Audrius Ožalas, www.15min.lt

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šeštus metus rengė Metų verstinės knygos rinkimus. Geriausių metų verstinių knygų penketuką išrinkę literatūros ekspertai šiame pokalbyje dalinasi mintimis apie tai, kuo ypatingos šios išskirtos knygos, kokia literatūros leidybos situacija Lietuvoje, ar ji atspindi pasaulines tendencijas, o taip pat tai, ko labiausiai pas mus pasigendama.


2014-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Johnsono Adamo knygą „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (leidykla „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis). LLVS ekspertai Ieva Steponavičiūtė, Laurynas Katkus, Marius Burokas ir Audrius Ožalas paskelbė 2014 metų vertingiausių šiuolaikinių verstinių knygų penketuką:
– Coetzee, John Maxwell. Jėzaus vaikystė. Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – Sofoklis.
– Illies, Florian. 1913. Šimtmečio vasara. Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Sofoklis.
– Pamuk, Orhan. Sniegas. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. – Tyto alba.
– Raud, Rein. Brolis. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Apostrofa.
Šileika, Antanas. Pirkiniai išsimokėtinai. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Versus aureus.


Šio pokalbio metu literatūros ekspertai išsamiau pristatė šį trumpąjį sąrašą.


– Kokį įspūdį sudarydami sąrašą susidarėte apie praėjusius verstinių knygų leidybos metus? Temų diapazonas į sąrašą atrinktose knygose yra gana platus, tačiau galbūt galima būtų įžvelgti tam tikras tendencijas, dominuojančias temas ar problemas, tam tikras paraleles?


Laurynas Katkus:  Man atrodo, kad šių metų tendencija galima laikyti „ego-fiction“ ar jai artimo žanrą. Turiu galvoje tokius kūrinius, kuriuose veikia daugiau mažiau atpažįstamas autorius, ir kuriuose dažnai žaidžiama to autoriaus/personažu fiktyvumu ar realumu (pas mus toks pasakojimas kartais vadinamas asmenine eseistika, nors su klasikine esė tai turi nedaug bendra). Prie „ego-fiction“ priskirčiau ir Arno Geigerio „Senąjį karalių tremtyje“, T.Dobozy'io „Apgulties 13“ „kanadietiškus“ apsakymus, O.Pamuko „Sniegą“, iš dalies – – Salmano Rushdie „Džozefą Antoną“. Be abejo, tai nėra visiškai nauja tendencija – jos klasiko W.G.Sebaldo knyga sąraše figūravo prieš kelis metus, tačiau šį kartą krypčiai atstovaujančių knygų ypač daug.


Ieva Steponavičiūtė: Atkreipiau dėmesį į tai, kad per metus išleista nemažai knygų, kurių autoriai (V.Pelevinas, S.Oksanen, M.Tulli, T. Dobozy’is, A.Šileika, A.Johnsonas, D.Radulescu, V.Aksionovas, net J.M.Coetzee) vienaip ar kitaip prisiliečia prie socrežimų (ar konkrečiai sovietų okupacijų) teroro ir absurdo. Nors vaizduojamos šalys, laikai ir patirtys, o taip pat ir pasakojimo būdas skiriasi, bet rašoma apie dalykus, apie kuriuos mums Lietuvoje norisi, kad pasaulis žinotų.
Atkreipiau dėmesį į tai, kad per metus išleista nemažai knygų, kurių autoriai vienaip ar kitaip prisiliečia prie socrežimų.


Marius Burokas: Metai kaip metai – nei geresni, nei blogesni. O šiaip peržvelgus ilgąjį sąrašą į akis krenta istorinių, istorinių-nuotykinių romanų, antiutopijų ir apsakymų rinkinių gausa. Tai daugmaž atitinka ir pasaulines tendencijas. Antiutopijų banga Lietuvos knygų rinkos dar neužplūdo (o Vakaruose ji jau ir beslūgstanti), bet mes visados trupučiuką atsiliekame, tad jų tikriausiai kitais metais bus daugiau.


– Šįkart į ilgąjį sąrašą pakliuvo bent keli apsakymų rinkiniai – T.Dobozy'io, A.Munro, H.Murakami, A.Šileikos knygos, A.Šileikos knyga pakliuvo ir į trumpąjį sąrašą. Ar apsakymų leidimą galima būtų vadinti viena ryškesnių praėjusių metų tendencijų ir ar tai atspindi ir pasaulinės literatūros kryptį?


L.K.: Kaip lietuviškų apsakymų rinktinės „Troleibuso istorijos“ sudarytojas šia seniai nematyta apsakymų knygų gausa labai džiaugiuosi. Smagu, kad pasaulinės leidyklos, o joms įkandin ir lietuviškos, nebesilaiko bukai įsikibę romano ir iš naujo atranda senus gerus trumposios prozos žanrus. Manau, šitai į naudą išeis ir romanui – ir dėl to, kad kiekvienas pasakojimas nebus per jėgą pritempiamas prie romano, ir dėl to, kad apsakymas yra gera romano mokykla, kaip ir, beje, atvirkščiai.
Smagu, kad pasaulinės leidyklos, o joms įkandin ir lietuviškos, nebesilaiko bukai įsikibę romano ir iš naujo atranda senus gerus trumposios prozos žanrus.


I.S.: Išties panašu, kad trumpųjų prozos formų (o jų yra įvairių) pozicijos yra stiprios kaip niekada anksčiau. 2013 metais Nobelis atiteko novelistei A.Munro, o tarptautinis „Bookeris“ – mininovelių (R.Rastauskas šį žanrą kažkada pakrikštijo ,,šortukais”) autorei L.Davis, nors tai nereiškia, kad romano forma tapo mažiau patraukli leidėjams ar prestižinių literatūros premijų dalintojams. Vis dėlto, trumpas tekstas tinka sparčiam mūsų gyvenimo tempui, šiuolaikinės technologijos leidžia skaityti bet kur ir bet kada (nesu iš tų, kurie verkia, kad spausdintinę knygą vis dažniau pakeičia elektroninė). Gerai parašyta novelė gali suteikti koncentruotą nušvitimo akimirką, perskaitęs visą tekstą pakeliui į darbą ar išklausęs bevedžiodamas šunį, gali būti jo ,,pagautas” labai ilgam.
Beje, ilgajame sąraše yra ir daugiau knygų, kurias galime pavadinti novelių rinkiniais, nors pačios knygos paantraštė yra ,,romanas” ar ,,apysaka”. Tai norvego F.Grytteno „Avilio daina“ ir lenkų autorės M. Tulli „Itališkos špilkos“. Pirmąją knygą sudaro skirtinga tonacija vis kito pasakotojo pasakojamos istorijos apie skirtingus veikėjus ir jų labai skirtingus likimus ir nutikimus, kuriuos jungia bendras erdvėlaikis – vieneri metai viename iš pramoninio Norvegijos miesto Odos daugiabučių. M.Tulli knygos skyriuose vis perkuriama ta pati fabula – apie moterį, bandančią naratyviai rekonstruoti skaudžią asmeninę ir šeimos istorinę atmintį.


M.B.: Džiugu, kad apsakymas atgauna jėgas, vėl užima deramą vietą. Pasaulyje, ypač anglakalbiame pasaulyje, apsakymai, žinoma, iki šiol lieka „didelio storo“ romano ir net dokumentinės literatūros šešėlyje, bet turi savo nišą, yra skaitomi, vertinami. Prozininkai šio žanro nevengia, daugelis debiutuoja apsakymų rinkiniais, o vėliau pereina į romaną. Šiaip apsakymų rinkinių ir apsakymus rašančių rašytojų truputį padaugėjo ir džiugu, kad šią tendenciją pastebi mūsų leidyklos, nevengia leisti apsakymų, nors iš jų pelno ir nesusikrausi. Trumpai tariant, laukčiau daugiau verstų apsakymų.


– Kokias dar tendencijas, be stiprių apsakymų rinkinių leidimo pastebėjote? Dažnai mūsų leidykloms priekaištaujama, kad jos leidžia mažai literatūros naujienų, lietuviškai verstų knygų po jų pasirodymo tenka laukti kelis metus. Ar ši situacija keičiasi?


L.K.: Man atrodo priešingai – leidyklos pernelyg vaikosi naujausių bestselerių ir labai vangiai leidžia bent truputį senesnes knygas. O juk knygos, skirtingai nei mašinos ar mobiliukai, nepasensta per kelerius metus, ne viena su laiku dar labiau atsiskleidžia, subręsta.
Vis dėlto leidybos scena Lietuvoje dar yra gana marga, ir vis dar ryžtamasi leisti ir senesnės literatūros, ir nepopuliariais laikomų žanrų. Tačiau man atrodo, kad pernelyg dažnai tuo kilniu pasiryžimu viskas ir baigiasi; kitaip tariant, leidėjai mano, kad jų darbas apsiriboja knygos fiziniu išleidimu, ir nededa jokių pastangų bent kiek sudėtingesnę knygą pristatyti, paskleisti, pareklamuoti. Geras pavyzdys šiais metais – „Versus Aureus“ , išleidusi A.Šileiką, T.Dobozy'į, S.Oksanen, bet juos palikusi likimo valiai tokiu mastu, kad neįstengė net parūpinti darbinių egzempliorių komisijai. Leidykla juk turėtų būti suinteresuota tuo, kad jos knygos atrenkamos į geriausių sąrašus, penketukus, ar ne? Galbūt manoma, kad „eilinis skaitytojas“ yra toks atbukintas, kad jo dėmesio nepatrauks niekas, išskyrus žanrinius bestselerius, o besidomintys knygą susiras patys? Šitokį nusistatymą paneigia faktai; antai neseniai internete radau teigiamų skaitytojų atsiliepimų, net recenzijų apie T.Dobozy'io knygą, pripažįstančių, kad jei ne verstinių knygų sąrašas, jie niekad į ją nebūtų atkreipę dėmesio.
Tačiau esu įsitikinęs, kad didžiausia ir verstinės, ir apskritai visos mūsų leidybos problema yra nežmoniškos knygų kainos, įsukančios ydingą ratą: kainos auga – skaitytojai neįperka – tiražai mažėja – kainos dar didėja. Šitą problemą privalo kartu spręsti ir leidėjai, ir vertėjai, ir rašytojai – visi, kuriems rūpi knygos ir skaitymo ateitis.
Atsiliekame metais ar dvejais, ne daugiau. Palyginus su tuo, kad buvo, tai tikra pažanga.


I.S.: Nemanau, kad vertimo pasirodymas kone sinchroniškai su originalu visuomet yra geras dalykas. Jei vertėjas verčiamas skubėti, kenčia vertimo kokybė.


M.B.: Situacija keičiasi, Lietuva vis labiau integruojasi į Europos leidybinį lauką ir nemažai garsių rašytojų naujienų išleidžiama beveik tuo pat metu, kaip ir likusioje Europos sąjungoje. O bendrai paėmus atsiliekame metais ar dvejais, ne daugiau. Palyginus su tuo, kad buvo, tai tikra pažanga.


– Verstinės literatūros leidyboje dažniausiai vyrauja anglakalbė literatūra, tačiau galbūt galima pastebėti tendencijų, kad atsiranda daugiau vertimų iš kitų kalbų? Kaip galima būtų palyginti praėjusių metų vertimus geografiniu, kalbiniu aspektu su ankstesniais metais? Ir kokių šalių literatūros pristatymo jūs labiausiai pasigendate?


L.K.: Iš tiesų dominuoja anglakalbė literatūra, nuboksavusi kitas konkurentes – prancūzų, ispanų, vokiečių. Girdėjau leidėjus kalbant, kad, pavyzdžiui, vokiečių literatūra skaitoma vangiai, nesvarbu, koks būtų žanras ar tema. Bet ir vėl man kyla klausimas, kas daroma populiarinant vokiečius ar kitus neanglakalbius autorius, ar nevyrauja čia išankstinė rezignacija: neverta nieko daryti, nes vis tiek niekas nepasikeis?
Kas dėl mažesnių ir egzotiškesnių kalbų, situacija man atrodo patenkinama, bet kokiu atveju geresnė, nei prieš dešimtmetį ar anksčiau: atsirado profesionalių vertėjų, kurie, atrodo, nesėdi be darbo. Be abejo, dažniausiai leidžiamas vienas ir tas pats nobelistas ar tarptautinį populiarumą įgijęs autorius ( turkų – O.Pamukas, japonų – H.Murakamis); bet ir vienas tiesiogiai, ne per tarpinę kalbą išverstas autorius yra šis tas.
Man pačiam įdomiausia Vidurio Europos šalių literatūra; čia pritarčiau Laimantui Jonušiui, kad labiausiai stokojame vertėjų iš rumunų kalbos. Rumunija turi labai rimtą modernią ir šiuolaikinę literatūrą, kurios mes beveik visai nepažįstame.


I.S.: Man sunku vertinti, nedažnai užsuku į knygynus, knygas dažniausiai užsakinėju internetu, gerai žinodama, ko ieškau. Vis dėlto susidarė įspūdis, taip pat ir iš rašytojų vizitų mūsų knygų mugėje, kad mažiau leidžiama kokybiškos skandinaviškos literatūros. Iš Šiaurės kraštų, regis, pirmauja suomių literatūra.

M.B.: Na, ypatingų pokyčių tikrai nebuvo: daugiausia anglakalbės literatūros, vertimų iš skandinavų kalbų, vokiečių, lenkų. Lietuvoje nuolat išeina iš portugalų kalbos verstos knygos (bent po vieną į metus) – tai mane ir stebina, ir džiugina. Šiemet taip pat pasirodė G.M.Tavareso „Jeruzalė“ (vertė Arvydas Makštutis). Šiaip vertimų laukas siauras, paprastai iš retesnių kalbų verčiami vienas ar du tie patys autoriai – iš suomių A.Paasilinna ir S.Oksanen, iš turkų – O.Pamukas, iš japonų – H.Murakamis. Išimčių pasitaiko, bet jos ir lieka išimtimis. Ypač pasigendu šiuolaikinės vengrų literatūros – ji viena įdomiausių ir stipriausių Europoje (Péterio Nádaso, László Krasznahorkai, Péterio Esterházy kūrinių). Kaimynų latvių prozos mes taip pat beveik neturime. Nėra ir šiuolaikinių ukrainiečių kūrinių.


– Iš į penketuką pakliuvusių knygų autorių keturių kūriniai buvo lietuviškai išleisti anksčiau, tik Florianas Illiesas yra naujas vardas lietuvių skaitytojams. Ar tai taip pat iš dalies rodo, kad mūsų leidyklos renkasi jau patikrintus autorius, stengdamosi kuo mažiau rizikuoti?


L.K.: Turbūt taip, bet tą daro visi, ne tik lietuviai.


I.S.: Visi ,,seni vardai” kažkada buvo nauji, bet, žinoma, leidyklos, būdamos komercinėmis struktūromis, turi saugiklių ir knygos sėkmę, matyt, prognozuoja ne tik remdamosi ankstesniais to paties autoriaus knygų leidimais savo šalyje, bet ir jų recepcija kitose. Vis dėlto leidykla leidyklai nelygu. Drąsiõs ir gerą literatūrinį skonį turinčios lietuviškos leidyklos pavyzdžiu man yra ,,Apostrofa”.


M.B.: Dalis tiesos šiame teiginyje yra. Leidykloms patinka nuspėjami, „prajodinėti“ autoriai, jos daugmaž žino, kaip knyga bus sutikta, kiek jos parduota, kaip ją pristatyti, o skaitytojas – ko iš jos tikėtis. Skaitytojas – ištikimas padaras, linkęs nesiblaškyti, laukiantis mylimo autoriaus. Taip gerai visiems. Kita vertus, nerizikuodamas nerasi nieko naujo, o tie patys autoriai ne visada laiku ir kada reikia parašo po storą romaną. Norėtųsi, kad leidyklos aktyviau ieškotų naujų vardų ir nors retkarčiais drįstų rizikuoti.


– Gal galėtumėte trumpai apibūdinti kiekvieną iš penkių trumpojo sąrašo knygų – kuo būtent ji nusipelnė atsidurti šiame sąraše? Ir galbūt galima būtų palyginti šių autorių sąraše esančius kūrinius su kitais, anksčiau leistais jų kūriniais?


L.K.: „Jėzaus vaikystė“ – gal ne pats stipriausias, bet vis tiek – labai stiprus, netolimą ateitį apčiuopti bandantis J.M.Coetzee romanas.
O.Pamuko „Sniegas“ – lėtas, autentiškai epiškas pasakojimas, kalbantis apie tradicijų, tikėjimo ir vakarietiškos apšvietos susidūrimą Turkijoje. Tačiau nepaisant dramatiško siužeto, jis persmelktas labai savotiškos, sakyčiau, unikalios romumo ir atstumo dvasios.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – taiklus, juokingas, talentingas anglosaksiško short story žanro atgaivinimas ir pritaikymas lietuvių emigracijai vaizduoti. Kad short story yra A.Šileikos žanras, bent man liudija romanai, atrodantys kaip peraugusios, iš kraštų išėjusios novelės.
R.Raudo „Brolis“ – kaip ir A.Šileikos „Pirkiniai“ , nedaugžodžiaujanti, apgalvota, ką pažada, tą išpildanti knyga.
Savo laiką ir kartos savijautą fiksuojančiomis esė knygomis („Golfo karta“ ir kt.) išgarsėjęs vokiečių žurnalistas ir eseistas F.lliesas šį kartą renkasi tolimesnius laikus. Sekdamas paskui W.Benjaminą ir H.U. Gumbrechtą, knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ jis daro epochos skrodimą, kur net paprasčiausią „istoriją su šlepetėmis“ sureikšmina mūsų žinojimas, kokios baisios tragedijos sekė paskui.

I.S.: O.Pamuko „Sniegas“ – kompleksiška, kaip ir visos jo knygos. Tai groteskiškas kruvinas farsas apie politinių prieštaravimų draskomą Turkiją ir aistringa melodrama, pasakojimas apie žmogaus gyvenimo nepakartojamumą ir apie tai, kaip gimsta ir, deja, išnyksta literatūra. O kuo skiriasi nuo kitų jo tekstų? Susidariau įspūdį, kad šio romano gerbėjai daugiausia yra vyrai, bet turbūt nė vienoje kitoje O.Pamuko knygoje moterys nėra tokios svarbios ir ryškios.
Skaitydami R.Raudo „Brolį“, po šmaikščiomis žanrinėmis kaukėmis rasime ir pasaką su jos siūloma žmogui taip reikalinga iliuzija, kad gėris nugali blogį. Palyginti su anksčiau leistu jo romanu „Hektoras“ negaliu, ši knyga tebėra tarp mano vasarai numatytų skaitinių.
F. Illiaso „1913. Šimtmečio vasara“ – džiazuojanti vienerių metų kronika, kurioje fiksuojami dideli ir maži 1913 metų Europos kultūrinio gyvenimo įvykiai, anapus skliaustų paliekant chaosą, kuris ištiks žemyną visai netrukus. Pagrindinė veiksmo vieta – avangardo sostinės Berlynas, Miunchenas, Paryžius, Viena, o personažai, kurių meilės ir nemeilės ryšių ir kūrybos epizodai sudaro šią knygą – O.Kokoschka, A.Mahler, T.Mannas, F.Kafka, P.Picasso, L.Andreas-Salomé, Z. Freudas, E.Schiele, E.Nolde ir daugelis kitų labai ar kiek mažiau garsių šimtmečio vardų.
J.M.Coetzee romaną „Jėzaus vaikystė“ yra sunkiausia apibūdinti keliais sakiniais. Tai turbūt pati keisčiausia iš visų autoriaus knygų, nors jos kaskart yra netikėtos siužeto ir formos prasme. Tai – distopija, kurios stilius – pabrėžtinai asketiškas, o veiksmas vyksta išgalvotos šalies mieste Noviloje. Ši daug kuo primena nuasmeninančius socialistinius režimus, bet galbūt yra sustabarėjusio mąstymo (ar net skaitymo) alegorija.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ – anekdotiški (nors kartais su liūdesio ir net pykčio pamušalu) pasakojimai apie emigrantų iš okupuotos Lietuvos šeimą, mėginančią prisitaikyti gyventi Kanadoje.


M.B.: J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystė“ – kūrinys, kuris net prie J.M.Coetzee pripratusį skaitytoją išmuš iš vėžių. Autorius vėl žaidžia su žanrais, prozos taisyklėmis ir skaitytoju. Tai antiutopijos, gamybinio romano, brendimo romano ir filosofinio traktato mišinys. Bet įtraukia visiškai.
F.Illieso „1913“ – iš mažyčių gabalėlių, faktų ir faktelių, anekdotų ir gandų, sutapimų ir likimo vingių nuaustas to meto Europos paveikslas. Nuaustas labai meistriškai, o knyga parašyta lengvai ir grakščiai (ir išversta puikiai).
O.Pamuko „Sniegas“ – šis romanas vėl grąžino mano susidomėjimą šiuo rašytoju. Tai ir satyra, ir politinis romanas, ir meilės romanas, ir romanas apie kūrybą. Turbūt geriausias Pamuko kūrinys, kuriame atsikratyta to blizgaus istoriškumo, parodyta šiek tiek gyvenimo purvo ir tikrovės.
R.Raudo „Brolis“ – grakšti vesterno stilizacija, žaidimas žanrais, skaidriai ir aiškiai parašytas nedidukas romanas. Tikras skaitymo malonumas.
A.Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ patraukia lietuvių emigrantų gyvenimo Kanadoje aprašymais. Konfliktas tarp sena ir nauja, pastangos pritapti, žvilgsnis į Kanadą emigranto akimis – šios temos atskleistos puikiai, su švelniu humoru ir ironija.


– Kuri iš šių į geriausių verstinių knygų penketuką pakliuvusi knyga buvo didžiausias atradimas?


L.K.: A.Šileika ir O.Pamukas.


I.S.: A.Šileika. Manau, kad šį pasirinkimą nulėmė ir tai, kad visas projekte atrinktas knygas skaičiau kitaip nei skaitau literatūrą, kurią dėstau ar tyrinėju. Darbe kartais tenka rinktis knygą, kuri galbūt tavęs visai nejaudina, bet kuriai gali pritaikyti tam tikrą teorinį tinklelį, kuri įdomi savo techniniais sprendimais, prasminiu neskaidrumu ar yra reprezentatyvi periodo ar kultūrinio reiškinio kontekste. A.Šileikos knygą skaičiau kaip savo kartos ir kultūrinės-geografinės erdvės atstovė, kaip mama, žmona ir duktė, kaip humanitarė. Man tai istorija apie šeimą istorinio lūžio laikotarpiu, apie tėvų gyvenimą ,,išsimokėtinai”, kad jų vaikai galėtų jaustis savi ir laisvi pasaulyje, kurio natūralia dalimi jie patys niekada nebus. Ir nuostabiausia, kad šie dalykai papasakoti šmaikščiai ir juokingai.


M.B.: Kad sunku net išsirinkti. Galbūt vis dėlto R.Raudo „Brolis“. O.Pamukas ir J.M.Coetzee toliau laiko kokybės kartelę, F. Illieso knygą vis dėlto literatūra galima pavadinti tik su išimtimis – nors ir ši knyga netikėtai nustebino. Prarijau ją vienu ypu, kaip ir „Brolį“. A.Šileikos knyga taip pat puiki. Bet „Brolis“ vis dėlto gryniausia, vientisiausia, apgaulingai paprasta knyga. Gera knyga.


– Kokia knyga nepakliuvo į penketuką, nors, jūsų nuomone, buvo verta atsidurti jame?


L.K.: Man labai patiko A.Geigerio „Senasis karalius tremtyje“ – minėtos „ego-fiction“ pakraipos pasakojimas apie Alzheimerio liga sergančio rašytojo tėvo karšinimą. Labai susidomėjęs skaičiau ir S.Oksanen romaną „Kai dingo balandžiai“.
I.S.: Norėjau, kad penketuke būtų ir A.Munro su F. Gryttenu, bet visos jame galiausiai atsidūrusios knygos yra vertos ten būti. Trumpąjį sąrašą išrinkti nėra paprasta, ilgajame sąraše buvo daug gerų pretendenčių, nors kai kurios knygos iš karto atkrito dėl vertimo kokybės.


M.B.: Na, man labiausiai gaila Davido Mitchello „Debesų atlaso“, kurį buvau įtraukęs į savąjį penketuką. Pati knyga nėra kvapą gniaužiantis šedevras, bet parašyta meistriškai, keletu stilių ir iš vertėjo reikalauja didžiulio išradingumo ir kruopštumo. Laimantas Jonušys puikiai su šia užduotimi susitvarkė.
– Kurios iš šių knygų vertimas, jūsų nuomone, pareikalavo itin didelio darbo ir nusipelno pažymėjimo dėl meistriško vertimo?
L.K.: Daugiausia plušti turėjo į penketuką nepatekusios knygos – „Debesų atlaso“ vertėjas. Iš penketuko nelengva buvo O.Pamuko ir F.Illieso vertėjoms.


I.S.: Patiko skaityti B.Jonuškaitės grakščiai išverstą M.Tulli, nors negalėjau palyginti su originalu. Puikus pasirodė įnoringojo „Debesų atlaso“ tekstas, bet juk kitaip ir negali būti, kai verčia L.Jonušys.
M.B.: Jei šios knygos jau pateko į penketuką – jos visos išverstos puikiai. Kiekvienam vertėjui teko vis kitokia užduotis. Kam painūs O.Pamuko sakiniai, kam F. Illieso surinktų faktų ir vardų griūtis, kam tyčia blankus, nuasmenintas J.M.Coetzee stilius (kurį taip pat reikia mokėti išversti)... Pažymėjimo nusipelno visi.


– Dažniausiai daugiausia dėmesio sulaukia šiuolaikinės verstinės literatūros sąrašas, o klasikos sąrašas lieka mažiau pastebimas. Kokias knygas iš klasikos sąrašo išskirtumėte?


L.K.: Iš tikrųjų, labai gaila, kad klasikos sąrašas lieka nuošalyje. O juk jis (šiais metais daug ilgesnis nei pernai) kūrinių svoriu ir vertėjams keliamais iššūkiais nenusileidžia šiuolaikiniam sąrašui. Ko verti, pavyzdžiui, vien Aristofano, Lessingo arba Goethes vertimai? Ar Rilkės „Sonetų Orfėjui“ vertimas yra sėkmingas, galėčiau atsakyti tik po atskiro tyrimo, bet turime suvokti, kad tai vienas sudėtingiausių moderniosios poezijos ciklų apskritai ir vertėjo Alfonso Bukonto ambicija išversti jį visą verta sveikinimo žodžių. Sveikintinas ir Lietuvos žydų literatūros klasiko Sutzkeverio poetinės prozos vertimas; gal kada nors išvysime jo poezijos knygą? Iš naujesnės, bet vis dėlto anksčiau nei prieš trisdešimt metų pasirodžiusios literatūros reikia paminėti Michelio Tournier „Girių karalių“, kurios veiksmas vyksta Rytprūsiuose Antro pasaulinio karo metais, ir apie italų emigrantų šeimos likimą Naujajame pasaulyje pasakojančią ir šiuo požiūriu su A.Šileikos knyga susišaukiančią Johno Fantės „Sulauk pavasario, Bandini“.
Smagu jau tai, kad rinkimai šioje kategorijoje yra įmanomi, kad klasika tebėra leidžiama.


I.S.: Smagu jau tai, kad rinkimai šioje kategorijoje yra įmanomi, kad klasika tebėra leidžiama. Džiaugiuosi, kad sąraše yra A.Bukonto versti R.M. Rilkės sonetai, paskutinysis nuostabaus žmogaus ir vertėjo a.a. L.Petravičiaus darbas – F.Werfelio romanas apie armėnų genocidą. Svarbu, kad šiame sąraše yra ir A.A.Jonyno versta G.E.Lessingo poetinė drama „Natanas išmingtingasis“. Dažnai pagalvoju, kad teatrų archyvuose turėtų būti sukaupta nemažai pjesių vertimų, kurie niekada Lietuvoje nebuvo išleisti. O juk tai vertinga medžiaga literatūros, teatro studijoms. Kaip skandinavistė galiu konstatuoti, kad trūksta A.Strindbergo pjesių (ir ne tik pjesių) vertimų, ar daug kas Lietuvoje žino C.J.L. Almqvistą, L.Holbergą, A G.Oehlenschlägerį? Taip pat ir skandinavų klasikinė proza yra apleista sritis. Nėra versta nė vieno H.C. Anderseno romano, Nobelį gavęs H. Laxnessas verstas tik iš rusų kalbos, kiek neverstų C. Collett, C.Sandel, A.Skram, K. Blixen tekstų. Kad šios spragos būtų užpildytos, matyt, reikalingi specialūs akademiniai projektai, patrauklūs ir leidėjams, ir vertėjams. Neturime mes ir tradicijos naujai versti tuos pačius tekstus. Palyginimui, Švedijoje L.Tolstojaus romanas „Karas ir taika“ yra verstas 7 skirtingų vertėjų. Pirmasis vertimas pasirodė 1886, naujausiasis – 2006. Vertimas visuomet yra istoriškai ir individualiai sąlygota teksto interpretacija, ji negali būti atlikta ,,kartą visiems laikams”. Dabar visi šie švediški vertimai, skirtingos jų strategijos yra mokslinių tyrimų objektas, naudinga medžiaga rengiant profesionalius vertėjus.
M.B. Klasikos sąrašas visados būna margesnis už šiuolaikinės literatūros sąrašą: jame daugiau poezijos, daugiau mažesnių šalių literatūros, net drąsesnių eksperimentų ir turinio bei formos įvairovės daugiau. Išskirti ką nors sunku, bet paminėsiu keletą man mielų knygų, kurioms pasirodžius tikrai džiaugiausi: tai Avromo Sutskeverio „Žaliasis akvariumas“, išverstas Mindaugo Kvietkausko, F. Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinys „Sugautas šešėlis“ (puikiai išverstas Daivos Daugirdienės), Johno Fantės, Vladimiro Bartolio romanai.


– Ne visuomet vertingomis laikomos knygos išlaiko laiko egzaminą, ne visuomet jų problematika, temos būna aktualios ir po daugelio metų. Kaip manote, kurios iš šių knygų po kurio laiko galėtų pakliūti ir į klasikos sąrašus?


L.K.: Kad galėčiau tą pasakyti, turėčiau žinoti, koks aš pats būsiu po daugelio metų: ką veiksiu, kuo domėsiuosi ir ką mėgsiu. Kiek esu bandęs tą nuspėti bent kelis metus į ateitį, šaudavau pro šalį.


I.S.: Kanono sąvoka yra gilioje krizėje, galbūt tokių sąrašų apskritai neliks… Man patinka H.Bloomo mintis, kad literatūrą kanonizuoja pati literatūra – išlieka tekstai, kurie, kūrybiškai pasinaudoję savo pirmtakais, patys tampa penu naujai kūrybai. Tai gali įvykti ir prabėgus daugeliui metų nuo teksto sukūrimo. Mūsų gyvenimo greičiausiai neužteks, norint įsitikinti, kaip tokį laiko išbandymą įveiks 2014 metų verstinės knygos.


M.B.: Hm. Sunku spėti, statyčiau už Orhaną ir Johną Maxwellą, bet jie yra parašę ir geresnių knygų. Visa kita – sėkmės, aplinkybių ir kt. rezultatas. Nieko nėra labiau atsitiktinio, nei klasikos sąrašas ir kanonas.

Projektą remia

Projekto bičiulis Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Projekto informacinis partneris

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis