Už 2000 kilometrų nuo savęs paties

ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ

 

W.G.Sebald. IŠEIVIAI. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. - Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Publikuota: Literatūra ir menas, 2013-04-05, Nr.3421

W. G. Sebaldo, 1944–2001, (dokumentinis) romanas, arba originalūs pasakojimai, „Išeiviai" pasirodė 1992 metais. Iš Bavarijos kilęs rašytojas tuo laiku jau ir pats buvo išeivis –­ vos baigęs germanistikos studijas Fribūro universitete, apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Dėstė Mančesterio (nuo 1966 m.), vėliau – Noridžo Rytų Anglijos (nuo 1970 m.) universitete. Pasirodžius „Išeiviams", lig tol net tėvynėje menkai težinomas rašytojas, prieštaringai vertintas literatūrologas (iš užmaršties vis traukęs nepopuliarius ar ignoruojamus rašytojus, bandęs perprasti rašytojų gyvenimų ir kūrybos psichologinę seką) pradėtas garbstyti. 1996 m. angliškai išleisti „Išeiviai" kone per naktį pelnė W. G. Sebaldui pasaulinę šlovę ir holokausto metraštininko vardą. Pernelyg tiesmuką vardą – vis dėlto atspindintį pradinę W. G. Sebaldo kūrybos tiesą.
Naikinimo, nykimo, savinaikos, pažeidžiamumo ir pažeistumo tema ryškėjo jau pirmuosiuose W. G. Sebaldo literatūrologijos darbuose („Carlas Sterheimas: Wilhelmo epochos kritikas ir auka", 1969, „Naikinimo mitas Döblino kūryboje", 1980). Grožinės literatūros kūriniuose, kartais apibūdinamuose kaip dokumentinė, kartais kaip lyrinė proza („Po gamtos. Elementari poema", 1988, „Svaigulys. Pajautos", 1990, „Išeiviai", 1992, romanas „Austerlicas", 2001, „Saturno žiedai. Piligriminė kelionė po Angliją", 1995) naikinimas, pažeistumas įgijo visuotinumo – gamtos, žmogaus, atminties, kultūros, civilizacijos naikinimo ir nykimo – atspalvį.
W. G. Sebaldo kūrinių išversta į daugelį Europos kalbų. Jie gausiai pelnė ne tik Vokietijos, bet ir tarptautinių literatūros premijų. Nuo 1996 m. W. G. Sebaldas buvo labai realus pretendentas į Nobelio premijos nominantus – pelnyto apdovanojimo, deja, nesulaukė.

„Ar jūsų niekad nepagauna namų ilgesys?"

„Išeivius" sudaro keturi „ilgi pasakojimai" (tokia yra vokiškų leidimų – nežinau, ar visų – paantraštė): „Daktaras Henris Selvinas", „Paulis Bereiteris", „Ambrosas Adelvartas", „Maksas Aurachas" (vieno iš jo prototipų, dailininko Franko Auerbacho –­ jo piešinys pateikiamas p. 183 –­ reikalavimu, šis skyrius, pradedant antruoju vokišku leidimu, buvo pervadintas į „Maksą Ferberį"). „Ilgi" veikiausiai dėl to, kad tai, kas svarbiausia, skaudžiausia, jau seniai įvyko – dabar, lyg metus akmenį į gelmę, vandens paviršium nuvilnija praeities vaizdinių ir nuoskaudų ribuliai.
Ir „senas vyras" (p. 11) daktaras Selvinas prisimena save septynerių, kai 1899-aisiais su šeima iš lietuviško kaimo ties Gardinu bėgo į išganingąją Ameriką – atplaukė į Londoną. Dabar jam ir „vėl sugrįžta išvykimo vaizdai" – lyg ekrane šmėklinėjantis neįvykęs gyvenimas: „iškraustyti kambariai", „platūs nurudę laukai, žąsys ištemptais kaklais", „perkūrenta krosnis ir aplink ją sugulusios išsikėlėlių šeimos", „laivas uoste ir tamsus denio kampas" (p. 27). Visa tai dabar tampa kuo tikriausia, kone žilpinančia, realybe. Tai, kuo gyventa Anglijoje, kas užgyventa – prašmatnus namas, sodas, teniso kortas, automobilių kolekcija garaže –­ blanksta, dūla, laukėja ir nyksta. Kaip ir pats daktaras, 1960-aisiais, kai atsisakė gydytojo praktikos, „nutraukęs paskutinius ryšius su vadinamuoju tikru pasauliu" (p. 30). Kaip ir pats Henris Selvinas, kadaise vadintas Heršu Severinu – „gražiu, su kalba ir kraštu, kuriame gyveno, taip artimai susijusiu vardu" (p. 252). Ir kalnų vedlio Johaneso Negelio – artimesnio, savesnio žmogaus daktarui niekad neteko sutikti –­ palaikai dūla Arės ledyno plyšy, Šveicarijos Alpėse, į kurias juodu kopė Selvino studijų metais. Tad „vasaros pabaigoje" daktaras atsisėda „ant lovos krašto, pasistato šautuvą tarp kojų ir, parėmęs smakrą ant vamzdžio žiočių, (...) paleidžia mirtiną šūvį" (p. 30–31).
Dailininkas Maksas Aurachas, į Angliją pas dėdę išsiųstas penkiolikos, atsisveikinimo su tėvais neatsimena. „Kuo aiškiausiai" regi oro uostą: „šviesią betono juostą prieš atvirą angą", „svastikas ant lėktuvų uodegų", „save pro keturkampį langelį žiūrintį į avių bandą tolumoje ir mažutę piemens figūrėlę" (p. 212) – tėvų nemato. Pirmą naktį svetur jis praleidžia „pašarvotas keistai aukštoje lovoje" (p. 213) – iškeltas „virš" (arba „iš") būsimosios tėvų žūties, „iš" gebėjimo atminti ir suvokti, susitaikyti. Sakytum, tik šitaip, nusiskausminęs iki sąstingio, būtų įstengęs išgyventi. Dar dirbdamas be paliovos – po dešimt valandų perdien. Vis piešdamas, trindamas, piešdamas... iki „atrodydavo, tarsi tas atvaizdas būtų išsirutuliojęs iš daugybės prieš jį buvusių veidų, pilkų, pelenais paverstų, nudriokotame popieriuje tebesivaidenančių veidų" (p. 182)... Nes tikrasis vaizdas jau seniai išsklido. Dabar prieš akis tvyro kaminais pasišiaušusio, visa išdeginančio Mančesterio smogas. Šiame „antracito spalvos mieste" (p. 176), atpažintame kaip „savo lemties vieta" (p. 191), Aurachas ir apsigyvena. Apleistame pramoniniame pastate įsirengia dirbtuvę ir be paliovos „vis daugina dulkių" (p. 181).
„Tik trim ketvirčiais arijui" (p. 59) mokytojui Pauliui Bereiteriui Trečiojo reicho potvarkiu uždraudžiama mokytojauti. Jis išvyksta į Prancūziją, dirba namų mokytoju. Neapsikentęs 1939-aisiais grįžta į Vokietiją. Pašauktas į kariuomenę, atitarnauja šešerius metus... Ir visą tą laiką yra „už 2000 kilometrų tiesia oro linija – tačiau nuo ko?" (p. 66). Nuo S. miestelio, kuriame mokytojavo, nuo ten sutiktosios Helenos –­ vėliau iš Vienos, jam nežinant, išvežtos į Terezienštato koncentracijos stovyklą? – Už 2000 kilometrų nuo savęs paties, likusio tame taip mylimame ir drauge nekenčiamame miestelyje. Tad nuvyksta į S., nusikabina savo bute, seniai negyvenamame – tik kaskart vis aplankomame, gal keturiasdešimt metų kabojusią vėjinukę ir, nuėjęs prie geležinkelio, atsigula ant bėgių...
„Jauniausiasis iš aštuonių vaikų" (p. 87), Ambrosas Adelvartas, kelionę po pasaulį pradeda nuo Lindau – būdamas trylikos įsidarbina viešbutyje. Paskui, sakytum, kaleidoskopiškai keičiasi viešbučiai, miestai, žemynai. „Vienišo misijos patarėjo (..) nuostabaus grožio namus ant vandens" (p. 90) netoli Kioto keičia tarnystė Long Ailande. Tada kelionės su savo ponu Kosmo, kuris „niekad nesirodydavo ir neidavo pietauti ar vakarieniauti su niekuo kitu, o tik su Ambrosu, ir visad elgėsi su juo kaip su sau lygiu" (p. 105), – į prabangiausius Europos lošimo namus, į Konstantinopolį, Jeruzalę. Taip ligi Kosmo mirties... Tada, jau tapęs Solomonų vyriausiuoju liokajumi, Ambrosas, regis, nustojo egzistuoti „kaip privatus asmuo, o buvo tiesiog įsikūnijęs korektiškumas" – „svarbu jam buvo vien tiktai, kad (...) netrikdomai mainytųsi valandos ir dienos" (p. 112). Išorinis gyvenimo gražumas ir grakštumas (nepriekaištinga apranga ir kalba – visos per gyvenimą „sugertos" kalbos, – santūrumas, pagarbumas), net ir baigus visas tarnystes, išliko. Vidinės prabangos, jos atminties, „nepaisant akivaizdaus didžiulio poreikio pasakoti toliau" (p. 116), išsaugoti nepavyko. Tad vieną rytą Ambrosas nuvažiavo į Itakos nervų kliniką (tą pačią, kurioje mirė Kosmo) ir pasiprašė gydomas ką tik išrastuoju būdu – elektros šoku. Ne atgaivinti atmintį tikėdamasis – numarinti suvisam.

Portreto fonas – dykuma ar kalnas?

„Prarasti tėvynę, – vienoje esė rašė W. G. Sebaldas, – tas pats, kas netekti asmenybės." Svetur įmanoma prigyti, bet šaknys veikiausiai drieksis pažeme ir pamažu nustos gelminių syvų. Heršas Severinas stengėsi – net tikrojo vardo atsisakė. Bergždžiai. „Ar jūsų niekad nepagauna namų ilgesys?" (p. 26) – dabar jis šitaip klausia. Aurachas susitelkė vien į kūrybą –­ iškreipta savastis, išdeginta atmintis neįstengė atskirti ir „įvardyti" pavidalų. Saviti daugiasluoksnės realybės paveikslai pelnė dailininkui šlovę – ne grįžimą į save. Amb­roso savasčiai atsiskleisti reikėjo Kosmo –­­ pastovumo žemės lyg vanduo srūvančioje kaitoje. Nelyg salõs (kaip „vandens namai Japonijoje", p. 147, kaip Long Ailandas) bekraštėje jūroje – nuskalaujančioje, nuskaidrinančioje ir susiejančioje su kitu krantu. „Šitai yra tamsumos pakraštys" (p. 101), – sako dėdė Kazimiras žvelgdamas į jūrą. Netoli vandens – prie uosto dokų –­ įsikuria ir Aurachas. Bet per apleistų pramoninių statinių sangrūdą žvilgsnis vandens nesiekia. Jo akiai per aitrūs ir „priešmirtiniai jo motinos užrašai" (p. 218), kuriuose ryškėja visiškai kitokio gyvenimo vaizdinys – gamtos ir religinių švenčių ritmo rikiuojamos dienos, kupinos kvapų („Vakare gretimame kambaryje ant grindų išberia kelis centnerius renetų ir avietinių obuolių", p. 233), spalvų („mums sukrauna pintinę sumuštinių, balto sūrio ir vištų kiaušinių. Aš per piltuvėlį supilu Leo gydomąjį gėrimą į žalius butelius", p. 233), garsų („Naktį per miegus girdžiu, kaip viršum namų prašniokščia didžiuliai paukščių keliauninkų būriai", p. 232), – vaiskumos („perregimo grožio, raibuliuojačią rugsėjo šeštadienio popietę", p. 241).
Gyvenimas kaime persmelktas vienybės su gamta, pasauliu – visumos pojūčio. Jam nykstant (persikrausčius į Kisingeną) gamta priešinasi („Vaškuolė neištvėrė persikraustymo, katės pabėgo atgal į kaimą", p. 235), žmogus užsispeičia darbais, o „mažesni ir didesni nusivylimai" vis sekina jo „gebėjimą įsiminti" (p. 235) – gebėjimą jaustis visuotinio vyksmo dalimi. Nors vis dar neįstengia sunaikinti noro atsitiesti – žuvus mylimajam, ligoninėje slaugyti sužeistuosius, atpažinti Frico akis (šįkart nereges), judesius, net ir mirtį. Šitaip skausmingai iš lėto atsisveikinti. Vėliau pamilti kitą Fricą.
Išeiviai ilgainiui praranda vienybės su gamta pojūtį. Kadaise puoselėjęs savo sodą daktaras Selvinas dabar per dienas guli pievelėje „nerte pasinėręs į žemės lopinėlį tiesiai prieš akis" (p. 11). Tik tiek gamtos jam ir telikę. Auracho motinai, daktarui Selvinui kalnai, jų viršūnės asocijuojasi su iškilniausiais jausmais. Čia jiems atsiveria pasaulis, jie atsiveria pasauliui. Aurachas kalno viršūnėje taip pat patiria labai stiprių išgyvenimų, tik visiškai kitokių – užveriančių pasaulį. Kopimas į Gramoną – kadaise čia buvo su tėvu – jam dar skaudžiau primena netektį. Jis vos atsispiria pagundai šokti žemyn. Gamta jam (jame) jau išdegė. Auracho portreto fonas – dykuma, „karštyje plastanti fatamorgana" (p. 185). Didmiestis, „iš kurio po visą pasaulį pasklido industrializacijos programa" (p. 176) – už pagerintą buitį mainais išviliojusi būtį. Dabar tame industriniame mieste slūgso ištisi kvartalai griuvėsių, stūkso apleisti, būties tuštuma gaudžiantys pramoniniai statiniai, tarp kurių „aplink žvaigždės pavidalo Streindžveiso kalėjimą" (p. 176) ryškėja žydų geto kontūrai... o tolėliau „nedideliame žolės plotelyje" (p. 180) lyg per stebuklą prasikala žydėt migdolo medis.
Industrializacija pakeri, apžavi – ir pražudo. Paulis Bereiteris dar vaikystėje susižavi geležinkeliu. Paskui mokykloje vis pasakoja apie jį vaikams, braižo schemas. Namie pasistato žaislinį „Märklin" geležinkelio modelį – šis industrializacijos stebuklas pamažu tampa „susisteminta jo paties nelemtimi" (p. 73).
Atitolęs nuo natūralaus gamtos ritmo, išsprūdęs arba išstumtas iš bendro visumos vyksmo žmogus nustoja juo stebėtis – nutaręs stebinti pats, imasi kurti schemas. Pasaulio tobulinimo schemas, iš kurių išmetama arba sunaikinama tai, kas trikdo tobulą jų veikimą – gamta, tauta... žmonija. Nes tai, kas gyva, neišvengia paklaidų.

Kontempliuojant pasaulį, būtį ir augalą

Tam tikrą schemą – veikiau ne išankstinę, o nulemtą to, kas ir kaip pasakojama, galima įžvelgti ir W. G. Sebaldo daugiasluoksniame (kaip ir Auracho) kūrinyje. „Išeiviai" pradedami iš tolo, žengiant palengva, įsižiūrint į kraštovaizdį, stabtelint ties detalėmis. Pradedama nuo Henrio Selivano – sakytum, amžino žydo portreto. Po jo seka Paulis Bereiteris – W. G. Sebaldo mokytojo A. Müllerio prototipas. Tada pasakotojo motinos dėdė Adelvartas. Galiausiai „arčiausiai" W. G. Sebaldo esantis personažas – Aurachas. Į dailininko istoriją gausiai įterpiama pasakotojo išgyvenimų, apmąstymų, rašytojo gyvenimo detalių –­ riba tarp personažo ir pasakotojo, pasakotojo ir autoriaus, regis, vis nyksta. O „žvelgiant" į geto nuotrauką, kurioje prie audimo staklių sėdi trys jaunos moterys –­ „nakties dukterys, su verpste, siūlu ir žirklėmis" (p. 266) – ir lemties apybraižos išsklinda. – Trys parkos? Likimo deivės? Pačios lemiančios ar nulemtos?..
Vis dėlto „Išeiviai" primena veikiau daugiabalsį, net ir šnaresius perteikiantį muzikos kūrinį, kurio pagrindinę temą paryškina gretutinių sąskambių atspalviai ar tik akimirksniui iškylančio kontrasto smilktelėjimas. Pagrindinis motyvas – visuotinis pažeistumas – lemia melancholišką pasakojimo dermę. Kontempliuojant pasaulį, būtį, augalą ir miestą, įtraukiant visus ir visa (žmones, kraštovaizdį, geležinkelį, Rembrandtą, dulkes, per sunkų žieminį paltą) į visaapimantį vyksmą, vis artėjama prie pažeistumo geluonies. W. G. Sebaldas primygtinai neteigia, tiesiogiai nekaltina – tik pasakoja išskirdamas, bet neišplėšdamas iš visumos, detales, atliepiančias aprašomąją būtį ar nuotaiką. Jo sakiniai vilnija ilgais periodais – iš lėto kylančiomis lygiomis bangomis, kaskart vis išplukdančiomis paviršiun tą ar kitą visumos atplaišą. Jei tik akis nespės pagauti –­ ji ir vėl nugrims.
W. G. Sebaldo kūrinių stilistika primena pasakų porinimą, tik kitokios tonacijos. (Prieš W. G. Sebaldą buvo A. Stifteris, T. Bernhardas. Po W. G. Sebaldo yra A. Maieris). Ją puikiai perteikė Rūta Jonynaitė, 2012 metais už „Išeivių" vertimą pelniusi Vertėjo krėslą. Lietuviški žodžiai slysta sklandžiai, neišsprūsdami iš vaizdo slinkties, nė nedrįsdami jos žeisti, juolab skaidyti netikėtais sąskambiais ar prasmėmis. Atrodo, toks lėtas pasakojimo ritmas, kai sluoksnis po sluoksnio artėji prie perteikiamo vaizdo esmės, vertėjai teikia santūraus džiugesio. Tekstą „lėtina" archajiškesni žodžiai, kartais su tarmybės, kartais su emocijos atspalviu, ir jų dermės: „ganveik" (p. 108), „varliakūdrė" (p. 94), „su didele ištaiga įrengtas" (p. 101), „baisinė reikšmė" (p. 216), „pergalėjus save" (192), „išdžiūvusi uolynė" (p. 160), „dykas buvimas" (p. 151), „užmaršos lagūna" (p. 197), „dygiai geltonas surdutas" (p. 157), „banguota ir undiniška būtybė" (p. 170). Skubriam šiuolaikiniam skaitytojui šie žodžiai gal kiek neįprasti, bet tarmybes, archajiškus žodžių darinius, aust­riškus posakius mėgusiam W. G. Sebaldui jie nepaprastai dera.
Dar vienas svarbus W. G. Sebaldo kūrinių klodas – nuotraukos. Kartą paklaustas, ar tai aprašomųjų žmonių atvaizdai, rašytojas atsakė ne monografiją rašęs. Nuotraukos jo kūriniuose atliepia teksto nuotaiką, sustiprina ją ar suteikia naujų atspalvių –­ „praplečia vaizdą". Vokiškuose leidimuose kone visas nuotraukas juosia (arba įtraukia) tekstas. Lietuviškame leidime to, deja, nėra –­­ dauguma nuotraukų pateikiama puslapio palubėj ar dugne, kai kurios tampa „išeivėmis" iš savo puslapių ir niekaip neapsipranta su priverstine kitų nuotraukų kaimynyste, o dar kitos, buvusios per visą puslapį, sumažinamos kone iki pasinių (kad tik būtų atpažįstama) dydžio. Apmaudu... Kita vertus, visas pasaulis suka galvas, kuriam žanrui priskirti W. G. Sebaldo kūrinius. Mes vienu moju pareiškiam – dokumentikai. Ir tai beveik tiesa, bet tik pradinė. Nes pradeda W. G. Sebaldas visada nuo konkrečių dalykų, nuo realių asmenybių ir kraštovaizdžių – baigia jų, gamtos, mūsų visų buvimo (praeityje, dabar, ateityje), mūsų visų išgyvenimo metafiziniu lygmeniu.

Nariams

Naujienlaiškis