Paulius Subačius
 
Ne(į)vykęs virsmas
 
Publikuota: Knygų aidai, 2006 m. Nr. 3
 
I am delighted that the comparatively early death
of Edward Said will enable me to include
this malevolent liar and propagandist,
who has been responsible for more harm
than any other intellectual of his generation.
Paul Johnson pristato savo būsimą
biografinių esė knygą Monsters
The Spectator, 2006 09 23
 
Edward W. Said. Orientalizmas.
Vertė Violeta Davoliūtė, Kazimieras Seibutis. Vilnius: Apostrofa / ALK, 2006,448 p.
  
 
 
Rašydamas pratarmę „Orientalizmo“ pasirodymo 25-ečiui skirtam sukaktuviniam leidimui1, Edwardas W. Saidas neslėpė tikėjęsis, kad imperializmo ir „orientalizmo“ padarinių apmąstymas, panašiai kaip holokausto įsisąmoninimas, sukels epistemologinį virsmą. Nors mūsų skaitytojams žinomos „Žydų istorijos“2 autorius bei vienas garsiausių konservatyvių britų feljetonistų Paulas Johnsonas idėjinę Saido įtaką vadina pabaisiška, vargu ar „orientalizmas“ mūsų amžiuje bus pripažintas nusikaltimu prieš žmoniją. Kitaip tariant, visuomeninėms Saido ambicijoms nelemta realizuotis, o štai akademinės buvo patenkintos su kaupu. Prie keturių dešimčių kalbų, kuriomis pasirodė ilgamečio Kolumbijos universiteto profesoriaus knygos, jau prisidėjo ir lietuviškas garsiausio (nors nebūtinai geriausio) jo veikalo vertimas.
Senatvėje Saidas buvo viešai apkaltintas klastojęs žinias apie savo vaikystę, idant galėtų skelbtis karo pabėgėliu, neva priverstu palikti Jeruzalę per 1948 m. Izraelio – arabų karą3. Todėl į ankstyvąjį biografinį kontekstą, kuris šiuo atveju glaudžiai susijęs su „Orientalizmo“ autoriaus teorine ir ideologine pozicija, tenka žvelgti su rezervu. Mažne patikima tik tai, kad jis kilęs iš turtingos Palestinos krikščionių šeimos, daugiausia rezidavusios Kaire4. Jo tėvas turėjo JAV pilietybę, tad dar paauglys Saidas buvo išsiųstas mokytis į Masačiusetsą ir gyveno rytinėje Valstijų pakrantėje iki mirties 2003 m. Nors, pasak Ernesto Gellnerio, buvo visuomet madingai apsirengęs rafinuoto skonio „dendis ir Manhatano bon viveur5, tačiau savo tekstuose nuolat skundėsi, kad yra „be vietos“, klaidžioja „tarp dviejų pasaulių“.
Akademinę karjerą pradėjęs Harvarde doktoratu apie Josephą Conradą6, į literatūros teorijos autoritetų gretas jis buvo priimtas už kritinę Jac­queso Derrida ir Michelio Focault idėjų recepciją bei sklaidą Amerikoje. Solidžiausia Saido knyga „Prãdžios: intencija ir metodas“7 pateikia savitą teksto genezės koncepciją. Jis kvestionuoja požiūrį, kad autorius tėra diskursyvinė funkcija, tačiau pritaria poststruktūralizmo argumentams esą absoliutus pirmapradiškumas neįmanomas. Studijoje teksto kilmės ieškantis žvilgsnis perkeliamas nuo metafizinės ištakos į žmogiškajai aplinkai artimesnę pradžią – į tai, ką būtų galima laikyti pirmuoju reikšmės gimimo žingsniu. Kritikas iškelia „intencionalaus pradžios akto“, kuris „autorizuoja“ tekstą, sampratą8 ir aiškina, kad intencija nėra subjektyvus dalykas – ją formuoja plataus spektro visuomeninės jėgos, autoriaus pasaulio galios.
Užuot toliau plėtojęs literatūros teoriją, Saidas ėmėsi praktiškai realizuoti totalaus tekstualumo principą ir pasinėrė į visuomeninių galių sritį. 1977 m. tapęs Palestinos nacionalinės tarybos (Palestinos išsivadavimo organizacijos aukščiausio valdymo organo) nariu, daugumą vėlesnių veikalų, išskyrus kelis muzikologijos darbus, jis tiesiogiai ar netiesiogiai skyrė kultūros ir politikos sąsajoms. „Plunksna ir kardas“ – šis ne itin originalus Davido Barsamiano9 pokalbių su Saidu rinkinio pavadinimas10 neblogai perteikia metai po metų vykusią mutaciją iš literatūros į visuomenės kritikus. Kita vertus, XX a. pabaigoje vis labiau išsitrynusi skirtis tarp diskursų nesutrukdė politiniu publicistu tapusiam Saidui 1999 m. būti išrinktam Dabartinės kalbos asociacijos (MLA) prezidentu.
Postkolonijinę teoriją atsargiai vertinančių humanitarų požiūriu jau ir pirmoji iš kovingųjų Saido knygų, mums rūpimas „Orientalizmas“,sunkte persunktas publicistikos, kuri gerokai prasilenkia su šaltinių ir istorinių tyrimų duomenimis. Recenzentai stebėjosi, kodėl literatūrologas imasi jam svetimos srities ir lygino knygą su profesionalaus futbolininko pastangomis dalyvauti plaukimo varžybose11. Kritikos aštrumą gali paliudyti naujausios studijos, demaskuojančios Saido faktologines klaidas ir šališkumus, apibendrinimas. Pasak ją parašiusio Oksfordo arabisto Roberto Irwino, „Orientalizmas“ yra „piktybinio šarlatanizmo veikalas, kuriame sunku atskirti paprastas klaidas nuo sąmoningų iškraipymų“12. Jokiu būdu nesu Oriento žinovas, tačiau net pažįstant Antaliją vien iš turistinių buk­letų, galima susivokti, kokį anachronizmą lepteli Saidas, kai teigia, kad po Muhammado (tokią formą siūlo vertėjai) mirties musulmonai nukariavo „Persiją, Siriją ir Egiptą, tada Turkiją“ (p. 90).
Kodėl pradėjome recenziją aprioriškai skeptiškai? Ogi todėl, kad Lietuvoje bemaž neturime tikrų vadinamojo Oriento specialistų, taigi ir potencialių „Orientalizmo“ kritikų profesiniu požiūriu. Knygos pasirodymą lydėjusį ideologiškai angažuotą džiūgavimą13 kiek atsvėrė Laimanto Jonušio iš londoniškio Literary Review išverstos kandžios pastabos14. Tačiau pažintis su Saidu būtų naudinga ir praturtinanti tik tuomet, jei mūsų skaitytojams kas nors parūpintų kur kas didesnę apdairumo priešnuodžių porciją. Mat „Orientalizmo“recepcijos istorija liudija, jog netikėtos ir išties įdomios autoriaus įžvalgos, „įpilietinusios“ postkolonijinę teoriją akademiniame pasaulyje, patiklesnius sekėjus pavertė primityvios antivakarietiškos doktrinos vergais. Pažvelkime, kodėl beveik visi istoriškai paliudyti žvilgsnio į kitą aspektai Saido tekste pavirsta inkriminuojančiais argumentais vakarietiško galvojimo tradicijai pasmerkti.
Svarbiausia veikalo mintis, kaip ir visos svaigią socialinę karjerą padariusios idėjos, nėra sudėtinga. Oriento (Rytų) bei Okcidento (Vakarų) konceptai knygoje susiejami abipusio nulemtumo ryšiu. Esą Orientas yra Okcidento ‘kitas’, veidrodinis Vakarų atspindys, leidžiantis priešpriešų, alternatyvių vaizdinių keliu išryškinti „viršesnės“ Europos tapatybę. Pasak Saido, Orientą sukuria orientalizmas – kont­rasto principu grindžiama neeuropietiškų kultūrų reprezentacijų sistema, kuri neturi nieko bendra su tikrove. Ši sistema ėmė klostytis dar Antikoje ir kaip „geopolitinio sąmoningumo sklaida“ reiškiasi pačių įvairiausių žanrų tekstais (p. 38). Naujaisiais laikais ji intensyviai politiškai plėtota ir mūsų dienomis tebeklesti kaip dominavimo strategijos ir žinojimo jungtis, įteisinanti imperializmą bei rasizmą. Saidas, sekdamas Foucault, orientalizmą apibrėžia kaip savitą diskursą (p. 28), pasižymintį bendru analizės objektu (Rytai), bendru kalbėjimo būdu (kolonistų ištaros su Vakarų pranašumo žyme), koherentiška sąvokų sistema (ją sukuria Rytų reprezentacijai taikomi liberalaus humanizmo ir mokslinio racionalumo principai) bei pastoviomis temomis (Rytai belaikiai, moteriški, linkę išsigimti...). Imperinį naratyvą autorius dekonstruoja kvestionuodamas supriešinimo, kuris menkina ‘kitą’, modelį ir iš Apšvietos kylančias, progresą postuluojančias modernistines socialines teorijas bei praktikas.
Jau iš „Įvado“ matyti, kaip „nerūpestingai“ Saidas manipuliuoja skirtingo lygmens kultūros kategorijomis konstruodamas priešpriešas: Orientas esąs vakariečių vaizduotės ir sociopolitinių pastangų vaisius, mat jis is not an inert fact of nature (vertime čia nepagrįstai pasitelkta objektyvumo sąvoka: „nėra objektyviai esantis gamtos reiškinys“, p. 30, kursyvas citatose, jei kitaip nenurodyta, mūsų, – P. S.). Kultūros ir natūros perskyra priimta dar Antikos laikais, todėl Orientą vargiai kas kada laikė gamtos reiškiniu, nebent „išplaukusia“ geografine kategorija, o tai, žinoma, ne tas pats. Vakariečių nusiteikimas kai kurias neigiamas (tikras ar menamas) Indijos, Viduriniųjų Rytų gyventojų savybes laikyti įgimtomis yra visai kitos plotmės dalykas. Kai Saidas postuluoja, kad Indiją ar Egiptą tyrinėjantis mokslininkas „susiduria su Orientu pirmiausia kaip europietis ar amerikietis ir tik po to kaip asmuo“ (p. 37), jis vėlgi remiasi nekorektiška opozicija, atskiriančia kažkokią „grynąją“ bendražmogiškąją prieigą ir sociokultūriškai determinuotą vakariečio žvilgsnį, nors akivaizdu, kad pirmoji tėra teorinė fikcija.
Saidas pagarbiai mini Erichą Auerbachą ir Stambule rašytąjį veikalą „Mimesis“, tačiau supriešina „reprezentacijas“ ir „‘natūralius’ [=tikrus] Oriento vaizdus“ (p. 47) Nors „natural“ rašoma kabutėse, tačiau vis vien ši opozicija byloja, kad reprezentacijos samprata taikoma be galo atsainiai, tarsi „pamiršus“, jog nieko kita, išskyrus vienokias ar kitokias reprezentacijas, tekstuose nėra ir būti negali. Kas kita – svarstyti reprezentacijų įtikinamumo, patikimumo, koherentiškumo laipsnį, tačiau tuomet nepavyktų taip aštriai suformuluoti tų gluminančių kaltinimų Vakarams, kuriais Saidas mėgina įtikinti prisiekusiųjų skaitytojų kolegiją. Įdomiausia, kad jau kitoje pastraipoje pats autorius prisimena rašytinėje kalboje esant vien simbolinį buvimą arba reprezentaciją (p. 48), tačiau dar po kelių eilučių vėl apgailestauja „jog ‘tikrasis’ Orientas įkvėpdavo rašytojus, bet tik labai retai suteikdavo jų kūrybai kryptį“ (p. 49). O kodėl turėtų?
Saidas sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja skirtumą tarp įdomių bei vaisingų pastangų atskleisti tam tikros grupės veikalų semantinę homologiją ir siekio įrodyti, kad šie veikalai „vienodai“ neatitinka „tikrovės“. Parinktos metropolinių tekstų citatos dažniausiai išties įspūdingos, simptomiškos, tačiau su jomis siejamos išvados paprastai pranoksta medžiagos analizę ir daromos su tokiu aplombu, kurį paaiškina tik išankstinė ideologinė schema. Aklo jos taikymo rezultatus bene raiškiausiai atskleidžia prielaida, esą Indijos ir kitų kolonijų administratorius atleisdavo iš pareigų sulaukus 55-erių ne todėl, kad jie dėl amžiaus nebegalėjo tinkamai pakelti didelio fizinio krūvio, o todėl, kad „[n]ė vienam rytiečiui [pavaldžiajam] nebuvo leidžiama matyti senstančio, degeneruojančio vakariečio [dominuojančiojo]“ (p. 71).
Galiausiai kaip argumentas pasitelkiami „stiprūs“ žodžiai, labai primenantys lietuviško žurnalistinio diskurso tipą, kuriame ryškiausia negatyvi etiketė yra „viduramžiai“. Antai paminėjęs masines informavimo priemones, autorius persergi, jog tai „sustiprino XIX amžiaus akademinės ir literatūrinės ‘paslaptingojo Oriento’ demonologijos poveikį mūsų vaizduotei“ (p.53). Išleidus į sceną Piktąjį,jau tik žingsnis belieka iki išvados, kad orientalizmas yra paslėpta Vakarų antisemitizmo atšaka (p. 54). „Orientalizmo“ stilistiką iliustruoja tokie posakiai, kaip: „nesidrovėjo vartoti šlykštaus neologizmo ‘regiono studijos’“ (p. 83, šiuo atveju vertėjai pasirinko bene aštriausią ugly atitikmenį), „orientalistų padermės“ [the Orientalists’ breed] (p. 419).
Vienas labiausiai abejotinų Saido teiginių, jog „Orientas domina orientalistą tik tiek, kiek jis paremia jo orientalistinį diskursą“ (p. 47, sunkiai išverčiamas originalo sakinys šiuo atveju perteiktas adekvačiai). Gal galima svarstyti prielaidą, kad pro savo išankstinių įsitikinimų bei hipotezių „akinius“ tyrinėtojas, keliautojas, kolonijų administratorius nepastebi daugybės „tikrovės“ aspektų ar mato juos labai specialiu kampu, tačiau vargiai pagrįsta vaizduotis, kad tie įsitikinimai užgniaužia paprasčiausią smalsumą ir mokslininkams būdingą atvirumą naujovėms. Kur tau! Saidas įsitikinęs, kad Oriento žinovai nelinkę gilintis, nes jų ypatybė – „žmogiškas abejingumas, kurį atskleidžia [...] simpatijos stoka“ (p. 141). Manding, nujausdamas savo perlenkimus autorius pripažįsta, kad visoms kultūroms ir visiems žmonėms būdingas nepažįstamų, egzotiškų reiškinių savotiškas „prijaukinimas“. Todėl orientalistų „objektas yra ne tiek patys Rytai, kiek jų atskleidimas Vakarų skaitytojams“, siekta „ne reprezentuoti patį islamą, bet reprezentuoti jį viduramžių krikščioniui“ (p. 91) ir pan. Tačiau ši natūrali, be kita ko, informacijos teorijos teigimu, vienintelė supratimą užtikrinanti nuostata vos keliais puslapiais toliau įvertinama kaip „tam tikras paranojos tipas – savita pažinimo forma, kuri skiriasi nuo [...] įprasto istorinio pažinimo“ (p. 104–105).
Belieka paklausti, o gal patį Saidą apnikusi paranoja, nes jis visur įžvelgia bent jau latentinį priešiškumą Oriento tautoms ir išranda naujas, ligi tol nežinotas žmogaus teises, priekaištaudamas, kad „arabams buvusioje Palestinoje neužtikrinamos žmogaus teisės, visų pirma teisė imigruoti“ (p. 394). Baigdamas knygą autorius teigia siekęs „apibūdinti tam tikrą idėjų sistemą, o ne bet kokia kaina šią sistemą pakeisti nauja“ (p. 401), tačiau nelaikytume cituotos išlygos nuoširdžia, nes „Įvado“ paskutiniame sakinyje svajojama apie sąvokų „Orientas“ ir „Okcidentas“ sunaikinimą. Maža to, Saidas postuluoja, kad „žmogaus tapatybė ne tik nėra įgimta ir stabili, bet yra sukonstruota, o kartais net absoliučiai išgalvota“ (p. 408). Ir iš tiesų „Orientalizmas“ sukėlė daugelio jaunų vakariečių tapatybės krizę, įtikindamas atsiversti ir atgailauti dėl tėvų bei protėvių kolektyvinės nuodėmės prieš Oriento kitą.
Kitaip, be akmens užanty galima atsiliepti apie Saido virsmą į lietuvių kalbą. Jis išties ir įvyko, ir pavyko. Tai juo labiau pagirtina, nes ne vienas Saido komentatorius yra stebėjęsis, kaip galėjo bestseleriu tapti iš pažiūros mokslinė knyga, kuri protarpiais yra tiesiog nepaskaitoma dėl gausių elipsių ir ištįsusių sintaksinių konstrukcijų su daugybe šalutinių sakinių. Aptikome tik keletą vietų, kurias verčiant buvo nesusidorota su originalo logika. Pavyzdžiui, nevertėjo komplikuoti santykio tarp elementų atkarpoje: „[...] Oriento pasaulis buvo sukurtas pirmiausia remiantis bendromis idėjomis apie tai, kas orientalu, o tada vadovaujantis preciziška logika [...]“ (p. 33). Originale yra elementari jungtis first according to, then according to, o lietuviškas variantas verčia manyti, jog iš pradžių autoritetai suformavo bendrąją Oriento pavergimo strategiją, kuri vėliau buvo detalizuota. Iš tiesų gi autorius kalba apie du vienalaikius, tik analitiškai skirtinus sampratos klostymosi lygmenis. Sakinio fragmentą: projects that involved but were never directly responsible to the native inhabitants, – išvertus: „projektams, kurie įtraukė ir vietinius gyventojus, tačiau niekada nebuvo jiems tiesiogiai atsakingi“ (p. 130) liko neaišku, kad projektų sumanytojai nesijautė atsakingi prieš vietinius gyventojus. Kadangi vertėjai yra filologai, tai neatleistina, jog šios gebėjimų srities apibūdinimas perteiktas nesklandžiai: The term seems to include both a gift for exceptional spiritual insight into language and the ability to produce work whose articulation is of aesthetic and historical power – „Šis terminas, regis, apima tiek išskirtinės dvasinės įžvalgos į kalbą dovaną [= kalbinę įžvalgą / nuvokimą apie kalbą], tiek galimybę [= gebėjimą] sukurti veikalą, kurio artikuliacija dvelkia estetine ir istorine galia“ [= kurio atlikimas turėtų estetinę ir istorinę galią] (p. 175).
Šen ten verčiant buvo praleistas patikslinantis sakinio fragmentas, pavyzdžiui: And share they did, in ways that we shall investigate presently = „Ir jie iš tiesų dalijosi“ (p. 71). Tačiau tokie atvejai nelaikytini esminiu trūkumu bei nuostoliu, nes pastraipos ar platesnis kontekstas iš esmės užglaisto panašias sprageles, o apimties požiūriu jas su kaupu kompensuoja būtini taupių originalo sintaksinių jungčių išskleidimai. Žinoma, lietuvių kalba dar tik bando prisijaukinti postmodernų akademinį žargoną, todėl ne pasipiktinimą, o atlaidžią šypseną kelia tokie apsirikimai, kai vertėjai išranda nebūtus tarptautinius žodžius: „antitetinė“ [antithetical; čia: prieštaringa] (p. 223) arba anglo apibūdinimą: plodding, industrious, Baconian, precise, – išverčia: „triūsingas, veiklus, bekoniškas, tikslus“ [~ beikoniškas, pagal Francis Bacon] (p. 270). Veltui aušintume burną samprotaudami apie Saido, manding, sąmoningai inkrustuotų žargoniškų frazių ir jo eksponuojamų citatų lingvistinius savitumus, būdingus metropolijos ir skirtingų kolonijų dialektams bei sociolektams, kurių niuansų visiškai neįmanoma perteikti imperinę didybę seniai pamiršusios tautos kalbinėmis išgalėmis.
Įmantrią ir pipiruotą Saido kalbėseną vertėjai vienu kitu atveju dar papildomai paspalvino retais arba specifinio stilistinio sluoksnio žodžiais: „svetimi ir tolūs“ [alien and distant] (18); „galios insinuacijų ar antšovų“ [the insinuations, the imbrications of power] (p. 21); „kirbinės tekstinių palikuonių“ [whole series of textual children] (p. 122), „zirziančiomis aukomis“ [bumbling victims] (p. 153), „minties erčioje“ [realm of thought] (p. 203), „priekari galia“ [haunting power] (p. 241), „Oriento moteris yra proga ir vada“ [The Oriental woman is an occasion and an opportunity] (p. 241); „nuotuoką apie Orientą“ [awareness of the Orient] (p. 247); „gviešimąsi apžioti daugiau geografinės erdvės“ [to turn the appetite for more geographical space] (p. 276) etc. Mūsų manymu, einant šia kryptimi buvo vienur kitur persistengta, pavyzdžiui, kai the empirical vagaries išversta „empirinio mainumo“ [~ nenuspėjamumo, nepastovumo] (p. 297), from the mainstream of European progress – „nuo pažangos, kurią Europa darė [...] sraujymės“ [~ nuo Europos pažangos pagrindinės krypties] (p. 264). Arba gretimame sakinyje: appeared to be functions, – gal nereikėjo archaizuoti: „dingojosi esančios [...] funkcijos“ [~ pasirodė, kad yra funkcijos] (ibid.). Kartais vertimas net emocingesnis už originalą: „musulmonams buvo išklota, kad viktimologija ir nuolatinis graudenimasis dėl niokojamųjų imperijos invazijų“ [Muslims have been told that victimology and dwelling on the depredations of empire] (p. 15).
„Orientalizmas“liudija, koks pavojingas nekalto lietuviško veiksmažodžio ‘kurti’ vartojimas kur kas labiau rafinuotuose poststruktūralistiniuose kontekstuose. Antai originalo unity [...] which is something given rise to by analysis išverstas „vientisumas, kurį sukuria analizė“ (p. 42). Tačiau Saidas čia kalba apie Althusserio problematikos konceptą, kitaip tariant, analitinio skaitymo dėka atsiskleidžiančią, paaiškėjančią, iškylančią prasminę struktūrą, kuri vienija tekstą ar tekstų grupę. Manding, prasmė buvo iškreipta ir mokslo filosofo Iano Hackingo sąvo­ką family of ideas verčiant kaip „idėjų visetas“ (p. 71). Perėjus prie smulkesnių pastabų, verta suabejoti, ar neut­ralus pirmojo skyriaus antraštės vertimas – „Orientalizmo kontūrai“ – atitinka kur kas intensyvesnį originalo The Scope of Orientalizm. Nelabai stebina, kad kairiųjų nuostatų knygoje „Vienne’o bažnyčios susirinkimas“ (p. 79) rašoma mažąja raide, tačiau bent Prancūzijos miesto pavadinimo nederėjo pateikti tarsi kokio asmenvardžio su netariama galūne. Taisytina viena kita redagavimo detalė: „XIX ir XX amžiuose [= -iuje]“ (p. 70, dar p. 90).
Knygoje nurodyta, kurios dalys teko kuriam vertėjui, tačiau didelių skirtumų, reikalingų specialiai aptarti, nepastebėjome. Nebent paminėtume, kad Kazimiero Seibučio verstame tekste šiek tiek daugiau įmantrios leksikos, o Violeta Davoliūtė sėkmingiau dorojosi su moksliniams tekstams būdingomis ilgomis kilmininkų sekomis. Gera praktika, jog tekste skliausteliuose duodama mažiau žinomų veikalų antraščių originalo forma, parūpintas vienas kitas mūsų skaitytojui aktualus komentaras. Gaila, bet leidykla neatsispyrė nykiai lietuviškai tradicijai ir originale buvusią išsamią kompleksinę asmenvardžių, vietovardžių, organizacijų, veikalų antraščių ir svarbiausių dalykų rodyklę redukavo į elementarų asmenų vardų sąrašą.
 
 
1 Edward W. Said, Orientalism, 25th Anniversary Edition, London: Penguin Books, 2003; toliau lyginama su šio leidimo, iš kurio versta į lietuvių kalbą, tekstu.
 
2 Paul Johnson, Žydų istorija, vertė Mėta Mikelaitienė, Linas Rybelis, Vilnius: Aidai, 1999.
 
3 Žr. Justus Weiner, „The false prophet of Palestine: in the wake of the Edward Said revelations“ // Jerusalem Letter,
2000 01 16, Nr. 422; url: http://www.jcpa.org/jl/vp422.htm.
 
4 Lietuvių vertėjų pasirašytame skyrelyje „Apie autorių“ kartojami Saido autobiografijos teiginiai, esą 1948 m. jo šeima „buvo iškeldinta iš Palestinos“ (p. 445).
 
5 Ernest Gellner, „The Mightier Pen? Edward Said and the Double Standards of Inside-Out Colonialism“ // The Times Literary Supplement, 1993 02 19, Nr. 4690, p. 3.
 
6 Edward W. Said, Joseph Conrad and the Fiction of Autobiography, Cambridge: Harvard University Press, 1966.
 
7 Edward W. Said, Beginnings: Intention and Method, New York: Basic Books, 1975.
 
8 Ibid., p. 46–48.
 
9  Žurnalistas Davidas Barsamianas pagarsėjo keliomis knygomis išleistais radijo pokalbiais su Noamu Chomsky’iu ir kitais kairiaisiais intelektualais.
 
10 Edward W. Said, The Pen and the Sword: Conversations with David Barsamian, Intr. by Eqbal Ahmad, Monroe, ME: Common Courage Press, 1994.
 
11 Malcolm Kerr, „[Review on] Edward Said, Orientalism“ // International Journal of Middle Eastern Studies, 1980, vol. 12, p. 544.
 
12 Robert Irwin, For Lust of Knowing: The Orientalists and Their Enemies, London: Allen Lane, 2006, p. 4.
 
13 Rasa Gečaitė, „Gelmės klausimas iš Edwardo W. Saido „Orientalizmo“ bokšto“ // bernardinai.lt, url: http://www.bernardinai.lt/index.php?2005604712; „Orientalistinės islamo lygtys“: E. Saido Orientalizmo pristatymo Vilniaus universitete apžvalga, parengė Daiva Tamošaitytė // Literatūra ir menas, 2006 04 21, Nr. 3092;
gilus paradoksas, kai institucijos, pasivadinusios Orientalistikos centru, buvę ir esami bendradarbiai liaupsina Saidą, nors jam pritardami pirmiausia turėtų tučtuojau keisti savo akademinę prieskyrą.
 
14 Tai minėtos Irwino studijos For Lust of Knowing recenzija: David Pryce-Jones, „Piktybinis šarlatanizmas“, vertė Laimantas Jonušys, in: Šiaurės Atėnai, 2006 05 06,  Nr. 795.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Vertimo kritikos gaivinimas“  remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Nariams

Naujienlaiškis