Publikuota: Literatūra ir menas 2004-01-30 Nr. 2986

 

Lietuviai gali lietuviškai skaityti žymiausių antikinių autorių svarbiausius veikalus, o didžiųjų genijų - Homero, Vergilijaus, Sofoklio - kūriniai yra išversti po du ar net po tris kartus. Šį faktą galima vertinti įvairiai. Galima dejuoti, jog toli gražu dar ne viskas išversta, jog esama tautų, besididžiuojančių penkiais to paties kūrinio vertimais. Tačiau reikėtų turėti galvoje, kad niekada nebuvo uždrausta rašyti, tarkim, prancūziškai, angliškai ar vokiškai, kad mūsų tautos istorija apskritai buvo kitokia, labai nepalanki nacionalinei kultūrai, kad mus lyginti gal reikėtų visai ne su tais. Mat žinant, jog esama panašaus į mūsų likimo tautų, teturinčių savo kalba vos keletą antikinių veikalų, minėtas faktas gali suteikti nemažai džiaugsmo. Jono Šulco, Simono Daukanto ir kitų pradininkų darbą tęsė XX amžiaus vertėjai, suformavę antikinių kūrinių vertimo tradiciją ir bendruosius principus.

Leonas Valkūnas (1914-1990) buvo vienas tų vertėjų. Jubiliejaus proga (vasario 24 dieną jam būtų sukakę 90 metų) norėtųsi trumpai apžvelgti jo indėlį į vertimų iš antikinių kalbų aruodus. Leonas Valkūnas padovanojo Lietuvos skaitytojams tris graikų romanus. Tai Longo "Dafnis ir Chloja" (1958), Charitono "Chairėjas ir Kalirojė" (1959), Heliodoro "Etiopiniai pasakojimai" (1960). Paskui pasirodė Ezopo (Aisopo) "Pasakėčios" (1965), Tomo Moro "Utopija" (1968), Jono Lasickio veikalas "Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus" (1969), Lukiano "Dievai, heteros, pranašai" (1975). PLB antikinių romanų ir pasakėčių tome buvo išspausdintas didelis pluoštas Fedro pasakėčių (1987). Vertėjo veiklą apvainikavo dvi didelės knygos: Petro Dusburgiečio "Prūsų žemės kronika" (1987) ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorija" (1989). Būta ir smulkesnių darbelių. Jo verstos Pseudolongino, Dantės, Skaligerio kūrinių ištraukos buvo sudėtos į pirmąją "Poetikos ir literatūros estetikos" knygą (1978), Filono, Origeno, Abeliaro, Bekono, Okamo, Marsilijaus Paduviečio, Erazmo Roterdamiečio, Jano Huso ir kitų autorių veikalų gabaliukus randame "Filosofijos istorijos chrestomatijos" tomuose. "Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose" publikuota jo išverstų istorijos dokumentų.

Gal abejodamas savo galimybėmis, gal rinkdamasis artimesnius savo skoniui bei prigimčiai tekstus, Leonas Valkūnas nesiėmė epo ar tragedijos, o vertė tarsi žemesniesiems žanrams priskiriamus romanus, pasakėčias, satyrinius ar istorinius tekstus. Tačiau vargo ir darbo, be jokių abejonių, jam teko nė kiek ne mažiau, kaip atsisėdus prie didžiųjų graikų ir romėnų autorių knygų. Mat visi ragavusieji vertėjo duonos žino, kad išversti mintį nėra sunku. Šimtą kartų sunkiau išversti meninio kūrinio stilių, ir šiuo požiūriu visiškai nesvarbu, kokio žanro veikalas pasirinktas. Vis tiek vertėjas pirmiausia turi protu suvokti originalo leksikos specifiką, sintaksės ypatumus, tropų ir retorinių figūrų sistemą, pasirūpinti žinių apie tą asmenį, jo laikus ir papročius. Paskui visa tai tenka jau širdyje ar sieloje sulydyti į viena ir pagauti, pajausti tą stiliumi vadinamą chimerą. Reikia įsibrauti į kito kūrėjo vidų, nes Georgeso Buffono teiginys "Le style cest lhomme", be abejo, yra teisingas. Tačiau šito maža. Vertėjas, kaip tas Belerofontas, turi stengtis pavytą, bet taip lengvai išslystančią iš rankų, tokią neapčiuopiamą, tokią mitinę būtybę nugalėti, tai yra pamėgdžioti, atkurti, išreikšti savo kalba, paisydamas jos dėsnių, pasiekti vaizdo konstravimo tapatumo, vadinamo meniniu adekvatumu. Net ir labai talentingos prigimties vertėjui neleistina demonstruoti savojo ego, jis privalo ištirpti, išnykti kitame. Kitaip tariant, nugalėdamas jis privalo pasiduoti, tapti vergu. Taigi vertėjo darbas yra katorga, ir nei draugai, nei priešai neturėtų pavydėti sėdusiam į tą galerą žmogui.

Peržiūrėjus Leono Valkūno vertimus, galima teigti, jog iš esmės šis galerininkas irklavo taip, kaip dera. Štai viena pasakėčia iš Ezopo pasakėčių knygelės: "Nendrė susiginčijo su alyvmedžiu, katras patvaresnis, tvirtesnis ir stangresnis. Alyvmedis prikaišiojo nendrei, kad ji esanti silpnutė, visų vėjų papučiama. Nendrė tylėjo ir nė žodžio nesakė. Neilgai trukus papūtė smarkus vėjas. Nendrė, vėjo lankstoma ir linguojama, nepalūžo, o alyvmedis, prieš vėjus spyriodamasis, buvo iš šaknų išverstas. Pasakėčia rodo, kad tas, kuris nusileidžia aplinkybėms ir jėgai, daugiau laimi už besigrumiančius su didžiūnais" (p. 59). Matome, jog vertėjas laikosi paprasto, aiškaus, lakoniško Ezopo stiliaus. Nėra čia jokių įmantrybių, bet svarbiu vaizdo kūrimo elementu būtų galima laikyti nuolatinį svarbiausių žodžių "nendrė," "alyvmedis," "vėjas" kartojimą. Reikėtų pabrėžti, jog Ezopui nebūdingi šalutiniai pažyminio sakiniai. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad didžioji dalis Ezopo pasakėčių yra liaudies kūrybos rezultatas, o jei esama ir legendinio pasakėtininko sukurtų, jos remiasi šios kūrybos principais. Beje, lietuvių pasakose šalutinių pažyminio sakinių irgi labai reta. Geri redaktoriai ir vertėjai žino, kad jie smarkiai iškerojo, veikiant kitų kalbų įtakai, kad juos išpopuliarino rašytinė kalba, kad jais dažnai piktnaudžiaujama. Todėl galime pasakyti, jog cituotos pasakėčios pabaigoje taisyklingai pavartojęs (po "tas") vienintelį šalutinį pažyminio sakinį, vertėjas išvertė Ezopą visiškai tiksliai. Tačiau jam pačiam, matyt, dėl to nebuvo ramu. Todėl pabaigos žodyje jis taip paaiškina galimiems oponentams savo puoselėjamus meninio adekvatumo siekius: "Versdamas parinktas Ezopo pasakėčias, stengiausi parodyti, kokia iš tikro yra graikų pasakėčia, be stilizavimo, dailinimo, prikūrimų ar trumpinimų. Suprantamas daiktas, kai kurie tekstai gal atrodys neišvystyti, ne visai "apdoroti". Bet toks originalo tekstas. Aš rūpinausi, kad pasakojimas būtų natūralus, perteiktų originalo mintį ir vaizdą, žodžiu, kad vertimas skaitytojui duotų maždaug tą, ką duoda originalas" (p. 163).

A.Vijūko-Kojelavičiaus "Istorijoje" regime visiškai kitokiu, pakylėtu autoriaus stiliumi perteiktus rūsčius Lietuvos istorijos įvykius: "Visi laukė, kad Lietuva, tarsi sudužęs laivas, staigiai ištikta tokių nelaimių, netruks žūti. Mat jai lyg baisi audra kėlė grėsmę išoriniai priešai, o dėl vidaus nesantarvės išklibus visoms šio laivo sąvaroms, jis jau buvo pradėjęs skeldėti ir beveik irti. Dėl to diduomenę apėmė baimė, tačiau niekas nežinojo, kaip pasitikti pavojų" (p. 113).

Yra tekę Leonui Valkūnui grumtis ir su nepaprastai įmantria medžiaga. Nesudėtinga Dafnio ir Chlojos meilės istorija nežinančius gali apgauti tariamu paprastumu. Tačiau iš tiesų Longo stilius yra labai nelengvas: šen bei ten sakinius ir frazes rašytojas padalino į vienodo skiemenų skaičiaus atkarpas ir, pavartojęs vidinius rimus, sukūrė banguojančio ritmo veikalą. Ten, kur vertėjui pavyko tą ritmą pagauti ir mums perteikti, patiriame daug smagumo skaitydami tikrai Longo stiliumi alsuojantį tekstą: "Maloniai čirpė cikados, saldžiai kvepėjo skinami vaisiai ir jaukiai bliovė avys. Rodos, upės dainavo, tyliai tekėdamos, ir vėjai švilpavo į pinijas pūsdami, ir obuoliai, meilę kentėdami, krito žemyn, o saulė, grožio mylėtoja, visus nurengdavo" (I. 23).

Be abejo, vertėjui negalėjo nerūpėti frazeologizmų, idiomų paieškos. Galėtume nurodyti daug tinkamai parinktų frazeologizmų, bet, nenorėdami išsiplėsti, pabrėšime, jog čia sunku ką jam prikišti, ir pateiksime du iš Tomo Moro "Utopijos": "lupa devynis kailius" ("ad vivum usque radunt"); "joks teisėjas neišmokė dumti akių" ("nullus patronus fucum docuit").

Būtina pasakyti kelis žodžius apie dar vieną Leono Valkūno vertimo principą. Jis susijęs ir su kūrinio stiliaus raiškos klausimais, ir su lietuvių kalbos ypatumais. Visi žino, jog abiejų antikinių kalbų vardažodžiai turi neutrum vadinamą giminę, o lietuvių kalba tokios giminės neturi. Daugiausia klausimų iškyla susidūrus su neutrum giminės būdvardžiais ir įvardžiais. Štai lotynų kalbos parodomųjų, įvardinių, santykinių neapibrėžiamųjų įvardžių sąrašas: id, hoc, istud, illud, idem, quod, utrum, quid, quidquid, aliquid, quidque, quidlibet, quodlibet, quidvis, quodvis, quiddam, quoddam, quidpiam, quodpiam, unum, alterum, solum, totum, ullum, aliud. Reikia turėti galvoje, kad jie turi dar ir daugiskaitos formas. Taigi aišku, jog lietuvių kalbos kai kurių parodomųjų ir neapibrėžiamųjų įvardžių negimininės formos žodžių "tai", "tatai", "šitai", "visa šita" tikrai nepakanka visiems cituotų lotyniškų įvardžių niuansams atskleisti. Tai viena. Antra, jei vertėjas vartos labai daug abstrakčių negimininių būdvardžio ir įvardžio formų, jis nusidės lietuvių kalbos normoms, nes mūsų meninės kalbos stilistika, pasak jos žinovų, netoleruoja tokių formų aibės (J.Pikčilingis. "Lietuvių kalbos stilistika", 1971, p. 128, 174). Leonas Valkūnas iš šios kebeknės išsisuka, mano galva, sėkmingai: jis pasitelkia daiktavardį. Taip jam pavyksta vienu šūviu nušauti du zuikius: ir nenutolti nuo lietuvių kalbos dvasios, ir neiškreipti autoriaus sumanymo, nes antikinių kalbų neutrum paprastai nėra tokia abstrakcija, kaip gali atrodyti. Pavyzdžiui, lotyniškas žodis "omnia" dažnai reiškia aptartų ar numanomų konkrečių daiktų ir reiškinių aibę, visumą. Taigi Tomo Moro frazę "si cetera destituant" Leonas Valkūnas verčia "jeigu trūksta kitų priemonių" (p. 23), o to paties autoriaus žodžių junginį "id, quod defuit" - "nesėkmė" (116). Kai kurie jaunieji vertėjai be reikalo pamiršta šią pamoką, todėl kiekviename jų sakinyje mirga marga tik "tai," "tai, kas" ar "visa tai".

Nenumaldomai kirba klausimas: o ko gi iš aptariamojo vertėjo nereikėtų mokytis? Mano nuomone, neturėtume mėgdžioti vietomis pasitaikančio to paties žodžio kartojimo, kaip šioje "Dafnio ir Chlojės" ištraukoje: "O tas sodas buvo visų gražiausias, įrengtas taip, kaip įrengiami karališki sodai. Buvo jis apie vieną stadiją ilgio, aukštoje vietoje, keturių plektrų pločio. Jį buvo galima lyginti su didele lyguma" (p. 124). Matome, jog vertėjas du kartus pakartoja žodį "įrengti", be to, į tris sakinius iš eilės įdeda žodį "buvo". Tačiau jis turėtų teisę kartoti šiuos žodžius tik tada, jei juos būtų kartojęs autorius, o Longas abu žodžius ("ėn" ir "chrėma") pavartojo tik po vieną sykį. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie tokį Tomo Moro sakinį: "Be to, jis buvo puikus teisės žinovas ir su savo gabumais, dideliu patyrimu mokėjo puikiai vesti derybas" (p. 16). Lotyniškame tekste nekartojamas žodis "puikus". Čia du skirtingi būdvardžiai: "iure consultissimus" ir "eximius". Panašiai atsitiko ir kitoje "Utopijos" vietoje: " Tranibarus utopiečiai renka kasmet, tačiau be reikalo jų nekeičia. Kiti visi pareigūnai irgi renkami tiktai metams. Tranibarai kas trečią dieną, o pagal reikalą ir dažniau, renkasi tartis su kunigaikščiu" (p. 70). Tomas Moras nekartoja žodžio "reikalas". Pirmuoju atveju jis rašo "ceterum haud temere commutant", antruoju - "si res postulat".

Tačiau neturėtume šių trūkumų absoliutinti. Klystame ir pražiopsome visi, o minėti atvejai vis dėlto nėra būdingi, jie laikytini pavieniais. Apskritai Leono Valkūno būta gero vertėjo. Jis rūpestingai rinko žodžius, gilinosi ir stengėsi surasti vadinamąjį stiliaus raktą kiekvieno autoriaus kūriniui, siekė meninio adekvatumo, gebėjo pajusti originalo ritmą, intonaciją, minties perteikimo manierą, visų šių komponentų ryšį su fabula ir kompozicija. Jo atlikti antikinių kūrinių vertimai, sudarantys mūsų nacionalinio turto dalį, yra įdomūs ir vertimo praktikos požiūriu.