2015 – Ukrainiečių literatūros metai. BORISĄ CHERSONSKĮ kalbina Irena Aleksaitė.

 

Pokalbis publikuotas kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2015-06-26

Mūza yra mūsų pusėje

BORISAS CHERSONSKIS (g. 1950) – rusiškai rašantis Ukrainos poetas, eseistas, vertėjas, pagal profesiją klinikinis psichologas ir psichiatras, medicinos mokslų daktaras. Pirmosios eilėraščių publikacijos pasirodė septintojo dešimtmečio pabaigoje, dabar išėjusios 14 poezijos knygų. Jo kūryba versta į ukrainiečių, gruzinų, bulgarų, anglų, italų, nyderlandų, vokiečių, lietuvių kalbas. Laikosi proukrainietiškų pažiūrų.

Su poetu B. Chersonskiu, 2015 m. „Poezijos pavasario“ svečiu, kalbasi vertėja Irena Aleksaitė.

Pagal išsilavinimą esate psichologas, vadovaujate Odesos nacionalinio universiteto Klinikinės psichologijos katedrai. O kaip jūsų gyvenime atsirado poezija?

Ji atsirado gerokai anksčiau nei psichologija. Kaip ir daugelis rašančiųjų, eiles kurti pradėjau jaunystėje. Nuo tos pradžios praėjo kokie 8 metai, kai baigiau Medicinos institutą, o katedrai ėmiau vadovauti po kokių 35 metų, tad poezija buvo man pirmoji.

O koks šiandien Ukrainoje politikos ir meno santykis? Šios dienos interviu be politikos neapsieisime, ko gero, neapsieisime dar ilgai. Kaip esant dabartinei politinei situacijai skamba poezija?

Galiu pasakyti maždaug taip: skamba veikiau karo tema, o ne politinė. Na, pas mūsų kaimynus, Rusijoje, man jau teko skaityti giriamųjų eilėraščių, skirtų Putinui, liaudis dainuoja apie jį dainas, bet aš nežinau nė vieno Ukrainos prezidento, apie kurį būtų sudėta kokia nors daina, gal nebent nešvanki, pas mus nėra nieko panašaus. Taip pat nėra jokių eilėraščių, skirtų rinkimams, kokiems nors kandidatams ar partijai. O štai karo tema, žmonių žūties tema, vakarykščių draugų priešpriešos tema, žinoma, poezijoje skamba. Garsiausiai ir dažniausiai skamba Maidano, aukščiausios Ukrainos revoliucijos, kurią mes vadiname savigarbos revoliucija, pakilimo tema.

Toji karinė tema labiau skamba ukrainiečių ar Ukrainos rusakalbių poezijoje?

Aš manau, kad maždaug vienodai, bet ukrainiečių poetai įvykius išgyvena vienodžiau, sutartinai, o rusakalbių kūryboje yra nevisiškai taip. Aš pažįstu bent tris rusakalbius poetus, kurie laikosi griežtai prorusiškos pozicijos, ir iš jų tik vienas yra geras poetas. Apskritai mūsų šalies garbei turiu pasakyti, kad grafomanų skaičius tarp tų, kurie palaiko Rusiją, yra gerokai didesnis nei tarp tų, kurie laikosi proukrainietiškos pozicijos. Tad mūza aiškiai yra mūsų pusėje.

O kokie santykiai tarp Ukrainos rusakalbių ir ukrainiečių rašytojų? Ar jie sugyvena draugiškai? Girdėjau, kad ukrainiečių literatūra išleidžiama nedideliais tiražais, rašytojai skundžiasi, kad jie skriaudžiami, stumiami į šoną. Ar jūs matote čia problemą, tai yra ar ji, jūsų manymu, apskritai egzistuoja?

Tai labai dinamiškas ir besikeičiantis procesas. Kai Ukraina tapo nepriklausoma, vis tiek rusakalbiai poetai dar ilgai orientavosi į Maskvą, Sankt Peterburgą, ir netgi mano antikarinė, antiputiniška knyga, parašyta visai neseniai, pirma išėjo Sankt Peterburge, o ne Ukrainoje. Ir Ukrainoje ji nebeišeis, nes autoriaus teisės priklauso leidyklai. Aš štai ką manau: ilgą laiką mes nesupratome, kad vis dėlto gyvename Ukrainoje, kaip dabar sakome – в Украине, o ne на Украине (slavų – rusų, lenkų – kalbose prielinksnyje на slypi dominavimo ir pasisavinimo užuomazga ir nuoroda, kad tai provincija arba kraštas, priklausantis svetimam arba svetimų valdomas, – I. A.), ir laikėme save didelės rusų literatūros dalimi. O Ukrainos rašytojų ir poetų dalis sakė: jeigu rašote rusiškai, tai ir turėkite reikalų su Rusija, o jei mes rengsime tarptautinį festivalį, verčiau pasikviesime poetų, kurie gyvena Rusijoje. Trumpai tariant, kur gyveni, tokia kalba ir rašyk. Taip buvo iš pradžių. Bet jau kokie 6–7 metai tai keičiasi. Visada sakiau, kad rusų ir ukrainiečių literatūros santykius pirmaisiais nepriklausomybės metais galima nusakyti JAV principu juodaodžių gyventojų atžvilgiu – lygūs, bet atskirai. Mes tikrai nedažnai susitikdavome, mažai bendraudavome. Bet pastaraisiais metais beveik visi tapome draugais, ir, beje, kuo kokybiškiau dirba rašytojas ar poetas, tuo jis lojalesnis ir rašančiam rusiškai, ir rašančiam ukrainietiškai, tai yra toji riba, tas atskirumas išnyko. Pateiksiu tokį pavyzdį. Gerai sutariu su vienu labai garsiu Ukrainos rašytoju – Jurijumi Andruchovyčiumi, – ir beveik visada mūsų pokalbiai būdavo dvikalbiai: aš kalbu rusiškai, o jis ukrainietiškai, ir mes kuo puikiausiai susišnekame, o štai per pastarąjį festivalį Vienoje aš priėjau prie jo ir užkalbinau ukrainietiškai, o jis man atsakė rusiškai – tai toks simbolinis, truputį humoristinis epizodas, bet taip buvo. Aš neblogai kalbu ukrainietiškai, laisvai skaitau, verčiu iš ukrainiečių į rusų kalbą, o dabar pradėjau versti ir iš rusų kalbos į ukrainiečių, ir nors visada sakau, kad dar tik mokausi, dalis tų vertimų jau išspausdinta, ir visai netrukus, prieš Leidėjų forumą Lvove, išeis knyga, kurioje bus gana daug mano vertimų į ukrainiečių kalbą. Taip pat reikia pasakyti, kad ukrainiečių kolegos vis labiau ima domėtis rusiškais tekstais, parašytais Ukrainoje. Ir apskritai pamažu mums atsiranda toks pilietinis supratimas – Ukrainoje yra ukrainiečių literatūra, yra rusų literatūra, vadinasi, yra bendra Ukrainos literatūra, nesvarbu, kokia kalba ji parašyta. Vis tiek mus daugiau kas jungia, nei skiria.

Tai gal galima pasakyti, kad dėl Putino politikos šie du sluoksniai suartėjo, susidraugavo?

Žinote, šis procesas prasidėjo gerokai anksčiau nei agresija Ukrainos atžvilgiu. Ir tai tiesiog susiję su paprasčiausiais, labai suprantamais žmogiškais ryšiais. Kasmet vyksta kokie nors festivaliai, renginiai, mano jau minėtas Leidėjų forumas arba nuostabus festivalis „Kijevo lauros“, kurį jau daug metų organizuoja ir remia žurnalas ШО, vienas pačių autoritetingiausių posovietinėje erdvėje leidinių apie šiuolaikinę kultūrą, taip pat labai ukrainietiškas rusiškai rašantis poetas Aleksandras Kabanovas… Beje, šis festivalis turi laureatų. Ir laureato prizas – statulėlė, vaizduojanti du prie stalo sėdinčius žmones. Ji dalijama per pusę. Viena įteikiama rusakalbiam autoriui, kita – ukrainietiškai rašančiam autoriui. Bet jas galima sudėti į vieną visumą. Turiu tokią statulėlės pusę, gautą 2008 m. Tad kontaktų būta visada, bet Rusijos agresija ir ten vykstančių pokyčių dinamika, žinoma, buvo to proceso katalizatorius, pas mus pasidarė tarsi nepatogu kalbėti rusiškai. Aš eilėraščius dažniausiai rašau rusiškai, bet per Leidėjų forumą Lvove prabylu ukrainietiškai, ukrainietiškai atsakau į klausimus, o savo eiles skaitau rusiškai.

Viename interviu jūsų kolegė rašytoja Oksana Zabuško sakė, kad per sudėtingą istorinį laikotarpį „neišaugo karta, galėjusi dabar stoti prie valdžios vairo“. Kalbant apie kultūrą – kaip jūs vertinate situaciją, galbūt ji keičiasi, ateina nauja karta?

Manau, kad Oksana visiškai teisi, ir mūsų lyderiai toli gražu nėra tinkami. Mes per ilgai prie valdžios vairo laikėme senus kadrus, ir jie spėjo išugdyti savęs vertų mokinių. Tai yra atėjo kita karta, bet ji dirba senuoju stiliumi. Tikiuosi, kad naujieji politikai, naujoji administracija bus geresni, šiaip ar taip, jie moka kalbėti, moka užsienio kalbų, išmano ekonomikos dalykus, nevengia užsienio kontaktų, kviečiasi kvalifikuotus specialistus, kad užsiimtų mūsų ekonomika. Tai pas mus nematyti dalykai, nes ankstesnis mūsų prezidentas, kurį nuplovė liaudies pasipiktinimo banga, buvo niekam vertas. Jis, žinoma, labai linksmino liaudį, nes jo kalba – puiki Freudo kasdienio gyvenimo psichopatologijos iliustracija, jam nuolat išsprūsdavo kalbos riktų, kurie išduodavo jo slaptas mintis, ir tai išties būdavo juokinga. Pavyzdžiui, per renginį Odesoje jis norėjo pasakyti, kad čia gimė Ana Achmatova, o pasakė, kad gimė Ana Achmetova, o Achmetovas – visiems žinomas oligarchas, nemenkai jį rėmęs ir finansavęs. Žinoma, Porošenkai taip nenutiks, jis kalba normaliai, samprotauja išmintingai ir, mano manymu, vis dėlto geba išlaikyti Ukrainą ant didelio karo slenksčio, nors iš jo veido išraiškos derybų metu matyti, kaip jam sunku. Apie kultūrą. Su kultūra išėjo panaši istorija. Pernelyg ilgai egzistavo oficialios rašytojų, dailininkų sąjungos, ir jos spėjo išsiugdyti savęs vertą pamainą. Pavyzdžiui, mūsų mieste yra Ukrainos pietinių rusų rašytojų sąjunga, tai labai jauna organizacija, jos nariai maždaug trisdešimtmečiai, gal kiek vyresni, bet labai negrabūs, neprityrę. Jie surengė literatūros festivalį… Kiek, jūsų manymu, festivalyje gali būti finalininkų? Teisingai, trys. O pas juos – daugiau nei 40. Išeina toks masinis broliškas pasidūzginimas. Ir aš apstulbęs skaitau jų pranešimus spaudai, skelbimus, parašytus medine biurokratine aštuntojo dešimtmečio kalba, o juk tai vaikinai, kurie beveik negyveno sovietmečiu, tačiau jų mąstymo stilius atėjo iš anų laikų.

Ir šis mąstymo būdas niekur nedings, jis toks ir liks.

Manau, kad taip. Daug kartų sakiau, kad mano didžiausias pertvarkos ir laikų po pertvarkos nusivylimas – kad pasimatė, jog tai, ką mes laikėme sovietine įtaka, iš tikro tūnojo labai giliai žmogaus prigimtyje ir pergyveno komunistinę ideologiją, pergyvens ir mus. Mes vis dėlto esame posovietinė erdvė, taip pat ir kultūrine prasme, ir niekur nuo to nedingsi.

Interviu „Colta.ru“, kurį davėte maždaug prieš metus, į klausimą, ar dera tokiu metu organizuoti kultūros renginius, pavyzdžiui, Leidėjų forumą, atsakėte, kad gyvenimas ir karas eina lygiagrečiai, kad karas karu, o gyvenimas tęsiasi. Ar šiandien galvojate taip pat?

Žinoma, manau taip pat ir netgi dar tvirčiau manau, nes iš esmės vyksta karas dėl kultūrinio išlikimo, ir tai vidinis karas. Tad, be jokios abejonės, reikia rengti kultūros renginius, negana to, kviesti į juos žmones, kurie gyvena ir kuria Rusijoje, jei tik jie nėra užkietėję nacionalistai, kaip kad Zacharas Prilepinas ar stalinistas Prochanovas. Apskritai Zacharas Prilepinas nepaprastai malonus žmogus ir kategoriškai neigia esąs stalinistas, bet paskaičius jo tekstus nelabai norisi su juo bendrauti. Vis dėlto manau, kad jis užsidėjo kaukę, savotišką klouno kaukę, kartais būna ir taip.

Vikipedijoje parašyta, kad pirmosios jūsų knygos išėjo nelegaliai, kaip mašinraščio kopijos, savilaida. Būtų įdomu apie tai sužinoti išsamiau.

Aš jų ir knygomis nelaikyčiau, tai tiesiog mašinėle spausdinti eilėraščiai. Beje, svajoju kada nors išleisti knygą, kuri taip ir vadintųsi – „Mašinraštis“. Tiesa, kas kartą mintyse atsiranda vis kitas pavadinimas, bet šitas sugrįžta į galvą dažniausiai. Ir jau iš to mašinraščio draugai daro knygą, o aš net nežinojau, kad tos kopijos egzistuoja. Reikalas tas, kad sunkiu laikotarpiu, kai mane ištisas valandas tardė, kai namuose darė kratas, aš sunaikinau visą savo archyvą, taip pat ir užrašų knygeles, eilėraščius ir prozą. Prozos, žinoma, atgaminti nepavyko, o eilės paskui kažkaip atsigamino… Praėjo daug laiko, ir staiga man ėmė dovanoti tų laikų mašinraščius – vienas 1975 m., kitas 1982 m. Vieno rankraščio taip ir neturiu. Ir skaitau aš tuos ankstyvuosius eilėraščius tarsi jau truputį svetimus, ir nelabai suprantu, ką man su jais daryti. Šiaip ar taip, spausdinti juos tokius, kokius anuomet parašiau, tikrai negalima, o sėsti ir rimtai juos redaguoti irgi ranka nekyla, na, tiesiog nežinau. O mano savilaidos periodas truko labai ilgai, nes buvau atsidavęs savo profesijai ir šiaip Odesoje man nebuvo pačios palankiausios sąlygos, žodžiu, savo eilėraščių niekur nesiuntinėjau. Tiesą sakant, pirmas mano eilėraščių rinkinys išėjo Maskvoje, kai man suėjo 55 metai. Po 2000 m. publikacijos aš dar penkerius metus rašiau, kaip sakoma, į stalčių. O paskui staiga nutiko taip, kad poetė Marija Kalina nuvežė mano rankraščius į Maskvą, ir toliau du žmonės, kurie baisiausiai nesutaria, – Dmitrijus Kuzminas (jis, beje, dabar emigravo į Pabaltijį, nes neturi jėgų gyventi Putino Rusijoje) ir Aleksejus Aliochinas, žurnalo „Orion“ redaktorius, – ėmė mane labai aktyviai spausdinti, ir greitai Maskvoje išėjo viena knyga, paskui antra ir trečia, ir šiandien, jei neskaičiuosime tų Odesos savilaidos ir pusiau savilaidos knygų, manųjų yra išėjusių 14. Viena – prozos, kitos – poezijos rinkiniai, ir nemaži rinkiniai, nes per visą laiką, per visus tuos dešimtmečius, stalo stalčiuose prisikaupė daug eilėraščių.

O jūsų dukterėčia – JAV rašytoja? Kokie jūsų santykiai?

Taip, Jelena Achtiorskaja, mano dukterėčia, labai jauna, jai netrukus sueis tik trisdešimt metų… Ji baigė Niujorko universitetą, yra išties labai gabi, prastokai kalba rusiškai ir, žinoma, puikiai angliškai. Knygą, kurią ji parašė, galima pavadinti mūsų šeimos, taip pat ir mano, parodija. Jos vienas pagrindinių herojų Paša gyvena Ukrainoje ir nuolat važinėja į JAV, bet niekaip negali emigruoti. Tam tikra prasme esu to personažo prototipas… Tą žanrą vadinu nedraugišku šaržu. Bet niekas negali manęs supykdyti su mano nuostabia, mylima dukterėčia, talentinga moterimi. Jos knyga buvo sutikta labai šiltai, ji iškart gavo kelias premijas. Dabar baigia antrą knygą.

Kuri iš jūsų knygų jums pačiam arčiausiai širdies?

Žinote, tokių knygų yra dvi. Ir būtent knygos, o ne eilėraščių rinkiniai, kad ir nemažos apimties. Jos tarp savęs susijusios. Pirmoji vadinasi „Ten ir tada“, ją užbaigiau 2000 m. Tai viduramžių kinų lyrikos stilizacija ir „Daodedzing“ filosofinių tekstų vertimai. Be to, eilėraščių skaičius atitinka „Daodedzing“ skyrių skaičių ir visa tai siejasi, susipina. Man buvo kilęs sumanymas parašyti knygą, kurios herojus, nejaunas žmogus, gyventų žlungančioje valstybėje – Vokietijoje, Romos okupuotoje Palestinoje, viduramžių Kinijoje. Užbaigiau tik Kinijos dalį, kitoms parašytų tekstų nesujungiau į visumą. O štai kinų knyga išėjo 2000 m., ir man ji brangi, ji išties gerokai skiriasi nuo kitų. Antroji knyga – „Šeimos archyvas“. Tai knyga, kurią daugelis išties laiko archyvu, beveik dokumentine, ir joje išties yra dokumentinių epizodų, realių vardų, bet viskas supašyta, permaišyta, atskiesta autoriaus fantazija, tai jokiu būdu nėra dokumentas. Matyt, joje man pavyko viską sėkmingai sudėlioti į vientisą paveikslą. Ji išversta į kelias kalbas. Vokiškasis vertimas 2010 m. gavo Austrijos premiją „Literaris“, ji ten išleista jau antrą kartą. Šią knygą lengva versti, ji parašyta verlibru, rimuotų ir ritmizuotų vietų nėra daug, silabotonikos ten beveik nėra. Be to, mažiau aliuzijų į rusų poezijos sluoksnį – kartais jos lieka nesuprastos, tai yra vertėjas nesuvokia, kad tai aliuzija. Pavyzdžiui, vieną mano eilėraštį vertė į ukrainiečių kalbą, ten buvo aliuzija į garsias Puškino eilutes: „На свете счастья нет, но есть покой и воля“ („Pasaulyje laimės nėra, bet yra ramybė ir laisvė“). Tačiau toji eilutė nebuvo atpažinta kaip Puškino ir išversta laisvai, tai yra ji subyrėjo ir eilėraščio prasmė pasikeitė. Ukrainoje išaugo jaunų ir labai produktyvių poetų karta, kuriems rusų literatūra yra svetima. Lenkų poezija jiems artimesnė.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kiekvienus metus skelbia kokios nors šalies literatūros metais. Šiemet – ukrainiečių literatūros metai. Be įvairių renginių – skaitymų, interviu, straipsnių ir pan., – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka sudaro iš tos kalbos išverstų knygų sąrašą. Peržiūrėjau jį – iš viso 121 pozicija. Beje, pirmoji iš ukrainiečių kalbos išversta knyga išleista 1906 m., tai Ivano Franko apsakymas „Ant dugno“. Paskui sudėliojau, kokie vertimai išėjo nuo 1990 m., tai yra per nepriklausomybės metus. Vaizdas apverktinas – šešios suaugusiųjų knygos ir septynios vaikų, bet tarp jų yra ir tokių, kad nežinai nė ką galvoti, pavyzdžiui, Marinos Djačenko romanas „Karalystės raktas“, verstas iš anglų kalbos! Žinoma, suaugusiųjų knygos neabejotinai geros – Serhijaus Žadano, Jurijaus Andruchovyčiaus romanai, ukrainiečių meilės lyrika… Bet jų niekingai mažai. O kokia situacija su lietuvių autorių vertimais į ukrainiečių kalbą? Veikiausiai tokia pati?

Na, šį tą esu skaitęs, nes čia svarbiausia yra bendrauti, o dabar ryšiai tarp šalių, netgi tarp Ukrainos miestų sutrikę, ir mes nepakankamai žinome vieni apie kitus. Taip nutiko todėl, kad senoji knygų prekybos sistema žlugo, ji tapo komercinė. Ir visi eilėraščiai – tiek geri, tiek blogi – prekybos dievui yra lygūs, nes tai ne prekė, o ne prekės neįmanoma parduoti, o kas neparduodama, tai yra neužsakoma, tas ir neskaitoma. Naujausia mano knyga, eilėraščių rinkinys, 2015 m. Charkovo leidykloje „Folio“ išleista 1 500 egz. tiražu. Išgirdęs apie tokį tiražą, pakraupau, nes suprantu, kad šiandieninei Ukrainai 1 500 egz. poezijos knygos – tai ne šiaip daug, o smarkiai per daug. Manau, kad šiandieninis poezijos knygos tiražas turėtų būti 500 egz., ir per metus ar dvejus jis būtų išpirktas. Tą patį galima pasakyti ir apie labai pas mus populiaraus Serhijaus Žadano poezijos knygas. Kalbėjausi su leidyklos „Folio“ redaktoriumi – JAV gyvena iš Sovietų Ukrainos deportuotas rusakalbis poetas Aleksejus Cvetkovas, vienas geriausių, rašančių rusiškai. Jo knyga buvo išleista 1 000 egz. tiražu, ir ji vis dar guli knygynuose. Tą patį galima pasakyti ir apie puikius ukrainiečių autorius, tokius kaip Mariana Kijanovska, Andruchovyčius… Taip, jo proza gerai perkama, Žadano proza irgi, bet eilėraščiai…

Gal girdėjote, ar niekas nenorėtų išmokti lietuviškai, kad galėtų versti iš originalo? Ir nebūtinai iš lietuvių, apskritai.

Aš būsiu atviras. Manau, kad šiandieninė ukrainiečių literatūra smarkiai narcisistinė, dabar mums svarbu Ukraina – mūsų Ukraina, mūsų draugai, mūsų protėviai. O vertėjas pasisukęs į Vokietijos, Lenkijos pusę. Reikalas tas, kad daugelis ukrainiečių autorių, ypač gyvenantys Vakarų Ukrainoje, – o ten kultūrinis gyvenimas virte verda, jis daug intensyvesnis nei šalies pietuose ar centrinėje dalyje, – taip, daug ir aktyviai bendrauja su lenkais, vokiečiais, tose šalyse skiriamos lėšos, ukrainiečių autorius ten kviečia atvykti, atvykti ilgam, ir jie ten gyvena, dirba universitetuose, tobulina savo lenkų ar vokiečių kalbą, jie apskritai lenkų kalbą moka tarsi savaime, ir man atrodo, kad ta kryptis išliks. Aš turbūt versiu iš ukrainiečių ir anglų kalbų arba, jei dabar susipažinčiau – o aš tikrai susipažinsiu – su lietuvių autoriais, stengsiuosi gauti pažodinius vertimus, kad galėčiau išversti lietuvių poezijos. Kai verčiu iš pažodinio vertimo, – o aš verčiu iš ivrito, gruzinų, armėnų, bet, aiškus dalykas, tų kalbų nemoku, – prašau ne tik pažodinio, bet dar kad autorius įdeklamuotų savo eiles, nes man reikia išgirsti, kaip jos skamba originalo kalba. Bet tai irgi abipusis procesas, nes ir Gruzijoje, ir Armėnijoje vyksta poezijos renginių. Manau, kad didelę įtaką čia daro neformalūs santykiai, jie dabar gal net stipresni nei literatūrinės medžiagos kokybė. Tai blogai poezijai, bet gerai mums.

Ir paskutinis klausimas. Kaip manote, ar tai, kas dabar dedasi Ukrainoje, keičia Europą apskritai?

Sudėtingas klausimas, nes geografiškai Ukraina – tai Europa. Ir Rusija didele savo geografinės padėties dalimi – irgi Europa. Ir rusų, ir ukrainiečių kultūros iš esmės yra europietiškos. Bet dabar vyksta karas, tvyro pyktis ir pagieža, žaidžiami dvigubi ir trigubi žaidimai, tad Europoje – plačiąja šio žodžio prasme – įsiviešpatavo baimė, nes mojuojama branduoline kuoka, nes Rusijos valdžioje diktatorius, kurio poelgiai neprognozuojami, tad aš suprantu, kad visi turi būti labai atsargūs. Ukraina, beje, irgi, nes, tiesą sakant, techniškai nėra sudėtinga uždaryti sienas, apsupti tas apsiskelbusias respublikas ir sutriuškinti separatistus. Ukraina tikrai tai galėtų, bet mes suprantame, kad jei šitai bus padaryta, separatistai gaus dar daugiau ginklų, ir mes galiausiai prarasime šimtus ir tūkstančius gyvybių. Ir galbūt teisinga, kad tai nėra daroma. Aš išties manau, kad svarbiausia, kas pasikeitė Europoje, – praėjo euforija po SSRS imperijos subyrėjimo, kai staiga visi lengviau atsiduso, įkvėpė laisvės oro ir nusprendė, kad pagaliau visi mes draugai ir broliai. O čia staiga paaiškėjo, kad iš esmės niekas nepasikeitė, kad tie, kuriuos vadino antisovietčikais, dabar tapo rusofobais, ir taip toliau, žodžiu, viskas liko kaip buvę.

Pokalbis parengtas vykdant Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „2015 – ukrainiečių literatūros metai“. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis