Cornelius Hellis: „Jei dirbu mėgstamą darbą, negali būti blogai“ 

CORNELIŲ HELLĮ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ 
 
 
 
Per kelerius Lietuvoje praleistus metus vertėjo, rašytojo ir kritiko Corneliaus Hellio gyvenimas pasisuko ta linkme, kuria jis pasiryžęs eiti dar ilgai. Išmokęs lietuvių kalbą, pirmuosius straipsnius apie austrų literatūrą jis publikavo „Literatūroje ir mene“, vėliau sudarė kelias lietuvių literatūros antologijas, į vokiečių kalbą išvertė Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“, parašė knygą apie Vilnių („Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“), 2010 m. gavo Šv. Jeronimo premiją už profesionalius vertimus ir ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūrą vokiškai kalbančiose šalyse, o šių metų balandžio mėnesį tapo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) garbės nariu. Kadaise buvęs tolimas, šaltas ir svetimas, Vilnius vertėjui tapo antraisiais namais.
CORNELIŲ HELLĮ apie Lietuvą, kalbą, vertimus ir, žinoma, literatūrą kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ. 
 
 
Kaip Jūsų gyvenimo planuose atsirado Lietuva? Ką veikėte prieš atvykdamas į Vilnių?
 
Studijavau Zalcburgo universitete ir svajojau išvažiuoti dėstyti į užsienį – mąsčiau apie Pietus, Italiją. Rytai, Šiaurė manęs visiškai netraukė, nes ten šalta, o ir apie tuos kraštus mažai ką žinojau. Bet tuo metu, 1984 m., Zalcburgas ir Sovietų Sąjungos Lietuva bendradarbiavo, gavau pasiūlymą dėstyti Lietuvoje. Žinojau – jei nesutiksiu, liksiu man jau pabodusiame Zalcburge. Iš tikrųjų pirmiausia turėjau susirasti žemėlapį ir pasižiūrėti, kur ta Lietuva yra. Pasidomėjau Vilniumi, ir tai, ką sužinojau, man labai patiko – ir pas jus yra senamiestis, kavinės ir panašiai, tad, pamaniau, pasiimsiu savo muziką, pypkę, knygas ir dirbsiu man patinkantį darbą – su literatūra, o tai negali būti blogai. Taip ir buvo.
 
Ką studijavote Zalcburge?
 
Germanistiką ir katalikiškąją teologiją, o Vilniaus universitete dėsčiau vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Taip prasidėjo pažintis su Lietuva. Tada, žinoma, lietuvių kalbos nemokėjau, nesuprasdavau, ką žmonės sakydavo. Visi kalbėjo rusiškai arba lietuviškai – šių dviejų kalbų iš pradžių net neskirdavau, man jos skambėjo vienodai.
 
Kodėl nusprendėte mokytis lietuvių kalbos? Planavote ilgai likti Lietuvoje?
 
Ne, neilgai, maždaug trejus metus. Tiesiog sužinojau, kad yra galimybė mokytis lietuvių kalbos, ir nusprendžiau ja pasinaudoti – buvau pirmasis, norintis mokytis. Lietuvoje buvo dėstytojų ir iš Rytų Vokietijos, bet jos norėjo tobulinti savo rusų kalbos žinias. Vokiečių kalbos katedra labai apsidžiaugė šiuo mano noru ir buvęs katedros vedėjas Leonas Petravičius man rado mokytoją – dėstytoją Jūratę Dikšaitę. O mokytis nusprendžiau todėl, kad reikėjo bandyti gyventi savarankiškai: eiti į parduotuvę, bendrauti su žmonėmis... Nuolat girdėdavau lietuvių kalbą, ir taip mokytis buvo lengviau. Labai daug padėjo ir pirmoji mano žmona lietuvė, ji supažindino mane su lietuviais, nemokančiais nei vokiškai, nei angliškai, tad man būtinai reikėjo kalbėti jų gimtąja kalba, taip galėjau taikyti teorines kalbos žinias. Bet lietuviškai kalbėjau tik apie privačius reikalus, ne apie literatūrą, neskaičiau pranešimų, nedalyvavau diskusijose. Per Lietuvoje vykusią vertėjų konferenciją supratau, kad man sunku kalbėti akademine lietuvių kalba. Taip prasidėjo dar vienas kalbos mokymosi etapas, ir nors iš pradžių buvo labai sunku, šiandien jau galiu apie literatūrą kalbėti lietuviškai.
 
Pakalbėkime apie pirmuosius Jūsų bandymus versti. Kas skatino imtis šio darbo?
 
Apie galimybę versti tada dar nė negalvojau. Nemaniau, kad tai įdomu, kad sugebėčiau ir kad tai išvis yra įmanoma. Bet 1986 m., kai jau gyvenau Vilniuje, vyko projektas, kuriam reikėjo išversti kelis tekstus iš Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakų“. Buvo sunku, reikėjo daug pagalbos, ir gaila, kad vertimai nebuvo publikuoti dėl politinio gyvenimo permainų: griuvo Berlyno siena, žlugo DDR. Bet tai buvo gera patirtis.
1990 m. Berlyno literatūriniame kolokviume pirmą kartą vyko Lietuvių rašytojų vakarai, kurių tikslas buvo tarptautiniai rašytojų mainai: Vilniaus rašytojai keliavo į Berlyną, o Berlyno – į Vilnių. Į Vokietiją išvyko Juozas Aputis, Ričardas Gavelis, Vytautas Bložė, Nijolė Miliauskaitė ir Antanas Gailius. Reikėjo vertėjo ir taip gavau pirmąjį pasiūlymą vertėjauti. Žinoma, baiminausi imtis tokios užduoties, ypač – versti eilėraščius. Antanas Gailius paklausė, ar pažįstu kitą žmogų, galintį tai daryti, bet nepažinojau, tad taip ir nusprendėme, kad vis dėlto versti teks man. Tie vertimai tada nebuvo niekur publikuoti, jų tikslas – kad žmonės Berlyne galėtų suprasti lietuvių rašytojų ir poetų tekstus. Tokia buvo pradžia.
 
Kada nusprendėte, kad galite ir norite versti didesnės apimties kūrinius?
 
Tai įvyko taip pat Antano Gailiaus dėka – jis atvažiavo į Zalcburgą ir pasiūlė vokiškai leisti XX a. lietuvių literatūros prozos antologiją. Tada dirbau leidyklos redaktoriumi. Mąstėme, kas galėtų išversti lietuvių autorių kūrybos, ir galiausiai nusprendėme, kad tai daryti turėsiu aš, nes kito žmogaus, juolab Austrijoje, nėra. Taip vėl ėmiau versti. Žinoma, dabar manau, kad tuos vertimus galima nemažai taisyti, bet jie nebuvo tokie prasti, kad nebūtų galima publikuoti.
 
Kaip renkatės knygas, kurias versite? Ar leidyklos daro didelę įtaką Jūsų apsisprendimui? Ar bandote leidykloms įsiūlyti gerą, tačiau ne tokią populiarią literatūrą?
 
2008 m. iš redakcijos išėjau ir dabar kaip laisvas vertėjas, rašytojas ir kritikas galiu padaryti daug daugiau. Pažinojau vokiečių leidyklos „Suhrkamp“ redaktorių ir buvau sutaręs, kad Vokietijoje bus išleistas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, bet leidėjas galiausiai persigalvojo argumentuodamas, kad tai jiems per daug rizikinga. Nors Ričardo Gavelio kūryba redakcijai patiko, leisti knygą jie baiminosi, nes Gavelio Vokietijoje niekas nežinojo ir rašytojas būtų buvęs pirmasis lietuvių autorius, išverstas Vakarų Vokietijoje. Vėliau verčiau Antano A. Jonyno kūrinius, skirtus Frankfurto knygų mugei, jie buvo išleisti dviem kalbomis su kompaktiniu disku. Taip pat inicijavau ir sudariau dar vieną naujausios lietuvių literatūros antologiją, kuri pasirodė 2002 metais. Vienas naujausių darbų – kovo mėnesį Austrijos mieste Grace su sudarytoju Eugenijumi Ališanka ir Giedra Radvilavičiūte pristatytas žurnalo „Lichtungen“ numeris, skirtas lietuvių prozai ir poezijai, jo tekstus į vokiečių kalbą verčiau aš.
 
Viename susitikime esate minėjęs, kad leidyklos nepriima mirusių autorių kūrybos, nes šie negali jos populiarinti, skaitytojai negali „prisiliesti“ prie mistika apgaubto menininko pasaulio. Apie tą pačią problemą yra kalbėjusi ir Jurga Ivanauskaitė, kurios kūryba taip pat nebėra leidyklų laukiamiausiųjų sąraše. Ar leidyklos Austrijoje, Vokietijoje anksčiau domėjosi ir ar dabar domisi Rytų Europos, lietuvių literatūra? Juk daugiausia lietuvių literatūros vertimų yra būtent vokiškai kalbančiose šalyse.
 
Taip, tiesa. Pavyzdžiui, anglai ir prancūzai verčia labai mažai. Bet literatūrą skirstyti į Rytų ir Vakarų pavojinga. Ką bendra turi norvegų, ispanų, anglų ir prancūzų literatūra, kuri priskiriama vadinamajai Vakarų literatūrai? Nėra ir Rytų literatūros. Ką bendra turi vengrų, bulgarų, estų literatūra? Žinoma, turiu pripažinti, kad Austrijoje daugiausia verčiama iš anglų kalbos, populiariausia yra anglų ir amerikiečių literatūra. Antra yra prancūzų, trečia – ispanų literatūra. Rytų Europos literatūrą vertinama skirtingai. Pavyzdžiui, vengrų literatūra jau pripažinta – vengrų rašytojas Imre Kertészas gavo Nobelio literatūros premiją. Yra dar keli rašytojai, kurie Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje jau žinomi ir turi savo skaitytoją. Manau, kad situacija Lietuvos atžvilgiu pasikeistų, jei kuris nors lietuvių autorių gautų Nobelio literatūros premiją, nes iki šiol nėra nė vieno Austrijoje gerai žinomo lietuvių rašytojo. Jurga Ivanauskaitė padarė gerą pradžią savo kūrybai plisti Vakaruose, bet liga ir mirtis užkirto kelią tęsti pradėtą darbą. O, kaip jūs ir minėjote, mirusių autorių kūrybos leidyklos leisti nenori.
 
O kokie Jūsų kriterijai renkantis knygą, kurią versite? Kodėl pasirinkote būtent Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“?
 
Kas dveji metai Austrijoje teikiamos „Bank Austria Literaris“ premijos, skirtos įvertinti Rytų ir Pietryčių Europos autorių kūrybą. Konkurso komisija paprašė manęs pasiūlyti po vieną Lietuvos rašytoją ir poetą. Kadangi viena iš konkurso sąlygų – kad knyga būtų išėjusi 2008 arba 2009 m., nusprendžiau siūlyti Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikus“ ir Aido Marčėno poezijos rinktinę „Šokiai“. Renatos Šerelytės kūrinys visų pirma yra geras romanas. Jei knyga intriguoja ir įtraukia skaitytoją, jis negalvos apie tai, iš kur kilęs rašytojas, tiesiog skaitys toliau, nes jam bus įdomu. O romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ skaitantys užsieniečiai gali susipažinti ir su visuomene, gyvenimu Sovietų Sąjungoje, pamatyti jo kasdienybę, suprasti problemas. Tai labai geras romanas, jei norima ką nors sužinoti apie Lietuvą, nes vaizduojami tiek sovietiniai, tiek nepriklausomybės laikai, kaimo ir miesto žmonės. Tokie ir mano kriterijai. Komisijai reikėjo pateikti kelias išverstas kūrinių ištraukas ir parašyti atsiliepimus. Galiausiai buvau pakviestas būti komisijos nariu renkant konkurso nugalėtojus. Apsidžiaugiau, kad galėsiu apginti pasiūlytus autorius ir jų kūrinius. Tačiau to daryti nereikėjo – Renatos Šerelytės romanas komisijai iškart patiko. Patiko ir Aidas Marčėnas, bet dvi premijos lietuvių autoriams būtų per daug, todėl Aidas Marčėnas gavo stipendiją ir spalio mėnesį, kai vyks įvairūs renginiai, praleis Vienoje, o Renata Šerelytė gavo pagrindinę „Bank Austria Literaris“ premiją.
 
Su kokiais sunkumais susidūrėte versdamas „Mėlynbarzdžio vaikus“?
 
Sunkiausia buvo išversti realijas – tuos dalykus, kurių mes neturime. Vienas tokių pavyzdžių – kerziniai batai. Galiausiai palikau optimaliausią variantą Stiefel (liet. auliniai batai). Žinoma, galėjau pridėti paaiškinimą, bet kiek paaiškinimų gali būti vertime? Kai kiekviename puslapyje yra išnašų su paaiškinimas, romanas primena greičiau mokslinį darbą nei grožinės literatūros kūrinį, o skaitytojas gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad tekstas jam per sunkus. Žinoma, yra atvejų, kai be paaiškinimo neapsieinama. Pavyzdžiui, privalėjau romane paaiškinti žodį felčerė. Negalėjau išversti kaip gydytoja, nes gydytoja sovietmečiu skiriasi nuo gydytojos nepriklausomybės laikais. Būtinai norėjau palikti žodį felčerė, nes jis atspindi sovietinį gyvenimą, bet reikėjo pridėti paaiškinimą, nes toks pats žodis yra ir vokiečių kalboje, tik reiškia armijos gydytoją. Taip pat sunku buvo išversti deminutyvus – lietuviškų mažybinių žodžių į vokiečių kalbą išversti pažodžiui neišeina, todėl reikia ieškoti kito būdo. Dažnai tie mažybiniai žodžiai reiškia tik paprasčiausią mandagumą, tad privalau išversti taip, kaip tokioje situacijoje priimta kalbėti vokiškai, kad kalba neatrodytų dirbtinė, netikra. Romano kalba sudėtinga, daug ilgų sakinių, dėl to versti tampa dar sunkiau. Lietuvių ir vokiečių kalbų sintaksinė struktūra skirtinga, todėl reikia gerai pamąstyti, kaip sudėlioti sakinį, kad versto teksto kalba skambėtų taip pat dailiai, gražiai ir elegantiškai kaip originalo.
 
O ar Vakarų žmogui, šiuo atveju austrui, įdomios mūsų, lietuvių, problemos, ypač sovietmečio? Ar jos suprantamos ir aktualios?
 
Jei žmogus neranda šalies žemėlapyje, nėra joje buvęs, negirdi apie ją per radiją ir televiziją, tada ta šalis jam neįdomi. Jei prieš dešimt metų būtume austro paklausę, ar jis buvęs Lietuvoje, kaži ar atsakymas būtų teigiamas. Dabar net mažame Austrijos miestelyje galima rasti bent kelis žmones, buvusius Lietuvoje: vienas keliavo su grupe, kitas – dviračiu ir panašiai. Kadangi žmonės jau matę Lietuvą savo akimis, jie ir toliau nori ja domėtis. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva tapo populiaresnė – dabar dažniau apie jus girdime ir skaitome. Kai šalis arčiau politiškai, arčiau ir jos kultūrinis gyvenimas, literatūra.
 
Sakoma, kad redaktorius yra teksto „tarnas“. Kaip manote, kas yra vertėjas –­ šeimininkas, tarpininkas, tarnas, o gal kas kita? Vieni vertėjai dirba techniškai, griežtai laikydamiesi originalaus teksto, kiti jaučiasi antruoju knygos autoriumi ir į vertimo procesą leidžiasi kaip į kūrybą. Kokios pozicijos versdamas laikotės Jūs?
 
Manau, vertėjas yra interpretatorius. Galėtume jį palyginti su pianistu, kuris groja žiūrėdamas į natas. Jis ir amatininkas, nes kūrinį reikia gerai atlikti, ir kartu menininkas. Juk ir Mocartą galima įvairiai sugroti, todėl nėra ir vieno geriausio vertimo. Geri variantai gali būti keli, ypač poezijos.
 
Minėjote, kad esate vertęs poezijos. Ką manote apie šio žanro vertimą? Su kokiais sunkumais susiduria poezijos vertėjai? Yra nuomonių, kad poezijos apskritai versti neverta, nes geriausiu atveju išlieka tik trečdalis originalaus teksto.
 
Na, kiek jau to originalaus teksto lieka, tiek, bet versti būtina ir verta. Kokie vargšai būtume be Shakespeare’o sonetų ar Rilke’s poezijos! Žinoma, verčiant būna akimirkų, kai matai, kad dalis eilėraščio prarandama. Svarbiausia suprasti, kaip dirba poetas, ir bandyti mąstyti bei versti pagal tą pačią sistemą. Būna, kad nerandi jokio gero varianto. Kartą man taip ir nutiko, verčiau Donato Petrošiaus eilėraščius iš poezijos rinkinio „Aoristas“. Eilėraštyje „Pasiklydę vertime“ poetas nuostabiai žaidžia žodžiu versti. Aš niekaip negaliu išversti to žodžių žaismo į vokiečių kalbą. Išverčiau ir pamačiau, kad eilėraštis prarado savo prasmę. Supratau, kad šio kūrinio aš neišversiu. Kaip minėjau, verčiau kelis eilėraščius iš Aido Marčėno rinktinės „Šokiai“, bet turiu pripažinti, kad visos knygos imtis bijočiau – joje daug sonetų, ir nesu tikras, kad man pavyktų išversti juos taip, kad liktų tas pats skambesys, struktūra, bet labai norėjau nors kartą pabandyti. Gerai, kai pats galiu išsirinkti eilėraščius, o ne imti visą poezijos rinktinę. Versti poeziją užima labai daug laiko ir tam reikia labai susikaupti. Nors man ir patinka ją versti, turbūt „išprotėčiau“, jei tektų dirbti tik su poezija.
 
Kaip suprantu, dar tikrai versite tiek lietuvių prozos kūrinių, tiek poezijos.
 
Ir ne tik – mane domina ir pjesės. Ypač malonu versti dialogus, nes tuomet turiu daugiau laisvės. Kaip jau minėjau, tekstą svarbu išversti ne pažodžiui, o taip, kaip įprasta kalbėti toje šalyje, svarbu išlaikyti kūrinio stilių. Reikia atsakyti į klausimą: ar aš tikrai taip pasakyčiau, ar neskamba dirbtinai? Įvairiems posakiams, frazeologizmams reikia ieškoti tai kalbai būdingo atitikmens. Rugpjūtį pasirodys mano verstas Kęstučio Kasparavičiaus „Baltasis dramblys“, bet norėčiau išversti ir daugiau knygų vaikams.
 
Per Lietuvoje praleistą laiką greičiausiai pažinote mūsų kultūros situaciją. Turbūt teko girdėti, kad Lietuvos menininkai, rašytojai ir kiti kultūros žmonės skundžiasi esą pamiršti ir neremiami valstybės. Uždirba tik kuriantieji didžiajai visuomenės daliai suprantamą meną, kuris retai turi išliekamąją vertę. Palyginkite situaciją Lietuvoje ir Jūsų gimtojoje Austrijoje.
 
Austrijoje menininkai taip pat skundžiasi. Anksčiau rašytojai dažniau skaitydavo savo kūrybą per radiją ir už tai gaudavo honorarą, dabar tokie skaitymai jau retesni. Bet Austrijoje yra geresnė stipendijų sistema rašytojams. Stipendiją galima gauti mėnesiui, trims ar metams, yra ir stipendija trejiems metams, kurią gali gauti trys Austrijos rašytojai. Autorius komisijai pristato savo idėją, ir ši svarsto, kurie menininkai verti gauti stipendiją. Kai laikas, per kurį gaunama stipendija, baigiasi, reikia rašyti ataskaitą apie nuveiktus darbus. Taip pat rašytojai dalyvauja skaitymuose, kurie Austrijoje yra populiarūs ir labai gerai apmokami. Autorius pakviečiamas skaityti savo kūrinių ištraukų, paskui vyksta diskusija. Taip pat reikia nepamiršti, kad Lietuvoje tėra trys milijonai gyventojų, o austrų rašytojas savo kūrybą gali populiarinti ne tik gimtinėje, bet ir kitose vokiškai kalbančiose šalyse. Taigi atsiranda per 90 milijonų potencialių skaitytojų.

 

Nariams

Naujienlaiškis