Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko 2016 m. Antipremijos laureatus

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją ir didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, LLVS balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, skelbia

2016 metų Antipremijos laureatus:

  • VGTU leidykla „TECHNIKA“ už ypač svarbaus Lietuvos filosofijai ir visai Lietuvos humanitarinei bendruomenei Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (2014 m.) nevykusį vertimą, kuriuo haidegeriškoji filosofinė terminija buvo neatsakingai nublokšta į Lietuvos kultūrinės terpės paribius ir kuris dėl daugelio priežasčių neturėjo išvysti dienos šviesos.
  • Leidykla „Gimtasis žodis ir vertėja Laima Račienė už nevykusį knygos „Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“ vertimą, kuris laikytinas profesine išdavyste ir didžiausia nepagarba tiek kolegės Lilianos Lunginos, tiek gimtajam žodžiui. Vertimo recenzija publikuojama žurnale „Literatūra ir menas“.
  • Leidykla „Obuolys už neleistiną knygos (Jussi Adler-Olsen romano „Atpirkimas“) vertėjo nuslėpimą: tituliniame puslapyje nurodyta, kad vertė UAB „Vertimų biuras”, nors juridinis asmuo neturi neturtinių autoriaus teisių. Be to, vertimų biurai verčia techninius tekstus ir dokumentus, tad kyla pagrįsta abejonė dėl gebėjimo versti grožinę literatūrą ir autoriaus atsakomybės už vertimo kokybę.

 

Prasti vertimai ne tik bukina kalbos jausmą ir susina kasdienę vartoseną. Tokių vertimų platinimas yra nesąžiningas verslas. Tad ugdydami geros literatūros ir gero vertimo sampratą didiname ir vartotojų sąmoningumą – juk nei knygynai, nei leidyklos prastai išverstų  knygų atgal nepriima.  Antra vertus, žinių išteklių pavertimas prabangos preke iš esmės prieštarauja pačiai žinių visuomenės idėjai. Pirmiausia valstybinėms institucijoms nevalia jos pasitelkti vien kaip reklaminio šūkio, o su intelektinį produktą kuriančiais žmonėmis (ne vien vertėjais) elgtis kaip su beteisiais įkaitais.

Apie 2016 metų Antipremiją lrytas.lt žinių tinklalapyje.

***

Apie Antipremiją:

Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu etc.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais etc.).

Taigi antilaureatais gali tapti leidėjai, verčiantieji, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai, internetiniai knygynai ir kiti, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros. Siūlymai Antipremijai priimami visus metus.

Antipremijos simbolis – Mozės ragai. Tai šv. Jeronimo įvelta klaida. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“ (žr. Iš 34,29–35. Vertė A. Rubšys). Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo interpretacijų. Pats įžymiausias pavyzdys – Michelangelo Mozės skulptūra.
 

Nariams

Naujienlaiškis