„Buvau savo rogėse“ – vertėją Žanetą Markevičienę kalbina Kristina Luna Dolinina

 

Kalbininkė, ilgametė Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė, vertėja Žaneta Ona Urbanavičiūtė-Markevičienė gimė 1939 m. rugsėjo 28 d. Vidiškiuose (Ukmergės r.). Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą (vėliau ši aukštoji mokykla vadinosi Vilniaus pedagoginis universitetas, dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). 1962–1964 m. mokytojavo Šilavoto ir Siponių (Prienų r.) mokyklose. 1967–1970 m. – Vilniaus universiteto aspirantė. Baigusi apsigynė disertaciją „Kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija ir jos raida lietuvių kalbos aukštaičių tarmėse“. 1964–1967 ir 1970–2013 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete. Dėstė dialektologiją, istorinę gramatiką, latvių kalbą, lyginamąją kalbotyrą. Ž. Markevičienė parašė ir išleido knygos „Lietuvių tarmės“, 2 ir 3 tomus (su Vladu Grinaveckiu; 1992, 1993), knygą „Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai“ (su Vladu Grinaveckiu; 1994), dviejų dalių tarminių tekstų rinkinį „Aukštaičių tarmių tekstai“ (1999, 2001), mokomąją knygą „Rytų aukštaičiai anykštėnai“ (su sūnumi Aurimu ir Vilija Saliene; 2013), „Vidiškių šnektos žodyną“ (su Aurimu Markevičiumi; 2014), knygą „Širvintiškių tekstai“ (su sūnumis Valdimantu ir Aurimu; 2009), mokomąją knygą studentams „Latvių kalba“ (2012). Pastabusis lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojas Algirdas Sabaliauskas apie knygą „Širvintiškių tekstai“ rašė, kad tokio šeimyninio darbo lietuvių kalbotyroje dar nėra buvę. Ž. Markevičienė iš hindi kalbos išvertė penkis romanus: Upendranatho Aško „Griūvančios sienos“, Šanio „Juodas vanduo“, Jašpalo „Amita“, Ilačandro Džošio „Paukštis be gūžtos“ ir Mohano Rakešo „Tamsūs uždari kambariai“. Sudarė prozos rinkinius „Indų novelės“ ir „Indų apysakos“, dalį jų vertė pati. Iš latvių kalbos išvertė nemažą dalį „Mitologijos enciklopedijos“ (1 d.).

2016-ieji paskelbti Azijos kalbų vertimų metais. Norėtųsi padėkoti, kad vertėte iš hindi kalbos, kad supažindinote Lietuvos skaitytojus su hindi literatūra. Gaila, kad kol kas jūs vienintelė vertėja iš šios retos kalbos. Reikia tikėtis, kad bus sekančių jūsų pėdomis. Visų pirma labai noriu paklausti: kodėl hindi literatūra?

Viskas prasidėjo nuo hindi kalbos. Profesorius Ričardas Mironas (aktorės Monikos Mironaitės brolis) buvo sanskrito specialistas. Nežinau, kokiais būdais jis buvo išmokęs ir hindi kalbą ir Vilniaus universitete organizavo šios kalbos kursus. Tuo metu dirbau Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kur profesorius taip pat dėstė. Žinodamas, kad domiuosi kalbomis, jis ir mane pakvietė studijuoti. Aš ir nuėjau. Susirinko mūsų ten labai daug – apie trisdešimt. Iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto buvau viena, kiti – iš Vilniaus universiteto. Pradėjome mokytis. Visi pamatė, kad kalba labai sunki, ir išsilakstė. Iki galo ištvėrėme tik dviese – Giedrė Šolukaitė, dabar Palangoje gyvenanti mano draugė (šiuo metu ji hindi kalba, atrodo, nebesidomi), ir aš. Mokėmės dvejus metus. Paskui savarankiškai daug mokiausi, nemažai skaičiau. Pasitaikė proga ir trumpam nuvažiuoti į Indiją, šiek tiek pakalbėti. Lietuvoje visiškai nebuvo su kuo kalbėti šia kalba, tik per paskaitas su profesoriumi pašnekėdavome ar paskaitydavome.

Tuomet dėsčiau Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Kas keleri metai dėstytojams buvo siūlomos stažuotės – paprastai čia, savame institute, ar Lietuvių kalbos institute. Aš paprašiau, kad mane leistų į Maskvos Azijos ir Afrikos šalių institutą. Leido. Ten nuvažiavau nieko nepranešusi, neinformavusi, kad aš tokia atvažiuosiu. Nuvažiavau, sakau: „Yra toks reikalas. Šiek tiek mokiausi hindi kalbos, labai norėčiau dar pas jus pasitobulinti“. Ir priėmė. Nė pusės žodžio – priėmė. Dėstė Borisas Zacharjinas. Iki šiol mes labai draugaujame – jis su žmona kasmet atvažiuoja į Lietuvą. Jiems Lietuva labai patinka. Dar buvo labai geri dėstytojai Nina Solnceva ir Anatolijus Zubkovas. Kursą rinko kas antrus metus, nes nebuvo daug norinčių studijuoti šią kalbą. Taigi buvo antras ir ketvirtas kursas, ir aš lankiau jų abiejų paskaitas. Maskvoje praleidau pusmetį. Be abejo, tiek laiko mažoka, bet tos paskaitos ir pratybos labai padėjo patobulinti mano hindi kalbos žinias.

Profesorius Anatolijus Zubkovas domėjosi ir joga. Kartais per paskaitas darydavome pedagogines pertraukėles ir jis pamokydavo mus kokių nors įdomybių. Iki šiol prisimenu jo vieną iš jogos filosofijos sužinotą teiginį: visos mūsų mintys, ir geros, ir blogos, turi savo padarinius, todėl apie jokį žmogų negalima blogai galvoti.

Kaip rinkotės kūrinius vertimui?

Šį tą pasiūlydavo leidykla, o kai kuriuos kūrinius išsirinkdavau pati. Gavusi pasiūlymą ką nors versti, ieškodavau originalo Azijos ir Afrikos šalių instituto bibliotekoje Maskvoje. Mano prašomas knygas biblioteka man atsiųsdavo, o aš nusikopijavusi jas grąžindavau. Buvo ir tokių knygų, kurių net ir labai norėdamas negalėdavai rasti, nors minėtoje bibliotekoje knygų buvo labai daug. Dabar, be abejonės, lengviau rasti norimas knygas.

Taigi hindi kalba išmokta savarankiškai, o padėjo didelis noras ir pasiaukojimas. Buvo ir autoritetas, skatinęs domėtis šia kalba, bet ar būtumėte pati patikėjusi, kad versite iš hindi kalbos?

Tikrai nebūčiau patikėjusi. Sanskritą studijavau kaip istorinės gramatikos kursui reikalingą discipliną. Žinojau, kad hindi kalbos raidynas devanagari perimtas iš sanskrito. Bet tikrai neplanavau versti hindi literatūros.

Kada jus sudomino ir patraukė kalba ir literatūra?

Nors gimiau siuvėjų šeimoje, nuo mažų dienų buvau knygomanė. Labai mėgau skaityti. Visą laiką skaitydavau. Džiaugiuosi, kad iš manęs tai paveldėjo ir mano anūkas. Sėdi ir sėdi prie knygų.

O ryškiausios vaikystės svajonės?

Kuo tik nebuvau vaikystėje! Norėjau būti ir traktorininke, paskui astronome. Baigusi septynmetę, įstojau į Ukmergės pedagoginę mokyklą, ir svajonės tapo apčiuopiamos, realesnės. Įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Lietuvių kalba sekėsi gerai. Turėjau gerus dėstytojus.

Tai pramokote nemažai kalbų?

Dėsčiau latvių kalbą, skaitau ir susikalbu angliškai ir rusiškai, skaitau vokiškai. Kaip jau minėjau, turiu sanskrito pagrindus, nes ilgai dėsčiau istorinę gramatiką. Verčiau iš hindi kalbos. Vokiečių kalbą pramokau pati, nes norėjau skaityti kalbinę literatūrą. Prieš turistinę kelionę į tuometinę Čekoslovakiją, pramokau ir čekų kalbą, kad galėčiau susikalbėti. Žinojau, kad čekai tada nelabai noriai kalbėjo rusiškai. Perskaičiau Paulio Févalio romaną „Hrbač“ („Kuprelis“). Prisimenu, be galo patiko. Slavų kalbos yra slavų kalbos. Jei moki rusų kalbą, tai lengviau pramokti ir kitą slavų kalbą.

O kodėl tada nevertėte iš čekų kalbos?

Pačiai buvo daug įdomiau versti iš hindi kalbos. Be to, ir vertėjų iš šios kalbos nebuvo. Iš čekų kalbos vertimų tuomet pakako.

Žinau, kad patiko Indija. Vykote ir į pažintinę kelionę po išsvajotąją šalį. Ar radote ten tai, ko tikėjotės?

Pamačiau ir patyriau daugiau, nei tikėjausi. Tais laikais jau vien ištrūkti į tokią kelionę buvo tikrai didelis dalykas. Ir pati kelionė liko gyvenimo įvykių įvykiu. Be galo sužavėjo Kalkutos miestas.

Jei tuomet būtų atsiradusi galimybė, ar būtumėte važiavusi dar kartą?

Be abejo.

Esate lituanistė. Galime pasidžiaugti jūsų darbais: ir kalbinės knygos, ir mokomųjų knygų parengimas, ir žodyno sudarymas. Stebina iš hindi kalbos išverstos prozos apimtis.

Paskutinė knyga išėjo 1993 metais. Tuometinė „Vagos“ verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė, labai palaikiusi įvairių tautų literatūros vertimus, išėjo į pensiją. Paskui nutrūko ryšys su leidykla.

Ar domitės hindi literatūra dabar ir ar norėtumėt ką nors išversti?

Nieko jau neversčiau, nieko neversčiau. Supraskit, man jau netoli aštuoniasdešimt…

O ką pasiūlytumėte versti būsimiems hindi literatūros vertėjams?

Jašpalo romaną „Apsaros prakeikimas“.

Vertimų kalba labai gyva, vaizdinga. Vartojate daug tarmiškų žodžių. Kaip vertimuose atsispindi jūsų žmogiškos savybės ir lituanistinė patirtis?

Labai geras derinys – lietuvių kalba su kokia kita kalba, kad ir tolima. Gimtosios kalbos išmanymas tikrai labai padėjo verčiant. Reikalingas buvo ir Indijos kultūros pažinimas. Gaila, kad nebuvo galimybių dažniau aplankyti Indiją ir geriau susipažinti su jos kultūra ir gyvenimu.

Kuris iš verstų kūrinių jums mieliausias?

„Indų apysakos“ ir „Indų novelės“. Pati rinkau medžiagą. Reikėjo tikrai daug perskaityti, peržiūrėti, kad pati suvokčiau, kas vyksta hindi literatūros scenoje, ir atrinkti kūrinius, reprezentuojančius šalies literatūrą.

Kas buvo sunkiausia verčiant?

Susiduri su nežinomu dalyku, specifiniu kalbos ar kultūros reiškiniu, ir nėra kam paaiškinti. Ir stringi, kol išsiaiškini.

Kaip trumpai apibūdintumėte hindi kalbą?

Visuomet lyginau ją su gimtąja kalba, todėl ieškojau atitikmenų. Itin patiko tai, kad yra daug bendrų šaknų: ānkh „akis“, dānt „dantis“, sapnā „sapnas“, mrityu „mirtis“, mātā „motina“, dēvar „dieveris“, sasur „šešuras“, agni „ugnis“, vāju „vėjas“, dhūl „dulkė“, pakšī „paukštis“, din „diena“, „tu“, pānč „penki“, das „dešimt“ ir kt. Net esu parašiusi straipsnį „Lietuvių, hindi ir sanskrito kalbų leksinės bendrybės“ („Kalbotyra“ 51(1), 2002).

Be abejo, hindi kalbos gramatika labai skiriasi nuo lietuvių. Įdomu, kad abiejose kalbose yra šauksmininko linksnis, būtasis dažninis laikas. Tačiau lietuvių kalba yra sintetinė, kur žodžių santykiai reiškiami galūnėmis, o hindi – analitinė, kur šie santykiai paprastai reiškiami polinksniais.

Kokie pasaulinės literatūros autoriai ar kūriniai jums padarė didžiausią įspūdį?

Sunku išskirti. Yra labai daug gerų autorių. Patinka Adomas Mickevičius. Didelį įspūdį darė jaunystėje skaityti Victoro Hugo romanai „Vargdieniai“ ir „Paryžiaus katedra“. Žavėjo Šekspyras, Tagorė.

Visą laiką dėstėte. Darbas sunkus, jam reikia pasiaukojimo. Ką pasakytumėt dabar apie savo pasirinktą profesiją? Ar tai buvo jūsų pašaukimas?

Jaučiausi savo vietoje. Man be galo patiko dėstyti, patiko dirbti su studentais. Manau, kad tai tikrai mano pašaukimas. Kai pati studijavau ir pradėjau dirbti, buvau apsupta nuostabių dėstytojų. Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Aleksas Girdenis, Vladas Grinaveckis, Elžbieta Mikalauskaitė, Petronėlė Bernadišienė, Vincentas Drotvinas ir daug kitų iškilių asmenybių savo darbais ir atsidavimu iš tiesų įkvėpė.

Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?

Septintos klasės lietuvių kalbos mokytoja Apolonija Girnytė. Tai buvo mokytojų mokytoja, padariusi didelę įtaką mano gyvenimo kelio pasirinkimui. Dar vienas autoritetas – Ukmergės pedagoginės mokyklos pedagogikos dėstytoja Adelė Bieliūnaitė. Yra ir liūdnų prisiminimų – gyvenome karo ir pokario metais, turėjome alkaną vaikystę. Mano dvynukė sesutė nesulaukė net metukų. Mirtis nesigaili…

Mokykloje gyvenome aktyviai – daug keliavome po Lietuvą. Pamenu įspūdingą žygį pėsčiomis iš Ukmergės į Anykščius. Nakvojome prie Puntuko, pasidarę ilgą palapinę iš šakų. Studijų metais taip pat daug važinėjome po Lietuvą. Turėjome privalomas dialektologinę ir literatūrinę ekspedicijas. Vienoje jų, Kelmės rajone, vos nenuskendau Kryžbarko ežere. Su grupiokais susitinkame dažnai: anksčiau kas penkeri metai, o dabar dar labiau pasiilgstame vieni kitų ir susitinkame kasmet.

Jūsų patarimas hindi kalbos vertėjui.

Svarbiausia pradėti. Pasiimti kokį kūrinį ir pradėti versti. O paskui ir sustoti bus sunku.

Kuo jus traukia indų pasaulėjauta?

Kaip jau minėjau, visuomet prisimenu maskviškio dėstytojo Anatolijaus Zubkovo žodžius, kad net galvoti blogai apie pasaulį ar kitą žmogų negalima, nes tai turi neigiamų padarinių.

O apskritai visų tautų viena moralinė prievolė – dorai gyventi ir pasitikėti Dievu.

Savo straipsnyje Danutė Valentukevičienė (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-22-kalbininke-is-dievo-malones/123332) pavadino jus „kalbininke iš Dievo malonės“. Ar taip ir yra?

Savo gyvenime tikrai nieko nekeisčiau. Buvau savo rogėse. Jei galėčiau pakartoti gyvenimą, tai tokį jį ir gyvenčiau. Tik norėčiau, kad būtų daugiau kelionių į Indiją.

Nariams

Naujienlaiškis