Vertingiausios verstinės knygos: ekspertų įžvalgos apie įdomiausius kūrinius ir knygų leidybą Lietuvoje

Šaltinis: 15min
Audrius Ožalas

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) aštuntus metus rengtuose Metų verstinės knygos rinkimuose paskelbtas geriausių kūrinių penketukas. Penkias vertingiausias verstines knygas atrinkę ekspertai dalijasi įžvalgomis, kurie praėjusiais metais išleisti kūriniai paliko didžiausią įspūdį, kokias knygų leidybos tendencijas galima pastebėti, kokių kūrinių vertimo Lietuvoje pasigendama.

LLVS ekspertai Marius Burokas, Jurga Katkuvienė, Audrius Ožalas, Gediminas Pulokas išrinko penkias knygas, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį visiems, besidomintiems rimtąja šiuolaikine literatūra.

Į penketuką pakliuvo šie kūriniai:

László Krasznahorkai. Priešinimosi melancholija. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis. – Kitos knygos.

Günter Grass. Svogūno lupimas. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Ruth Ozeki. Knyga laiko būčiai. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Baltos lankos.

Luther Blissett. Q. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. – Aukso žuvys.

Tomas Tranströmer. Per svyruojantį pasaulį. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

2016-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Amino Maaloufo romaną „Pasiklydę“ (Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Žara, 2016.) 

– Kokias praėjusių metų literatūros leidybos tendencijas įžvelgėte sudarydami šį sąrašą? Galbūt yra temos, žanrai, kurie dominavo?

Gediminas Pulokas: Nesiimčiau išskirti dominavusių temų ar žanrų – manding, išleista labai įvairių knygų, kaip ir praėjusiais metais.

Tiesa, krito į akį tiek žvilgsnis į praeitį, „istorinis“ matmuo, tiek distopiniai dalykai. Tačiau ar tai jau tendencija, ar, veikiau, atsitiktinumas – nesiimčiau spręsti. Tos tendencijos galbūt labiau būtų apčiuopiamos kalbant apskritai apie populiariąją literatūrą (tarkim, prieš kurį laiką atvilnijusi, o dabar jau gal slūgstanti erotinės literatūros banga ar pan.), bet išliekamąją vertę turinčios literatūros atveju vis tiek labiau svarbu ne tiek tema (nors tema, aišku, taip pat svarbu), kiek tai, kaip ji gvildenama.

Nudžiugino platus ir įvairus klasikos sąrašui priskirtinos literatūros spektras.

Leidyklų, išleidusių dėmesio vertos verstinės literatūros, sąrašas taip pat gausus, kaip ir praėjusiais metais, ir šitai irgi džiugina.

Jurga Katkuvienė: Sutikčiau su Gediminu, kad apie Lietuvoje išverstų ir 2016 metais išleistų knygų tendencijas nelabai ir įdomu kalbėti – visokių knygų išleista, o naujausių knygų vertimai atitinka pasaulines literatūros tendencijas, kurių nemažą dalį, be jau minėtų rašytojų žvilgsnių į praeitį ar ateitį, sudaro jausmų, žmogiškųjų santykių narpliojimo romanai: iš mūsų sudaryto sąrašo tokiu, pavyzdžiui, laikyčiau Elenos Ferrante's pirmąją „Neapolietiškosios sagos“ trilogijos knygą „Nuostabioji draugė“, kurioje pasakojama dviejų merginų pažinties istorija, jų besirutuliojančios draugystės bei brendimo peripetijos neturtingame Neapolio kvartale; ir toliau laikosi tendencija jausmų santykių dramas „pagardinti“ įvairiais trileriniais, detektyviniais, psichologiniais „pagardais“: prie tokių priskirčiau nemažai teigiamų atsiliepimų sulaukusią kolumbiečio Juano Gabrieliaus Vásquezo knygą „Taip skamba krintantys“, Nacionalinę Ispanijos prozos premiją gavusį Javiero Maríaso romaną „Įsimylėjimai“ – autoriaus tęsiamą variaciją nusikaltimo ir bausmės tema – ar kito ispanų rašytojo Arturo Pérezo-Reverteso romaną „Vyras, kuris šoko tango“ – aistringą dviejų žmonių istoriją – ispaniškai-lotynišką „Didžiojo Getsbio“ variaciją, kurioje dar susipina iš pasąmonės iškeliamos perversijos, KGB ir šachmatų turnyrai, beprotybe kvepiančios didžiųjų pasaulio kompozitorių lažybos ir pan.

Kitą tokių tendencijų dalį sudarytų socialiniai-psichologiniai romanai, iškeliantys ir užaštrinantys kokią nors socialiai aktualią problemą, visuomeninį reiškinį, pvz., britų rašytojo Iano McEwano romane „Vaiko gerovė“ atskleidžiama iš viešo teisingumo intereso ir individualaus gyvenimo susidūrimo kylanti drama; arba išraiškingame Karen Joy Fowler romane „Mes visi nesavame kailyje“ atskleidžiamos septintame praeito amžiaus dešimtmetyje Amerikoje vykusių psichologinių eksperimentų su gyvūnais (kurie neišvengiamai palietė ir žmones) pasekmės; o airių rašytojo Colmo Tóibíno nemažai autobiografinių nuorodų turinčiame romane „Nora Vebster“ iškyla naujos vyro ir moters gyvenimo santuokoje, „motinystės“ prasmės.

Galima būtų skirstyti ir toliau, bet man įdomiausia tai, kas pribloškia, „išsišoka“ iš visumos, netgi iš mūsų atrinktos gerų vertimų visumos. Tokiu „išsišokėliu“ tapo vengrų rašytojo László Krasznahorkai knyga „Priešinimosi melancholija“. Gal jos kitoniškumą lemia ir tai, kad pirmą kartą ji buvo išleista 1989 metais? Žinoma, ją irgi galima priskirti prie socialinių romanų, bet markesiškai hrabališku kafkišku stiliumi skaitytojui priešais akis besisukantis įvykių kaleidoskopas peržengia įprastinio pasakojimo ribas, virsdamas bendra galios struktūrų įsitvirtinimo žmonių gyvenime metafora.

O kitu netikėtumu laikyčiau švedų poeto Tomo Tranströmerio knygą „Per svyruojantį pasaulį. Poezija ir prisiminimai“, ypač nedidelę, bet labai šviesią ir vaizdingą prisiminimų dalį.

Marius Burokas: Mano galva, svarbiausia tendencija, jau kurį laiką stiprėjanti pasaulinėje literatūroje – žanrų ribų tolesnis nykimas, jų nepaisymas, taip pat keleto žanrų supynimas, kai buvusieji „populiarieji“ žanrai (mokslinė fantastika, detektyvas, trileris ir kt.) supinami su socialinio, bildungsromano ir t.t. struktūromis, siekiant paversti tekstą įdomesniu, praplėsti jo raiškos lauką. Tai atsispindi ir šiame sąraše.

Atiduota duoklė ir pasaulį siaučiančiai epinių sagų manijai – Karlo Ove's Knausgaardo 6 dalių romano kol kas neturime, bet Elenos Ferrante's „Neapolietiškoji saga“ (pirmoji jos dalis) į sąrašą pateko. Nesu tokių knygų gerbėjas, bet akivaizdu, kad skaitytojas pasiilgęs tiršto, realistiško, asmeniško (vietom net pernelyg atviro ir išpažintinio) pasakojimo.

Smagu, kad užkamšytos dar kelios spragos: imama pastebėti naujoji Lotynų Amerikos ir Meksikos rašytojų banga (kolumbiečio Juano Gabrieliaus Vásquezo „Taip skamba krintantys“) – tikiuosi, tai pirma kregždė ir naujų autorių vertimų bus daugiau. Taip pat džiugu pagaliau matyti László Krasznahorkai vertimą į lietuvių kalbą ir Lutherio Blisseto „Q“.

Sąraše atsirado vietos ir įdomioms, netradicinėms distopijoms – pačiam madingiausiam dabar žanrui – tai Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ ir Dave‘o Eggerso „Ratas“.

– Ar pastebima, kad pasauliniai įvykiai, aktualijos šiek tiek paliečia ir leidžiamų knygų temas – tarkime, pasaulyje pastebima, kad didėjant nežinomybei, nerimui, vėl išpopuliarėjo distopiniai romanai. Ar tokias tendencijas galima įžvelgti ir verstinės literatūros leidyboje Lietuvoje?

Gediminas Pulokas: Man atrodo, distopinių romanų (tarkim, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pateiktame 2016 m. ilgajame sąraše romanai „Ratas“ ar „Vienuolikta stotis“) visada kažkiek pasirodydavo. Kitas klausimas – kokios recepcijos visuomenėje tokie romanai susilaukia. Natūralu, kad tam tikro ryšio, kurį įvardijote klausdamas, čia turbūt esama. Tačiau laikotarpio aktualijų ir leidžiamos literatūros temų ar žanrų sąsajos nebūtinai visada yra tokios tiesmukos. Štai, kad ir mano jau minėta erotinė literatūra, – pasaulyje, o po to jau ir Lietuvoje, ji be galo išpopuliarėjo per pačią ekonominę krizę. Ko gero, visuomenė jau buvo pavargusi nuo blogų naujienų, pranešimų apie karus pasaulyje, ūkio perturbacijas, ir tiesiog nutarė atsitverti nuo viso to „pornuške“. Tad iš tiesų tai velniai žino, kaip čia kas...

Jurga Katkuvienė: Žinoma, kad pasaulio aktualijos atsispindi šiuolaikinėje literatūroje, taip pat ir mus pasiekiančiuose vertimuose. Pavyzdžiui, Lietuvoje nemažai versto libaniečio, Goncourt'ų premijos laureato, Amino Maaloufo paskutinis vertimas „Pasiklydę“ savo šiaip jau ne tokia ir nauja tema taiko tiesiai į mūsų realijas – jame kalbama apie emigranto patirtį: Adamas, po pilietinio karo Libane daug metų gyvenęs Paryžiuje, pasiryžta grįžti į tėvynę, aplankyti mirštančio draugo, ir šis grįžimas atveria turbūt kiekvieno emigranto, ne tik karo pabėgėlio, išgyvenamą konfliktą tarp buvimo „savu“ ir „svetimu“. Nors romane kalbama apie Artimųjų Rytų politinį ir istorinį kontekstą, Adamo jausena, svarstymai darant pasirinkimus ar vertinant padarytus pasirinkimus pasirodo kaip apibendrintas emigranto patirties ir savo tapatybės paieškų paveikslas.

Sakyčiau, kad tai, kas rūpi visuomenei, kas yra gyva, aktualu pasirodo ir literatūrinių skandalų pavidalais, žinoma, čia turiu galvoje 2006 metais pasirodžiusią ir po dešimtmečio į lietuvių kalbą išverstą Günterio Grasso biografinę knygą „Svogūno lupimas“. Nepaisant priežasčių, kodėl dabar, kodėl tokia forma ir kodėl apskritai rašytojas nutarė parašyti apie „juodžiausią savo praeities dėmę“, reakcija į ją ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse, netgi reikalavimai atimti iš rašytojo Nobelio premiją rodo, kad šis istorinis laikotarpis dar labai gyvai susijęs su šiandienos gyvenimu, taip pat su žmogaus sąmoningais ar atsitiktiniais pasirinkimais bei su visomis po to sekančiomis pasekmėmis.

Marius Burokas: Žinoma, kad tai daugiau ar mažiau pastebima Lietuvoje. Šis sąrašas tai atspindi tik iš dalies – jau minėjau dvi į ją patekusias distopijas: abi savaip eksploatuoja šių laikų baimes – technologijų įsigalėjimo ir tiesiog neišvengiamos pasauliui gresiančios katastrofos ir nužmogėjimo baimę.

Bet šiame sąraše daugiau psichologinių-socialinių romanų: kur rašytojams rūpi amžina žmonių tarpusavio santykių tema. Gausu ir ištisas epochas arba visuomenės lūžius tyrinėjančių kūrinių: tiek Lutherio Blisseto, tiek Amino Maaloufo, tiek Juano Gabrieliaus Vásquezo romanai.

Elenos Ferrante's romaną laikyčiau savotišku eskapizmu, o kartu ir priminimu apie gyvenimo vertę, įvairovę, džiaugsmą ir rūpesčius. Mums savo patirtimi turbūt artimiausias latvės Maros Zālītes romanas „Penki pirštai“ – apie tremtį, sugrįžimą iš jos, apie nužmoginančią okupaciją. Tačiau kartu šis romanas – raginimas neprarasti vilties, sveikai žiūrėti į pasaulį, turėti perspektyvą, atrasti savyje optimizmo ir meilės.

– Jau praėjusiais metais kalbėjome, kad pastebimas ir istorinių romanų renesansas. Panašu, kad ši tendencija išlieka ir šiais metais. Sąraše matome Jaume Cabré, Luthero Blisseto romanus, istorinė atmintis svarbi ir Liudmilos Ulickajos „Imagas“, Juano Gabrieliaus Vásquezo „Taip skamba krintantys“, kituose kūriniuose, galų gale ir Günterio Grasso autobiografinė knyga skirta apmąstyti savo praeitį. Ar istorinė tematika irgi yra viena iš pastebimų pastarųjų metų tendencijų? Kodėl, jūsų nuomone, būtent dabar vėl išaugęs susidomėjimas istorinėmis temomis?

Gediminas Pulokas: Istorinė tematika iš tiesų krinta į akis. Tas pat pastebima ir mūsų nacionalinėje literatūroje, ne tik verstinėje (Kristinos Sabaliauskaitės romanai, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, Rasos Aškinytės „Glesum“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“). Vis dėlto, ypač kalbėdamas apie verstinę literatūrą, ypatingo, visa ką pakeliui nušluojančio istorinės literatūros „bumo“ neįžvelgčiau – taip, istorinė tema aktuali, bet aktuali ji būdavo ir seniau. Dabartis visuomet remiasi į praeitį, iš to kyla ir poreikis. Sakyčiau, kad istorinė perspektyva visais laikais tam tikrą skaitytojų dalį domina. Vieniems – distopiniai romanai, kitiems – istoriniai, o nemažai daliai – ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, literatūros vertei visada svarbiausia ne kas vaizduojama, o kaip vaizduojama.

Marius Burokas: Na, XX amžius baigėsi, reikia jį kažkaip suinventorizuoti, aprašyti, permąstyti – visa tai įprasta literatūrinio ir kultūrinio proceso dalis. Istoriniai romanai visada užėmė svarbią vietą literatūroje. Nauja tik tai, kad datos šiek tiek pasislinko – daugėja romanų, apmąstančių paskutinius XX amžiaus dešimtmečius, gausėja apibendrinančių visą epochą tekstų (čia tinka ir Günteris Grassas, ir Juanas Gabrielius Vásquezas, ir Jaume Cabré, ir keletas kitų autorių). Gerai tai, kad, kaip jau ir minėjo Gediminas, lietuviai šiame procese neatsilieka. Ir ne tik neatsilieka, bet savo istoriją aprašančiais, permąstančiais tekstais tampa įdomūs ir Europai.

– Anksčiau buvo pastebima, kad literatūros naujienos Lietuvoje būdavo išleidžiamos labai atsiliekant. Ar dabar situacija keičiasi, – ar leidykloms aktualesnis tapo siekis reaguoti į literatūrines naujienas? Beje, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad leidyklos, leisdamos knygas, kreipia dėmesį į tai, kokie kūriniai laimėjo prestižinius pasaulio literatūrinius apdovanojimus ar pateko į komisijų sudarytus šių apdovanojimų sąrašus.

Gediminas Pulokas: Taip, ši tendencija iš tiesų pastebima. Per nepriklausomybės metus išleista nemažai klasikos ar moderniosios klasikos ryškiausių pavyzdžių, kurie, leidėjų požiūriu, galėtų būti perkami (be abejo, dar labai daug ką galima būtų išleisti lietuviškai, bet, turint omenyje, mūsų šalies mažą rinką, situacija tikrai nėra bloga), o dabar, matyt, atėjo laikas labiau koncentruotis į dabartį (nepamirštant, žinoma, ir klasikos, bet jos jau leidžiant kur kas mažiau). Toks būtų mano spėjimas. Gal yra ir kitų tai lemiančių veiksnių (leidyklų konkurencija: neišleisiu aš, išleis kas nors kitas). Gal tai ir noras kalti geležį, kol ji karšta – praėjus 3 ar 5 metams, daugelis „eilinių pirkėjų“ pamiršta net ir anuometinių Nobelio premijos laureatų pavardes, jų knygų pardavimų rodikliai krenta. Tad operatyvumas šiuo atveju labai svarbus.

Marius Burokas: Situacija ne keičiasi, ji jau pasikeitė. Mes nebeatsiliekame ir gal jau reikia liautis apie tą atsilikimą kalbėjus. Naujos literatūros, apdovanotos literatūros vertimo ir leidybos procesas veikia, dabar gal reikėtų kamšyti klasikos (visos – tiek Antikos, tiek kitų epochų, tiek šiuolaikinės) spragas. Reikėtų susirūpinti ir verstinės poezijos leidyba – 2 ar 3 verstinės poezijos knygos per metus visoje šalyje – tai yra gėdingai, nedovanotinai, aplaidžiai mažai.

Sekti apdovanojimus, žinoma, yra gerai, bet į leidėjų akiratį dažniausia patenka tik anglakalbio pasaulio premijos (na, dar šiek tiek prancūzų ir vokiečių). Kitko mes nesekame ir nesidomime. O galbūt galvojama, kad ir tie autoriai mūsų skaitytojo nesudomins.

– Lietuva neretai vadinama poezijos šalimi, tačiau pirmą kartą per 8 vertingiausių verstinių knygų rinkimus į trumpąjį sąrašą pakliuvo ir poezijos knyga – Tomo Tranströmerio kūrinys „Per svyruojantį pasaulį. Poezija ir prisiminimai“. Tai išimtis ar galbūt leidėjai pagaliau pradėjo daugiau dėmesio kreipti ir į poezijos vertimus?

Gediminas Pulokas: Manau, tai veikiau išimtis. Poezija, taip pat ir verstine, visada domėsis maža dalis žmonių, visada jos bus šiek tiek ir leidžiama. Bet kad poezijos vertimų knygų leidyba Lietuvoje suklestės ir taps patraukli daugeliui leidyklų – netikiu. Tokias knygas įmanoma leisti tik gavus paramą.

Jurga Katkuvienė: Poezijos vertimas, deja, – individualių pastangų rezultatas, taip pat susijęs ir su regiono ar šalies kultūros rėmimo politika. Tą rodo ir į mūsų sudarytą sąrašą patekusios dvi skandinaviškosios poezijos knygos. Į dvidešimt penkių vertingiausių verstinių knygų sąrašą įtraukėme unikalią poezijos rinktinę „7 islandų poetai“, kuri pateikia mums mažai žinomos islandų literatūros, o dar ypatingiau – šiuolaikinės jų poezijos panoramą. Kaip ir kiekvienoje rinktinėje, čia neturi visi autoriai vienodai patikti, bet skirtingi vardai ir skirtingų kartų atstovai leido ne tik susipažinti, bet ir atrasti sau artimą pasaulio matymą. Aš tokios knygos leidybą laikau viena šiuolaikiškiausių leidybos akcijų.

O Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris žinomas lietuvių skaitytojui, leidėjai gal buvo ramesni dėl jo populiarumo. Šioje poezijos rinktinėje „Per svyruojantį pasaulį. Poezija ir prisiminimai“ sudėti ir ankstyvieji, ir vėlyvieji eilėraščiai leidžia susidaryti bendrą jo poetinio pasaulio (ir žodžio) vaizdą. Bet man, kaip minėjau, labiausiai šioje knygoje patiko taip ir nebaigti rašyti jo prisiminimai, kurie atskleidė jį ir kaip puikų prozos meistrą. Fragmentas „Biblioteka“ – vienas nuostabesnių šių metų pasakojimų.

Marius Burokas: Leidėjai kaip nekreipė dėmesio į poezijos vertimus, taip ir nekreipia (esama nedidelių ir malonių išimčių, bet tai tik išimtys). Čia reikėtų ieškoti kažkokio kompromiso tarp poezijos vertėjų ir leidėjų – leisti nebrangią, nedidelių verstinės poezijos knygelių seriją, rasti kelių, kaip ją populiarinti ir reklamuoti. Poeziją Lietuvoje dažniausiai verčia poetai, dauguma jų specializuojasi kokios nors šalies poezijos vertimuose arba turi pasirinkę keletą autorių – gal reiktų tuos vertimus populiarinti per lietuvių poetų pavardes?

Be to, lietuvių poezijos skaitytojas labai hermetiškas, jam dažniausiai pakanka gausios ir įvairios mūsų poezijos (ji gera, niekas dėl to nesiginčija). Labai hermetiškas ir lietuvių poezijos rašytojas – jam taip pat pakanka lietuvių poezijos. Tas nėra gerai – rizikuojame virsti savimi patenkintais ir provincialiais eiliarašiais.

– Vertimai iš anglų kalbos, kaip visuomet, vyrauja, tačiau galbūt galima atkreipti dėmesį, iš kokių kalbų praėjusiais metais taip pat buvo versta daugiau vertingos literatūros arba galbūt buvo vertimų iš kalbų, iš kurių retai sulaukiame leidinių lietuvių kalba? Iš kokių kalbų vertimų pasigendate?

Gediminas Pulokas: Man į akis krito, kad šiemet iš lenkų grožinės literatūros nieko neišleista. Jau buvo tapę įprasta, kad šių kaimynų literatūros pasirodo sąlygiškai nemažai ir kasmet. Smagu, kad išleista viena kita knyga, versta iš latvių, galėtų būti ir daugiau. Šiaip įvairovės visada norėtųsi kuo didesnės, bet turim, ką turim, ir šitai – ne taip jau ir mažai.

Jurga Katkuvienė: Tikrai, mūsų atrinktame sąraše vyrauja vertimai iš anglų kalbos, po kelias knygas turime iš italų, ispanų, rusų kalbų, po vertimą iš katalonų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, švedų, islandų, vengrų ir Gedimimo minėtos latvių kalbos. Neturime, kaip ankstesniais metais, „egzotiškesnių“ vertimų, pvz., iš korėjiečių kalbos, bet pastebėčiau, kad tokios autorės kaip amerikiečių-japonų kilmės rašytoja Ruth Ozeki romanas „Knyga laiko būčiai“ buvo verstas iš anglų kalbos.

Marius Burokas: Lenkų vertimų šiemet mažai dėl lenkų politinės padėties ir pasirinkimo remti patriotinius pezalus, todėl daug suplanuotų vertimų tiesiog negavo finansavimo. Trūksta latvių, beveik nėra estų – išskyrus klasiką, neseniai pasirodžiusį Antono Hanseno Tammsaare'ės romaną. Iš šiuolaikinių estų rašytojų žinome tik Reiną Raudą – ir turbūt tik todėl, kad jis pats aktyviai su lietuviais bendrauja. Neverčiami ir ukrainiečiai, kurie patys gausiai verčia mūsų literatūrą, bet mes tuo pačiu neatsimokame – o kam, nepirks gi.

Norėtųsi daugiau Lotynų Amerikos literatūros, kurioje dabar dedasi įdomūs dalykai, norėtųsi Pietryčių Azijos šalių literatūros – ten dabar pakilimas, norėtųsi... Bet visa tai aš sakiau ir pernai, ir užpernai, o nepasikeitė niekas, tai gal ir nebetęsiu.

– Kuri knyga iš šio sąrašo jums asmeniškai paliko didžiausią įspūdį, buvo netikėta? Ir galbūt yra kūrinys, kuris buvo arti šio penketuko ribos ir į kurį taip pat norėtumėte atkreipti dėmesį?

Gediminas Pulokas: Didelį įspūdį iš tiesų paliko visos penkios. O štai labiausiai netikėtas pasirodė autorių kolektyvo slapyvardžiu Lutheris Blissettas pasirašytas įspūdingos apimties istorinis romanas apie su Reformacija susijusias kovas „Q“. Knyga parašyta su didele kūrybine išmone ir su stulbinančiu dalykinės medžiagos išmanymu. Spėju, kad ir vertėjai Tomai Gudelytei oi kaip nelengva buvo plušėti prie šio teksto, bet vertimas, kiek galiu spręsti, iš tiesų geras.

Šalia penketuko ribos liko mažiausiai keturios knygos, kurias norėčiau paminėti (nors dėmesio vertų tikrai yra ir kur kas daugiau), tai: kafkiškai koboabiškas Abrahamo B. Yehoshua romanas „Moteris Jeruzalėje“, paraleles tarp žmonių ir beždžionių pasaulio nagrinėjantis Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“, didelės apimties ir ne menkesnio užmojo katalonų autoriaus Jaume Cabré „Prisipažįstu“ ir daugiasluoksnė Emily St. John Mandel distopija „Vienuolikta stotis“.

Jurga Katkuvienė: Kaip sakiau pradžioje, man metų atradimas buvo tiek pats vengrų rašytojas László Krasznahorkai, tiek jo knyga „Priešinimosi melancholija“ (taip pat ir vertėjo Vito Agurkio nuostabus darbas). Beje, besikalbant su draugais paaiškėjo, kad nemažai jų su šiuo autoriumi, žinomu vengrų rašytoju, netiesiogiai susipažino per šio romano ekranizaciją Bélos Tarro režisuotame filme „Verkmeisterio harmonijos“. Nors romanas parašytas braškant ir griūvant komunistiniams režimams Rytų ir Vidurio Europoje, jis labai aktualus šiandienos politinių įvykių kontekste: grėsmės, pavojaus nuojauta ir dabar kybo ore, atrodo, trūksta kokio nekalto akibrokšto – kaip knygoje: netikėto cirko atvažiavimo ir keistos banginio iškamšos eksponavimo – ir viso miestelio (šalies) gyvenimą keičiantys įvykiai nenuspėjama kryptimi ir nesuvaldomu greičiu gali užplūsti kaip lavina.

Į penketuką įtrauktas Ruth Ozeki romanas „Knyga laiko būčiai“ išsiskiria tuo, ką galima būtų pavadinti „filosofiškumu“, tai sudėtingas, labai mozaikiškas pasakojimas, sakyčiau, reikalaujantis, budistinės skaitytojo kantrybės, tuo labiau kad jame gvildenama laiko tema, ir tuo jis skiriasi nuo daugelio neblogų, bet priešingo tempo knygų, kurių siužetas sukamas kaip kino filmas, kuo greičiau, kuo aštriau, kuo netikėčiau. Panašia (filosofine) knyga laikau ir į penketuką nepatekusią rusų filosofo ir rašytojo Aleksandro Moisevičiaus Piatigorskio romaną „Vieno skersgatvio filosofija“, kur žanro riba balansuoja tarp filosofinio traktato ir fikcijos, o skaitymas reikalauja ne tik „ryti“ vaizdus ir mėgautis pojūčiais, bet ir mąstyti, suklusti, diskutuoti, galiausiai, sustoti.

Marius Burokas: Penketukas šiemet toks geras ir įvairus, kad net nežinau, ką išskirti – patenkinti visi mano, kaip skaitytojo, įgeidžiai. Netikėčiausia iš jų, žinoma, László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“ – knyga, kurią skaitant reikia dirbti ir mąstyti.

Iš nepatekusių, dėl kurių buvo gaila, paminėčiau latvės Maros Zālītes „Penkis pirštus“, Abrahamo B. Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“ ir Juano Gabrieliaus Vásquezo „Taip skamba krintantys“.

– Vienas iš kriterijų, pagal kurį atrenkamos knygos į šį sąrašą, yra vertimo kokybė. Ar buvo knygų, kurios dėl meninės vertės galėjo atsidurti ilgajame, o galbūt ir trumpajame sąraše, tačiau netenkino vertimo kokybė? Ir kuris vertimas pareikalavo itin didelio vertėjo darbo?

Gediminas Pulokas: Mažiausia viena tokia nevykusiai išversta knyga buvo, tačiau gal tiek to – liksiu jos neįvardijęs. O dėl itin gerų, didelio vertėjo darbo pareikalavusių vertimų, tai labiausiai norėčiau išskirti šias knygas (visos iš klasikos sąrašo): Ovidijaus „Liūdesio elegijos“, Williamo Shakespeare'o „Klaidų komedija. Troilas ir Kresida“ (šitokių kūrinių vertimas visuomet reikalauja ne tik didelio meistriškumo, bet ir ypatingo kontekstinių žinių bagažo), Raymondo Queneau „Stiliaus pratimai“ (puikus literatūrinio „chuliganavojimo“ pavyzdys).

Jurga Katkuvienė: Pagiriamieji žodžiai klasikos sąrašo vertimams reikalautų atskiro pokalbio, prie jau Gedimino pridėčiau ir Genovatės Dručkutės verstą „Tėbų romaną“, ir Audronės Kudulytės-Kairienės iš senosios graikų kalbos verstus „Homerinius himnus“, ir iš vokiečių žemaičių kalbos (Rimanto Kmitos romano vienas primtakų) Liucijos Citavičiūtės verstą „Linksmos istorijos apie Tilį Ulenšpygelį, gimusį Braunšveigo žemėje“. O dar nepaminėjome tokių vertėjų kaip Jonė Ramunytė, Violeta Tauragienė, Laurynas Katkus ir kt.

Grįžtant prie šiuolaikinės literatūros, tai trumpajame sąraše atsidūrusių knygų ir skaitytojų išrinktos knygos vertėjai – visi savo srities meistrai. Mūsų atrinkto penketuko keturi romanai, jeigu kas nematėte, ne tik sudėtingo turinio, bet ir nemažos apimties, todėl Vito Agurkio, Teodoro Četrausko, Nijolės Reginos Chijenienės ir Tomos Gudelytės darbas, jų kūrybingumas vertinamas aukščiausiais balais (prie jų priskiriu ir skaitytojų išrinktos knygos vertėją Stasę Banionytę); Zita Mažeikaitė šįkart pateikė ne tik poetinio, bet ir eseistinio teksto vertimą. Bet iš mūsų penketuko aš vis tik išskirčiau Vito Agurkio vertimą iš vengrų kalbos – tai tikrai vienas sudėtingiausių pastarųjų metų vertimų, parodęs didžiulę vertėjo išmonę.

Marius Burokas: Kaip pareikalavusius ne tik daug darbo, bet ir didelio talento bei žinių taip pat išskirčiau klasikos vertimus – iš graikų ir lotynų, o taip pat Shakespeare'o vertimą (pas mus jų tiek mažai, kad galima pagalvoti, jog Aleksio Churgino darbas neprilygstamas ir nepranokstamas). Iš šviežesnių – žinoma Raymondo Queneau „Stiliaus pratimai“. Galų gale nesinori vienų itin girti, o kitų neminėti – jei vertimas yra sąraše, jis yra geras.

– Kartu su vertingiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių sąrašu skelbiamas ir klasikos sąrašas. Ką iš šio sąrašo norėtumėte išskirti, galbūt ir klasikos leidyboje galima įžvelgti kažkokias tendencijas?

Gediminas Pulokas: Pradžiugino net trys Antikos knygos (Ovidijaus „Liūdesio elegijos“, Senekos „Oktavija“, „Homeriniai himnai“), smagu, kad lietuviškai pirmą kartą pasirodė Williamo Shakespeare'o pjesės „Klaidų komedija. Troilas ir Kresida“ (už šiuos vertimus vertėjas Saulius Repečka pelnytai šiemet gavo ir „Vertėjo krėslą“). Rodos, Tomas Venclova yra kažkur minėjęs, kad kiekvienoje kartoje turėtų atsirasti kas nors, kas imasi versti Williamą Shakespeare'ą. Tad štai, atsiranda.

Paminėti ir tuo pačiu pareklamuoti dar labai norėčiau ir Raymondo Queneau „Stiliaus pratimus“ – išties nemenko vertėjos Akvilės Melkūnaitės meistriškumo ir išradingumo pareikalavusią knygą.

Atkreipčiau dėmesį ir į Leonido Andrejevo „Judą Iskarijotą. Šėtono dienoraštį“, ir Boriso ir Arkadijaus Strugackių „Sunku būti Dievu“, ir Adamso Douglaso „Keliautojų autostopu gidą po galaktiką“. Taip pat nesinorėtų pamiršti ir Romaino Gary apsakymų rinkinio „Paukščiai skrenda mirti į Peru“.

Marius Burokas: Na, apie Antikos autorių vertimus čia jau pakalbėta, aš norėčiau kaip tendenciją išskirti mokslinės fantastikos klasikos leidybą, kuria užsiėmė leidykla „Kitos knygos“: tai pagirtinas ir geras darbas. Svarbus ir tuo, kad knygos ne tik perleidžiamos, bet ir verčiamos iš naujo, kokybiškai. Pastaruoju metu buvo susiklosčiusi liūdnoka situacija – tikrai meistriški fantastikos kūriniai, šio žanro klasika buvo verčiama ir leidžiama prastai. Tikiuosi, šis nesusipratimas bent iš dalies bus atitaisytas.

Teksto originalas 15min tinklalapyje >>

Partneris

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis