Indrė Vainalavičiūtė

20 kalbų studijavęs lietuvis laimę rado Taivane

Norėtumėte laisvai kalbėti bent šešiomis kalbomis ir it riešutus gliaudyti tekstus, parašytus senąja persų, gotų, hetitų ar sanskrito kalba? Tai, kad įmanoma išmokti ne kelias, o keliolika kalbų, savo pavyzdžiu įrodė lietuvis Aurelijus Vijūnas.

Šiandien jis gimtinėje retas svečias, mat po studijų Islandijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvis įsikūrė Taivane, tačiau jo iš islandų kalbos versta literatūra gali džiaugtis ir Lietuvos skaitytojai.

– Kaip nutiko, kad teko kraustytis į kitą Žemės rutulio pusę?

– Viskas prasidėjo daugiau kaip prieš 20 metų, kai studijavau Vilniuje anglistiką ir susidomėjau islandų kalba. Ji buvo kaip tik pradėta dėstyti Vilniaus universitete, patekau į tą grupę, ir vėliau gavau pasiūlymą išvykti pastudijuoti metus Islandijoje. Taip susiklostė, kad po metų likau dar vieniems – ir galų gale Islandijoje prabėgo šešeri metai, baigiau ten islandistikos bakalauro ir magistro studijas. Vėliau studijas tęsiau Los Andžele, kur dar šešerius metus Kalifornijos universitete studijavau indoeuropeistiką.

Nors visą gyvenimą studijuoju ir dėstau germanų kalbas, mane nuo seno masino Azija. Los Andžele turėjau daugybę galimybių susidurti su Azijos kultūra, kadangi Kalifornijoje gyvena labai daug išeivių iš Azijos. Ten man pasitaikė ir pirmoji proga aplankyti šį žemyną – baigęs doktorantūros studijas buvau pakviestas į Kioto universitetą Japonijoje vesti istorinės baltų kalbotyros seminarą. O paskui atsitiktinai pamačiau skelbimą apie galimybę dirbti Taivane. Ilgai negalvojęs ja pasinaudojau.

– Ar nuvykus į Taivaną jus ištiko kultūrinis šokas? Kuo nustebino vietos žmonės ir kultūra?

– Taip, šokas ištinka beveik visada apsigyvenus šalyje, kuri nepanaši į tą, kurioje gimei. Taivanyje man nepatiko tai, kad žmonės negerbia gamtos, mėto šiukšles į kairę ir į dešinę. Gamta – žemė, oras, vanduo – gana užteršti pramonės atliekomis, už aplinkos teršimą retai baudžiama. Taip pat labai chaotiškas eismas, o pirmenybę paprastai „pasisavina“ didesnė transporto priemonė. Kita vertus, žmonės taikūs, geranoriški, darbštūs. Gatvėse reta girtų, o už narkotikų platinimą čia dar ne taip jau labai seniai bausdavo mirtimi.

Narkomanija čia ligi šiol – neopi problema. Taivano gyventojai taip pat mėgsta gyventi taupiai – pagedusius daiktus nemeta lauk (kaip, pvz., Amerikoje), bet stengiasi pataisyti. Žmonės taip pat kitaip valgo – jie dažniau nei vakariečiai į mitybą žiūri iš tradicinės, „holistinės“, perspektyvos: perifrazuojant Lao Tzu, azijiečiai valgo pilvui, o ne akims. Tradicinė (liaudies) medicina čia dar nepamiršta – žmonės žino, kas su kuo tinka, kas sveikiau, ko kartu negalima.

Ten vis dar yra gerų specialistų, išmanančių tradicinę herbologiją, akupunktūrą, gydomąjį masažą. Palyginti su mums įprasta vakarietiška medicina, tradicinė medicina nėra brangi, be to, ji nesukelia tokios gausybės šalutinių poveikių, kaip mūsų „chemija“.

– Kaip apibūdintumėte pragyvenimo lygį Taivane?

– Per pastaruosius metus kainos sparčiai išaugo. Taipėjuje kainos yra du tris kartus aukštesnės nei Vilniuje, o šalies pietuose jos panašios į lietuviškas. Gyvenimas nėra pigus.

– Ar atviri Taivano gyventojai kitos kultūros žmonėms, ar lengva šioje šalyje susirasti draugų?

– Kai žmogus yra nepanašus į tave ir kalba kita kalba, mes visada šiek tiek jo privengiame, nes nežinome, ko tikėtis ir ką jam sakyti. Žmonės ten geranoriški, linkę padėti – net jei ir vien dėl to, kad pabendrautų su užsieniečiu. Daug jų nemoka anglų kalbos, tad jei bent truputį moki vietinių kalbą, tikrai bus lengviau. Baltieji paprastai laikomi „amerikiečiais“.

– Prieš išvykdamas į Taivaną gyvenote Islandijoje. Ar tiesa, kad skandinavai labai uždari ir kaimynų kviesti arbatos neskuba?

– Na, pirmiausia islandai arbatos negeria – jie daug mieliau geria kavą arba alų. Tiesa tai, kad į svečius jūsų pirmą pažinties dieną, o gal ir visus metus nekvies. Bet, aišku, yra būdų su jais susidraugauti. Pirmiausia reikia išmokti kalbą. Tik čia verta paminėti vieną dalyką, su kuriuo turbūt yra susidūręs ne vienas kalbų studentas. Šalys, turinčios jauną kalbos mokymo tradiciją, dažnai susiduria su problema, kad užsieniečiai išmoksta šiek tiek dirbtinę, knyginę kalbą.

Tam, kad išmoktum tą „tikrąją“ kalbą, kokia žmonės ir kalba gatvėje, vien užsiėmimų kalbos kursuose neužteks. Vienas geras būdas išmokti tos „normaliosios“ kalbos – nueiti į barą, kur veikiai išnyksta visi barjerai, o kalba – paprasta, šnekamoji, „nevadovėlinė“. Aš taip pat dirbau žuvies pramonėje, žemės ūkyje, vertėjavau, dainavau choruose, dirbau gidu. Beje, aš ir studijas baigiau ne tarp užsieniečių, o kartu su islandais – bendravimas su jais ir buvo pats puikiausias būdas patobulinti ir papildyti žinias, įgytas universitete.

– Ar sunku buvo pramokti vietinių kalbos Taivane?

– Mokydamasis kalbų Taivane taip pat susiduri su įvairiais sunkumais – čia gausu įvairių kursų, kuriuose galima mokytis, bet toli gražu ne visi mokytojai pratę dirbti su užsieniečiais, nesupranta užsieniečių kalbos reikmių. Be to, vadovėliai paprastai paremti Pekino tarme – Taivano pedagogikos pasaulyje ligi šiol dažnai manoma, kad tikroji kinų kalba – tai toji, žemyninė. Tačiau Taivanyje beveik niekas ja nekalba – taip pat ir patys mokytojai, kai jie po darbo grįžta namo. Norint išmokti čia vartojamą kinų kalbą, reikia beveik pamiršti tą, kurios buvai mokomas kursuose (tai ypač liečia tarimą).

– Kai pats skaičiuojate mokamas kalbas, kiek jų priskaičiuojate?

– Jei kalbėsime apie tas, kurias moku gerai, tai jų bus nedaug, bet jei kalbėsime apie skaitymą ir pan., tuomet skaičius išaugs. Esu studijavęs daugiau kaip 20 senųjų ir šiuolaikinių kalbų, bet visomis jomis nekalbu – mirusiomis kalbomis nėra su kuo pasikalbėti, jos daugiausia vartojamos tyrimams. 5–6 šiuolaikinėmis galiu susikalbėti.

– Ar veikia taisyklė, kad kuo daugiau kalbų mokama, tuo lengviau išmokstama naujos? Ar kiekvieną kalbą pradedate mokytis nuo pradžių?

– Kai kalbos yra labai artimos, geriau jų drauge nesimokyti, nes ims maišytis. Tarkime, islandų ir fareriečių kalbos tokios panašios, kad mokantis kartu jos painiosis, bet jei po kiek laiko, jau išmokę islandų kalbą, imsimės švedų ar vokiečių kalbos, tai bus lengviau. Visos šios kalbos priklauso tai pačiai germanų kalbų grupei.

Be to, kuo daugiau moki vienos šeimos kalbų, tuo lengviau išmokti kitas. Kai pradėjau mokytis prancūzų kalbos, jau buvau studijavęs lotynų ir ispanų bei anglų, tad po semestro jau galėjau šia kalba rašyti esė. Žodynas panašus, gramatika ta pati, romaniška...

Kai kalbos yra iš skirtingų šeimų, vienos mokėjimas kitos mokymuisi nepadės. Kinų kalba turi visai kitokį nei Europos kalbų žodyną, raštą, fonetiką, tad iš tiesų reikia pradėti nuo nulio.

– Pastarieji jūsų vertimai rodo, kad net ir gyvendamas Taivane nuo Islandijos per daug nenutolote?

– Gyvendamas Taivanyje aš netapau orientalistu. Ligi šiol esu indoeuropeistas-germanistas. Islandų kalbos, aišku, neužmiršau, o ir į lietuvių kalbą ligi šiol išversta labai mažai tiek šiuolaikinės, tiek senosios islandų literatūros, tad dar daug ką galima nuveikti.

Versti pasakas nusprendžiau todėl, kad jas skaityti labai sveika tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tai labai paprastas tradicinis žanras, bet iš pasakų galima daug sužinoti apie kitą šalį, jos kultūrą, žmonių buitį, tikėjimus.

– Lietuvoje esama nuomonės, kad pramokta mandarinų kalba gali būti labai sėkmingas karjeros tramplinas. Pritariate?

– Iš dalies. Kalbų mokėjimas tikrai nepakenks, o kadangi kinų kalba yra viena labiausiai paplitusių kalbų, tad kodėl jos nepasimokius? Nežinai, kas, kada ir kur pravers. Bet visiems ji tikrai nereikalinga – iš tiesų, kaip ir bet kuri kita kalba (taip pat ir anglų).

– Kaip save paskatinti mokytis kalbų?

– Nežinau. Visi mokosi skirtingai, dėl skirtingų paskatų. Mane kalbos visada viliojo. Bet daug kam – tai tik kankynė mokyklos suole. Kiti kalbų mokymąsi atranda vėliau, išvykę dirbti į užsienį, svetur atradę meilę... Paskatinimo neišgalvosi. Jis arba pats atsiras, arba ne.

– Minėjote, kad vertimas jums tik hobis. Ką dirbate?

– Dėstau universitete anglistiką bei senąsias germanų kalbas – senąją anglų, gotų, senąją islandų. Bet yra tekę dėstyti ir rusų kalbą, senųjų raštų lietuvių kalbą.

– Teko girdėti, kad Azijos šalyse studentai įpratę prie kitokios kultūros – jei nori paskaitos metu nusnūsti kelias minutes, tą ir padarys...

– Tai tiesa, bet norint daug ką galima pakeisti, ir tam kategoriškai nesipriešinama. Žinau, kad per paskaitą mėgstama ir nusnūsti, ir pavalgyti, bet kurso pradžioje stengiuosi nustatyti griežtas taisykles: kad valgyti negalima, o miegantys bus pažadinti ir paprašyti grįžti miegoti į savo lovas. Paskui šių taisyklių privalai paisyti – kitaip tai tebus tušti žodžiai. Paprastai su studentais sutariu gražiai – per mano paskaitas niekam neateina į galvą snausti ar žaisti telefonais.

– Kokios kalbos skamba jūsų namuose?

– Namuose kalbame keliomis kalbomis. Dažniausiai skamba anglų kalba, bet būna, kad įsiterpia lietuvių, kinų, ar mano žmonos gimtoji cou kalba.

Mano žmona nėra kinė. Taivanyje etninė padėtis labai sudėtinga. Seniausieji šios šalies gyventojai yra vadinamieji aborigenai, kurių kalbos priklauso austroneziečių kalbų šeimai. Mano žmona yra kilusi iš vienos šių senųjų Taivano tautų, „genčių“. Šių tautų yra apie 14. Anksčiau buvo daugiau, bet daug kalbų išmirė, išstumtos kinų kalbos, suniveliuotos kinų kultūros. Senieji Taivano gyventojai labai skiriasi tarpusavyje ne tik kalba, bet ir kultūra; deja, dėl politinės marginalizacijos ir šios kalbos, ir aborigenų kultūra ligi šiol nepakankamai išsamiai išstudijuotos.

Bet tai dar ne viskas: išeiviai iš Kinijos vyko į Taivaną ne kartą. Vėlyvaisiais viduramžiais į Taivaną iš pietinių provincijų atvyko pirmoji kinų banga. Jie kalbėjo ne mandarinų, o vadinamąja Pietų Min kalba, kuri nuo mandarinų kalbos skiriasi ne mažiau nei vokiečių nuo anglų. Ji dažnai vadinama „taivaniečių kalba“. Ta kalba ligi šiol kalbama, tačiau ir ji po truputį užgožiama mandarinų. O pati mandarinų kalba į Taivaną atkeliavo vėlai – didžioji dalis mandarinų kalba kalbančių kinų čia atvyko tik XX a. Bet dėl dažnai brutalios naujųjų atvykėlių politikos jų kalba netrukus įsitvirtino. Aborigenų kalbos buvo ilgai netgi draudžiamos, o gyventojai turėjo kalbėti kinų kalba. Tas pat įvyko ir su taivaniečių kalba.

– Ar jūsų žmona lankėsi Lietuvoje?

– Taip. Ji lankėsi čia vasarą kartu su tėvais. Vilnius jai paliko gražaus miesto įspūdį. Apskritai daug kas čia jiems patiko, taip pat ir lietuviška virtuvė.

– Jūsų kelionė namo vyko tokiu nelinksmu metu, kai Prancūziją sukrėtė teroro išpuoliai. Ar saugiai jautėtės oro uostuose?

– Taip. Bet prisipažinsiu, kad man teko skristi ir tą lemtingąją rugsėjo 11-ąją. Tada buvo daug sunkiau. Tai buvo nauja, visi buvo sutrikę. Šįkart jokių trikdžių nebuvo – nors, aišku, negali likti abejingas žinodamas, kad kažkur liejasi nekaltų žmonių kraujas.

– Kokie prisiminimai išliko apie kelionę per rugsėjo 11-osios įvykius? Kas dėjosi oro uostuose?

– Buvo imtasi išskirtinių saugumo priemonių. Niekas nežinojo, kas galima ir ko ne, tai visur buvo baisios eilės. Ilgai tekdavo laukti oro uostuose. Žinau, kad kai kurios oro kompanijos nesugebėjo pasirūpinti savo keleiviais, bet mumis buvo pasirūpinta labai maloniai ir dosniai. Net galėjau kompanijos sąskaita paskambinti į namus už dyką. Tą kartą skridau į Los Andželą iš Londono, bet lėktuvas buvo nutupdytas Kanadoje, nes visi Jungtinių Valstijų oro uostai buvo uždaryti.

Kalgaryje yra kinų rajonas. Kadangi mėgstu azijietišką virtuvę, nuėjau pavalgyti. Kinų restoranuose yra tradicija po vakarienės duoti vadinamąjį „laimės sausainį“, o jo viduje būna lapelis su užrašu. Mano laimės sausainio lapelyje buvo parašyta: „Tu atsistosi ant daug šalių žemės“. Anuomet pajuokavau sau, kad jei tikrai reikės keliauti būtent taip, tai tikrai apkeliausiu daugelį šalių... Tą lapelį turiu iki šių dienų, gal todėl ir keliauju?