„Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą“ 

2011 m. Dominyko Urbo premijos laureatą Paulių Garbačiauską kalbina Rūta Burbaitė.

Publikuota: Literatūra ir menas 2011-06-03 

Jūsų debiutas, už kurį pelnėte Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paskatinimą, 2010 m. buvo ryškus – išvertėte net dvi rimtas knygas: Paulio Ricœuro „Apie vertimą“ ir Arato „Reiškinius“.
 
Tiesa, abu šie vertimai pasirodė per vienerius metus, bet tai veikiau sutapimas. Su Aratu darbavausi bent trejetą metų – „Reiškinius“ pradėjau versti dar būdamas magistrantas, o poemos komentaro bei visos knygos parengimas užtruko ne ką trumpiau už patį vertimą. Na, o Ricœuro knygelę, nesakyčiau, kad išverčiau vienu prisėdimu, bet vis dėlto neatsikvėpdamas ir gerokai vėliau. Tad taip ir išėjo, kad tikrasis mano „debiutas“ yra Aratas, o Ricœuras tiesiog pirmiau išvydo dienos šviesą.
 
Esate giriamas už drąsą imtis sudėtingų tekstų. Kaip nutiko, kad ėmėtės būtent šių dviejų kūrinių?
 
Mane žavi anaiptol ne teksto sudėtingumas, ir imdamasis abiejų vertimų galvojau tikrai ne apie tai. Arato gebėjimas poetiškai ir drauge moksliškai sujungti žvaigždėtąjį dangų su žmogaus kasdiena ir raiškus Ricœuro lakoniškumas kalbant apie pasaulio interpretacijos prielaidas – štai kas mane patraukė. O kad abu tekstai tikrai sudėtingi, kaltas visai ne aš...
 
Ar labai skiriasi darbo su „gyvąja“ (prancūzų) ir klasikine (senoji graikų) kalbomis specifika?
 
Pãčios kalbos, be abejo, labai skirtingos, tačiau kalbõs „gyvumas“ anaiptol ne toks svarbus, nes Ricœuro prancūzų kalba nė kiek ne gyvesnė už, pvz., Platono graikų kalbą. Mano galva, daug svarbesnis teksto registras, o čia problemos labai bendros ir pažįstamos kone visiems vertėjams – abstraktų ir filosofinių sąvokų trūkumas lietuvių kalboje, sintaksės skirtybės. Galiausiai, verčiame juk ne tekstą, o patį autorių, jo stilių ir pasaulėvoką.
 
Vilniaus universitete dėstote abi klasikines kalbas. Ar graikų Jums vis dėlto artimesnė nei lotynų?
 
Būdama daug sudėtingesnės sistemos, graikų kalba vis dėlto yra gerokai jaukesnė, intuityvesnė ir ne tokia ori kaip lotynų, prie kurios kartais baugu net prisiartinti. Tačiau reikia pasakyti, kad kiekvienas, išdrįsęs įžengti į lotynų kalbos ir romėnų kultūros namus, iš jų neišeis neapdovanotas. Ir pati nuostabiausia poezija pasaulyje yra Ovidijaus elegijos.
 
Dirbdamas su P. Ricœuro straipsnių rinkiniu „Apie vertimą“ išėjote dvigubą vertėjo mokyklą – ne tik praktikos, bet ir teorijos. Kurios Ricœuro idėjos apie vertimą Jums atrodo pačios esmingiausios? Ar knygoje išdėstyta teorija padėjo (o gal įkvėpė?) išversti ją pačią?
 
Iš esmės dėdamas lygybės ženklą tarp vertimo ir interpretacijos bei pabrėždamas, kad suprasti – tai versti, Ricœuras nuramina literatūros skaitytojus ir vertėjus – joks mašininis vertimas niekada neprilygs žmogaus darbui, nes tiesiog niekada iki galo neišspinduliuos visos metaforos (pačia plačiausia, ne tik literatūrine prasme) energijos. Kaip taikliai šią filosofinę žinią per knygelės pristatymą Prancūzų kultūros centre apibendrino mano kolega ir bičiulis filosofas Naglis Kardelis, tokia vertimo samprata yra ne tik svarbi kalbininkams, kurie sprendžia labai konkrečias problemas, bet galėtų tapti mūsų pastanga sukurti naują požiūrį į gyvenimą: mes gyvename netobulame pasaulyje ir, galų gale, mes jo tikrai iki galo nepažinsime, tačiau turime žiūrėti į jį kaip į tekstą. Mes turime neprarasti valios gyventi – tikėti, viltis, mylėti – mes turime tiesiog kurti pasaulio kaip teksto vertimą; taip mums niekada nepristigs jėgų gyventi ir domėtis pasauliu.
 
Dirbate ir redaktoriumi, korektoriumi. Ši patirtis naudinga verčiant?
 
Sakyčiau kukliau – kartais suredaguoju vieną kitą tekstą ar perskaitau vieną kitą maketą. Deja, vertėjas nėra tas pat, kas redaktorius ar korektorius, tačiau šie vaidmenys geriau už bet ką kita padeda suprasti, kad kiekvienam tekstui šiedu darbininkai visada reikalingi. Kai jų nėra, kartais nusitrina ribos, išnyksta kriterijai ir atramos taškas. Be jų leidybinis procesas labai vienišas. Jei drįstume iš jo išmesti redaktorių, tuoj pat prarastume galimybę diskutuoti ir ieškoti tiesos, kad ir kaip ją įsivaizduotume.
 
Kaip apskritai ugdote vertimo meistriškumą? Kur ir iš ko teko mokytis vertimo subtilybių? Ar turite autoritetų vertimo srityje?
 
Iš savo dar labai negausios patirties galiu pasakyti: versdamas. Man regis, vertėjas truputį panašus į sportininką ar muzikantą. Tik nuolatinė praktika ir budri savistaba – ką gi aš čia dabar darau? Graikų ir romėnų kultūros studijos – klasikinė filologija – neatsiejamos nuo vertimo. Turbūt visi mano dėstytojai yra daugiau ar mažiau vertę. Tad galėčiau tvirtai pasakyti, kad pirmieji vertimo autoritetai buvo tie žmonės, kurie išmokė mane pirmųjų graikiškų bei lotyniškų žodžių.
 
P. Ricœuras kalba apie vertimo džiaugsmą kaip svetingumą – svetimšalio kalbą priimti savąja kalba. Kokiems kūriniams su džiaugsmu suteiktumėt „namus“ lietuvių kalboje?
 
Man kažkodėl norisi išversti gerokai daugiau, negu kada nors pajėgsiu – gal čia tokia visų pradedančiųjų liga? Norėtųsi toliau gilintis į šiuolaikine prancūzų filosofija, galbūt net nebūtinai Ricœuro. Labai įdomi man ir vertimo teorija. Be abejo, daugiausia norėtųsi padovanoti graikų literatūrai, kuri net gerokai stipriau kvepia namais negu savoji. Čia jau kaip Dievas duos.

 

Nariams

Naujienlaiškis