Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko 2015 m. Antipremijos laureatus
Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją ir didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, LLVS balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, skelbia
2015 metų Antipremijos laureatus:
• Leidykla MILEDA už Valerijaus Karyševo romaną „Aleksandras Solonikas. Samdomasis žudikas gyvas?!“ ( iš rusų kalbos vertė Lina Vyšniauskienė) ir Leidykla OBUOLYS, išleidusi vokiečių rašytojos Sabine Ebert istorinių romanų seriją: „Pribuvėjos išpažintis“, „Pribuvėjos paslaptis“, „Pribuvėjos prakeiksmas“, „Pribuvėjos nuodėmė“ (iš vokiečių kalbos vertė Ina Barzelytė, Inga Stančikaitė). Sabine Ebert vertimų recenzija bus publikuojama Šiaurės Atėnuose. Antipremija skiriama už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą, nevykusį grožinės literatūros vertimą (originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, netikusį redagavimą);
• Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Antipremija skiriama už neadekvačiai didelę paskutinio (penkto) Pasaulio vietovardžių žodyno tomo AZIJA (Kambodža–Vietnamas) kainą. Žodynai yra pagrindinė vertėjų darbo knyga, todėl už keturis ankstesnius triskart brangesnis paskutinis tęstinio leidinio tomas yra akibrokštas vertėjų bendruomenei. Atkreipiame dėmesį, kad žodyną išleido biudžetinė įstaiga, o leidimą parėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos 2006–2015 m. programos lėšų;
• Lietuvos istorijos institutas. Už nesąžiningą elgesį su vertėjais. Reikalavimą autorinėse sutartyse, kad autorius perleistų autorines turtines teises į sutarties dalyką (vertimą) pagal LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 str. 1 dalį (visam autoriaus gyvenimui ir 70 metų po autoriaus mirties, neatsižvelgiant į kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamu datą);
• Internetinis portalas www.linkomanija.net už neteisėtą verstų literatūros kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kopijų platinimą. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga dėl neteisėto kūrinių platinimo internete jau pateikė pretenzijas asociacijai LATGA ir sieks, kad interneto piratai būtų sugauti ir nubausti.
Prasti vertimai ne tik bukina kalbos jausmą ir susina kasdienę vartoseną. Tokių vertimų platinimas yra nesąžiningas verslas. Tad ugdydami geros literatūros ir gero vertimo sampratą didiname ir vartotojų sąmoningumą – juk nei knygynai, nei leidyklos prastai išverstų knygų atgal nepriima. Antra vertus, žinių išteklių pavertimas prabangos preke iš esmės prieštarauja pačiai žinių visuomenės idėjai. Pirmiausia valstybinėms institucijoms nevalia jos pasitelkti vien kaip reklaminio šūkio, o su intelektinį produktą kuriančiais žmonėmis (ne vien vertėjais) elgtis kaip su beteisiais įkaitais.
***
Apie Antipremiją:
Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą, ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu etc.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais etc.).
Taigi antilaureatais gali tapti leidėjai, verčiantieji, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai, internetiniai knygynai ir kiti, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros. Siūlymai Antipremijai priimami visus metus.
Antipremijos simbolis – Mozės ragai. Tai šv. Jeronimo įvelta klaida. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“ (žr. Iš 34,29–35. Vertė A. Rubšys). Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo interpretacijų. Pats įžymiausias pavyzdys – Michelangelo Mozės skulptūra.
