Aleksandras Šidlauskas

Nikolajaus Gumiliovo poezijos savastis lietuviškai

Gumiliovas, Nikolajus Stepanovičius. PASKUTINIS TRAMVAJUS. Iš rusų k. vertė Gintaras Patackas. Kalendorius, 2010.

Publikuota: Literatūra ir menas 2011-06-03

Beveik kasmet pasirodo bent po vieną verstinę poezijos knygą. Prieš porą metų džiaugėmės Marinos Cvetajevos lyrika, kurią lietuviškai prakalbino R. Skučaitė, o šiais metais išspausdinta Nikolajaus Gumiliovo poezijos rinktinė „Paklydęs tramvajus“ (leidykla „Kalendorius“, vertė poetas Gintaras Patackas). Rinktinėje yra 39 eilėraščiai iš įvairių garsaus sidabro amžiaus rusų poeto akmeisto N. Gumiliovo (1886–1921) poezijos knygų. Naujosios knygos anonse pažymima: „Šios poezijos rinktinės eilėraščiuose skaitytojas galės pajausti akmeistų individualizmą bei estetizmą.“

Šiais metais sukanka 90 metų nuo tragiškos N. Gumiliovo mirties (poetas buvo sušaudytas – anot oficialios sovietinės versijos – už dalyvavimą kontrrevoliuciniame sąmoksle). Pirmuosius eilėraščius poetas išspausdino vos keturiolikos. 1905 m. išleidžiama pirmoji jo eilių knyga „Konkistadorų kelias“. Vėliau kas dveji treji metai pasirodo rinkiniai „Romantiškos gėlės“, „Perlai“, „Svetimas dangus“, „Strėlinė“, „Laužas“, „Palapinė“, „Ugninis stulpas“. N. Gumiliovas – akmeizmo teoretikas. Šiai naujai poezijos krypčiai, atsisakiusiai simbolizmo postulatų, būdingas konkretumas, istoriškumas, buitiškumas, Rytų kraštų motyvų gausa, racionalizmas, kasdienybės poetizavimas, melodingumas. Šiai poezijos srovei priklausė ir S. Gorodeckis, A. Achmatova (tuomet būsimoji N. Gumiliovo žmona), O. Mandelštamas. Deja, vos porą metų gyvavusį akmeizmą užgožė futurizmas ir stiprėjanti revoliucinės poezijos banga. Sovietiniais metais N. Gumiliovo poezija buvo ignoruojama, nespausdinama ir nevertinama.

Aiškiais, daiktiškais rusų poeto vaizdais ir įvaizdžiais susidomėjo kauniškis poetas Gintaras Patackas, ryžęsis su jais „pasigalynėti“, pasitikrinti savo, jau patyrusio vertėjo, poetinius gebėjimus. Pats vertėjas pratarmėje pripažįsta, kad „Nikolajaus Gumiliovo poezija skaitytojus paperka griežta, nuoseklia, apmąstyta ir tobulai įvaldyta forma, pribloškia savo dvasia – be galo vyriška, bet kartu idealistinė ir romantiška. Visa tai galima pavadinti asmenybės taurumu ir akinančiu šviesumu“.

G. Patacko pasidarbuota nuoširdžiai, sugebėta subtiliai įsiskverbti į kiekvieną posmą ir eilutę, žinant, kad tai ne M. Cvetajevos ar B. Pasternako metaforų, simbolių ir asociacijų poetinė žemė. Net eilėraščių pavadinimai (pvz., „Ligonis“, „Burtininkė“, „Papūga“, „Šiaurės jūra“, „Čado ežeras“, „Maldininkas“) liudija N. Gumiliovo lyrikos detalių konkretumą – poetas yra dalyvavęs ekspedicijose Afrikoje, medžiojęs liūtus ir buivolus, net dirbęs žvalgu per Pirmąjį pasaulinį karą. Vertėjas rado nemažai taiklių lietuvių kalbos atitikmenų („niūriam sapne daiktai sustingo“, „debesų sniegynai sidabriniai“, „ridensis saulė žydryne“, „kužda vakarais platanų lūpos“). Net, rodos, itin lietuviškas daiktavardis „lūžtvė“ ar veiksmažodis „raivytis“ nesukelia jokios prieštaros, nesumenkina rusiškosios N. Gumiliovo eilėraščių mąstysenos ir jausenos.

Iki šiol vis dar ginčijamasi, kaip reikėtų versti. Vieni teigia, kad reikia kuo daugiau versti pažodžiui, kiti suskanta sakyti, kad svarbu atskleisti verčiamo poeto jausmines nuotaikas, eilėdaros gyvybingumą, išsakant ir originalią vertėjo mąstyseną. Kai kurie šio rinkinio eilėraščiai turi patackišką „kvapą“ – suskamba romanso gaida „springsta širdis mana nuo raudų“, o kai kur atsiskleidžia šiandieninis avangardizmas, pabėgant tolokai nuo gumilioviškos vidinės eilėraščio sklaidos. Vietoj N. Gumiliovo „ištuštėjęs avilys“ radosi „avilio griuvėsiai“, vietoj „balkšvas pakilo rūkas“ radosi „pakyla rūko pelenai“, vietoj „apakino sniego baltuma“ – „akino lediniai spinduliai“. Nenutolsta nuo pirmapradės reikšmės ir „angelų choralai“, nors N. Gumiliovo eilėraštyje skamba „angelų balsai“. Tokių eilučių būtų galima pacituoti gana nemažai. Ir N. Gumiliovo „palaimintasis žirgas“ lietuvių kalba skamba „greitas tartum vėjas“. Gana tiksliai ir autentiškai G. Patackas išvertė eilėraščius „Mano valanda“, „Šiaurės jūroje“, „Odisėjo sugrįžimas“, „Nigeris“, o vieną „Vienatvės“ posmą norisi pacituoti visą: „Joje žirgai eiklieji ganosi, / Raudonas auksas urvuose. / Bet naktį šviečia ir vaidenasi / Ugnis panterų akyse.“

Tačiau tenka pastebėti, kad kai kurie N. Gumiliovo eilėraščiai ar vienas kitas jų posmas išversti skubotai, „pabėgant“ nuo pirminių autoriaus prasmių. Verta pacituoti keletą dirbtinų, visai nelietuviškai suskambančių eilučių: „aštrialinijinė begalybė“, „prinokęs biustas“, „iš moteriškės negavau vaikų“, laivo šturvalas pavadinamas „laivo lanku“. Esama atvejų, kai autoriaus posmo eilutės vertime yra sukeistos vietomis. „Viduramžiuose“ nežinia kodėl vietoj kryžminio rimo atsiranda patackiškas gaubiamasis rimas. Įgudęs ir poeziją mėgstantis skaitytojas gali nusistebėti vertėjo nenuovoka, nes kai kurie rimai neskamba, yra dirbtinoki, senamadiški: vakarai – amžinai, stulpai –­ vergai, mirtimi – dvi, žmogus – pražus, duris – neviltis. Vienas eilėraščio „Čado ežeras“ vienuolikos eilučių posmas sutrumpėjo iki dešimties.

Svarbiausia, kad daugeliu atvejų vertėjas pajuto N. Gumiliovo eiliavimo savastį, lakonišką frazuotę, žodžio skvarbą, metaforas. Linkėtina, kad G. Patackas ir vėl pradžiugintų sidabro amžiaus rusų poetų (K. Balmonto, V. Briusovo ir kt.) vertimais. Matyt, tikslinga išversti ir dar daug neišverstų A. Feto, F. Tiutčevo, M. Lermontovo eilėraščių. G. Patackas įrodė, kad geba rasti raktą į rusų poeziją.