Pagarbus vertimo žavesys
 

Aušra Stanaitytė
2018-05-18

Šiaurės Atėnai

David Ebershoff. Danų mergina. Romanas. Iš anglų k. vertė Donatas Masilionis. V.: Didakta, 2016. 360 p.

Amerikiečių rašytojas Davidas Ebershoffas romanu „Danų mergina“ („The Danish Girl“) debiutavo ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje: tai pirmas lietuviškai išleistas jo kūrinys. Romanas, įkvėptas danų tapytojo Einaro Wegenerio (1882–1931) gyvenimo istorijos (jam buvo atlikta viena pirmųjų žinomų chirurginių lyties keitimo operacijų), pirmąkart buvo išleistas 2000 m., įvertintas ne vienu solidžiu Amerikos literatūriniu apdovanojimu. Tai nebuvo vienadienė sėkmė: 2015 m. pagal šį kūrinį (vadinasi, jis nebuvo užmirštas per 15 metų – visą amžinybę šių dienų gyvenime, kuris lekia kaip akis išdegęs!) buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas – jis nominuotas keliems „Oskarams“ ir vieną jų laimėjo, o įtakingas JAV dienraštis „New York Times“, po pirmojo knygos leidimo paskelbęs „Danų merginą“ svarbiausiu metų literatūros kūriniu, 2017 m. jį įtraukė į 25 knygų, pastaruosius 20 metų dariusių svarbią įtaką LGBTQ literatūros formavimuisi, sąrašą.

Ebershoffo debiuto sėkmė, jei ir nebuvo iš anksto nulemta, nebuvo ir atsitiktinė: į literatūrą jis atėjo kaip vienos didžiausių JAV leidyklų „Random House“ ilgametis darbuotojas, per savo karjerą iškilęs iki vyriausiojo redaktoriaus pareigų ir žinomas kaip nemažo būrio svarbiausių literatūros premijų laureatų leidėjas, prisidėjęs prie jų kūrybos proceso ir padėjęs išgarsinti jau išleistus kūrinius (yra ir kitas žodis – „reklamuoti“, tačiau Bookerio ir Pulitzerio premijos vis dėlto neskiriamos vien už leidėjų reklaminius gebėjimus).

Senas leidybos vilkas buvo labiau už kitus debiutantus apsaugotas nuo rinkodaros požiūriu klaidingo temos, vaizduojamos epochos ir veiksmo vietos, literatūrinio stiliaus pasirinkimo: sensacingo turinio romano siužetas rutuliojasi senojoje gerojoje dekadentinėje tarpukario Europoje, o pasakojimo maniera liudija, kad autoriaus literatūrinis skonis formavosi šalyje, davusioje ir Faulknerį, ir Fitzgeraldą, ir kitomis abėcėlės raidėmis prasidedančias didžiąsias pavardes. Tačiau reikia pripažinti, kad ne tik Ebershoffo kaip leidėjo kuruotų autorių, bet ir jo paties pelnyti literatūros apdovanojimai pirmiausia yra skirti už rašytojo talentą. Jei norite – už puikiai įvaldytą amatą, tačiau ypač šiais laikais, kai daug laiko, išmanymo ir atsidėjimo reikalaujantį, vis mažiau apsimokantį dorą žmogaus triūsą pakeičia beasmeniai technologiniai surogatai (literatūroje – mechaninės pastarųjų dešimtmečių stilių klišės), tai ne mažiau retas ir gerbtinas ypatumas.

Tuo galime įsitikinti net skaitydami „Danų merginos“ vertimą į lietuvių kalbą, nors tenka konstatuoti, jog vertėjas Donatas Masilionis nemažai nuveikė, kad lietuvių skaitytojai liktų neatradę šio kūrinio meninių privalumų.

Šiam žiaurokam teiginiui pagrįsti pavyzdžių knygoje toli ieškoti nereikia – užtenka šalia pasidėjus originalą (ir net be jo) perversti pirmąjį romano skyrių, lietuviškame leidime telpantį į 12 puslapių, kad įsitikintume, kokia nevykusio vertimo pavyzdžių gausa ir įvairovė laukia lietuvių skaitytojų. Tiesa, reikia pripažinti, kad pirmieji skyriai – veiksmo ekspozicija – yra labiau ornamentuoti už tolesnius, autorius į juos yra sudėjęs daugiau išradingumo stengdamasis atkurti vietos ir laiko atmosferą. Tekstas romano pradžioje sodresnis, metaforiškesnis, palyginti su tolesniu lakoniškesniu, „telegrafiškesniu“ labiau herojų būsenų, o ne įvykių istorinio konteksto vaizdavimu, taigi romano pradžioje vertėjui tarsi atsiranda daugiau pavojų suklupti ir kartu galbūt palikti blogesnį įspūdį, negu nusipelno visas jo atliktas darbas. Kita vertus, lakoniškesniame pasakojime kiekvienas nepataikymas (ir originale, ir vertime) labiau rėžia akį, taigi stilistiškai sodresnės originalo vietos nebūtinai labiau apsunkina vertėjo darbą.

Laikas atsiversti lietuvių kalba išleistą romaną „Danų mergina“. Pirmas sakinys, dažnai nulemiantis knygos likimą ieškant kelio pas skaitytojus, lyg ir nekelia blogų įtarimų: „Jo žmona sužinojo pirmoji“ (p. 9). Taip, tas prakeiktas lietuviškas konkretumas kaip objektyvi pačios lietuvių kalbos ypatybė dažnai reikalauja bent formaliai sukonkretinti teiginį, nors originalo kalba leidžia be šito lengvai išsiversti. Šiuo atveju pagal lietuvių kalbos logiką lyg ir reikėtų įvardyti,  sužinojo žmona, tarkim, beveik bereikšmiu įterpiniu: „Jo žmona apie tai sužinojo pirmoji“, tačiau akivaizdu, kad esant menkiausiai galimybei apsieiti be tokių užpildų pageidautina ja pasinaudoti. Vertėjas taip ir padarė, išlaikydamas pirmojo originalo sakinio lakoniškumą ir intrigą.

Tačiau jau antras ir trečias sakiniai – pagrindinio veikėjo Einaro Vegenerio (kaip matome, romane jis veikia savo prototipo tikruoju vardu – taip pat ir tada, kai pasikeitęs lytinę tapatybę tampa Lile Elbe) žmonos Gretos žodžiai – yra išversti net nebandant įpūsti jiems nors kokios gyvybės, paieškoti originalą atitinkančių gyvosios kalbos atitikmenų, rodančių, kad tai yra tikras, ne popierinis dialogas: „Ar padarysi menką paslaugėlę? [...] Ar padėsi man truputį?“ Originale toji „paslaugėlė“ (small favour) skamba visiškai natūraliai, tai įprasta šnekamosios anglų kalbos formulė, atitinkanti mūsiškę „Galiu kai ko paprašyti?“ ar panašiai. Neišradingas vertimas bent kiek atgytų pasekus originalu (Do me a small favour?) ir numetus šnekamojoje kalboje dažnai praleidžiamas sintaksines jungtis – šiuo atveju lietuviškame sakinyje visai nebūtiną „ar“.

Kitame puslapyje Greta kreipiasi į vyrą dar tolimesne nuo gyvų žmonių kalbos konstrukcija: „Ar tikrai trumpam nutrauksi darbą, kad man truputį padėtum?“ – paklausė ji. Žmona buvo sušukavusi plaukus aukštyn. – Neprašyčiau, jei tai nebūtų svarbu“ (p. 10). Nevykęs yra ne tik tiesioginės kalbos, bet ir pasakotojo replikos vertimas. Tiesa, originale ji tik iš pažiūros elementari (she said, her hair pulled back): kaip matome iš besiperšančių pažodinio vertimo variantų („paklausė ji, aukštyn susišukavusi plaukus“ ar panašiai), ne taip paprasta rasti optimalų atitikmenį. Originale užduotis grakščiai sujungti dvi tarsi nesusijusias detales (įvardyti, kas sako tiesioginės kalbos žodžius, ir čia pat apibūdinti kalbėtojo šukuoseną) įvykdyta, vertime – ne. Absurdiško įspūdžio bandyta išvengti vertime padalijant originalo sakinį į du, tačiau tuo nieko nelaimėta. Negana to, pirmiausia vertime radus įvardį „ji“ ir tik paskui daiktavardį „žmona“, gali klaidingai pasirodyti, kad kalbama apie dvi moteris. Beje, lietuviškai savo plaukus žmonės paprastai šukuojasi sangrąžine veiksmažodžio forma, tik kitiems šukuoja be „-si“.

Pirmame romano puslapyje matome ir Einarą, tapantį vieną iš daugelio savo peizažų ir šia proga prisimenantį į Kopenhagą su „sūriu laimikiu“ (sūdytu? galbūt autorius užsimena apie šviežių produktų konservavimo būdą?) grįžtančius žvejus, kurių „kapais“ tapo Kategato sąsiauris: paprastai lietuviškai kalbant apie jūros pasiglemžtus skenduolius jos vandenys įvardijami kaip vienas bendras kapas be atskirai pažymėtų kapaviečių (vienaskaitą grave randame ir originale). Tame pačiame sakinyje skaitome apie „rūsčius, tamsius vandenis, pasidabinusius baltais putų purslais“ ir neturėdami po ranka angliško teksto sutrinkame: ar tai originalo, ar vertimo meninės logikos netikslumas? Lengvas, žaismingas žodis „pasidabinti“ prastokai dera prie rūstaus jūrinio peizažo – ir išties originale randame nedisonuojantį su visu aprašymu epitetąwhite-caped. (Gal net būtų galima rizikuoti išversti jį pažodžiui: „vandenys, baltai kepurėti putų purslais“?) Nė neperšokus dar vieno sakinio, atsiranda „apačioje gyvenantis kaimynas smailėjančia į viršų galva“ (bullet-shaped head – galbūt galėtų būti „smailiu viršugalviu“?), o po taško skaitytoją užgriūva estetinių pojūčių nervus jau visai be gailesčio tąsantis pasažas:

„Tapydamas kiekvieną pilką raitytą bangą Einaras įsivaizdavo skęstantį jūreivį, desperatiškai iškėlusį ranką, bet savo pragertu nuo bulvių degtinės balsu vis dar šaukiantį, kad žmona yra uosto kekšė. Dabar Einaras žinojo, kokie tamsūs turi būti jo dažai: vanduo būtinai niūriai pilkas, kad prarytų tokį vyrą kaip šis ir tarsi užlinkusi tešla nuslopintų skęstančiojo urzgimą.“

Be cituojamos ištraukos stilistinio kreivumo (be reikalo paliktas įvardis „savo“ – tik viena menkesnių ydų, nors jų vengti mokomi jau pirmuosius žingsnius žengiantys vertėjai), yra ir prasminių netikslumų, trukdančių perteikti originalo įvaizdžių turinį ir meninį efektą. Pirmiausia vertime krinta į akis tautologija „raityta banga“: kitokių bangų, regis, nebūna, taigi epitetas neturi prasmės ir be pagrindo verčia įtarinėti autorių tuščiažodžiavimu. Originale randame the grey curl of each wave – galbūt šį įvaizdį galima šifruoti kaip „pilkas bangų garbanas“, originalią metonimiją, dėl kurios verta pasistengti kuriant lietuvišką atitikmenį.

„Užlinkusi tešla“ citatos pabaigoje jau ir be originalo leidžia numanyti, kad vargu ar autorius vandenį gretino būtent su tešla, ir net ne skysta blynų tešla, savo konsistencija artimesne vandeniui, o su kočiojama, kurią galima užlenkti. Originale pavartotas žodis batter reiškia ne tik tešlą, bet ir lipnų purvą, galbūt dumblą, taigi šią prasmę turintis lietuviškas atitikmuo labiau tiktų prie tamsaus, drumzlino vandens paveikslo. Minėtoji „tešla“ nebūtinai vertime turi užlinkti, kad nuslopintų „skęstančiojo urzgimą“ (growl: čia – gal kriokimą?), – fold over reiškia dar ir „apgaubti, apglėbti“.

Visas šis šlubuojančio ar ir visai neįgalaus vertimo pavyzdžių komplektas telpa į vienintelį, dargi nepilną, pirmą lietuviško knygos leidimo puslapį. Toliau vertėjas irgi darbuojasi apsieidamas be juvelyro įrankių. Atsivertę antrą romano puslapį jau iš pirmo jo sakinio sužinome, kad Einaro žmona Greta buvo „dailaus, plataus, lygaus veido“, taigi susiduriame su, sakytume, originaliu autoriaus supratimu, kas yra dailumas: kaip vienarūšis pažyminys, t. y. lygiavertis epitetas, šalia „dailaus“ atsiranda „platus“, nors šiaip jau dailumas siejamas su smulkumu, plonumu ir t. t. Šią mįslę išsprendžia atitinkama originalo frazė handsome with a wide flat face: taigi iš pradžių konstatuojama, kad Greta buvo apskritai graži (ar daili, nors toliau skaitome, kad ji buvo aukšto, tvirto stoto, tad dailumas čia diskutuotinas), o toliau autoriui būdinga maniera daromas minties šuolis ir, nesiplėtojant tokiais pertarais kaip „nepaisant to“, „tačiau“, „beje“, atskirai apibūdinama jau ne visa išvaizda, o veidas – regis, ne tiek platus ir lygus, kaip skaitome vertime, tarsi pašvelninančiame veido bruožų charakteristiką, o netgi platus ir plokščias. Šitaip sužinome, kad autorius išties reiškia originalų požiūrį į moterišką grožį, tačiau tai mūsų neglumina, nes tas požiūris išdėstytas vykusiai ir įtikinamai. Vertime atsitiko kitaip.

Tame pačiame p. 10 vargu ar pateisinamai pavartota vertimo perdara nusakant Gretos, kuri, kaip ir jos vyras, buvo tapytoja, kūryboje vyraujantį žanrą: esą ji tapė „nelabai žymių žmonių su rausvomis lūpomis ir žilstelėjusiais plaukais portretus“. Originalo frazės pradžia mildly important people turbūt labiau prašytųsi ne antoniminio vertimo – pavyzdžiui, „šiek tiek žinomų žmonių…“ Lietuviškas sakinys „praturtintas“ dar ir prasmės netikslumu. Frazė shine in the grain of their hair reiškia žvilgančias plaukų sruogas, o ne žilstelėjusius plaukus, taigi papildomai (šalia rausvų lūpų) nurodo salsvą Gretos kuriamų portretų manierą. Vertėjui nepavyko ir kartu su autoriumi pašmaikštauti: nors originale juodu ant balto rašoma, kad Gretos tapomi personažai buvo rausvomis lūpomis ir žvilgančiais plaukais, galima suprasti, kad tokiais juos paversdavo portretų autorė. Dėl vertimo negrabumo šis niuansas išnyko.

Nesileidžiant į tolesnį smulkų vertimo ypatumų narstymą galima paminėti, kad tame pačiame p. 10 dar randame „vadovaujančiuosius direktorius“ (managing directors – nusistovėjęs vertimas „generalinis direktorius“), kurių portretai kabo „darbininkų vežimėlių išvažinėtuose koridoriuose“. Vėl nustebus, ar išties tie koridoriai išvagoti vežimėlių provėžomis, atsakymą galima rasti originale: tai, kas lietuviškai interpretuota kaip „išvažinėti“, angliškai apibūdinta kaip nicked – pažodžiui būtų „pažymėti įrantomis“ (ar kitoje teksto vietoje paties vertėjo rastu vykusiu žodžiu „įkartomis“). Greičiausiai turimos omenyje ne išvažinėtos grindys, o apdaužytos sienos.

Netrukus tame pačiame puslapyje išvystame lėktuvą, „pukšintį atgal į Berlyną“ (o p. 69 – dar ir „pukšinčią širdį“). Ekspresyvus žodis puttering nebūtinai reiškia pukšėjimą, bet ir tiesiog lėtą judėjimą (o lietuvių kalboje raiškių veiksmažodžių judėjimui reikšti, kaip žinome, nors vežimu vežk, tad yra iš ko rinktis). Jis ne kartą kartojasi visame originalo tekste ir, kaip matėme, vertėjo nuosekliai verčiamas tuo pačiu „pukšėti“. Toks atidumas, stengiantis visais atvejais vienodai versti autoriui, matyt, reikšmingą besikartojantį žodį, būtų sveikintinas, jei tas atitikmuo visais atvejais būtų tinkamas.

Lygindami vertimą su originalu, iškart po pukšinčio lėktuvo aptinkame per neapsižiūrėjimą (kuris lyg tyčia gali dar labiau padidinti kritiko ir apskritai skaitytojo nepasitikėjimą vertėjo darbu, nors tegul akmenį meta tas, kuris pats vertė didelį tekstą ir išvengė šios nuodėmės) praleistą nedidelę pastraipą, kurioje pirmąkart romane pasirodo Edvardas IV. Kadangi jis šioje pastraipoje loja, ir be atskirų paaiškinimų tampa aišku, kad tai šuo, tačiau, pastraipai iš vertimo iškritus, skaitytojas gali likti suglumintas, toliau radęs vertime pirmą (originale – jau antrą) kartą paminėtą Edvardą IV, laižantį plaunamas Einaro kojas. Šis faktas dar nebūtinai reiškia, kad personažas yra keturkojis – kas ten žino tuos dekadentus ir jų keistus įpročius?

Trečią romano puslapį (pagal lietuviškos knygos puslapių numeraciją 11-ą), be kitų didesnių ir mažesnių vertėjo nuodėmių, „puošia“ Einaro „mažos, išriestos ir putlios ties kulnu pėdos“: kiek leidžia spręsti originalas, jos buvo aukšta keltimi ir minkštos, švelnios. Vėl randame visą virtinę loginių nesusipratimų, kurie nėra koks nors groteskiškas autoriaus sumanymas: pirštai „ploni, apžėlę vos keliais plonyčiais juodais plaukeliais“ – jeigu plaukeliai vos keli, nebeišeina sakyti, kad pirštai jais apžėlę. Originalas (with a few fine black hairs) dėl tokio vertėjo pasirinkimo niekuo dėtas. Kambario „lubos buvo [...] skliautuotos tarsi apversta dorė“: iš vertimo atrodytų, kad dorės būna skliautuotos, tačiau originale tiesiog norėta pasakyti, kad skliautuotos lubos priminė apverstą dorę. Baisu ir pagalvoti, kokioje griuvenoje gyveno dailininkų pora, jei „po pietų, kai saulė imdavo spiginti į „Našlių namus“, pro jų sienas prasismelkdavo silpnas silkių kvapas“, tačiau skaitytojo nuogąstavimus išsklaido (nors iš tiesų tas būstas nebuvo poniškas) vienas originale pavartotas prielinksnis: faint smell of herring would seep from its walls. Turbūt silkėmis kambaryje pakvipdavo ne iš lauko pro suskilusių sienų plyšius prasiskverbus kvapams, o pačios sienos buvo prisigėrusios dešimtmečius čia doroto žvejų laimikio kvapo ir jis, atgijęs pakaitinus pastatą saulei, imdavo smelktis iš sienų į kambario orą.

Ketvirtas (12-as) romano puslapis, gal jau apsipratus su vertimo ypatumais, pernelyg neteikia peno kritiškiems apmąstymams, nebent norėtųsi kito žodžio, kai kalbama apie konditerinį kvapųjį aliejų, kurio herojė nenaudojo pagal paskirtį, bet „juo pasitepdavo paausius“ (used it to dab behind her ears): pasišlakstydavo (kaip kvepalais)? Pasitepama labiau vaistais. Tame pačiame puslapyje minima „jūros dumblių kempinė“ (sea sponge): jos žaliava yra pintis, jūros gyvūnas, o ne augalas (dumbliai). Gal tiktų paprastai įvardyti kaip jūros kempinę? Kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, šiame vertime turbūt nelabai verta tikėtis, kad ta kempinė sakinyje būtų dar ir sumaniau pavartota: Greta ja šiūravo (vertime tame pačiame sakinyje du kartus pakartotas tas pats žodis „plovė“) vyrui kojas „švelniai, bet veiksmingai, vikriai jūros dumblių kempine plaudama tarpupirščius“.

Tolesniame p. 13 išskirčiau, tarkim, šią citatą: „Pro skyrimą Gretos plaukuose matėsi sidabriškai balta oda, ir Einaras ėmė spėlioti, kokios po ja sukasi mintys.“ Įdomiausia, kad angliškai skaitome tokį pat paradoksalų tekstą (what she was thinking beneath it), tačiau jis kažkodėl neatrodo nei nevykęs, nei absurdiškas. Gal originalo frazę gelbėja tai, kad lietuviškas prielinksnis „po“ (reikšme „žemiau“) turi du angliškus atitikmenis – under ir čia pavartotą beneath, kuris tarsi turi daugiau „gylio“ ir šitaip padeda išvengti komiškų asociacijų, kylančių skaitant vertimą: jeigu jau mintys sukasi po oda, tai turbūt kažkur tarp odos ir kaukolės?

Arba: „…jis jautėsi tarsi būtų supančiotas, o burna užrišta senu skudurėliu dažams valyti. Tad tylėdamas spėliojo, ką sumanė žmona, o išblyškusiame ir glotniame tarsi persiko žievelė Einaro veide tvenkėsi apmaudas.“ Viena maža priesaga (skudurėlis) didelį vežimą verčia: nelabai įsivaizduojama, kaip skiaute, kurią formatas leistų vadinti skudurėliu, būtų galima užrišti žmogui burną. Žinoma, galima iki užkimimo ginčytis, ties kokiais matmenimis baigiasi skudurėlis ir prasideda skuduras, tačiau deminutyvas vis tiek paikai sugriauna brutalų vaizdinį.

Keistai skamba ir išblyškusios odos lyginimas su persiku – esame įpratę, kad su persikais būtų lyginamas skruostų rausvumas, o ne blyškumas. Ir iš tiesų originale randame ne bet kokį persiką, o baltąjį – white peach (prieš verčiant dar laukia tyrimas, kaip lietuviškai „oficialiai“ vadinama ši persikų veislė, – lietuviškas terminas vertėjo gali ir nenudžiuginti, jeigu juo neįvardijamas baltumas, tada gali tekti ieškoti išeities sunkesniu būdu).

Vertėjui vėl pritrūko stilistinio jautrumo, ramia širdimi iš originalo į lietuvišką tekstą perkeliant persiko žievelę – nepastebėjus, kad lietuviškai lyginant odą su bet kokia žieve ir net žievele nieko gero apie odą nepasakoma (nors originale aprašomas odos glotnumas, taurus blyškumas). Angliškame sakinyje šio disonanso nėra, nes persiko žievelė įvardijama tuo pačiu žodžiu skinkaip ir žmogaus oda. Taigi verčiant junginį skin of white peach galbūt derėjo atsisakyti konkretesnės nuorodos ne ten, kur buvo pasirinkta vertėjo, t. y. praleisti ne žodį white, o skin ir palyginti odą su baltuoju persiku, o ne su persiko žievele.

Toliau versdami pirmojo skyriaus puslapius susiduriame su tokia realija kaip little ceramic Knabstrup bowls, išversta į „mažus keraminius indelius“ (p. 14): praleistas Knabstrupas – Danijos miestelis, garsėjantis keramikos dirbinių gamykla, tačiau toliau, pavyzdžiui, p. 322, jau minimi „Knabstrupo keramikos gamyklos indeliai“. Šiaip jau vertėjas turi teisę savo nuožiūra praleisti pernelyg specifines realijų detales, tačiau ši praktika labiau taikoma tada, kai originalo skaitytojui realijos yra gerai pažįstamos ir tik vertime įgyja sunkiai iššifruojamą prasmę, taigi trikdo skaitytojo dėmesį ten, kur autorius nebuvo šito sumanęs. Vis dėlto šiuo atveju statistinis anglakalbis originalo skaitytojas vargu ar yra smulkiai susipažinęs su Danijos kultūrinėmis realijomis, taigi autoriaus minimas vietovardis amerikiečiui ar anglui yra „matyt, kažkas danams gerai žinoma, nors aš ir nežinau“. Tokiai pačiai lietuvių skaitytojo reakcijai sukelti, sakyčiau, reikėtų nuosekliai išsaugoti realiją ir vertime, ypač minint ją pirmą kartą.

Panašiai ir knygos pradžioje minimos „apelsinų giraitės“ pabaigoje jau tiksliau įvardijamos kaip apelsinmedžių giraitės, o „vėžlinės šukos“, minimos p. 16, vėliau (pavyzdžiui, p. 322) vadinamos įprastesne forma – vėžlio kiauto šukomis. Tai būtų pernelyg smulkmeniškas priekabiavimas (kam nepasitaiko palikti tokių nesutapimų verčiant didelį daugiabriaunį tekstą), tačiau šiuo atveju tai yra reikšmingo leitmotyvo vaidmenį atliekančios detalės, krintančios į akis skaitytojui, jeigu jis romaną skaito nemiegodamas, ir juo labiau nusipelnančios išskirtinio vertėjo dėmesio.

Jau ne toks smulkus apsirikimas likęs p. 14, kur teigiama, kad skalbėja „apie savo atvykimą pranešdavo ne šaukdama iš gatvės, o paskambindama prie pirštų pririštais auksiniais varpeliais“, nors originale randame cymbals: p. 145 šio žodžio vertimas ištaisytas į „muzikines lėkštes“, tik ne skalbėjos rankose.

Realijos apskritai nėra stiprioji šio vertimo vieta. Apmaudoka, kad neblogai žinomas daniškas vietovardis Orhusas buvo nesivarginant žinynų sklaidymu grafiškai perrašytas kaip Arhusas. Lygiai kaip ir dažnai romane minima Gretos gimtoji Pasadena, ir „Pasaulio vietovardžių“ žodyne, ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ transkribuojama kaip Pasadina.

Vienas iš romano personažų profesorius Bolkas „studijavo Vienoje ir Berlyne, „Šaritė“ ligoninėje“ (p. 208): garsiojoje Berlyno ligoninėje yra medicinos aukštoji mokykla, tačiau lietuvių skaitytojas viso labo randa keistoką žodžių junginį „studijavo… ligoninėje“. Platesnę nei lietuvių kalboje vartojamas žodis „studijavo“ prasmę turintis originalo žodis studied leistų teigti, kad Bolkas mediko profesijai rengėsi minėtoje ligoninėje (tai tik siūloma vertimo „kryptis“, ne galutinė formuluotė – iš tikrųjų net tokie elementarūs teksto elementai priverčia gerai palaužyti galvą). Ar tikslinga transkribuoti ir su kabutėmis rašyti originalų Charité (pranc. Labdaros) ligoninės pavadinimą – kitas klausimas, kurį vertėjui galėjo padėti spręsti ir redaktorius (ar redaktoriai, kuriuos paminėsime vėliau).

Romane minimas Paryžiaus Marė (pranc. Marais – pažodžiui „pelkių“) kvartalas aiškinamuoju būdu išverstas kaip Žydų kvartalas (pavyzdžiui, p. 142) – taip pat diskutuotina intervencija į originalą.

Vertėjui nelabai sekėsi aiškintis „moteriškų“ realijų – audinių, drabužių pavadinimų: p. 74 minimas Damasko šilkas turėtų būti damastas – tokį jau turime istoriškai nusistovėjusį šio audinio pavadinimą, nors jis tikrai kilęs iš Damasko, tik paprastai jame nebūna šilko pluošto. Lyg tyčia p. 66 minima suknelė su petnešomis, o darbinis sijonas p. 245 – su petnešėlėmis.

Dar pora citatų, pasižyminčių originale nesamu kvailokai komišku efektu, iš tolesnių pirmojo knygos skyriaus puslapių: „Greta buvo baigusi tapyti viršutinę Anos kūno dalį, kurią slėpė plonas riebalų sluoksnis, susikaupęs daugelį metų valgant lašišą su sviestu“ (p. 14); „…tai, kas kadaravo jam tarp kojų, buvo mažas ir bevertis daikčiukas tarsi baltas ridikas“ (p. 19). Šiaip jau laimė, kad šiame lytinės tapatybės problemoms skirtame romane faktiškai nėra „tik suaugusiesiems“ skirtų scenų, apskritai nedaug dėmesio problemoms žemiau juosmens, daugiausia susitelkiama į problemas galvoje ir širdyje, – antraip sunku ir įsivaizduoti, kuo šiame vertime galėjo pavirsti dviprasmiškesni motyvai. Pasekmės tikrai galėjo būti netikėtos, kaip rodo vienas paskutinių knygos pirmojo skyriaus sakinių. Iš jo iškrito ne tik veiksnys, be kurio liko neaiški viso sakinio mintis, bet ir „bevertis daikčiukas“, dėl kurio romano herojus turėjo save laikyti vyru, tačiau jam tai sunkiai sekėsi:

„Jį skaudino šis juokas ir baltų lelijų, nuo kurių rūdžių spalvos piestelių apdulkėjo suknelės sterblė, ryškiai pūpsančios Einaro strėnos, kojinės ir išskleisti sudrėkę delnai“ (p. 20).

Pirmiausia iš vertimo neaišku, kas dar, be juoko, skaudino Einarą (beje, turėjusį atsidurti sakinio pradžioje, o įvardžiui „jis“ būtų labiau tikusi vieta tolesniuose sakinio segmentuose): skaudino lelijų… kas? Iš originalo sužinome, kad tai turėtų būti lelijų kvapas ar aromatas (perfume), tik jis vargiai galėtų skaudinti kaip greta minimas juokas: reikėtų ieškoti kito atitikmens originalo žodžiui stung, kuris tiesiogine prasme reikštų „dūrė, graužė, aitrino“, taigi pagalvojus būtų galima rasti lietuvišką veiksmažodį, kuriuo būtų pasakyta, kad herojų žeidė ir juokas, ir lelijų aromatas.

Be gerokai klupinėjančio stiliaus („…nuo kurių rūdžių spalvos piestelių…“; „išskleisti (atgniaužti?) delnai“), šiame sakinyje slypi dar ir prasminė staigmena: toje vietoje, kurioje matome „ryškiai pūpsančias Einaro strėnas“, originale yra garish lump in his groin – akį rėžiantis (į akis krintantis, akis badantis) gumbas (ar guzas, net patinimas, pabrinkimas) kirkšnyse (paslėpsniuose), tai yra nei daugiau, nei mažiau kaip vyriškas lyties organas. Trumpai tariant, kur kas anksčiau, negu buvo numatęs romano autorius, vertėjo valia įvyko kone lyties keitimo operacija.

Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad Ebershoffo debiutinio romano atmosfera, intonacija lietuviškoje versijoje vis dėlto juntama, nepaisant vertėjo pastangų iškreipti atskirus kūrinio meninio audinio elementus: jis retokai praleidžia progą sukarikatūrinti originalesnį, paradoksalesnį originalo įvaizdį negrabia sintakse, sugriauta vidine metaforų logika, be meninės klausos pasirinktais originalo konotacijų atitikmenimis.

Kiek šiuo atveju vertėjui galėjo padėti knygos redaktorius ar, kaip galima spėti, redaktoriai? Mat ketvirtame lietuviškos knygos puslapyje randame greta vienas kito įrašytus du: kalbos redaktorių Vytautą P. Venslovą ir meninį (šiuo atveju – vertimo stiliaus?) redaktorių Remigijų Martinavičių. Tam tikri kalbos redaktoriaus palikti nusižengimai taisyklėms – menkniekis, palyginti su bendru vertimo lygiu. Didesnė bėda, priklausanti redaktoriaus kaip kalbininko jurisdikcijai, – svetimvardžių, romane cituojamų kitų kalbų žodžių pateikimo chaosas, kurį vainikuoja grožiniame kūrinyje prastai derančios į tekstą įterptos vertėjo pastabos, bjaurojančios ir taip jau nespindintį grožiu vertimą, pavyzdžiui, p. 152: „Greta pradėjo savo butą vadinti „casita“* (*Isp. kotedžas. – Vert. past.), nors jis, su lubomis ant įskilusių sijų ir stiklinėmis durimis su variniais varžtais, skiriančiomis kambarius, nepanėšėjo į kotedžą…“

Kaip matome, šiame sakinyje kalbos redaktorius pasitenkino išvada, kad žodžių junginyje „lubos ant įskilusių sijų“ elementarių klaidų nėra, o „meniniam“ redaktoriui arba nusviro rankos, arba jo meninės klausos tiesiog nerėžė šis ir kiti pasažai (o gal jis pats prisidėjo prie jų atsiradimo?), verčiantys lietuvių skaitytoją stebėtis, už ką romanas „Danų mergina“ sulaukė kritikų palankumo ir literatūros premijų. P. 54 skaitome, kad „kai Tedis atvykdavo į pobūvį su molio likučiais panagėse, tai jam teikdavo pagarbaus žavumo“ (respectable charm). Tokio „pagarbaus žavumo“ apstu visame šios knygos vertime – deja, jis liudija, kad lietuviškas Davido Ebershoffo debiutas kur kas mažiau pavyko negu angliškas.

Recenzija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga

(LLVS kūrybinę programą remia Lietuvos kultūros taryba)

Straipsnio originalas: Šiaurės Atėnai

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis