimų, tada labai nenorėjau sutikti, bet šiandien, matydama, kaip tokio pobūdžio žargonas jau virsta norma, dėl to nebesikremtu.

Ar neslegia atsakomybė verčiant „didelį vardą“?

Jeigu atsakomybė slegia, vadinasi, prisiimdamas ją pasielgei lengvabūdiškai. Didelius ir mažus vardus rikiuoja istorija, o pagarbaus dėmesingumo vertas kiekvienas autorius, tiesiog didžiuosius versti sunkiau, jie turi daugiau mįslių ir slaptų durelių, kurias reikia pirma pastebėti, paskui atrakinti, jie turi ir ypatingą, nepakartojamą balso tembrą, kurį privalu atkurti, besikartojančias spalvas, tvirtai sukabintą karkasą, aibes poteksčių bei intertekstų ir t. t.

Čia turbūt dar vertėtų paminėti Aldouso Huxley’io „Kontrapunktą“. Šį vertimą man „išrūpino“ tuometinė „Vagos“ Verstinės literatūros redakcijos vedėja, puiki redaktorė ir vertėja Bronė Balčienė. Tiesa, knyga išėjo jau vėliau, Rašytojų sąjungos leidykloje. Atsimenu, kaip laužiau galvą, apsivertusi klaustukais, pykau ir burnojau, o kartais net garsiai, turbūt iš nuovargio, juokiausi, kol įveikiau tą milžinišką opusą.

Džiaugiuosi, kad įveikiau šiuolaikinį airių klasiką Josephą O’Connorą ir užbaigiau visą jo trilogiją, sumanytą kaip duoklę daug iškentėjusiai savo tautai.

Kuo Jus ir mus, skaitytojus, praturtino ryškieji nūdienos rašytojai?

Kartais pagalvoju, kad pati knyga pasirenka vertėją, o knygų pavadinimai tarsi žymi tam tikras gyvenimo gaires.

Įdomi buvo pažintis su Margaret Atwood („Tarnaitės pasakojimas“). Mielai sutikau versti kurią kitą jos knygą, tad pamažu renkuosi, tik vis negaliu išsirinkti.

Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ patraukė savo aktualumu šių dienų pasaulyje. Tai viena iš tų knygų, kurios stumteli į priekį arba kilsteli aukštyn. Gal ir labai jau buitinis pavyzdys, bet versdama ją pradėjau griežtai rūšiuoti šiukšles.

Galiausiai – penkios Juliano Barneso knygos, dvi jų pelnė geriausios verstinės metų knygos titulą, o literatūros kritikas ir poetas Marius Burokas pavadino Barnesą beveik nacionaliniu lietuvių rašytoju. Apskritai mėgstu versti skirtingus autorius, bet šis rašytojas tuo ir įdomus, kad kiekviena jo knyga vis kitokia, netikėta, atskleidžia skirtingas temas. Jis kalba apie esminius gyvenimo dalykus, jaudinančius kiekvieną žmogų ir kartais verčiančius pažvelgti į save kitomis akimis. Be to, Barneso knygos bendrame sunkiasvorių kontekste – genialiai trumpos, o pasako daugiau. Man patinka versti nedideles knygas, tada bent jau žinai, kad gal vis dėlto kaip nors spėsi pabaigti. Tačiau jo stiliaus paprastumas labai apgaulingas, o struktūra labai kieta ir tam tikros sąsajos ne iškart įžiūrimos.

O koks vaidmuo tenka vaikų literatūrai?

Verčiant vaikams atsigauna širdis. Jeigu leidžia originalo stilius, stengiuosi paieškoti retesnių žodžių, kad skaitytojai pajustų gimtosios kalbos grožį ir niekada nesuabejotų jos turtingumu ir išraiškos galimybėmis. Versdama įsijaučiu iki ašarų.

Kas Jums buvo ir dabar yra ryškieji vertimo orientyrai?

Savotiškas orientyras galėtų būti Jose Ortega y Gasseto esė „Vertimo skurdas ir spindesys“ išsakyta pozicija, kad vertimas yra nepaprastai sunkus, neįmanomas ir todėl labai prasmingas darbas. Pasak jo, vertimas – tai atskiras, besiskiriantis nuo kitų literatūros žanras ir pats savaime ne kūrinys, o tik kelias į jį. Kita vertus, vertimas atskleidžia tas paslaptis, tuos „nutylėjimus“, kuriuos tautos ir epochos pasilaiko sau, taip jie lemia susiskaidymą ir priešiškumą. Kitaip sakant, vertimas atskleidžia žmonijos vienovę.

Ar vertimai sensta?

Kai kas sako, kad vertimo amžius – dešimt metų. Mano galva, tą amžių, jeigu toks yra, reikėtų matuoti bent jau ne vienu dešimtmečiu. Senėjimas – natūralus procesas, nes kinta tikrovė, atsinaujina žinios, keičiasi vertimo samprata (labiau teoriškai), nusistovėjusi kalbos vartosena, ypač tam tikri marginaliniai jos aspektai, kad ir jaunimo žargonas. Pasenusiais vertimais laikyčiau nepakankamai profesionaliai atliktus, iš kurių nepasimokysi, bet ir jie vertingi kaip tam tikros epochos atributai. Iš naujo versti tuos pačius kūrinius, žinoma, reikia. Juk nuolat klausomės tų pačių, bet vis naujai atliekamų muzikos kūrinių. 

Turbūt ir išlaikytas kalbos egzaminas nereiškia, kad jau išmokai kalbą visiems laikams?

Galiu atsakyti tik klausimu: ar baigę mokyklą lietuvių kalbos žinias tik saugome, kad neišbyrėtų, ir jų nebeplečiame? Be to, juk nieko niekada nebūna visiems laikams. Keičiasi kalbos, keičiasi pasaulis, keičiasi ir to pasaulio matymas. Kalboje daugybė apsektų. Jos mokaisi visą gyvenimą.

Provokacinis klausimas: turbūt nesutiksite, kad kai anglų kalba – populiariausia užsienio kalba, anglakalbės literatūros vertėjų netrukus nebereikės?

Tikrai nemanau, kad vertimų nereikės. Bet gerai mokantis kalbą sugebės įvertinti gerą vertimą.

Matydamas dabartinę situaciją supranti, kad idealiausias atvejis būtų, jei verstų toje šalyje pagyvenęs, bet lietuviškai nepamiršęs ir lietuvių kalbos pulsą jaučiantis žmogus. Tuomet jis geriau perteiktų aplinką ir kontekstus. Juk labai svarbu suprasi pačią žodžio prasmę, nes iš pažiūros tas pats žodis dviejose kalbose gali reikšti skirtingus dalykus. Nevisiškai skirtingus, bet vis dėlto kitokius. Vertėjui reikia būti labai budriam.

Sakėte, kad atsitiktinių knygų pasitaikė gal tik pačioje pradžioje, kai dar pati nelabai susivokėte, ko norėtumėte, o vėliau nebevertėte nieko, kas, Jūsų akimis, nebūtinai turi būti išleista. Kokia turi būti knyga, kad Jums atrodytų, jog pasauliui jos reikia?

Man labai svarbus tiesos sakymas. Dabar nemažai produktyvių rašytojų, bet neretai atrodo, kad tos knygos parašytos ne gyvų žmonių, o kompiuterių. Perskaitęs nelabai suvoki, ką tokia knyga, teigia, atskleidžia, duoda. Didžiausias kriterijus: knyga sugeba keisti į gerąją pusę jei ne visą pasaulį, tai bent tave patį. Kad atsirastų stipresnė pajauta, kad susivoktum, pažintum save.

Rėmėja

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis