Kazimieras Ambrasas-Sasnava: „Broviausi į mokslą, kuris – tik išrinktiesiems“

Kazimieras Ambrasas-Sasnava (g. 1934) – kunigas jėzuitas, vertimo teoretikas, buvęs Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, filologijos daktaras, docentas. Baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vėliau studijavo anglų kalbą. 1972 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Kai kurie lietuvių kalbos substitucijos klausimai (gretinama su anglų kalba vertimo aspektu)" – pirmąjį vertimo mokslo darbą Lietuvoje. Pradėjęs aspirantūros studijas, kone iš karto iškėlė terminų kūrimo bei suvienodinimo poreikį – tuo metu kritiniuose ir teoriniuose lietuvių vertimo straipsniuose skirtingi terminai vadinti vienu žodžiu, o daugelio sąvokų, reikalingų teoriniams klausimams spręsti, apskritai nebuvo. Visą savo vertimų kritikos laiką daugiau dėmesio skyrė vertimo terminams, įvairiems teoriniams ir praktiniams vertimo reikalams. Vadovaudamasis kitų šalių darbais, pirmasis Lietuvoje aiškiai atskyrė kalbėjimo apie vertimą rūšis: vertimo teoriją (bendrąją, specialiąją ir dalinę), vertimo istoriją, vertimo kritiką, vertimo praktiką, vertimo dėstymo metodiką bei vertimo bibliografiją, ir jas konkrečiau apibrėžė. Šios sritys po 1970-ųjų Lietuvoje sulaukė atskiro dėmesio. K. Ambrasas-Sasnava yra dviejų knygų autorius – „Vertimo mokslas" (1978) ir „Vertimo tyrinėjimai" (1984). 1971 m. jo iniciatyva Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu buvo įkurta meninio vertimo specializacija, į kurią grupė rinkta kas penkerius metus. Studentai nuo antro kurso rašydavo specializuotus kursinius darbus vertimo temomis, mokydavosi analizuoti ir objektyviai vertinti verstinį tekstą, klausė vertimo teorijos, istorijos, redagavimo, tekstologijos ir kitus specialiuosius kursus, atlikdavo praktiką leidykloje ir t. t. Kai kurie iš jų vėliau pradėjo rimtai dirbti vertimo srityje, pavyzdžiui, Antanas A. Jonynas, Rūta Marcinkevičienė (dabar profesorė, habilituota daktarė). Nuo 1981 m. jėzuitas, studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, redagavo pogrindinius leidinius „Aušra" ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika". 1988 m. Skaistgiryje gavo kunigo šventimus iš tremtinio arkivyskupo Julijono Steponavičiaus rankų. 1988–1989 m. dėstė Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, nuo 1990 m. dirbo Vatikano radijo lietuviškų programų redakcijoje, nuo 1991 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, nuo 1993 m. kunigavo Aušros Vartų parapijoje Monrealyje, nuo 2001 m. – Čikagos jėzuitų namuose. Gyvendamas Čikagoje, dėstė Lituanistikos institute. Nuo 2003 m. su nedidelėmis pertraukomis gyvena Kauno jėzuitų namuose.

 

Kazimieras Ambrasas-Sasnava. Aistės Pranckevičienės nuotrauka

Kazimierai, ar seniai su kuo nors kalbėjotės apie vertimą?

Seniai. Penkiolika metų išbuvau ne namie, ne Lietuvoj, 2003-iaisiais grįžau, bet visiškai kitais dalykais domiuosi. Iš tikrųjų vertimo situaciją šiek tiek seku, nėra taip, kad visai nieko nežinočiau. Vieną ar du kartus Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona mane pakvietė į svečius, regis, rugsėjo 1-osios proga –­ buvo labai įdomu pamatyti fakultetą, senuosius ir jaunuosius dėstytojus, patį universitetą po tiek metų.

Atsimenu tokį pokalbį su kardinolu Vincentu Sladkevičium: „Man Vilniaus universiteto prorektorius leido ir toliau dirbti universitete..." – „Tai atsisakyk." –­ „Kviečia Kauno universitetas, ten dabar trūksta dėstytojų, profesūros..." –­ „Tai atsisakyk."

Jūs negalite dirbti kitoje srityje?

Galiu, bet kunigai taip apsikrovę, daug kur jų trūksta. O aš tuo metu kaip tik dėsčiau Poznanės universitete. Grįžęs į Lietuvą vieną semestrą dėsčiau tarpdiecezinėj kunigų seminarijoj retoriką ir kalbos kultūrą, o paskui iš penkių kandidatų, kaip patį netinkamiausią, išbrozdijo mane į Vatikano radiją. Be to, įsivaizduok, pamokslui pasirengti reikia valandos, o kartais kur kas daugiau, tai vienai paskaitai kiek?.. Valandų valandas. Juk kiek išleidžiama vertimų, teorinės literatūros, kartkartėm atsiranda visokių naujienų...

Jūsų kelias labai įdomus. Papasakokite, kaip stojote į universitetą?

Stojamuosius egzaminus į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, kurią baigiau pačią pirmą, išlaikiau penketais. Tais laikais būdavo tokia priėmimo, vadinamoji mandatinė, komisija. Ji rektorate sėdėdavo aplink didžiulį stalą. Viena mergaitė iš mūsų, būsimųjų studentų, stovintiems koridoriuje prie tos mandatinės komisijos durų parodė į mane ir garsiai prie visų pasakė: „Va, šito brolis kunigas, o tėvas buožė ir seniūnas!" (Turėjo galvoje mano brolį Konstantiną Ambrasą.) Bet mane vis viena praleido, tik bendrabučio nedavė. Aišku, tai – didžiulis klapatas, nes kurgi gyventi? Negalėjau studijuoti negavęs bendrabučio, rašiau dėl to tris laiškus-prašymus. Atsimenu, atvažiavęs į Vilnių, susitinku sūduvį bičiulį Vitą Labutį (dabar jau gerbiamą profesorių ir mokslų daktarą), irgi įstojusį į tos pačios specialybės pirmą kursą. Atvažiuot atvažiavau, bet mano lagamino rankena nutrūkusi, vos ne vos ant vieno šono laikosi, velku įsiręžęs tą kreivą našulį šaligatviu už nutrūkusios rankenos, o ten šiokie tokie daikteliai, knygos sukrautos, puspaltis lašinių... „Pasaugok, – paprašiau bičiulio, – Vitai!" Stovi jis ant šaligatvio su mano daiktais, o aš einu į universiteto butų skyrių, kur išduodavo leidimus. Ogi man paskirtas bendrabutis! Buvau devintame danguje, nors kelnės nubrizgusios, lagaminas nutrūkusia rankena... (juokiasi) Ir pradėjau studijuoti. Kasmet laukiau, kada mane išmes, nes tėtė 24 metus buvo Surgučių apylinkės seniūnas, vyriausiasis brolis Konstantinas – kunigas... Bet baigiau vieną, antrąjį kursą – nieko.

Maždaug nuo šešerių septynerių metų norėjau būti diplomatu – visai kuklus noras (juokiasi). Susikūriau savo vaikiškoje galvoje tokį nediduką planelį: baigęs pradinę mokyklą, kuri buvo įkurta mūsų namų seklyčioje, toliau mokysiuosi gimnazijoje Vokietijoje, o tada – Paryžiuje, Sorbonos universitete, baigsiu diplomatijos studijas. Paskui penkerius metus po pasaulį važinėsiu, o parvažiavęs dirbsiu Lietuvoj...

Ir išsipildė! Po pasaulį važinėti ir parvažiavus dirbti Lietuvoj.

Kaip Dievulis davė, taip ir dribtelėjo –­ vietoj penkerių metų išbuvau užsieny penkiolika.

O kodėl, baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, nutarėte pastudijuoti dar ir anglistiką?

Turbūt todėl, kad aš vis dar neatsisakiau minties būti diplomatu. O diplomatijai reikia bent kelių kalbų. Labai rimtai apie tai galvojau. Kai man universiteto vadovybė neleido važiuoti stažuotis į Londoną, Prahą ir Paryžių, tada bent nuvažiavau į Maskvą. Ir žinai, kur nukeliavau? Į Maurice'o Thorezo tarptautinių santykių institutą (IMO) pasižiūrėti, kaip yra rengiami diplomatai. Tenai net kai kurias paskaitas lankiau. Mane visada domino kalbos, užsienis, kaip gyvena ir dirba diplomatai.

Tai gal ir į vertimą dėl to pasukote?

Žinoma, aišku, kad dėl to! Ir žinai, kai aš jau buvau jėzuitas, mano bičiulis ir artimas kaimynas tėvas Leonardas Jagminas, pasiėmęs mano paskaitų rank­raštį, pasižiūrėjo ir sako: „Kazy, tu turi diplomatinių gabumų." Man net karšta pasidarė, prakaitas išpylė. Bet džiaugiuosi, kad aš ne diplomatas, o kunigas. Nors tu pirmoji pastebėjai, kad svajonė apie diplomatiją susijusi su vertimu – tikrai taip. Man visada rūpėjo svetimos šalys, jų kultūra.

Nepameluosiu sakydama, kad lietuviškasis vertimo mokslas prasidėjo nuo jūsų.

Kai profesorius Vytautas Mažiulis pradėjo vadovauti mano disertacijai, pasakė: „Jeigu plauksi, tau padėsiu, bet jeigu skęsi, neištrauksiu."

Ar niekas to nebuvo daręs? Niekas iki tol nesigilino į teorinius vertimo aspektus?

Ne. Tai tikrai buvo naujas mokslas, kurio profesorius Mažiulis apskritai moks­lu nelaikė. Aš pats sugalvojau disertacijos temą. Ir man tikrai buvo riesta, taigi pradėjau žiūrinėti, ką užsieniai ir rusai veikia, nes Lietuvoje nebuvo su kuo tartis, ko paklausti. Atidirbęs universitete penkerius metus, galėjau gauti išvyką į užsienį kaip visi dėstytojai, tai ir užrašiau: „Jeigu galima, tai į Londoną. Jeigu negalima į Londoną, tai į Paryžių. Jeigu negalima į Paryžių, tai bent į Prahą..." Rektorius nusišypsojo: „Užteks tau Leningrado arba Maskvos". Nuvažiavau į Sankt Peterburgą, papasakojau apie savo disertacijos temą. O ji buvo labai siaura, tyrinėjau angliškąjį it – kaip konstrukcijos su it verčiamos į lietuvių kalbą. Kai mano tema buvo svarstoma katedroje, docentas Aleksas Girdenis nusikvatojęs pasakė: „Va, turėsim blusų specialistą!" Bet taip nelaimingai man su ta disertacija atsitiko: reikėjo ją plėšti iš apdarėlių ir visą perrašyti iš naujo. Laimė, kad susidūriau su labai protingu Ekonomikos fakulteto dekanu Bartaška (tuo metu dėsčiau Saulėtekyje Parengiamajame skyriuje grįžusiems iš kariuomenės ar ko nors neišlaikiusiems –­­ aplamdytiems gyvenimo) ir jis man pasakė: „Jeigu dabar nesėsi ir nebaigsi rašyti, pamatysi, praeis metai kiti ir nebenorėsi į tą darbą net pažiūrėti." Buvau panūdęs išeiti vieneriems metams akademinių atostogų, mat norėjau pailsėti ir tada perrašyti disertaciją.

Ir parašėte. Kaipgi tą blusą sekėsi tyrinėti?

Kai fakultete iš mano disertacijos išsijuokė, atsidūriau tuometiniame Leningrade. Nuėjau pas tokią seną rusę docentę, kuri su manimi elgėsi lygiai taip, kaip su baudžiauninku elgiasi dvarponis, nes aš drįsau atvažiuoti iš Lietuvos ir trukdyti rusų didybę, o dar braunuosi į tokį mokslą, kuris – tik išrinktiesiems. Ten būdamas, žiūrinėjau, varčiau gretinamosios lingvistikos disertacijas ir atradau vieną apie substituciją rusų ir ang­lų kalboje. Apsidžiaugiau radęs nebe tą blusą, o kažką, kas visą šių klausimų kūlį sujungia į visumą. Taigi išplėčiau disertacijos temą. Man šovė mintis, kad štai, kalba nėra kažkoks pabiras žirnių maišas, bet viskas siejasi loginiu-komunikaciniu pagrindu. Ir pradėjau žiūrėti, kokia čia yra ta sistema. Kai parašiau disertaciją, gal keturi ar penki užsienio universitetai prašė atsiųsti jiems savo autoreferatą. Išties – čia labai įdomi tema, iš kurios būtų galima parašyti kelis habilituotus darbus.

Panašu, kad apytikriai iki 1970 m. beveik nebuvo rimtų lingvistikos mokslo darbų?

Jų pradėjo atsirasti maždaug tuo laiku, kai apsigyniau disertaciją. Lingvistiniai tyrimai Lietuvoje iki tol buvo emb­riono stadijos, o teorijai kurti, netgi ir paprasčiausiai praktikai būtini žodynai, specialūs sąvadai, studijos. Kai mes mokėmės, universitete atsirado stipri lietuviškoji lingvistų karta. Jonas Balkevičius apsigynė sintaksę, Vincas Urbutis – žodžių darybą, Zigmas Zinkevičius – dialektologiją, Adelė Laigonaitė – leksiką, o kur dar Aldona Paulauskienė, Juozas Pikčilingis ir daugelis kitų garsių moks­lininkų. Vienu žodžiu, mūsų kartos dėstytojai padėjo visapusiškus pagrindus dabartinei lituanistikai. Kita vertus, savo dūšia aš visada buvau literatas, bet literatūra pernelyg susijusi su ideologija, tuo metu ji buvo tikra sovietinė panelė, o paradigma stalasstalostalui nuo Donelaičio ir dar senesnių laikų nepasikeitė.

O kaip Vilniaus universitete atsirado vertimo specializacija?

Pradėjau domėtis, ką rusai, gruzinai padarę, ką užsieniečiai mokslininkai nuveikę, sakysime, toks Komisarovas, Barchudarovas, Fiodorovas, Gačečiladzė ir kiti. Ir su jais susipažinau. Tai buvo gal apie 1970-uosius, dabar jau tiksliai neprisimenu. Maskvoj būdamas, sutikau Brežnevo dukters vyrą, tokį balsingą profesorių Popovą, kuriam pasakiau: „Va, Vilniuje yra toks ir toks universitetas, ir mes labai norėtume, kad jame būtų vertimo specializacija..." Ir jis, matyt, paspaudė Švietimo ministeriją, nes buvo leista Vilniaus universitetui tokią specializaciją turėti. Prieš tai nieko nebuvo universitete – nei vertimo istorijos, nei teorijos, nieko. Ir aš visus tuos dalykus vienas dėsčiau, o tai labai pravertė rašant disertaciją.

Labai įdomu, kaip jūs tokiomis sąlygomis dirbdavote? Turėjo trūkti ir literatūros, ne tik dėstytojų.

Tos vertimo grupės būdavo labai smagios, nedidelės, maždaug 12–15 žmonių. Ir kadangi nebuvo kam dėstyti, tik aš vienas, paskaitęs teorinius kursus pradėjau tas grupes vežioti pas senuosius vertėjus, kaip antai, į Druskininkus pas antikinės literatūros vertėją Antaną Dambrauską, pas vilnietį Dominyką Urbą, kuris pustrečios lentynos savo verstų ir redaguotų knygų turėjo. O pamatyti gyvą žmogų ir šitiek knygų, – žinai, jauniems žmonėms padaro įspūdį! Ir taip ta specializacija gyvavo. Per penkiolika metų išleidau tris laidas. Bet kadangi mano brolis buvo kunigas, ir aš pats buvau įkėlęs koją į pogrindinę literatūrą – „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ir „Aušrą", o paskui dar sugalvojau pogrindyje kunigystę baigti, buvau labai įtartinas subjektas. Taigi saugumas pradėjo man ant kulnų lipte lipti. Nors apie mano kunigystę net artimiausi žmonės nežinojo. Po šventimų Skaistgiryje 1988 m. rugpjūčio 17 d., užsidėjęs kuprinę ant pečių, vėl grįžau dėstyti į Vilniaus universitetą, į Lietuvių kalbos katedrą. Net saviesiems nieko nesakiau, tėtė su broliu ir toliau tebesvajojo mane apvesdinti, bet nepasidaviau! (juokiasi)

Išleidote dvi knygas, bet planuose juk dar buvo trečia, apie vertimo tradiciją. Ar jau turėjote jai medžiagą?

Ne, rašyti apie tradicijas labai įdomu ir reikalinga, bet verkiant reikia daugelio kitų apibendrinamųjų darbų. Nepaprastai daug vertimų turi išanalizuoti, kad galėtum apibendrinti. Ir reikia ne tik vertimų, bet ir lyginamųjų darbų, o jų nebuvo. Tik iš analizės gali padaryti sintezę, o ką darysi, kai analizės nėra?

Ir dabar tokių darbų beveik nėra.

Tai štai, o čia tokios temos, tokie nekilnoti ir visiškai nejudinti klodai, nekedenti dirvonai! Vien apie buvusio kalinio, antikos klasikų vertėjo Antano Dambrausko ar Dominyko Urbo vertimus kelios disertacijos išeitų.

1984 m. knygoje „Vertimo tyrinėjimai" cituojate labai daug Vakarų vertimo studijų autorių, pateikiate naujausių (nuo 1970 m.) šios srities darbų anotacijas. Man tai padarė didelį įspūdį. Kaip gavote tas knygas? Tuo metu jau buvo galima jas pasiekti?

Aš tada pats daug važinėjau po demokratines šalis, be to, man labai padėjo vienas Čekoslovakijos mokslininkas Popovičius, iš Glzagovo Holtumas, iš Varšuvos kiti profesoriai – atsiųsdavo knygų. Atveždavo ir iš užsienio draugai, o būdamas Maskvoje pats iššniukštinėdavau ne vieną knygyną. Taip pat žymėdavausi viską, ką rasdavau išnašose, paskui mėgindavau tas knygas kaip nors susikačioti. Visą tą savo biblioteką vėliau palikau universitetui, dabar jau nežinau, kur jinai atsidūrusi. Beje, anuo laiku šiais visais reikalais domėjosi ir Žirmūnuose viename name gyvenęs kaimynas, mano disertacijos oponentas docentas Lionginas Pažūsis, daugelio knygų vertėjai – Valdas Petrauskas, anglistas docentas Gražvydas Kirvaitis, buvusi vertimo specializacijos studentė, dabar profesorė, daktarė Rūta Marcinkevičienė ir kiti.

O ar kas nors kartu su jumis iš Lietuvos dalyvaudavo Maskvoje vykusiuose vertimo plenumuose, kongresuose?

Ne, ten, kur aš dalyvaudavau, kolegų iš Lietuvos nebūdavo, bet nesu tikras dėl kitų renginių, kurių Maskvoje netrūko. O ten patekdavau taip: TSRS rašytojų sąjungoje Maskvoje turėjau tokį pažįstamą karaimą, kuris, jeigu kas nors iš Sąjungos rašytojų negalėdavo dalyvauti (pavyzdžiui, štai negali atskristi iš Kazachstano ar Moldavijos koks nors rašytojas), iškart skambindavo man: „Kazimir Ivanovič, ar nori atvažiuoti į plenumą?" – „Konečno, Ibrahim Jakovlevič!" Ir jis man komandiruotę išrašo, kelionę apmoka, viešbutį užsako, o aš galiu sau kelias dienas po Maskvą pasivaikščioti, knygynuose pasidairyti, Lenino bibliotekoj pasėdėti, naujų pažinčių užmegzti.

O kaip pats pradėjote versti? Pirmasis jūsų vertimas pasirodė 1958 m., ką tik baigus lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Vertėju pasidariau per tuometinės Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėją, rašytoją Aldoną Liobytę, labai linksmų plaučių moterį. Ji man vis duodavo išversti kokį darbelį. Pirmiausiai išverčiau Ernesto Thompsono Setono „Lobą – vilkų karalių", vėliau – Arthuro Conano Doyle'io „Užrašus apie Šerloką Holmsą" (kartu su Romualda Zagorskiene), Geraldo Durrellio „Perkrautą laivą", kitas knygas. Dažniausiai duodavo vaikų, paauglių literatūrą, kuri nebuvo taip priklausoma nuo sovietinės ideologijos kaip suaugusiųjų. Tas darbas man atrodydavo tikra atgaiva.

Kažin kodėl įsivaizdavau, kad prikalbinti jus, jau daugybę metų atitrūkusį nuo vertimo reikalų, vėl grįžti prie šitos temos bus kone neįmanoma.

Oi, apie vertimą aš sutikčiau kalbėti ir jau beveik būdamas karste, iš jo ant abiejų kojų iššokčiau (juokiasi). Kas nors pasiūlytų, tai paprašyčiau Dievulio: „Duok man dar valandą ar dvi, pakalbėsiu apie vertimą ir galėsiu mirti."

Kalbėjosi Erika Malažinskaitė

Nariams

Naujienlaiškis