Vertimo kryžiažodžiai ir vertėjo misija

Audrius Musteikis

Lietuvos žinios, 2015-05-13

Vertėjas Kazys Uscila apdovanotas už nuopelnus verčiant lenkų literatūrą į lietuvių kalbą. Balandį Varšuvoje jis atsiėmė Lenkijos autorių draugijos (ZAiKS) premiją.

Lenkų žiniasklaida, aprašydama ceremoniją, kuri buvo labai iškilminga, paskelbė savo išvadą, kadapdovanojimai atsidūrė gerose rankose. Iš vertėjų šiemet dar pagerbtas lenkų literatūrą verčiantis turkas.

Atsiimdamas dovanas K. Uscila tarė laureato žodį gražia, prakilnia lenkų kalba (tai lenkų apibūdinimas). Sakė, kad lenkų ir lietuvių santykiai šiuo metu nėra patys geriausi. Tai jis pakartojo ir kalbėdamasis su LŽ: „Manau, čia svarbi mano, vertėjo, misija – prisidėti prie lenkų ir lietuvių tautų, taip pat lenkų ir lietuvių literatūros didesnio suartėjimo. Skamba lyg ir kurioziškai – „didesnio suartėjimo“. Juk Lietuva ir Lenkija kone pusę tūkstantmečio buvo vienos valstybės, vienos šeimos – Abiejų Tautų Respublikos – dalys! Juk, tarkim, Adomą Mickevičių ir lenkai, ir lietuviai laiko savu. Czeslawas Miloszas irgi jungtis, kaip ir Jerzy Giedroycas, kunigaikščių Giedraičių palikuonis... Bet iš tiesų, kalbant apie lenkų ir lietuvių santykius, būta įvairių laikotarpių, geresnių ir blogesnių. Dabar, manyčiau, padėtis ne pati geriausia, daug nesusipratimų, nepasitikėjimo, neigiamų nuostatų.“

Pagal apklausų rezultatus, nemažai lietuvių vertina lenkus labai nepalankiai, kaip priešus. Lygiai taip pat nemažai lenkų vertina lietuvius. K. Uscilos nuomone, tokia padėtis nenormali. „Kokia priežastis? – klausia jis ir atsako: - Radikalus nacionalizmas, abiejų šalių. Literatūra gali padėti įveikti tokius nesveikus nusistatymus, bent truputį. Labai reikia, kad gerėtų santykiai su kaimyne, per kurią eina visi mūsų keliai į Vakarų Europą. Abiem šalims būtų naudinga, jei santykiai būtų draugiškesni, bent jau tokie, kokie buvo prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandero Kwasniewskio laikais.“

– Verčiate labai produktyviai. Trys dešimtys knygų, nemažas publikacijų periodikoje sąrašas. Gal nelabai ir nustebino žinia apie apdovanojimą?

– Padirbėta, žinoma, nemažai. Tiesa, mūsų leidėjai pirmenybę teikia kitų tautų literatūrai. Jie tvirtina, kad skaitytojai neva žvilgteli ir numoja ranka: ai, lenkų... Nors ši literatūra nepaprastai turtinga.

– Kodėl verčiate būtent iš lenkų kalbos?

– Esu kilęs iš Vievio, taigi iš daugiatautės aplinkos: vienas kaimas gyvenamas lenkų, kitas – lietuvių, trečias – gudų. Mano mama – lietuvė, Sabonytė, beje, garsiojo krepšininko giminaitė. Tėvas – lenkas.

– Kurią kalbą laikote gimtąja?

– Matyt, abi. Mūsų kaimo pradžios mokykla buvo lenkiška. Vilniaus pedagoginę mokyklą baigiau lenkų kalba. Paskui Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką – lietuvių kalba. Dirbau Ukmergėje, Panevėžyje – lietuviškų laikraščių redakcijose. Norėdamas kaip nors panaudoti abiejų kalbų mokėjimą, kreipiausi į kelias leidyklas. „Vyturys“ pasiūlė pirmas – Kazimierzo Korkozowicziaus detektyvą „Baltas lietpaltis rudais langeliais“. Paskui gavau versti veikalus, kurie man, naujokui, buvo gana sudėtingi: Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ 2 tomą, Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimus po Vilnių ir jo apylinkes“. XIX amžiaus tekstai, nelengva.

Vėliau jau pats Vrublevskių bibliotekoje radau Jozefo Ignacy Kraszewskio „Vytauto Lietuvą“, išleistą XIX amžiuje Vilniuje, bet nuo tų laikų nei pakartotą Lenkijoje, nei verstą į lietuvių kalbą. Išverčiau.

Paskui apie dešimt metų neverčiau. Už vieną knygą gavęs 100 litų nutariau, jog neverta gaišti laiko. Bet mane susirado „Mintis“, gavusi paramą Andrzejaus Walickio knygai „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ išleisti. Didžiulė solidi knyga, marksistinės utopijos istorija. Rėmėjas – George'o Soroso fondas – reikalavo bandomojo vertimo. Kelių vertėjų kandidatūras ekspertai jau buvo atmetę. Mano vertimas tiko. Taip ir įsivažiavau. Dabar jau išversta apie trisdešimt knygų.

Labai džiaugiuosi dviem J. Giedroyco ir Cz. Miloszo laiškų tomais. Tikiuosi, išeis ir trečias. Tai neišsemiamas žinių aruodas apie laiškų autorių epochą ir asmenybes.

Mano iniciatyva išėjo Cz. Miloszo ir Tomo Venclovos knyga „Grįžimai Lietuvon“.

– Ar kaunatės su redaktoriais dėl kablelio, kaip, pavyzdžiui, jūsų verstas Cz. Miloszas?

– Vertėjas knygą gali kiek pagerinti (tarkim, stilių padaryti sklandesnį), gali labai sugadinti. Geriausias variantas – kad būtų adekvačiai perteiktas ir turinys, ir kūrinio dvasia, stilius, skambesys. Stengiuosi atitikti tokius kriterijus.

Esu labai įsigilinęs į Cz. Miloszo kūrybą ir gyvenimą, todėl mane glumina kolegų klaidos šio autoriaus vertimuose. Apie kai kurias esu rašęs.

Poilsis nuo sudėtingų tekstų

– Ar nenusibosta šis nelengvas darbas? Ir nuo klaidų nė vienas neapdraustas.

– Radau gerą būdą pailsėti nuo didelio veikalo ar sudėtingo teksto. Kai jau nuvargstu, pradeda slėgti ar net įgrįsti, darau pertrauką. Didįjį vertimą atidedu į šalį, susirandu kokiame nors žurnale man įdomų esė, straipsnį, apsakymą ir porą dienų ar visą savaitę verčiu jį. Taip, beje, ir susidarė nemažas sąrašas mano verstų publikacijų kultūrinėje spaudoje.

Esu darboholikas, be darbo negaliu. O kaip nors atitrūkti nuo didelių tekstų reikia. Po savaitės grįžtu ir vėl viskas einasi sklandžiai.

– Ką reiškia „darboholikas“?

– Deja, nebemoku ilsėtis. Jei nedirbu, nerandu vietos. Nelabai teigiamas bruožas, bet taip jau yra. Prie darbo sėdu tuoj po pusryčių.

– Kuri veikla įdomesnė: žurnalisto ar vertėjo?

– Esu dirbęs dar ir mokytoju, trumpai, tik dvejus metus. Vertinu šią garbingą ir reikalingą profesiją, bet jos nepamėgau. Žurnalistika – kas kita. Patiko ir sekėsi. Dabar jau nesu žurnalistas, nors sakoma, kad ir čia buvusiųjų nebūna.

O vertimas man šiek tiek panašus į kryžiažodžių sprendimą. Išsprendi, ir smagu. Be to, tai kūryba, didelį pasitenkinimą teikiantis darbas. Ypač kai pasirodo knyga. Jautiesi reikalingas.

Dar nežinodamas, kaip bus įvertintas Wieslawo Mysliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“, buvau laimingas, kad jį išverčiau. Savaitę kaip ant sparnų skraidžiau! 2009 metais ši knyga užėmė antrąją vietą Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengiamuose Metų verstinės knygos rinkimuose.

2013-aisiais, Lenkų literatūros metais, buvo renkama vertingiausia visų laikų į lietuvių kalbą išversta lenkų literatūros knyga. Skaitytojai balsavo už „Traktatą...“ Manau, tai ir vertėjo darbo įvertinimas.

Adamo Zagajewskio „Du miestai“ sulaukė palankaus ekspertų, rinkusių 2013 metų verstinę knygą, dėmesio. Autorius – didžiulis lenkų literatūros autoritetas, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Irgi nelengva versti.

– O ką lengva?

– Lengva – Marios Nurowskos tritomį romaną „Panelės ir našlės“. Čia nereikia gilintis į filosofiją, studijuoti enciklopedijų.

Vėl J. I. Kraszewskis

– Ar dažnai nuvažiuojate į Lenkiją, bendraujate su verčiamais autoriais?

– Krokuvoje veikiantis Lenkijos kultūros ministerijos padalinys Knygų institutas kas ketverius metus organizuoja viso pasaulio lenkų literatūros vertėjų į užsienio kalbas kongresus. Į juos važiuoju. O šiaip – nedažnai.

Autorių pažįstu nemažai: Eustachy Rylskį, Wojciechą Kuczoką, A. Zagajewskį ir kitus. Bendrauti galima internetu, jis, beje, nepaprastai palengvino vertėjo darbą.

– Ar esate atsisakęs versti kokią nors knygą?

– Siūlymų nėra taip gausu, kad atsisakytum. Dažniausiai tenka pačiam siūlyti. Dabar ant mano darbo stalo – vėl J. I. Kraszewskis, didelis Lietuvos patriotas, parašęs daug knygų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje. O išleistos jos Vilniuje. Norisi jas padaryti prieinamas Lietuvos skaitytojui.

Dėl tų senųjų knygų galima pakliūti ir į nepatogią padėtį. Prieš trejus ar ketverius metus buvo nuspręsta leisti Petro Skargos „Seimo pamokslus“. Leidėjai pasiūlė versti man. Sudarėme sutartį, išverčiau, tekstas jau buvo redaguojamas. Apie tai sužinoję Vilniaus universiteto mokslininkai sukėlė skandalą. Paaiškėjo, kad jie irgi verčia tuos pačius pamokslus. Nors tokių senų knygų leidybos niekas nereglamentuoja, leidimų nereikia, nutarėme elgtis korektiškai – tegul leidžia jie. Padirbėjau už ačiū.

– O jei būtų buvę du vertimo variantai?

– Manau, nieko bloga. Tiesa, ir vieniems, ir kitiems būtų kilę nepatogumų ją platinant.

Dar esu išvertęs J. I. Kraszewskio „Karalių motiną“. Ją ketino leisti „Vyturys“. Knyga buvo išversta ir tarpukariu, gana prastai, su kupiūromis, bet Rašytojų sąjungos leidykla paėmė ir greičiau už „Vyturį“ išleido fotografuotinį senąjį vertimą. Vėl darbas nuėjo šuniui ant uodegos.

– Koks jūsų mėgstamiausias rašytojas?

– W. Mysliwskis. Yra dar du puikūs, vertingi jo romanai. Vieną, regis, jau verčia mano kolega. Kito norėčiau imtis pats, bet leidyklose pasižiūri, pakilnoja: o, dideli pinigai! Knyga stora. Mažesnę įpiršti lengviau

. . . .

Kazys Uscila gimė 1945 metų gegužės 13 dieną dabartinės Elektrėnų savivaldybės Naručionių kaime. Baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, vėliau Vilniaus universitete - žurnalistiką. Dirbo Ukmergės, Panevėžio, Vilniaus rajonų laikraščių redakcijose, tarptautinėje žinių agentūroje „Interfaks“. Iš lenkų kalbos išvertė apie tris dešimtis knygų.

Romo Jurgaičio nuotrauka