Dalia Satkauskytė
 
Johnas Fowlesas Lietuvoje, arba populiarumo rizika
 
- Kodėl aš turėčiau įveikti šimtus puslapių, kad surasčiau kokias šešias menkas tieseles?
- Dėl malonumo?
                         J. Fowlesas „Magas“
 
 
Postmodernizmo ikona, mėgstamas literatūros tyrinėtojų objektas, itin paranki daugeliui modernių bei madingų teorijų atskleisti ar iliustruoti. Johnas Fowlesas viename interviu skambiai pareiškė: „Aš rašau ne tam, kad teikčiau peną literatūros fakultetams“ [i]. Tam tikru aspektu rašytojo siekiamybė ir realybė yra sutapusios. Profesorių rašytojas Fowlesas neabejotinai yra ir skaitytojų rašytojas. Lietuviškasis šio autoriaus likimas tai tik patvirtina. Fowlesas pradėtas versti dar sovietiniais metais - 1982 m. išėjo jo apsakymų ir apysakų rinkinys „Juodmedžio bokštas“, o šiuo metu iš viso turime penkių jo knygų vertimus, trijų iš jų – po du leidimus (minėtas „Juodmedžio bokštas“, antras leidimas 2005 [ii]; romanai „Kolekcionierius“, 1995, 2005; „Prancūzų leitenanto moteris“, 1995, 2005, pataisytas vertimas; „Magas“, 1997; „Vikšras“, 2001). Taigi iš grožinės rašytojo kūrybos lietuviškai neturime vos dviejų romanų – „Mantisos“ ir „Danieliaus Martino“. Būčiau linkusi manyti, kad kol kas neturime – komerciškai sėkmingas, bet drauge aukštajai kultūrai priskiriamas vardas ir toks pat sėkmingas romano žanras lyg ir žadėtų tęstinumą. Tokia tikra nebūčiau dėl dviejų Fowleso esė knygų – „Aristos“ (1968) ir „Kirmgraužos“ (1998). Dėl to, kad daugeliu atvejų intelektualios esė tradiciją tęsiančio Fowleso esė neatitinka šiuolaikinės lietuviškos esė standartų ir su tuo susijusių auditorijos lūkesčių. Neatitinka auditorijos lūkesčių – nežada komercinės sėkmės... [iii] Nebent čia paveiktų vardo „simbolinis kapitalas“, ir leidykla pasirūpintų leidimo rėmimu... Na, bet tai tik nerimti „pranašavimai“.
Komercinė sėkmė, populiarumo ir intelektualumo dilema, postmodernizmas – štai tie trys aspektai, kurie ryškiausi lietuviškoje Fowleso recepcijoje. Akademinėje literatūros kritikoje kanoninis Fowleso statusas neprobleminamas. Kaip rašoma 1995 metais išleistame vadovėlyje aukštosioms mokykloms („XX a. Vakarų literatūra. II dalis. 1945-1985”), – tai vienas įdomiausių šiuolaikinių anglų romanistų, postmodernistas, sudėtingos naratyvinės technikos prozininkas (straipsnio autorė - viena iš Fowleso vertėjų į lietuvių kalbą Galina Baužytė-Čepinskienė) [iv]. Šį kanoninį pristatymą papildo vienas kitas konkretesnis postmodernizmo aspektų tyrinėjimas su aiškia intertekstualinio aspekto dominante.
 Gerokai problemiškesnė, diskusinių minčių kelianti, provokuojanti man pasirodė negausi kritika (kurios didesnioji dalis yra tik informacinio pobūdžio), pasirodžiusi kultūriniuose leidiniuose. Būtent ji prabyla apie Fowleso recepciją, jo prozos funkcionavimą lietuvių (ir ne tik) kultūroje, kitaip tariant, praskleidžia Fowleso prozos magijos, populiarumo ar manipuliacijos skaitytoju paslaptį. 
Vytautė Olekaitė straipsnyje „Loterija be pabaigos, arba kodėl lietuviai skaito Fowlesą“ („Knygų aidai“, 2002, Nr.3) kerta iš peties. Ji tiesiai šviesiai kelia klausimą, kaip čia atsitiko, kad Fowleso, tik vieno iš gerų anglų prozininkų, populiarumas Lietuvoje prilygsta kokio detektyvų rašytojo populiarumui (tuo, beje, truputį abejočiau, ypač dabar, į rinką išėjus Danui Brownui), kas lemia šio „eksperimentatoriaus kūrybos patrauklumą, kodėl lietuviai taip kimba ant postmodernistinių, feministinių ir marksistinių „kabliukų“, kurių taip apstu Fowleso tekstuose?“ Klausimas, aišku, teisėtas, tik bėda ta, kad jo kėlimo būdas ir stilius yra ne visai korektiškas ir iš karto išduoda straipsnio autorės ideologinį tendencingumą bei vertinimo kriterijus, ne visada susijusius su pačia literatūra. Galima sutikti, kad paskutinio Fowleso romano „Vikšras“ struktūra nesuvaldyta ir kad šiuo atveju „postmodernaus eksperimento koziris per silpnas“. Bet labiausiai straipsnio autorei užkliūva ne romanų struktūros netobulumai ar postmodernistiniai žaidimai, o Marxas [v], Darwinas, cituojami ir, straipsnio autorės nuomone, brukami skaitytojui, bei šizofreniškas autoriaus blaškymasis „tarp tikėjimo poreikio ir priešiškumo religinei tradicijai“ (išdrįso rašyti apie kažkokios šeikerių sektos gimimą! ir visai nesvarbu, kad ne tema pati savaime lemia kūrinio vertę). Be viso to, dar socialinė problematika, arba, jei kitaip pažiūrėsime, modernaus žmogaus formavimosi „mazgai“, tas, anot naujųjų istorikų, nuolat keliamas klausimas, kaip mes tapome tokie, kokie esame... Šios temos, netiesiogiai tvirtina mums straipsnis, nevertos didžiosios literatūros, pavojingos katalikiško krašto skaitytojui, o besiblaškantys ar nereligingi autoriai (Fowlesas atvirai prisipažįsta esąs ateistas) negali būti dideli rašytojai... Aš, aišku, kiek utriruoju, tačiau straipsnio autorės pozicija gana smarkiai primena konservatyviųjų mūsų išeivių reakciją į kokias Algimanto Mackaus „lesbianiškas teresėles“ ar Antano Škėmos Garšvos šizofrenišką blaškymąsi „tarp tikėjimo poreikio ir priešiškumo religinei tradicijai“ (vaizdumo dėlei dar kartą pakartoju Fowlesui taikomus straipsnio autorės žodžius).
Taigi, anot Olekaitės, lietuviai mėgsta ir verčia šį britų rašytoją, nes juose dar tebėra infiltruoti marksizmo, atitrūkę nuo Katalikų bažnyčios ir jau paveikti vartotojų kultūros. Būtent dėl pastarosios priežasties skaitomas, pavyzdžiui, „Magas“: „Vargu ar „Mage“ skaitytoją žavi nepakenčiamai ištęstos fantasmagorijos. Veikiau sugundo eilutės apie prabangią, meno šedevrų prigrūstą Končio vilą Egėjo jūroje ir rafinuotus pokalbius, o drauge – mefistofelišką paslaptį, kuri ant lepšio protagonisto galvos nukrenta kaip laimingas „Teleloto“ bilietas“.
Savo ideologiniais vertinimais straipsnio autorė, mano galva, gerokai persūdo. Tačiau jos iškeltas klausimas apie Fowleso populiarumo priežastis vertas dėmesio. Nežinau, ar be rimtesnių sociologinių tyrimų įmanoma bent apytiksliai pasakyti, dėl kokių priežasčių koks nors vidutinis masinio skonio skaitytojas, užuot skaitęs detektyvus ar meilės romanus, imasi gerokai sudėtingesnio Fowleso ir ką jis ten perskaito. Internetiniuose komentaruose, be „super“ ir „labai patiko“, nelabai ką pavyko užtikti. Galbūt skaito siužetą, o kiek labiau išprusę skaitytojai – gana atviras, net tiesmukas kultūrines refleksijas? Na, nuo tokio skaitymo neapsaugotas joks autorius. Iš snobizmo, nes, skaitydamas paskaitomą Fowlesą, priskiriamą prie intelektualių autorių, tarsi pereini į kitą socialinę ir intelektualinę kategoriją? Visko gali būti. Viename interneto puslapyje nelabai raštingas pilietis susidomi „Magu“, nes jame „paliečiami graikų mitai“ [vi]; tame pat puslapyje kažkas užsimena apie C.G.Jungą ir svarsto, domina ar nedomina jį religinės problemos „Vikšre“. Nes, perskaitę vieną intriguojantį romaną, kažko panašaus tikisi ir iš kito? Irgi tikėtina. Visai atžvilgiais geriausias, struktūriškai geriausiai „suveržtas“ romanas . „Prancūzų leitenanto moteris“ [vii] nepriklausomos Lietuvos rinkoje pasirodė pirmasis, be to, tuomet, kai daugelis jau buvo spėję pamatyti dar 1981 m. romano ekranizaciją. Šio romano sėkmė ir populiarumas jau garantavo dėmesį ir kitiems vienas po kito pasirodžiusiems Fowleso romanams, nesvarbu, kad „Magas“ nežmoniškai ištęstas, o „Vikšro“ struktūra perdėm suvelta (abu romanus, ne taip, kaip kitas šio autoriaus knygas, antrą kartą skaityti sunkoka, nepaisant atskirose vietose akivaizdžios meistro rankos ir gausios medžiagos literatūrologinėms teorijoms iliustruoti, – bet čia jau asmeniškas straipsnio autorės požiūris).
Žurnalistas Mykolas Drunga, pagerbdamas ką tik mirusį rašytoją, jo populiarumą tarp JAV skaitytojų patvirtina ne statistiniais duomenimis, o asmenine patirtimi. Jo teigimu, viename angliškame literatūros žodyne rašoma, kad Fowleso sėkmę rinkoje lemia jo dideli pasakotojo sugebėjimai:   Būdamas įprastines realybės prielaidas išmėginantis eksperimentinis rašytojas, jis parodijuoja tradicines pasakojimo priemones“ [viii] ir pasiekia nuostabių efektų. Panašią Fowleso populiarumo priežastį, nesusijusią su lietuviškos skaitytojų bendruomenės specifika, mini ir Arnas Ališauskas įžvalgioje „Mago“ recenzijoje, pasirodžiusioje vos išėjus lietuviškajam jo vertimui 1997 metais. Publikacijoje „Psichoanalitinės pratybos pagal C. G. Jungą ir J. Fowlesą“ („Lietuvos rytas“, 1997.IX.16) A.Ališauskas taip pat akcentuoja dvigubą Fowleso tapatybę: „Magas“, kaip ir kiti šio autoriaus romanai, „priklausytų knygoms, kurios universaliai maitina ir „masinį skaitytoją“, linkusį išgyventi melodramiškas meilės istorijas, ir nestandartinių ėjimų ieškančius intelektualus“. Mazgas, kuris sujungia šias dvi skaitytojų grupes į vientisą Fowleso gerbėjų tinklą, būtų tai, ką A.Ališauskas pavadina iliustratyviu postmodernizmu. Ką gi iliustruoja Fowlesas? Pasakojimo technikų sudėtingumą ir intertekstinį žaidybiškumą. Tai – neišsenkamas šaltinis postmodernizmo teorijoms pagrįsti ir drauge būdas įtraukti skaitytoją į istoriją, kuri, atrodo, ne kažin kaip susijusi su jo patirtimi ir ne taip jau dažnai leidžia susitapatinti su herojais (melodramiškų siužetų vis dėlto šioje prozoje ne tiek jau daug, o perspėjimų nevertinti herojų vien savo patirties masteliais - pakankamai). Sutinku, kad traukos taškas Fowleso prozoje yra apytiksliai toje vietoje, kurią mini A.Ališauskas, tačiau su postmodernizmu šio autoriaus santykiai gerokai komplikuotesni.
Žinoma, pasakojimo technikos požiūriu šis prozininkas yra postmodernistas (jeigu sugebėsim nustatyti, kuo šios technikos pačios savaime, be intensyvumo laipsnio, skiriasi nuo modernistinių). Žinoma, jis siūlo kelias pabaigas („Prancūzų leitenanto moteris“), sujaukia žanrinius skaitytojo lūkesčius („Mįslė“ prasideda kaip detektyvas, o baigiasi kaip meilės istorija, „Kolekcionierius“ yra ir kriminalinis, ir psichologinis romanas), niekas neneigs ir intertekstų svarbos šio autoriaus kūryboje. Bet, atidžiau įsiskaičius, Fowleso santykis su postmodernizmu nėra toks jau vienaprasmis. Dar daugiau, pasirodo, kad jis yra dėkingas pavyzdys ne tik postmodernizmo aksiomoms, bet ir jų silpnoms vietoms bei akligatviams iliustruoti.
Viena pagrindinių prielaidų laikyti Fowlesą postmodernistu, ko gero, ir būtų kūrinio daugiasluoksniškumas, leidžiantis skaityti jį keliais lygmenimis (istoriniu, psichologiniu, beveik visada – metaliteratūriniu ir intertekstiniu) ir kartu įtikti tiek masiniam, tiek vadinamajam elitiniam skaitytojui. Tačiau, nepaisant visos postmodernistinės „pirotechnikos“, anot Michico Kakutani [ix], Fowlesas tikrai nėra iš tų rašytojų, kurie ketina „nušauti“ siužetą ar paversti jį beprasmiu žaidimu. Pasakojimo stuburas jo kūriniuose labai tvirtas, o fabula ar keli jos variantai, jei kalbėsime rusų formalistų terminais, ne taip ir sunkiai rekonstruojami, ir „moralas“, jei norite, nesunkiai surandamas. Meilės istorija, detektyvinė istorija, „istorinė“ istorija su fantastikos ar mistikos elementais. Aiškūs ir ryškūs charakteriai – jie būtų kone iš klasikinės XIX a. prozos, jei ne nuolatiniai pasakotojo komentarai, kaip jie sukurti (bet tuos komentarus visada galima praleisti). Pasakodamas istorijas, kurių atpažinimas specialiai apsunkinamas, bet nesunaikinamas painių vingių ir ekskursų į kūrybinę laboratoriją (tai jau penas literatūros fakultetams), Fowlesas greičiausiai atliepia mumyse slypintį pamatinį pasakojimo poreikį ar bent šios, anot Jeano François Lyotard‘o, esmingiausios paprotinio žinojimo formos ilgesį. Niekas neneigs, kad naratyvo funkcionavimas šiandien yra kitoks nei tokioj visuomenėj, kuriai, anot Lyotard‘o, nereikia prisiminti savo praeities, nes ji visą laiką yra dabartyje. Bet po viso didžiųjų pasakojimų susvyravimo, po visų transformacijų ir susiskaidymo į mažus pasakojimus naratyvinė forma iki šiol tebėra vienas pagrindinių būdų išsakyti pasaulį, savo patirtį, suvokti savo tapatybę ir išlaikyti jos tęstinumą. Bet tai drauge ir kelias į komercinę sėkmę? Nedrįsčiau nei patvirtinti, nei paneigti Fowleso koketavimo su masiniu skaitytoju ar komercinio išskaičiavimo. Kaip ir madingų teorijų iliustravimo bei specialaus brovimosi į literatūros fakultetus. Pagaliau ne taip svarbu, ko sąmoningai ar nesąmoningai rašytojas siekė, svarbu rezultatas - meninė kūrinio kokybė. Kad ir su kuo ten Fowlesas būtų koketavęs, „Prancūzų leitenanto moteris“, „Juodmedžio bokštas“, su tam tikrom išlygom ir „Kolekcionierius“ yra tiesiog gera literatūra.
Dar keletas literatūrologinių pastabų dėl postmodernizmo paradoksų Fowleso prozoje.
Gali pasirodyti, kad Fowleso kūrybą, kurios nemaža dalis žaidžia istoriniais motyvais, simuliuoja istorinį romaną ar net istorinį tyrimą (XVIII a. pabaigos spaudos intarpai „Vikšre“, kurių lietuviškame leidime, deja, beveik neįmanoma įskaityti), stilizuoja tam tikros epochos literatūrines konvencijas (Viktorijos laikų meilės romano parodija „Prancūzų leitenanto moteryje“), nesunkiai galime susieti su pastišu ar nostalgijos mada. Būtent šiuos du dalykus, peržengiančius formos bei stiliaus lygmeniu, Fredericas Jamesonas laiko esminiais postmodernistinės kultūros bruožais [x]. Formos ir stiliaus lygmenyje – neabejotinai taip, bet toj vietoj, kur, anot Jamesono, šis lygmuo transformuojamas į visiškai kitokį pasaulio savokimą, kyla abejonių. Žinoma, Fowleso pastišas sukuria kitokią literatūrą nei, anot Jamesono, „senieji istoriniai romanai“. Akivaizdu, Fowleso kūriniai „veikiau atspindi mūsų idėjas apie praeitį ar kultūrinius praeities stereotipus nei tą istorinę praeitį“ (Jamesonas taip apibūdina E. L. Doctorow romanus) [xi]. Postmodernistinis pastišas ir nostalgiškos stilizacijos, kaip pastišo, atmaina, anot Jamesono, yra tuščias ir šaltas stilistinis žaidimas, tradicijos išsekimo ir realybės transformacijos į virtualybę požymis. Tačiau, nepaisant visų stilistinių ir struktūrinių piruetų, begalinių intertekstinių „sankabų“ ir metafikcinių komentarų, Fowlesas nė viename kūrinyje nėra tik žaidėjas. Šiam prozininkui labai rūpi meninės vaizduotės galia (bene deklaratyviausiai ji svarstoma „Vikšre“). Žinoma, jis yra eksperimentatorius. Bet ne mažiau Fowlesui svarbi ir tikrovė, o jei dar tiksliau – moralinis buvimo sekuliarizuotame pasaulyje pagrindas (pagrindinio herojaus Erfės išbandymas fantasmagorijomis „Mage“ iš tikro yra įsipareigojimo tikrovei išbandymas). Tiesa, toji tikrovė visuomet daugialypė ir daugiaprasmė. Kai kuriais atvejais, ypač kai kalbama apie meninę autorefleksiją ir menininko įsipareigojimus, Fowlesas pasirodo esąs gana atviras moralistas - užtenka prisiminti „Mago“ pabaigą, pagrindinį „Kolekcionieriaus“ konfliktą ar aistringus dailininko Breslio monologus „Juodmedžio bokšte“. „Didelė dalis naujausio postmodernaus meno manęs netenkina. Sugriauti tradiciją, pateisinama, jos vietoje palikti tuštumą – ne“, - minėtame interviu savo santykį su postmodernizmu atvirai išsako pats Fowlesas. 
Be kita ko, apie atsakomybę ir įsipareigojimus aistringai kalbantis prozininkas niekada nebuvo vienprasmiškai „numarinęs“ subjekto. Atvirkščiai, modernaus subjekto formavimasis yra vienas pagrindinių jo daugiasluoksnės prozos temų. Tai ypač ryšku kūriniuose, kuriuos vienas kritikas pavadino „timescapes“ – pabėgimu iš savo laiko [xii]. Šis pseudoistorinės Fowleso prozos apibūdinimas nėra visai tikslus, nes ir „Prancūzų leitenanto moteryje“, ir „Vikšre“ dabartis netiesiogiai dalyvauja. Dalyvauja visų pirma per pasakotojo poziciją, jo gana atvirus komentarus, savotiškus perspėjimus, kad jo sukurtų personažų negalima vertinti dabarties požiūriu. „Dabar galime psichiatrijos terminais šaltai kalbėti apie isterišką entuziazmą, raudojimą, iškreiptos kalbos proveržius ir kitokius beprotybės pasireiškimus, randamus daugelio ankstyvųjų disenterių sektų apeigose. Bet verčiau įsivaizduokime pasaulį, kuriame vos reiškiasi savojo Aš pojūtis, arba susimąstykime, jog tik pasireiškęs jis tuoj pat užgniaužiamas, pasaulį, kuriame dauguma yra vis dar tokie kaip Džonas Li – veikėjai, kuriuos sukūrė kas kita, o ne laisvi individai ta prasme, kokia suprantame šiuos būdvardį ir daiktavardį“, - perspėjama „Vikšre“, bene labiausiai eksperimentiniame ir bene mažiausiai vykusiame Fowleso romane [xiii]. Fowlesą itin domina ribiniai istorijos taškai, o jo sukuriami herojai įkūnija susikertančias kelių epochų idėjas. Toks yra Čarlzas „Prancūzų leitenanto moteryje“ – ne tik meilės romano herojus, ne tik suteikiantis autoriui galimybę apmąstyti kūrybą (garsus, bet dabar jau nieko nestebinantis epizodas, kuriame susitinka autorius ir jo sukurtas personažas), bet ir tampantis savotiška XIX, ir XX a. prieštaringų idėjų kryžkele. Čia jau tam tikru atžvilgiu būtų galima paprieštarauti teiginiui apie „nenumarintą“ Fowleso prozos subjektą. Tradiciška humanistinė laisvo individo, metafizinio subjekto samprata vis dėlto kvestionuojama – asmuo Fowlesui yra savo laiko, socialinių ir istorinių aplinkybių produktas. Tai turbūt ir duoda pagrindą kaltinti Fowlesą marksizmo kontrabanda, bet jeigu ir taip, toks atviras savo pozicijos atskleidimas yra gerokai sąžiningesnis nei religinis ir meninis kičas bestselerių autoriaus Paulo Coelho kūryboje.
 Tačiau istorinių dėsningumų tobuli „įsikūnijimai“ Fowlesą ne itin domina – jo sukurti personažai (Čarlzas ir Sara iš „Prancūzų leitenanto moters“, Enė Li, šeikerių sektos įkūrėja, kurios gimimu baigiasi „Vikšras“) yra individualų likimą istorijoje kuriantys asmenys, žmonės, peržengiantys epochos normos ribas. Taigi jie ir patys kuria istoriją. Lieka pritarti A.Ališauskui (ir daugeliui kitų literatūros kritikų), kad „Fowlesas laikytinas autoriumi, laviruojančiu tarp individo himnų ir aktualaus sociumo suvokimo“. Arba autoriumi, kurį itin domina istorijos pėdsakas šiuolaikiniame žmoguje. Dar kartą tas naujųjų istorikų pamatinis klausimas „Iš kur mes atėjome ir kaip tapome tokie, kokie esame“ mėginamas svarstyti pasitelkiant išgalvotas istorijas ir pabrėžtinai sukurtus personažus. Kartais, kaip „Vikšre“, tai iliustratyvu. Kartais, kaip „Prancūzų leitenanto moteryje“, efektinga ir paveiku. Fowlesas, regis, visiška priešingybė subjektyviam Proustui, kurio magišką poveikį Walteris Benjaminas apibūdino taip: „Ir kai Proustas vienoje garsioje vietoje aprašė intymiausią savo valandą, jis tai padarė taip, kad kiekvienas joje atpažįsta savo gyvenimą“ [xiv]. Bet ir pabrėžtinai fikcinėje Fowleso prozoje mes kai ką atpažįstame iš savo gyvenimo. Galima jau būtų pereiti prie senos kaip pasaulis problemos – kaip asmeninė patirtis transformuojama į   paveikią meninę tikrovę...
Labai svarbi šios meninės tikrovės dalis Fowleso kūryboje yra kalba. Ne tik meninės tikrovės – ir tikrovės apskritai. Tai ta žmogaus pasaulio sritis, kurioje susiduria sociumo energija (ar socialinė asmens istorija ) ir asmeninis pasirinkimas. Konfliktas „dėl kalbos“ ir dėl viso to, ką kalba reprezentuoja, - vienas dažniausių šio rašytojo kūryboje. Bene akivaizdžiausiai, beveik deklaratyviai jis parodomas dviejuose kūriniuose – romane „Kolekcionierius“ ir apsakyme „Vargšas Koko“. „Žinote, ką jūs darot? Ar matėt, kaip lietus nuplauna spalvas? Jūs darot tą patį su anglų kalba. Jūs atimat iš žodžio spalvą, vos tik prasižiojat tarti žodį“ [xv], - išrėkia Miranda savo pagrobėjui Kalibanui-Frederikui, kurio iškrypėliškumas ir tragedija, be viso kito, reiškiasi taip pat nemokėjimu perteikti savo minčių, visiškai standartizuota vidurinės klasės kalba. „Vargšo Koko“ veikėjas, literatūros tyrinėtojas, ilgai svarsto, už ką jį taip žiauriai nubaudė keistasis plėšikas, įsibrovęs į vasarnamį ir sudeginęs jo ilgų metų triūsą - medžiagą apie primirštą anglų rašytoją. Po ilgų svarstymų, rekonstruodamas ir interpretuodamas pokalbį su plėšiku, nelaimingasis literatūrogas staiga suvokia: „Ir didžiausia mano kaltė buvo ne ta, kad esu buržua, inteligentas, bet kad gyvenu iš žodžių“ [xvi]. G. Baužytė-Čepinskienė teigia, kad šio apsakymo konfliktas „vaizduojamas kaip fizinės jėgos ir literatūros kūrėjo, „žodžio burtininko“ priešprieša“ [xvii]. Tokia interpretacija, mano galva, kiek tiesmuka, nes akivaizdžiai paleidžia iš akių ironiją, kurios akiratyje atsiduria ir „vargšelis literatūrologas“.
Kalbos sampratai Fowleso kūryboje būtų galima skirti atskirą studiją. Norėtųsi tik pabrėžti, kas iš karto krinta į akis „profesionaliam“ lietuvių prozos skaitytojui: Fowleso kūrinių pasakotojas neprimeta veikėjams savo kalbinių įgūdžių, o būtent nuo to kenčia didelė dalis šiuolaikinės lietuvių prozos - štai kad ir Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Kvėpavimas į marmurą“ berniukas rašo dienoraštį tikrai ne savo amžiaus vaiko kalba ir stiliumi. Veikėjų kalba Fowleso prozoje yra polifoninė – kone kiekvienas veikėjas pasirodo su savu idiolektu, atskleidžiančiu jo socialinę kilmę, išsilavinimą, patirtį. Neišskiriant ir pasakotojo, komentuojančio kitus kalbančius. Dažnas konfliktas viename ar kitame kūrinyje yra skirtingų patirčių ir pasaulio modelių, išryškėjančių šiuose idiolektuose, konfliktas. Pavyzdžiui, minėtame „Kolekcionieriuje“ ar „Vikšre“, kur Rebeka Li ir tardytojas priklauso vienam laikui, o jų kalba liudija juos priklausant skirtingiems pasauliams.
Būtent ši idiolektų įvairovė gali būti vienas klastingų rifų, verčiant Johną Fowlesą. Lietuviškuose vertimuose ši įvairovė išlikusi, tačiau stilistinis jos „skonis“ gerokai susilpnėjęs. Gal mes tiesiog neturime tiek sociolektų, atitinkančių su Fowleso herojų idiolektus? Kokiais sociolektų atitikmenimis perteikti buržua kalbos standartiškumą lietuviškai („Kolekcionierius“), literatūrologo ir iš plebso kilusio plėško kalbinį konfliktą „Vargše Koko“? Klausimas lieka atviras, nes čia jau susiduriame ne tik su skirtingomis kalbomis, bet ir su skirtingomis patirtimis, įsirėžusiomis į kalbą. Kitas dalykas susijęs su Fowleso, kaip puikaus stilisto, reputacija – tiems, kas bandė skaityti originalo kalba kad ir „Prancūzų leitenanto moterį“, šis apibūdinimas nėra tuščia retorika. Lietuviškasis šio romano variantas, deja, yra siužetai ir struktūra, bet ne stilius ir žinoma, ne kalbos ritmas, kuriuo šis romanas išsiskiria iš visos rašytojo prozos. Suprantama, šį kalbos lygmenį išversti sunkiausia, turbūt beveik ir neįmanoma. Tačiau kitus dalykus tiesiog reikia taisyti. Skaitydamas lietuvišką Fowleso tekstą, randi akivaizdžių ir elementarių vertimo klaidų, kurias, net neatsivertus originalo, išduoda kontekstas. „Mįslėje“ „film director“ kažkodėl išverstas filmo direktoriumi, nors akivaizdu, kad turėtų būti režisierius. „Kolekcionieriuje“ likę, nesuprasi, vertėjo ar redaktoriaus [xviii], darbo nepasižiūrėjimų, kai sumaišyti laikai („Kai sutemo, nunešiu jos negyvą kūną į rūsį“; originale - "When it was dark I got her dead body and carried it down to the cellar“), vienaskaita pavirsta nelogiška daugiskaita („Mudu [Kalibanas ir Miranda] susitarėm, kad septintą valandą nulipsim žemyn jos [Mirandos] atsivesti“; originale – „We arranged I was to go down and fetch her at seven“).Neaišku , kokiu būdu „Mage“ liko toks sintaksiškai visiškai nesuprantamas sakinys: „Aš jau pripratau girdėti toli gražu ne itin, protingus ir talentingus berniukus vadinant Sokratais ir Aristoteliais ir kreiptis į negražią seną moterį, kuri tvarkė mano kambarį, Afrodite, juokas“. Originalas skamba taip: „I had become far too used to hearing not conspiciuosly brilliant boys called Socrates and to adressing the ill favoured old woman who did my room as Aphrodite, to smile“. Gal ir keliaaukštis dar savo lakoniško stiliaus neištobulinusio Fowleso sakinys, bet ne toks sudėtingas, kad nesuprastum, jog tereikia pataisyti sakinio pradžią ir pabaigą, kad jis būtų suprantamas (“Aš pernelyg įpratau girdėti.(...), kad juokčiausi“). Gal ir smulkmeniškas kabinėjimasis prie detalių, bet dėl tų smulkmenų imi įtariai žiūrėti į visą vertimą. Arba jos bent jau byloja apie gero redaktoriaus būtinybę. Visuose naujausiuose Fowleso romanų leidimuose (leidykla „Alma littera“) redaktorius nenurodytas, panašu, kad jo ir nebūta. Galbūt pasitikima patyrusiais vertėjais, tačiau net ir labiausiai patyręs per skubą gali palikti klaidų, ne itin gerai charakterizuojančių mūsų leidybinę kultūrą. Ir menkinančių skaitymo malonumą, kuris literatūroje irgi yra vienas iš labai svarbių dalykų. 
Fowleso fenomenas, dabar jau virtęs mada ir pasireiškiantis pačiomis keisčiausiomis grimasomis, yra tas, kad jis mėgina apeliuoti į keletą malonumo lygmenų keliems skaitytojų sluoksniams. Rizikingas žaidimas, šio anglų rašytojo atveju ne be tam tikrų nuostolių, bet ir be didelių nuolaidų tam, ką vis dar norisi nemadingai (nepostmodernistiškai) sieti su įsipareigojimu literatūrai, kaip žodžio menui. Būtent šis įsipareigojimas, nepaisant kitko, leidžia Fowlesą laikyti tiesiog geru rašytoju, kuris sugebėjo dar ir tapti populiarus.

[i]  Fowles J. The Art of Fiction No 109, www.theparisrewiev.com/viewinterview.php/prmMID/2415.  
[ii] Į lietuvių kalbą liko neišversta šio rinkinio apysaka „Debesis“. 
[iii] Panašus ir kito populiaraus romanisto Milano Kunderos atvejis. Lietuviškai pasirodė kone visa jo proza, išskyrus išties reikšmingas esė knygas „Romano menas“ ir „Išduoti testamentai“. 
[iv] Baužytė G. „Džonas Faulzas“. XX a. Vakarų literatūra. II dalis. 1945-1985, 1995, p. 49-55. Šis straipsnis supažindina ir su Fowleso kūrinių siužetais, kurių, taupydami vietą, šiame straipsnyje neperpasakosime. Orientuojamės į bent kiek šį autorių pažįstantį skaitytoją.
[v] Beje, vertingas autorės pastebėjimas, kad pirmame “Prancūzų leitenanto moters“ leidime neliko visos knygos epigrafo – citatos iš Marxo veikalo „Žydų klausimu“ . Epigrafas grįžo į antrąjį, pataisytą leidimą (tarp abiejų leidimų – dešimties metų skirtumas). Šis „pasitaisymas“– mikroskopiškas ir mūsų leidybinės kultūros, ir visuomenės raidos rodiklis.  
[vi] www.misticall.proboards44.com/index.cgi?board=fjgjj&action=print&thread=1123080346 - 9k -
[vii] Anksčiau išleistas apsakymų rinkinys „Juodmedžio bokštas“ lietuviškoje populiarioje recepcijoje visai nefigūruoja.
[viii] Drunga M. „Apie neseniai mirusį rašytoją J. Fowlesą ir J.P. Satre‘o jubiliejų“. www. bernardinai.lt. 2005.XI.10.
[ix] Kakutani M. „Where John Fowles Ends and Characters of His Novels Begin“. – „The New York Times on the Web“, www.nytimes.com/books/98/05/31/specials/fowles-characters.html?_r=1&oref=slogin.
[x] Žr. Frederic Jameson, „Postmodernizmas ir vartotojų visuomenė“, Jameson Frederic, Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
[xi] Ten pat, p. 24-25.
[xii] John Fowles. The Art of Fiction No 109, www.theparisrewiev.com/viewinterview.php/prmMID/2415
[xiii] J.Fowles J. VIKŠRAS. – Vilnius: Alma littera, 2001, p. 362. Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė.
[xiv] Banjamin W. NUŠVITIMAI. – Vilnius: Vaga, 2005, p. 50. Vertė Laurynas Katkus.
[xv] John Fowles J. KOLEKCIONIERIUS. – Vilnius: Alma littera, 2005, p. 69. Vertė Virginija Mickienė.
[xvi] John Fowles J. JUODMEDŽIO BOKŠTAS. – Vilnius: Alma littera, 2005, p. 188-189. Vertė Gražina Zolubienė.
[xvii] Galina Baužytė, op. cit., p. 51.
[xviii] Beje, 2005 m. leidime redaktorius nenurodytas.
 
Publikuota: Literatūra ir menas, 2006-11-03
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą "Vertimų kritikos gaivinimas" remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Nariams

Naujienlaiškis