Audrius MUSTEIKIS
Lietuvos žinios, 2014-10-22
Knygynuose pasirodęs vengrų rašytojo Mikloso Kallay „Steponas Batoras“ - istorinis romanas apie valdovą, XVI amžiuje įstengusį sulaikyti Rusijos ekspansiją į mūsų kraštą. „Jei ne jis, mūsų protėviai būtų buvę Rusijos priglobti ne 1795-aisiais, o po 1580 metų“, - tvirtina romaną išvertęs Vitas Agurkis, vienas nedaugelio mūsų vertėjų iš vengrų kalbos.
„Mažoka žinių apie Steponą Batorą, - sako jis. - Turėjo du brolius ir tris seseris, bet ne visų jų žinomos net gimimo ir mirties datos. Romane aprėpiamas karaliaus gyvenimas nuo lopšio iki karsto.“
- Miklosas Kallay (1885 – 1955) buvo dešiniųjų pažiūrų. Išleido eilėraščių rinkinių, parašė romanų, pjesių, išvertė 30 knygų. Po karo išstumtas iš viešojo gyvenimo, ištremtas iš sostinės. Romane autoriui labiau rūpėjo vengrų reikalai, tad man teko rašyti itin plačius paaiškinimus, kad smalsesnis skaitytojas geriau suvoktų to meto peripetijas. Kūrinys parašytas tuo metu madingu ekspresionistiniu stiliumi, bent jau, man atrodo, lengvai paskaitomas.
Išmoksi ir pasiskaitysi
- Tie ryšiai nebuvo glaudūs. XIX amžiuje klaidžiojantys po Lietuvą pirkliai vengrai iš tikrųjų buvo slovakai (toks yra Ferenco Moros „Stebuklingų kailinukų“ personažas dėdė Janas). Vengrų kalbininkas Zoltanas Gomboczas (1877 – 1935) su Jonu Biliūnu Leipcige klausė Augusto Leskieno lietuvių kalbos paskaitų (J. Biliūno 1904 04 31 d. laiškas Povilui Višinskiui). Jo archyvas saugomas Budapešte – gal ten esama duomenų apie šį anykštėną? Pats neturėjau progos patikrinti. Poetas Tiboras Marconnay (1896 – 1970) eilėraščių rinkinyje „Prieš žmogų“ (Kečkemėtas, 1934) rašo apie Lietuvą. Šis rinkinys iš Juozo Urbšio bibliotekos yra patekęs į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Poliglotas Istvanas Dabi (g. 1943 metais) moka 18 kalbų. Vengrijos nacionalinės bibliotekos tinklalapyje mek.oszk.hu yra jo išverstų lietuvių pasakų rinkinys (70 pasakų, elektroninė versija). Čia paminėjau tai, kas kitų neminėta.
- Dar Mikalojus Daukša sakė, kad kiekviena tauta turi savo tėvų žemę, papročius ir kalbą. Papročiai skiriasi labiausiai. Štai taip. Būdamas stažuotėje, nužioplinau ne ten – į Debreceno medicinos universitetą. Klausiu durininką, kur man eiti. Žmogus atsistoja ir nusilenkia. Čia tai bent! O tada sako: "Į mano pareigas neįeina tamstai pasakyti, kur yra Lajoso Kossutho universitetas". Ką gi, taip buvo. Kiekviena tauta laikosi savo papročių, ir niekas neturėtų jai nurodyti, kaip elgtis. O šiaip Vengrija man artimesnė už visus kitus svetimus kraštus.
- Neišmanau metodikų, o knygą vertinu nevienareikšmiškai: nefilologė autorė itin laisvai traktavo kai kuriuos gramatikos dalykus. Ačiū redaktorei Ramutei Kiburytei, kad knyga neišėjo su šiurkščiomis originalo dalykinėmis klaidomis (ši puiki redaktorė yra suredagavusi tris mano verstas knygas). Mokantis pačiam reikia rasti savo metodiką. Ši knyga atskleidžia kalbų mokymosi žavesį, ragina jų mokytis.
- Potraukį kalboms pajutau pirmame universiteto kurse, sutikęs pirmą gyvą vertėją – Alfonsą Andriuškevičių (vėliau jis pasuko kitais keliais). Pramokau bulgariškai, paskui lenkiškai, vėliau studijos surijo visą laiką. IV kurse bendramokslis Sigitas Geda parvežė iš Leningrado vengrų menotyrininkės Evos Korner knygą apie Pablo Picasso. Būsimoji Sigito žmona Vida Galvydytė pajuokavo: išmoksi vengriškai – ir pasiskaitysi! Ak, Vida! Taip niekada ir nepasakiau, kad tie Tavo žodžiai buvo pranašiški. Vėliau Sigitas, susibičiuliavęs Azerbaidžane su Vagifu Arzumanovu, ragino toje šalyje padirbėti vokiečių kalbos mokytoju ir išmokti azerų kalbą. Nesusigundžiau. 1966 metų vasarą su Vaciu Bagdonavičiumi autostopu pasiekėme Užgorodą. O ten pilna ir vengrų, ir vengriškų knygų, yra ir vengriškų mokyklų. Man toptelėjo pasinaudoti S. Gedos pasiūlymu, tik sukti į Karpatus. Išlaikiau vokiečių kalbos mokslų kandidato minimumo egzaminą, kad leistų dirbti mokykloje, iš lenkiško Eugeniuszo Mroczko vadovėlio pasimokiau vengriškai ir nurūkau į Užgorodą. Ten mane išspyrė: nekalbi vengriškai! Per žiemą padedamas Užkarpatės vengro Jožefo Zemko prakalbau. Bet apie Užgorodą - nė nesvajok! Čia kaip Gervėčiuose sumanyti mokytis lietuvių kalbos. Laužiuosi į Užgorodo universitetą: ten vengrų kalba dėstoma kaip gimtoji. Katedros vedėjas sutinka, ką pasakys prorektorius? O tas buvęs raudonasis partizanas rėžia: "Čia nesimokysi tos fašistų kalbos!" Išvertus knygą ir pjesę – stažuotė Vengrijoje. O mano gimtąją Kvietkinę užplūdo „buvę moksladraugiai“, bet tėvai apie tokius nieko nebuvo girdėję. Nežinau, kas ko apie mane prišnekėjo, bet stažuoti leido. Po to jau lydėjau kaip vertėjas ir į Lietuvą atvažiuojančias „žemesnio rango“ vengrų delegacijas. Svečiai vengrai turėjo laisvo laiko ir man mielai aiškino sunkiai suprantamas verčiamų knygų vietas.
- Poetui Martynui Vainilaičiui (susipažinome 1959 metais Kalvarijos rajono laikraščio redakcijoje) pasigyriau: pramokau retos kalbos. Poetas pakalbėjo su „Vagos“ leidyklos redakcijos vedėju Vytautu Martišiumi, ir gavau redaguoti pirmą iš originalo verstą knygą – Ivano Mandy vaikišką romaną „Čutakas ir šyvis“ (vertė Bronė Pučinskaitė, „Vaga“, 1974). Ta vertėja išvertė dar ir Dezso Kosztolanyi (itin sunkiai išverčiamas autorius) apysaką „Ana Edeš“ („Vaga“, 1979). Gerokai vėliau jos nuotrauką išvydau tarp Pandėlio rajono laikraščio redakcijos žmonių knygoje „Metai su Pauliumi: atsiminimai apie Paulių Širvį“ (2007). Vėliau iš laikraščio redakcijos traukėsi į medicinos seseris. Verčiamos knygos tekstas suprastas, bet ne tas sakinio ritmas, intonacija, mašinraštis pamargo. Taip jai nutiko ir su antrąja, sunkiai išverčiama knyga. Suredagavau. Paskui man davė versti vengrų pasakas. Mano – tos pačios bėdos: ne tas sakinio ritmas, intonacija. Tada gavau ir pirmąją pjesę (Imre Sarkadi „Prarastas rojus“). Redagavo Vytautas Martišius. Mano dialogai griozdiški, vargas būtų juos aktoriui sakyti scenoje. Pamačiau, kaip reikia versti pjesės dialogus. Antroje pjesėje – Akoso Kerteszo „Vardinės“, redagavo Marija Subatavičienė – pataisymų nedaug, bet pamačiau, kas yra pjesės vertimo aukštasis pilotažas. Iki laimės buvo dar labai toli.
- Pernai Nacionaliniame dramos teatre pastatyta Ferenco Molnaro pjesė „Lilijomas“. Latvijoje sovietmečiu pastatytas spektaklis tapo legenda; daina iš jo skamba per Latvijos dainų šventes. Čia jau vengrų klasika?
- Vilniuje šios dainos visai atsisakyta (spektaklį styguoja režisierius). Vadinasi, jūsų minėtoji – latvių spektakliui muziką kūrusio kompozitoriaus nuopelnas. F. Molnaro pjesė: pavydėtinai išbaigti dialogai, sukuriama nepakartojama atmosfera. Nežinau, ar tai klasika, džiaugiuosi gavęs progą prisiliesti prie nuostabaus rašytojo kūrybos.
- „Steponas Batoras“ – ne vienintelis jūsų išverstas istorinis romanas. Buvo F. Moros „Aukso karstas“. Ir dar jūsų darbų sąraše – F. Moros „Stebuklingi kailinukai“, šią knygą prisimenu iš vaikystės, tebeturiu.
- Apstulbino „Stebuklingų kailinukų“ sakinio ritmas, frazės savitumas. Kaip išversti? Prisiminiau J. Biliūno „Joniuko“ pradžią, ją pakartojau kelis kartus. Pajutau: išversiu! Toks nepanašus į F. Moros sakinio ritmas pasufleravo, ką turėčiau daryti. Pabaigus nerimas: pirmas blynas prisvilęs, kaip dabar? Redaktorė Kristina Miliūnienė tik pagyvino vieną kitą frazę. Jos atsisveikinimo žodžiai: vertimo sakinio ritmas taip užliūliuoja, kad dėl to nepataisiau kelių taisytinų dalykų. Tai mano, kaip vertėjo, girdėtas gražiausias komplimentas. Vėliau – rusų vertėjo Genadijaus Leibutino skundas, esą versta iš jo rusiško vertimo, o ne originalo! Leidykloje buvo užkliuvęs toks personažo sapnas: berniukas Gergė sapnuoja Dievą. Rusiškame tekste tos vietos nėra – nevalia ir lietuviškai. Išsiprašiau – paliko kone viską. Ginče šitas argumentas buvo nenuneigiamas – rusas atkando dantį. F. Moros „Aukso karstas“ suteikė visai kitokių potyrių. Žūsta romano personažas Kvintiporas. Jaučiu, pečiai trūkčioja, nesutramdau raudos. Ir užsikniaubiu ant stalo. Gerai, kad nėra namie nei žmonos, nei sūnaus. Dar vėliau nesuvokiu, kaip atsiradau Segede, nesuvokiu, kaip sutikau F. Morą. Iš pradžių šnekėjomės vengriškai, paskui lietuviškai. Tik nubudęs susivokiau, kad tai buvo nuostabus sapnas. Nereikia nė aiškinti, kad buvau laimingas. Tiek „Aukso karstą“, tiek „Steponą Batorą“ leidykloms siūliau pats.
- Kokių vertingų patarimų apie vertimo darbą esate išgirdęs iš kitų ir kokių dabar pats galėtumėt pateikti - iš savo patirties?
- Vertimą lyginčiau su kalvio mokinio mokslais: turi ir nusižiūrėti, ir pajausti, ką daro ir ką gali padaryti meistras. Sekasi – ilgainiui galbūt šio to pasieksi, nesiseka – išmoksi padaryti tik „šnipšt“ (kyštelėti įkaitintą geležį į vandenį). Daugiausia išmokė verstų knygų ir pjesių redaktoriai, ačiū jiems. Ačiū ano meto „Mokslo“ leidyklos redakcijos vedėjui Romualdui Simonaičiui, sugundžiusiam nerti stačia galva į nežinomybę – įpiršusiam versti medicinos profesoriaus knygą. Jauniems vertėjams patarčiau ir nusižiūrėti, ir pajausti, kaip dirba meistrai. Ir žiūrėti, kad neapmautų leidėjas, kai pasirašote sutartį.
Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako, bet ir mokėtojas (taigi leidėjas) savavaliauti neturėtų. Nepasisekė „Steponui Batorui“: leidėjas savavališkai į žemėlapį surašė ne ano meto, o dabartinius vietovardžius. Panašiai būtų, jei knygoje apie Kristijoną Donelaitį būtų surašyti ne anų laikų vietovardžiai, bet gusevai, nesterovai, krasnoznamenskai ir būtų tvirtinama, kad poetas baigė Kaliningrado universitetą. Kas tai – žioplumas ar nekompetencija? Tokie leidėjai išvis neturėtų leisti istorinių romanų.
Iki šiol Lietuvoje knygos viršelyje buvo rašoma visų tautų autorių pirmiau vardas, paskui pavardė. Kaip ir Europoje, išskyrus vengrus. Jau keletą metų pas mus vengrams daroma išimtis – pirmiau pavardė, paskui vardas: atseit, taip rašo patys vengrai. Bet jie taip rašo nuo amžių amžinųjų (kaip ir japonai). Kas pasidarė? Pasimokė kelios panelės Vengrijoje ir parvežė „naujovę“, o ją partizaniškai stumia Bibliografijos ir knygotyros centras. Leidėjui ultimatumas: arba rašai viršelyje vengro autoriaus pavardę nurodyta tvarka, arba negausi ISBN numerio. Kuo ne kaukaziečio, iš įstaigos sekretoriato viršininko šoktelėjusio į šalies diktatorius, metodai? Tyli visos kalbos komisijos, tyli visi. O mes juokiname Europą ir šįkart nešaukiame, kad vėl vienų vieni. Ilgai juokinsime?
Vitas Agurkis gimė 1944 metais Kvietkinėje (dabar Kalvarijos savivaldybė). 1966 metais baigė lituanistiką Vilniaus universitete. Mokytojavo, dirbo Žemės ūkio ministerijos Informacijos biure, „Valstiečių laikraščio“, Enciklopedijų, „Mūsų gamtos“, „Dialogo“ redakcijose, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Išvertė vengrų prozos, dramaturgijos, pasakų ir kt.