Literatūra ir menas  2007-04-27

DOVYDAS JUDELEVIČIUS APIE W.SHAKESPEARE’Ą – TEATRO IR LITERATŪROS SANKRYŽOJE
 
Šįmet sukanka 75 metai nuo pirmojo lietuviško „Hamleto“ (1932 m.) pastatymo teatre. Ta proga kalbamės su teatrologu ir literatūrologu DOVYDU JUDELEVIČIUMI.
 
Koks pirmasis Jūsų žingsnis W. Shakespeare’o link?
 
Bent kiek kryptingiau ėmiau studijuoti W. Shakespeare’o kūrybą, kai baigiau studijas ir 1951 m. pradėjau dėstyti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Skaitydamas anglų literatūros kursą anglistams, pajutau, kaip svarbu išplėsti W. Shakespeare’o kūrybos nagrinėjimą, kad studentai geriau pajustų bendrą tos epochos kultūrinę vertę. Daugiausia dėmesio skyriau W. Shakespeare’o tragedijoms, vėliau ėmiau gilintis ir į komedijas bei sonetus.
Mano pirmasis darbas, susijęs su W. Shakespeare’o tekstu, jau skirtu kitiems, buvo 1958 metais „Mokinio bibliotekos“ išleista „Hamleto“ (Aleksio Churgino vertimas) knygelė su komentarais. Bandžiau reikštis ir kaip teatro kritikas.
 
Vėliau parašėte studiją „Gyvasis Šekspyras“ (1964), talkinote leidžiant W. Shakespeare’o „Raštų“ šešiatomį (1961–1965), recenzavote vertimus ir lietuviškus spektaklius, likote ištikimas W. Shakespeare’ui iki šiol. Kodėl?
 
Man visada kalbų ir kultūrų sankryžos yra savaip lemtingos. Ir tikrai patrauklios. Sakysim, Petras Cvirka atsirado satyros problemų, lituanistikos ir Vakarų literatūros studijų sankryžoje. O W. Shakespeare’as buvo nė su kuo nesulyginama teatro ir literatūros jungtis, dėkinga ir viliojanti kūrybinių nuotykių teritorija.
 
1932 m. Kauno valstybės teatro spektaklyje, režisuotame Michailo Čechovo, Hamletą vaidino Andrius Oleka-Žilinskas. Kuo šis „Hamleto“ spektaklis svarbus nacionalinio teatro raidai?
 
Tai vienintelis lietuviškas W. Shakespeare’o „Hamletas“, kurio nesu matęs, nes dar nevaikščiojau į teatrą. Tad galiu kalbėti tik kaip istorikas.
M. Čechovo atvykimas į Lietuvą tiesiogiai susijęs su A. Olekos-Žilinsko kūrybiniais darbais Valstybės teatre. 1929 m. pabaigoje A. Oleka-Žilinskas pastatė savo legendinį Vinco Krėvės „Šarūną“, 1930-ųjų pradžioje tapo Valstybės teatro direktoriumi. Jam rūpėjo ne tik atnaujinti dramos režisūrą, bet ir reformuoti aktorių ugdymo metodiką. Su didžiuoju rusų aktoriumi M. Čechovu, 1928 m. emigravusiu iš Sovietų Sąjungos, jis buvo pažįstamas dar iš bendro darbo Antrajame Maskvos akademiniame dailės teatre, jie bendravo ir M. Čechovui gyvenant Vakaruose. Kai M. Čechovas po Berlyno ir Paryžiaus apsistojo ilgesniam laikui Rygoje, kilo sumanymas pakviesti jį dirbti į Lietuvą. Iš vyresniojo kolegos ir bendraminčio A. Oleka-Žilinskas pagrįstai tikėjosi paramos vaidybinei mokyklai bei režisūrai, nes jie atstovavo tai pačiai Konstantino Stanislavskio ir jo pasekėjų teatrinei krypčiai. Toks būtų 1932 m. lietuviškojo „Hamleto“ kontekstas. Dar reikia pridurti, kad lygiagrečiai M. Čechovas režisavo „Hamletą“ ir Rygoje, Nacionaliniame teatre: premjera įvyko 1932 m. spalio 21 d., t. y. dešimt dienų po lietuviškos (Kaune – spalio 11 d.).
Iki tol Lietuvoje W. Shakespeare’ą buvo statęs tik Borisas Dauguvietis („Otelas“ – 1924 m., „Žiemos pasaka“ – 1925 m.). Įdomu, kad M. Čechovas pirmąsyk statė „Hamletą“, pats jame nevaidindamas pagrindinio vaidmens: jis vaidmenį paskyrė A. Olekai-Žilinskui. Rygoje M. Čechovas vaidino rusiškai latviškai vykstančiame „Hamleto“ spektaklyje, o Kaune visas spektaklis buvo suvaidintas lietuviškai.
Hamletas, traktuojamas M. Čechovo, buvo žmogus, kuris pirmiausia išgyvena dvasinę dilemą. Jam svarbu ne sostas, ne valdžia, o vidinis maištas. Šis dvasingumas, iš kurio kyla daugelis neveikimo motyvų, yra labai svarbus. M. Čechovui aktualu buvo atskleisti, kad Hamletas svyruoja ne tarp veikimo ir neveikimo, o tarp veikimo prasmės, teisingumo ir dvasingumo. „Hamletas“ gali tik savo dvasios jėga įveikti blogį – karalių, gali griebtis tik tokio kovos būdo, kuris atitinka įdvasinto žmogaus didybę, – sakė M. Čechovas. – Iš čia – toji kova per meną, kuriuo Hamletas nurungia karalių... Ne rapyra, o dvasios jėga, ne rapyra, o aktoriaus meno jėga Hamletas nugali.“ Tokia interpretacija iš esmės liko visuose M. Čechovo „Hamleto“ spektakliuose.
Kauno spektaklyje, žinoma, atsirado labai individualių spalvų, kurios susijusios su menine A. Olekos-Žilinsko individualybe. Anot amžininkų, jo Hamletas buvęs ne toks pažeidžiamas, ne toks trapus kaip M. Čechovo, kartais nevengdavusio romantinio pakilumo ar herojinių intonacijų, bet jis nuosekliai, dvasios impulsų įkvėptas, priešinosi blogio pasauliui.
Vėliau Lietuvoje M. Čechovas dar pastatė W. Shakespeare’o „Dvyliktąją naktį“ ir N. Gogolio „Revizorių“. Visi šie trys spektakliai yra labai svarbūs to meto nacionalinio teatro raidai. „Hamletas“ buvo perskaitytas tarsi poeto ir filosofo akimis, „Dvyliktoji naktis“ auklėjo komišku žaidimu ir pokštais, „Revizorius“, satyrinė komedija, orientavo į egzistencinius matmenis. M. Čechovas konceptualia režisūra parėmė A. Olekos-Žilinsko puoselėjamą kryptį.
 
Vėliau dar būta kelių lietuviškų Hamletų: Henrikas Kurauskas, Romas Ramanauskas, Ramūnas Abukevičius, Andrius Mamontovas. Kaip kito Hamleto vaidmuo ir W. Shakespeare’o interpretacija?
 
Antrasis lietuviškas „Hamletas“ atsirado po didelės pertraukos. 1959 m. Akademiniame dramos teatre jį pastatė režisierius Juozas Rudzinskas, meninėmis nuostatomis tarsi grįžęs prie gana tradicinės Boriso Dauguviečio traktuotės. Tačiau Henriko Kurausko individualybė, poetiškas, gerokai romantiškas ir kartu sarkastiškas Hamleto paveikslas bent iš dalies kompensavo režisūros vidutiniškumą. Vėliau, 1987 m., Irenos Bučienės spektaklyje „Hamletas“ H. Kurauskas vaidino Klaudijų, o Hamletai buvo Romas Ramanauskas ir Ramūnas Abukevičius. Tai buvo įdomūs Hamletai, bet nieko itin naujo, patrauklaus jie po H. Kurausko neatskleidė. Gal iš dalies todėl, kad pačios I. Bučienės traktuotė buvo nepakankamai išraiškinga. Ji jautė, kad reikalingos formos naujovės, kad laikas toks, kai ore jau tvyro permainų dvasia. Tai buvo vos juntama potekstėje, tačiau neprasiveržė pro šaltoką scenovaizdį ir gerokai linijinius charakterius. Tuomet R. Ramanauskas yra labai taikliai pasakęs, kad galėjęs tik iš tolo pamojuoti W. Shakespeare’ui ir Hamletui, suvokdamas didžiulę distanciją tarp šio spektaklio ir kūrinio esmės.
Dar verta paminėti Vilniaus universiteto studentų „pirandelišką“ spektaklį „Hamleto sąvoka“ (rež. Rimantas Venckus, 1987 m.) ir eksperimentinį Edmundo Leonavičiaus monospektaklį „Gyvas negyvas Hamletas“ (rež. Audronė Bagatyrytė, 1992 m.).
Andriaus Mamontovo sukurtas šiuolaikinis Hamletas – drąsus, net daug ką anuomet šokiravęs. A. Mamontovo pasirinkimas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ (1997 m.) suteikė labai daug naujų spalvų. Buvo labai svarbu turėti tokį aktorių, kuris būtų kitoks nei kiti, jaustųsi vienišas, nepritampantis, visais atžvilgiais atstovautų dabartiniam laikui. Galbūt, šiandien statydamas „Hamletą“, E. Nekrošius rinktųsi kitą aktorių, tačiau tuo metu stengėsi panaudoti A. Mamontovo individualybės ir populiarumo bruožus. Šį pavasarį spektaklis galės minėti savo dešimtmetį, o tai jau šis tas.
Apie „Hamletą“, kaip spektaklį ir vaidmenį, jau prakalbo Oskaras Koršunovas. Hamletiškų momentų jau yra buvę jo ankstesniuose spektakliuose (pavyzdžiui, „Vaidinant auką“). Bet didysis jo susitikimas su „Hamletu“, matyt, dar prieš akis.
 
Kiek lietuvišką W. Shakespeare’o dramos „gimimą“ lemia visuomenės poreikiai, teatras, vertėjas?
 
W. Shakespeare’o kelias į Lietuvą prasidėjo ne nuo spektaklių, o nuo vertėjų. Neretai taip būna. Mūsų atveju spektaklio teko laukti labai ilgai. Po pirmųjų Jurgio Zauerveino verstų „Hamleto“ fragmentų (1880–1884 m.) XX a. pradžioje pasirodė pirmas „Hamleto“, tiesa, ne iš originalo atliktas Kazio Samajausko prozinis vertimas. Kitas svarbus faktas: 1915 m. Amerikoje W. Shakespeare’o „Makbetą“ pirmą kartą iš originalo išvertė turintis poetinių galių, visada domėjęsis teatru Kleopas Jurgelionis. Jis plėtojo vertimo principus, kuriuos ir teoriškai, ir praktiškai bandė nubrėžti Vincas Kudirka.
Geresnių vertimų radosi tik baigiantis 4-ajam dešimtmečiui. Bet visa tai dar buvo šalia teatro, neturėjo ypatingos įtakos W. Shakespeare’o įsiliejimui į lietuvių poezijos ir kultūros apytaką. Iš esmės keliolika metų vaidinta pagal prastesnius tekstus. Pavyzdžiui, „Otelas“ galėjo remtis net dviem vertimais (paradoksas, kad tuo metu išėjo net du vertimai!) – Marės Karužaitės ir mokytojo Kutros. Spektaklis buvo pastatytas pagal M. Karužaitės vertimą, dar labai elementarų, gerokai atsilikusį nuo to meto literatūros lygio. Jei paskaitysime tuo metu sukurtus Balio Sruogos ir Vinco Mykolaičio-Putino dramos kūrinius arba Kazio Borutos verstą H. Ibseno „Brandą“, pajusime visai kitokią eiliuotos kalbos kultūrą. Šis trūkumas pastebimas iki pat prieškario pabaigos, nes tuo metu vienintelis W. Shakespeare’o vertėjas (išskyrus „Makbetą“ vertusį Feliksą Breimerį) buvo Jurgis Talmantas – darbštus kalbininkas, redaktorius, pedagogas, tačiau be ypatingo poetinio talento žmogus.
Vėliau W. Shakespeare’o traktuotė scenoje tiesiogiai paremiama gerokai ūgtelėjusios vertimų kultūros. Čia daug reiškė A. Churgino vertimai. Pasirodė ir naujų vertėjų. Dėl politinių sumetimų anonimiškai buvo išleista K. Borutos išversta komedija „Daug triukšmo dėl nieko“, paskelbta keletas Antano Miškinio vertimų (W. Shakespeare’o „Raštų“ šešiatomyje). Gana kritiškai vertinčiau A. Miškinio vertimus: lyrikas jis stipresnis negu poetinės dramos vertėjas, galbūt sunku buvo perteikti anglų kalbos subtilybes. Pasirodė puikus jauno Vytauto Bložės vertimas „Venecijos pirklys“, kuris, be jokios abejonės, prilygsta A. Churgino vertimams. Labiau atsiskleidė W. Shakespeare’o žodžio metaforiškumas.
Žinoma, visada bus priekaištų vertimui, kuris neadekvačiai perteikia W. Shakespeare’o metaforiką, kuris galbūt sklandus, tačiau pernelyg žodingas. Tai, ką W. Shakespeare’as išsakė talpia metafora, kai kurie vertėjai dėsto daugybe žodžių, tarsi aiškinančių metaforą. Nesyk režisieriai pajusdavo, kad geri ankstesni vertimai (nuo jų praėjo veik pusšimtis metų) savotiškai atsilieka. Atsilieka ne nuo dabarties, ne nuo šiuolaikinio teatro – jie nepakankamai dramatiški, kad gyvai skambėtų scenoje. Todėl tai vienas, tai kitas teatras sumano užsakyti arba inicijuoti naują vertimą. Taip atsirado W. Shakespeare’o vertimų, dalis jų – pirmiausia teatro užsispyrimo rezultatas. Antai Cezario Graužinio spektakliui Valstybiniame jaunimo teatre Tautvyda Marcinkevičiūtė išvertė „Užsispyrėlės tramdymą“, o šiomis dienomis tame pačiame teatre įvyks komedijos „Jei taip, tai šitaip“ (angl. „Measure for Measure“) premjera; šį kūrinį režisieriui P. Budraičiui išvertė Aivaras Mockus. Taip atsirado ir pirmi A. Danieliaus vertimai.
 
Kuo saviti Antano Danieliaus vertimai?
 
Jis pradėjo nuo komedijų. Išvertė „Tuščias meilės pastangas“ – tai buvo Gyčio Padegimo iniciatyva. Vėliau išvertė antrą komediją „Du veroniečiai“, kurią Povilas Gaidys pastatė Klaipėdos teatre. Jono Vaitkaus dėka A. Danielius išvertė „Ričardą II“ (pastatyta Kaune). Geriau už savo pirmtakus jis sugebėjo pagauti W. Shakespeare’o komedijų renesansišką šmaikštumą, savotišką blevyzgų ir elegancijos derinį ir kartu neprarasti poetiškumo. Kad poetiškumo perteikimas tragedijoje irgi jo stiprybė, parodė „Ričardo II“ vertimas. Taip pat ir „Karalius Lyras“ bei „Timonas Atėnietis“, kurie iki šiol dar nėra pastatyti.
Dramatiškai susiklostė A. Danieliaus paskutinis vertimas: O. Koršunovo prašymu šis vertėjas buvo pradėjęs iš naujo versti „Romeo ir Džuljetą“; tespėjo išversti keliolika puslapių ir mirė... Tai buvo tą patį rudenį, kai įvyko premjera „Graudžioji ir įstabioji Romeo ir Džuljetos istorija“, deja, pagal senąjį tekstą. Liko keliolika vertimo puslapių, kurie buvo publikuoti spektaklio programėlėje.
 
Į lietuvių kalbą dar neišverstos kai kurios W. Shakespeare’o dramos, pavyzdžiui, „Henrikas IV“ (2 dalys) ir „Henrikas V“, komedijos „Klaidų komedija“, „Kaip jums patinka“, „Troilas ir Kresida“, „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Ką būtų aktualu išversti?
 
Manau, kad iš draminių kronikų įdomiausia būtų išversti „Henriką IV“. Juo labiau kad ši savotiška dilogija jungia daugelį W. Shakespeare’o kūrybos bruožų, o ir Falstafas, pasaulinio masto personažas, yra pažįstamas iš komedijos „Vindzoro šmaikštuolės“. Iš komedijų vertėtų susidomėti šmaikščia ankstyvąja „Klaidų komedija“ arba komedijomis „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ ir „Kaip jums patinka“, turinčiomis smagių romantinių bruožų. Savita yra į antikos laikus nutolusi lyg ir komedija, lyg ir tragikomedija „Troilas ir Kresida“. Šiame sunkiai nusakomo žanro kūrinyje karo, taikos, politikos, doros, meilės problematika taip supinta, kad ši ironijos persmelkta pjesė būtų labai patraukli šiandien. Žinau, kad ne vienas mūsų režisierius yra galvojęs apie ją, bet kol nėra vertimo, tie sumanymai taip ir lieka...
Žinoma, būtų idealu, jei turėtume visą W. Shakespeare’ą. Estai jau seniai turi. Neseniai mirusio Estijos prezidento tėvas Georgas Meris yra išvertęs visą W. Shakespeare’ą. Latviai irgi turi daug daugiau nei mes. Rusų kalba W. Shakespeare’as yra išverstas, bet kai kurie vertimai labai seni. Vokiečiai turi be galo daug W. Shakespeare’o vertimų. Prancūzams W. Shakespeare’o vertimai dažnai nesisekdavo, ypač todėl, kad sunku prisijaukinti penkiapėdį jambą kitokių eilėdarų tradicijų terpėje.
 
Kaip vertinate A. Churgino išverstus W. Shakespeare’o „Sonetus“?
 
Tai sklandžiausi W. Shakespeare’o „Sonetų“ vertimai į lietuvių kalbą. Visas „Sonetų“ ciklas lietuviškai pasirodė beveik vienu metu, 1964–1965 metais: už Atlanto – Alfonso Šešplaukio-Tyruolio ir čia – A. Churgino. A. Churgino vertimų pranašumas akivaizdus. Rimtai gilinęsis į W. Shakespeare’ą ir tyrinėjęs jo kūrybos šaltinius, A. Šešplaukis-Tyruolis, kaip vertėjas, per daug laikėsi pažodiškumo principo. Kokia skirtinga to paties meto vertimo kultūra, rodo paprastas palyginimas: A. Šešplaukio-Tyruolio „Sonetų“ knyga ir tuo pat laiku išėjęs vienintelis Alfonso Nykos-Niliūno W. Shakespeare’o „Hamleto“ vertimas, pranokęs A. Churgino „Hamletą“.
Grįžtant prie A. Churgino „Sonetų“, reikėtų pasakyti, jog jo interpretacija aiškiai paprastina W. Shakespeare’o sonetų vaizdingumą. Tai kelias, kuriuo, beje, ėjo ir rusų vertėjas Samuilas Maršakas. Atrodo, kad A. Churginui iš dalies S. Maršakas buvo pavyzdys. W. Shakespeare’o metafora visada daugiasluoksnė, joje gelmės daugiau nei išorinio vaizdingumo. A. Churginas dažnai pasirenka (gal paprastumo ar sklandumo dėlei) vieną kurią spalvą, vieną kurį vaizdinį, motyvą ir jį plėtoja. Kada šitaip būna daroma dramoje, tai ne taip krinta į akis, o sonetuose – itin kliūva. W. Shakespeare’o esmė ta, kad ne žodžių, o įvaizdžių, vaizdų ir asociacijų yra be galo daug, už jų kiekvieną kartą slypi visas emocijų ir prasmių klodas. Šį sudėtingumą ne kiekvienas vertėjas sugeba perteikti. Nors A. Churgino „Sonetai“ šiuo metu geriausia, kas šioje srityje padaryta, bet keliolika A. Danieliaus verstų W. Shakespeare’o sonetų parodė, kad dar daug galimybių lietuviškai perteikti šių eilėraščių poetinę įtaigą ir daugialypį metaforiškumą.
Žinoma, įprasta, kad prie W. Shakespeare’o grįžtama kas keliasdešimt metų. Tai, kas atrodė tobula prieš pusę šimtmečio, šiandien jau senstelėję arba per daug lengvai skamba. Pavyzdžiui, vokiečiai ir rusai scenoje labai retai stato W. Shakespeare’ą, panaudodami XIX amžiaus vertimus. Rusijoje, kai atsirado Boriso Pasternako vertimai, jie iškilo į pirmą vietą. Prie W. Shakespeare’o, kaip ir prie kiekvieno didelio autoriaus, vis bus grįžtama, teikiant jam šiuolaikinę esmę. Tai galioja ir sonetams.
 
Gal galite pasakyti savo nuomonę apie literatūrologinius ir teatrologinius šekspyristikos darbus?
 
Literatūrinės šekspyristikos mes kaip ir neturime, nors ne vienas anglistas domėjosi W. Shakespeare’o kūryba. Išskirčiau Eleną Kuosaitę, kuri ne tik sistemingai analizavo W. Shakespeare’o kūrybą dėstydama literatūrą, bet ir sėkmingai dalyvavo konferencijose Lietuvoje ir už jos ribų, paskelbė šekspyrologinių probleminių darbų, nagrinėjo vertimų problemas. Algis Tomas Geniušas daugelį metų originaliai tyrinėja W. Shakespeare’o kūrybą mitopoetikos požiūriu ir sulaukė tarptautinio dėmesio.
Apie W. Shakespeare’ą teatre daug rašoma. Man labai patinka Ramunės Marcinkevičiūtės straipsniai, analizuojantys E. Nekrošiaus šekspyrinius spektaklius, jie įspūdingai pratęsia jos knygą „Erdvė už žodžių“. Šio režisieriaus spektaklius įdomiai nagrinėja jaunesnioji teatrologų karta. Surinkus į vieną vietą daugelį atsiliepimų, kartais prieštaringų, apie pastarųjų dešimtmečių šekspyrinius spektaklius, susidarytų visai neblogas diskusinis rinkinys.
 
Ar turite kokį sumanymą, susijusį su W. Shakespeare’u?
 
Verta pagalvoti apie labai netolimą progą – 2009-aisiais sukaks 400 metų nuo W. Shakespeare’o „Sonetų“ išleidimo. Būtų įdomu parengti akademinį „Sonetų“ leidimą, kuriame būtų sudėti visi lietuviški W. Shakespeare’o „Sonetų“ vertimai. Kiek žinau, „Baltos lankos“ šio sumanymo, prie kurio mielai prisidėčiau, neatsisako.
 
Kalbėjosi LAIMUTĖ TIDIKYTĖ
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2007-04-27

Nariams

Naujienlaiškis