Romanų skaitymas ir meilės romanai šaltojo karo metu

 

Laimantas Jonušys
Trumpesnis šios recenzijos variantas (iki punktyrinės linijos) publikuotas žurnale „Naujasis židinys-Aidai“, 2018 m., nr. 5.
 

Ian McEwan, SMAGURIS, iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, Kaunas: Jotema, 2017, 384 p., 1400 egz.

Atgimimo laikotarpiu buvau gavęs pasiskolinti keletą Anglijoje leidžiamo žurnalo numerių. Tuo metu pas mus dar buvo juntamas gerų laisvojo pasaulio skaitinių badas, ir šis aukšto lygio intelektualus kultūrinis žurnalas darė puikų įspūdį.

Encounter (leistas 1953–1991 m.) Iano McEwano romane minimas ne kartą dėl vienos aplinkybės: veiksmo metu – 1970-inių metų pirmoje pusėje – viešumon jau buvo išlindęs faktas, kad žurnalo leidimą finansavo CŽV. Šis demaskavimas, žinoma, sukėlė skandalą, ir tai yra iki šiol prieštaringai vertinama – dalies vakariečių pasipiktinimas suprantamas, bet štai žymus rusų kultūros žinovas anglas Donaldas Rayfieldas neseniai teigė, kad tokie CŽV veiksmai buvo puikus indėlis į kultūrą, atperkantis jos nuodėmes.

„Smaguryje“ pagrindinė intriga užmegzta dėl fiktyvaus panašaus pobūdžio projekto: Britanijos vidaus žvalgybos institucija MI5 nutaria užmaskuotai finansiškai paremti pradedantį rašytoją, publicistika parodžiusį savo antikomunistines pažiūras. Ši parama vykdoma per maskuojantį fondą, skirstantį neva privačias filantropų lėšas – tikrovės nežino ir pats rašytojas (kaip apie CŽV rėmimą nežinojo Encounter vyr. redaktorius anglų poetas Stephenas Spenderis).

Tokios iniciatyvos radosi siekiant sudaryti atsvarą Vakaruose plėtotai aktyviai Sovietų Sąjungos kultūrinei veiklai, prie kurios prisidėjo dalis Vakarų kairiųjų rašytojų ir menininkų. Čia reikia turėti omeny, kad CŽV anaiptol nesiekė kontroliuoti publikacijų turinio, neketino skleisti kokios nors dešiniosios ideologijos – netgi labiau siekė pritraukti tuos Vakarų kairiuosius, kurie nepritarė gyvuojantiems komunistiniams režimams.

Kyla klausimas, kodėl Vakarams apskritai reikėjo imtis tokių projektų. Nagi todėl, kad daug vakariečių intelektualų svarbesniu uždaviniu laikė ne komunistinių režimų, o Vakarų valstybių, ypač JAV, kritiką. McEwano personažui Tomui Heiliui 1970-inių metų pradžioje užkliūna tai, kad Vakarų Vokietijos rašytojai nesiryžo kritikuoti Berlyno sienos, apsimetė jos nematą, nes tokia kritika jiems atrodė kaip vanduo ant JAV propagandos malūno. „Ši išlepusi permaitinta literatūrinė kultūra, amerikietiškos taikos saugoma nuo sovietų represijų, mieliau rinkosi nekęsti rankos, kuri ištiesė jiems laisvę.“ (p. 172)

Šiame romane Tomui Heiliui skiriant trejų metų paramą pasakoma, kad iš jo nieko nereikalaujama – jis galįs rašyti ką nori ir kaip nori. Vėliau sužinojęs tikrąjį finansų šaltinį, Heilis piktinasi tik tuo, kad tai buvo daroma slaptai, – beje, ir pats McEwanas taip manė apie tokias iniciatyvas.

Romane autorius subtiliai išlaiko distanciją politiniais klausimais ir leidžia reikštis savo personažams – štai perpasakojamas vienas Heilio apsakymas, ir čia pateikiamas būdingas kairiųjų intelektualų socialinio jautrumo ekscesas: apsakymo veikėjas Sebastijonas (tradiciškai taip nelietuviname – galėtų būti Sebastianas), gatvėje apiplėšiamas nesipriešina, nes mano, jog „nusikaltimai, ypač įsilaužiamosios vagystės ir apiplėšimai, yra sąlygojami socialinės neteisybės. Plėšikai yra vargšai, niekada gyvenime neturėję jokių galimybių, todėl vargu ar juos galima kaltinti už tai, kad ima, kas jiems nepriklauso.“ (p. 186)

Politinė Smagurio linija vietomis primena šnipų romano vingius, bet šį aspektą reikšmingai papildo, o dažnai ir nustelbia kitos dvi temos ir siužetinės gijos: knygų skaitymas (arba aistra literatūrai) ir meilės istorijos.

Romano pasakotoja Serena Frum, tėvų įkyriai skatinama, ėmėsi studijuoti matematiką Kembridže, nors mieliau būtų studijavusi literatūrą kokiame nors provincijos universitete. Angliškų romanų skaitymas tapo jos aistra, ir „Smaguryje“ gausiai figūruoja XX a. vidurio ir vėlesnio laikotarpio Serenos skaitomi romanai, o jai į projektą įtraukus Tomą Heilį, išryškėja skirtumai – jį, kitaip nei ją, labai domina poezija, taip pat novatoriška proza, o jai „patinka puslapiuose išdėstytas gerai pažįstamas gyvenimas“ (p. 226), kitaip sakant, realizmas: „Tikėjau, jog rašytojams mokama už tai, kad šie apsimetinėtų, kad tinkamai pasinaudotų tikru pasauliu […] ir priverstų mus patikėti tuo, ką jie išgalvojo.“ (p. 86)

Vis dėlto atrodo, kad ji turi gerą literatūrinį skonį: paklausta apie tris rašytojus – Davidą Storey, Kingsley Amisą ir Williamą Goldingą – atsako:

– Šie rašytojai labai skirtingi… Eimisas – komiškų romanų autorius, neįtikėtinai atidus, jo humoras ganėtinai negailestingas. Storis – darbininkų klasės gyvenimo metraštininkas, taip pat savitai nuostabus, o Goldingas… na, jį sunkiau apibūdinti, gal jį pavadinčiau genijumi… (p. 113)

McEwanas taip pat siekia mus įtikinti patikėti tuo, ką išgalvojo. Tam padeda įdomiai įpintos istorinės realijos, pvz., 1970-inių pirmoje pusėje Britanijos išgyventa didelė ūkio krizė, apsunkinta staigaus naftos pabrangimo, nesibaigiantys šachtininkų streikai, airių nacionalistų teroristiniai išpuoliai. Yra ir asmeniškesnių detalių – britų kritikai pastebėjo, kad pradedantis rašytojas Tomas Heilis kai kuo panašus į patį autorių jaunystėje (nors kai kurie biografiniai faktai aiškiai skiriasi – McEwanas nieko panašaus į MI5 paramą neturėjo), o įtakingas literatūros kritikas Ianas Hamiltonas, padėjęs įsitvirtinti jaunam rašytojui (ir fiktyviam Heiliui, ir realiam McEwanui), yra tikras asmuo (gyvenęs 1938–2001 m.).

Maža to, romano herojė susidomėjusi skaito jau publikuotus Heilio apsakymus, ir jie kai kuo primena paties McEwano ankstyvuosius kūrinius. Be kita ko, pasakojimas apie patologiškai nesocialų vienišą jauną turtuolį (p. 147–154) pradine situacija atitinka McEwano apsakymą „Peteliškės“ (pastarąjį kadaise buvau išvertęs „Literatūrai ir menui“, nes jame slypi šiurpulinga sielos patamsių gelmė, vėlesnėje kūryboje autorius į ją nebenėrė).

Trečioji linija, neretai užgožianti kitus romano aspektus, yra Serenos meilės romanai. Čia akivaizdu, kad ji gyvena erotinės laisvės laikotarpiu, po vadinamosios seksualinės revoliucijos, ir sekuliarizuotame pasaulyje. Tad kartų skirtumas čia įgyja ir mažėjančio religingumo matmenį, nes jos tėvas – anglikonų vyskupas: „[…] atrodė egzotiška turėti tėvą, kuriam antgamtiškas darbas buvo [tiksliau: yra – L.J.] kasdienybė, kuris, į kišenę įsimetęs namų raktus, vėlai vakare eina dirbti į gražią akmeninę šventovę ir joje mūsų vardu dėkos Dievui, Jį garbins arba Jo maldaus.“ (p. 280) Vertėja čia ėmėsi religiškai pakylėti personažę, nes originale yra a god – mažąja raide ir su nežymimuoju artikeliu, t.y., Serenos požiūriu, vienas iš (pasaulio religijų) dievų.

Visi romane aprašyti jos kavalieriai (išskyrus pirmąjį, Džeremį) sąmoningai ar netyčia susiję su slaptosios tarnybos MI5 veikla – daug vyresnis Tonis Kaningas ją tarsi inicijuoja į politikos, istorijos pasaulį, lavina, apšviečia, kitas yra bendradarbis Maksas, su kuriuo santykiai klostosi prieštaringai, o trečiasis, galop svarbiausias, – jos globotinis „Smagurio“ operacijoje.

Romano meistrystę įvaldžiusio kūrėjo rankose šie charakteriai yra ne nukalti iš akmens, o drėbti iš vis dar šviežio molio – jie lankstūs ir dinamiški, kintantys pagal siužeto aplinkybes; tik vėliau atsiskleidžia Kaningo priešistorė ir kai kurios jo gyvenimo aplinkybės, kurios Serenai buvo nežinomos jų meilės romano metu.

Makso sukaustytas santūrumas gana motyvuotai virsta bandymu slaptai manipuliuoti, bet iš jo valios išsprūsta neapskaičiuotas jo paties aistros užmojis.

Ianas McEwanas surezgė meistrišką siužetą, nors nepasakytum, kad kietai sukaltą ir kompaktišką, kadangi pagrindinė siužetinė linija – slaptõs MI5 operacijos, kurios vykdytoja su savo patikėtiniu užmezga aistringą meilės romaną, – imama plėtoti tik romanui jau išrutuliojus kitas pasakojimo atšakas. Bet meistriškumas reiškiasi tuo, kad tos ankstesnės temos vėliau nedingsta – jos vis ataidi vėlesnėje plėtotėje ir įgyja naujų netikėtų aspektų. Netikėčiausia yra, žinoma, romano pabaiga, šį tą apverčianti aukštyn kojom.

Nelengvas tekstas apskritai išverstas gana gerai, yra adekvačiai perteiktų vaizdingų vietų: „besigrūdanti prišniaukštais metro tuneliais, kuriuose mėtosi šiukšlės, skraido suodžiai ir į veidą pliūpsnoja dvokiantys požeminio vėjo gūsiai, keičiantys šukuosenas“ (p. 57). Pasakotojos draugė Širlė „su vėjeliu įsigaudavo į kiekvieno širdį ir ypač patraukė manąją“ (p. 60).

Vis dėlto daugoka ir trūkumų, kai kuriuos paminėsiu.

Yra lietuviškai nesmagiai skambančių darinių: „davė startą pradėti kitokį gyvenimą“ (p. 230); „Vienintelė gera žinia, kurią jie galėjo mums pranešti, – jis mirė iškart, nieko nesupratęs“ (p. 353), – turbūt būtų galima, pvz., taip: „Mes išgirdome tik vieną gerą žinią […]“.

Vertėjo pareiga – stengtis rūpestingai atkartoti originalo stiliaus ypatybes, bet jau pirmame romano puslapyje (p. 7) matome ir stilistiškai neutralų žodį „sesers“, atitinkantį originalą, ir nemotyvuotai malonybinį „sese“. Manieringai skamba ir mažybinis „miegelis“: „Gulėdama tamsoje ir laukdama miegelio […]“ (p. 259).

Romano veiksmo fone figūruoja nemažai 1970-inių pradžios Britanijos socialinių ir politinių realijos – tai buvo krizės metai, ne tik ekonominės, bet ir pasitikėjimo visa politine bei socialine struktūra, atrodė, kad pažeisti patys pamatai. Pastraipoje, kuri prasideda klausimu „Ir kas gi tuo metu rūpėjo visuomenei?“ (p. 34), vieną ilgą sakinį vertėja (o gal redaktorius) pabandė pritaikyti būdingai lietuviškai sintaksei – veiksmažodinti angliškus daiktavardžius, ir tai buvo vargu ar vykęs užmojis: „[…] kai buvo ištikusi energijos [gal geriau – energetikos] krizė ir ribojama elektros energija, kai atsirado skustagalvių, branduolinis ginklas […]“ (p. 35). Pamanytum, kad branduolinis ginklas atsirado tik tada.

O kai ką tikrai reikėtų lietuvinti, mat anglų kalboje nėra žodžio „para“ atitikmens, todėl jiems tenka verstis išpūstu dariniu „keturiasdešimt aštuonias valandas“ (p. 51), bet lietuviškai tai trunka dvi paras.

Vertimuose iš anglų kalbos daug kam pakiša koją laikų derinimo principai – vartojamas būtasis laikas, kur lietuviškai turėtų būti (arba geriau tiktų) esamasis: „Greitoreksas žinojo, kad žinojau (=žinau)“ (p. 369).

„Karščio banga“ (p. 101; heatwave) jau yra įėjusi į lietuvišką vartoseną, ir visai be reikalo, nes anglų kalba neturi kito būdo pasakyti tiesiog „karščiai“.

Viešojoje erdvėje yra išplitęs klaidingo „žinutės“ vartojimo virusas – nenuostabu, kad ir internetinėje žiniasklaidoje; bet geros literatūros vertime tai atrodo kaip šaukštelis deguto (p. 132 ir kitur).

Krizės praeina, o demokratinė Britanija su visu paveldu ir kultūra yra vertybė: „Katedros, parlamentai, paveikslai, teismo salės, bibliotekos ir laboratorijos gerokai per didelis brangumynas, kad nupultų“ (p. 53 – … pernelyg didelė vertybė, kad ją būtų galima griauti). Ir „dabar jau žinojau, kaip sunkiai buvo sukurta Vakarų civilizacija, nors ir netobula“; bet išversta iš esmės klaidingai: „dabar jau žinojau, su kokiomis bėdomis visa tai reikėtų sieti – su netobula vakarietiška civilizacija“ (p. 52).

Suprantama, kad to meto radikalus jaunimo maištavimas Serenai atrodė svetimas: „toji gėdinga revoliucija buvo ne man“ (p. 53), tik revoliucija čia yra „nešlovingoji“ (inglorious), nes jau buvo minėta istorinė (XVII a.) „Šlovingoji revoliucija“ (p. 49).

Mat XX a. istorija jau parodė, kuo baigiasi revoliucingai nusiteikusių veikėjų geri norai: „geri norai, susidūrę su žmogiškąja prigimtimi, įžiebė tragediją – paspendė baisius spąstus. Šimtų milijonų visos Rusijos imperijos žmonių laimei ir visa ko išsipildymui iškilo mirtinas pavojus“ (p. 76). Čia vertėja pasiėmė iš žodyno vieną compromise reikšmę („statyti į pavojų“), bet aišku, kad tai jau nebe pavojus, o įvykusi tragedija: laimė ir vilčių išsipildymas sužlugdyti (had been compromised).

Teksto prasmės nesupratimas virsta politinėmis klaidomis – Sovietų Sąjungai parsidavusio kairuolio pasiteisinimas skamba neva taip: „Kad ir kaip absurdiškai Sovietų Sąjunga užgauliojama, tegu ir ji būna taip pat ginkluota.“ (p. 207). Tačiau čia teisinamasi ginkluotės pariteto siekiu: However grotesque its abuses, let the Soviet Union be similarly armed – „Kad ir kaip pasibaisėtinai Sovietų Sąjunga piktnaudžiauja, tebus ji panašiai apsiginklavusi.“

O čia angliškas why verstinas ne „kodėl“: – Ar jis tave supažindino su Maudlingu [Maudling – Modlingas]? / – Ne. Kodėl? [= O ką?] (p. 80)

Visiems vertėjams gali pasitaikyti liapsusų, kai akimirką užtemsta elementari logika (tam ir yra antras žvilgsnis – redaktoriaus): apie savo meilužį Kaningą romano herojė sako: „Buvau sujaudinta. Jis – pirmas žmogus mano gyvenime, nupirkęs man drabužį.“ (p. 38) O kas gi ją nuo pat mažens rengė, jeigu ne mama? Originale paprastai ir aiškiai: the first man – pirmas vyras (nes jos tėvas vyskupas jai drabužių nepirkdavo).

Pražiopsota ir verčiant citatą: „Inteligentijos požiūris neabejotinai visada būna liberalus.“ (p. 88) Iš tikrųjų – „anaiptol ne visada“ (by no means always).

-----------------------

„Dabar jis jau neturi jokios galios nei metro traukinių mašinistų profsąjungoj, nei tarp savo kairuolių bičiulių. Ir gerai, nes prabangi aplinka jį trikdo (…surroundings embarrass him).“ (136) Ta prabangi aplinka (kurioje jis dabar gyvena) ne trikdo, o kompromituoja jį (kairiųjų akyse).

Kurioziškai skamba toks sakinys: „Po Kembridžo šnipų trejeto ir Džordžo Bleiko [slaptųjų tarnybų] žmonės tebėra nervingi ir lengvai patvirkę.“ (165) Iš tikrųjų „truputį demoralizuoti“ (a bit demoralized).

„Kitame, vaidingesniame, straipsnyje jis [Heilis] kritikavo Vakarų Vokietijos romanistus, vadino juos silpnapročiais bailiais dėl to, kad savo knygose visai nemini Berlyno sienos.“ (171) Anglų–lietuvių kalbų žodynas pateikia tik vieną weak-minded reikšmę, bet čia norima pasakyti ne „silpnapročiai“, o silpnadvasiai.

Ir čia išversta pažodžiui: „Makso ir jo schemų“ (325) – schemes čia veikiau yra „užmačios“, o „cigarečių dėžutę“ (347) patogiau vadinti portsigaru.

„…vienas iš tų, kurie apleidžia savo vaikus, užuot apraminę antrąsias žmonas.“ (136) Čia, matyt, neapsižiūrėta: in order to placate – kad apramintų (antrąsias žmonas).

„Turiu kelias Džono Kolderio knygas“ (226) – pamanytum, kad tai toks rašytojas, bet yra published by John Calder – tai buvo garsus novatoriškos literatūros leidėjas (leidęs Samuelį Beckettą ir t.t.).

Nereikėtų sumenkinti lietuvių skaitytojo akiračio, retsiną pavadinant abstrakčiu „graikišku vynu“ (229) arba muzikos stilių bebop – tiesiog „džiazu“ (241)

Atsiranda „aristokratų sluoksnio amerikietis“ (289); bet Amerika jau savo nepriklausomybės siekiu principingai atsikratė ne tik karaliaus valdžios, bet ir aristokratijos, – o tas asmuo buvęs of the patrician class – tiesiog „aukštuomenės amerikietis“.

Taip pat ir čia nelogiška: „keli aukštesni pareigūnai vis dar stoviniavo iš įpročio laukdami, kol išeis žemesnieji“ (294); iš tikrųjų atvirkščiai: less senior automatically holding back, – vyresnybė paprastai vėliau ateina į bendrą susirinkimą, bet išeina anksčiau.

Ir jau seniausiai reikėjo atsikratyti to, kaip mus anglų kalbos mokė sovietmečiu, ir valgyti vakarienę (dinner), o ne „pietus“ bei pietus (lunch), o ne „priešpiečius“ (abu 242).

Yra nelogiškų sprendimų: Tomas Heilis turėjo mintį parašyti straipsnį apie komunistinės Rumunijos slaptąją tarnybą leidiniui Index on Censorship (ne „Index and Censorship“); Serenai paklausus, kaip toji tarnyba vadinasi, jis atsako: „The DSS“. Britų, kaip ir lietuvių, skaitytojui šios santrumpos tiksli reikšmė nežinoma ir nereikalinga, bet vertėja nusprendė sulietuvinti, ir išėjo taip, kad priartino net iki Lietuvos realijos: „VSD, Valstybės saugumo departamentas.“ (274)

„dėstytoją grėsmingu vardu Edmundas Alfredas“ (126). Kas gi čia grėsmingo? – stebisi skaitytojas. Angl. yra formidably named – iš tiesų formidable gali būti verčiamas žodžiu „grėsmingas“, bet čia tiktų „įspūdingu“ arba „įmantriu“. O kas gi čia įmantraus? Nagi tai, kad originale pavardė yra ne Alfred, o Alfredus. Taip derėjo palikti ir lietuviškai – juk galime linksniuoti.

Neišvengiamai kyla bendresnio pobūdžio klausimas: ar verta lietuvinti realių asmenybių pavardes. Tomui Heiliui „nepavyko manęs sudominti [amerikiečių postmodernistų] Džono Hoko, Bario Hanaho ar Viljamo Gadiso romanais“ (234). Šitaip pagūglinę bet kurį iš šių autorių gausime špygą, net jeigu nebūtų klaidingai adaptuota (Hawkes turėtų būti ne „Hokas“, o Hoksas, pavardėje Hannah paskutinė h netariama), – mat jų knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.

Žinomas fizikas, Amerikoje prisidėjęs prie branduolinio ginklo kūrimo ir paskui tapęs sovietų šnipu, buvo Klausas Fuchsas, tad ne „Fušas“ (205 ir kitur), o Fuksas.

Pavardžių adaptavimas – keblus reikalas, ir ne tik šiai vertėjai. Kai kurios realių asmenų pavardės adaptuotas vargu ar tinkamai, trūksta ir nuoseklumo: yra Louelis, bet Pauelas ir Boven (nors galėtų būti Bouen, kaip Louelis).

 

Nariams

Naujienlaiškis