Vengrijos ambasadorius Zoltano PECĖSO kalba

VENGRŲ LITERATŪROS METAMS

Apie vengrų kultūrą reikia pradėti kalbėti nuo šaknų - liaudies kultūros ir vengrų kalbos. Bela Bartokas (Bela Bartok) ir Zoltanas Kodaly (Zoltan Kodaly) prieš šimtą metų pradėjo rinkti liaudies dainas, vėliau jais pasekė ir daugelis kitų kultūros veikėjų. Vengrijos Mokslų Akademija šiandien turi 200 000 vengrų liaudies dainų fondą, kai tuo tarpu kitos Europos tautos turi surinkę tik po keletą šimtų liaudies dainų. 1997 – 2001 metais buvo planingai įrašinėjamos liaudies dainos iš dar esančių gyvų šaltinių Vengrijoje ir kaimyninėse šalyse. Tai buvo pavadinta „paskutinės valandos“ programa. Buvo įrašyti 1250 kompaktinių diskų. 400 universitetų ir institutų visame pasaulyje (Lietuvoje – Vilniaus ir Kauno universitetai) gavo po 40 -ties diskų kolekciją. Tad šis paveldas tikrai nebus sunaikintas ir prarastas.

Kaip ir lietuvių kalba, vengrų kalba yra gana izoliuota, tačiau skirtingai nuo lietuvių kalbos, mūsų kalba yra nepriklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Sakoma, kad tai ugro-finų kalba, tačiau didžiąja dalimi tai kalba pati savyje. Vengrų kalboje labai lengva keisti žodžio prasmę naudojant priesagas ir priešdėlius, dėl to prasmė išreiškiama labai tiksliai, o tai labai pravartu mokslui ir literatūrai. Jakobas Grimas, vienas iš garsiųjų vokiečių pasakininkų brolių Grimų, rašė, kad logine architektūra vengrų kalba pranoksta visas kitas kalbas. O Džordžas Bernardas Šo (Georg Bernhard Show) kartą viename radijo interviu sakė: „Nuoširdžiai pasakysiu, kad kartais man nepavyksta visiškai tiksliai išsakyti minčių ir jausmų gimtąja kalba. Nors mūsų kalba yra turtinga, didelė ir praktiška, bet ji gana jauna. Kadangi studijavau vengrų kalbą ne vienerius metus, galiu drąsiai, teigti, kad aš būčiau sukūręs labiau niuansuotus ir tikrai vertingesnius literatūros kūrinius, jei būčiau sugebėjęs rašyti vengriškai. Kategoriškai tai sakau todėl, kad ši keista ir galinga kalba labiausiai sugeba nusakyti žmogaus emocijų skirtumus ir detales.

Kadangi vengrų kalba yra melodinga, ritminga ir joje daug onomatopėjinių žodžių, nenuostabu, kad vengrų literatūroje itin svarbi yra poezija. Pirmoji žinoma visa išlikusi vengriška poema (Old-Hungarian Lament of the Virgin Mary- Senoji vengriška Mergelės Marijos rauda) buvo parašyta XIII amžiuje. Tai nuostabus poetinis kūrinys, ir nors vengrų kalba per pastaruosius šimtmečius smarkiai pasikeitė, vengrai šią poemą supranta ir dabar.

Vengrų literatūros vertimų į lietuvių kalbą sąraše radau kai kurių didžiųjų mūsų poetų Šandor Petofi, Endre Ady Ir Atila Jozef pavardes. Mes visi žinome, kaip sunku versti eilėraščius, kadangi kaip tik tai, kas poetiška, pasiklysta vertime. Užtat gana lengva versti užsienio literatūrą į mūsų kalbą, ir vertimai literatūrine kokybe dažniausiai nenusileidžia originalui.
Kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, vengrų literatūra neretai tamdavo svarbiu politiniu, socialiniu ar istoriniu veiksniu. Man smagu matyti, kad ne vienas rašytojo Jokajaus (Jokai) romanas yra išverstas į lietuvių kalbą. Skaitant klasika tpausius jo romanus galima daug sužinoti apie XIX amžiaus Vengrijos istoriją. Jo draugas Šandoras Petofi, vienas didžiųjų vengrų poetų, žuvo mūšyje su caro kazokais per 1848-1849 metų revoliuciją.

XX amžiuje vengrų literatūra irgi buvo labai didelė politinė jėga, ypač komunizmo laikotarpiu. Lietuvoje ne vienas Nepriklausomybės judėjimo pradininkas buvo muzikas, o Vengrijoje jie dažnai buvo rašytojai ir poetai. Pasakojama istorija, kad 1956 metais, per antisovietinį sukilimą, kažkoks kariuomenės pulkas paskambino į Rašytojų sąjungą ir norėjo jiems pasiduoti. Vėliau literatūrinis Vengrijos savaitraštis „Gyvenimas ir literatūra“ tapo pagrindiniu opozicinės minties šaltiniu. Rašytojams teko svarbus vaidmuo 1987 metais įkuriant pirmąjį ir svarbiausiąjį Vengrijos Nepriklausomybės judėjimą, savotišką Vengrijos sąjūdį, kurio oficialus pavadinimas „Vengrijos demokratinis forumas“.

Politinis vaidmuo ne tik sureikšmino literatūrą, bet ir ištobulino jos stilių ir kokybę, juk autoriams teko užmaskuoti išsakomas politines ar socialines mintis tarp eilučių, dėl to jų tekstai tapo dar išmoningesni.
Šiandien literatūra jau prarado tiesioginį politinį vaidmenį. Politines žinias politikai skleidžia per laisvą žiniasklaidą. Tad nėra poreikio įvilkti politines žinias į literatūrinį apvalkalą. Gaila, kad šiuolaikiniai rašytojai neužfiksavo laikmečio nuo 1990 metų ir pirmųjų XXI amžiaus metų – demokratinių permainų, privatizacijos.

Tačiau yra pavyzdžių, kai kultūra daro poveikį šiuolaikinei visuomenei. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti roko operą „Steponas Karalius“. Opera „Steponas Karalius“ buvo sukurta 1983 m. Miklošo Boldizaro dramos pagrindu, muziką parašė Levente Sioreny, eiles Janos Brody. Tos operos siužetas gali būti artimas ir lietuviams, kadangi pasakojama apie pagonių ir krikščionių kovas apie 1000-uosius metus, kai buvo karūnuojamas pirmasis Vengrijos karalius Steponas. Šiame šedevre sunkiojo roko muzika simbolizuoja pagonis, grigališkieji choralai - krikščionis, o vengrų liaudies muzika įkūnija pagrindinę veikėją, kuri stengiasi sutaikyti abi puses. Lietuviai tikrai nesunkiai tai suprastų, nes kalbama apie mūsų istorinius pasirinkimus - Nepriklausomybę ir tautinę tradiciją iš vienos pusės arba Europą ir raidą iš kitos. O auditorija nesirenka, jiems patinka ir krikščionys, ir senosios vengrų religijos pasekėjai.

Kai kurie kritikai manė, kad šioji drama aukštino komunizmą ir kad buvo nukreipta prieš katalikų bažnyčią. Tačiau dauguma žmonių toje operoje įžvelgia tiesiog Vengrijos karalystės atgarsius. O toji įkurtoji karalystė integravo vengrus į krikščioniškąją Europą, tuo pačiu išsaugodama vengrų kalbą ir tapatumą. Per pirmąjį spektaklį 1983 metais kartu dirbo gerai žinomi teatro aktoriai, liaudies šokių atlikėjai ir pankroko muzikantai. Nuo to laiko „Karalius Steponas“ buvo statomas daugelį kartų – ir teatre, ir po atviru dangumi. Roko opera ne kartą įrašyta. Kai kuriuos spektaklius po atviru dangumi matė dešimtys tūkstančių žmonių. Vienas spektaklis Transilvanijoje buvo rodomas 400 000 žiūrovų. Beveik visi vengrai yra jį matę, daugelis gali cituoti ilgas teksto ištraukas. Praėjusiais metais, pirmojo pastatymo 30-mečio proga, buvo parodyti du skirtingi pastatymai dviejuose miestuose dviem skirtingais stiliais. Nuomonės dėl to, kuri interpretacija yra geresnė, smarkiai skyrėsi.
Mano šalis Vengrija yra laiminga šalis, kur literatūra ir muzika yra svarbu ir nėra abejingų kultūrai.