Laimantas Jonušys

Pasaulio vertėjų kongresas Berlyne

FIT Taryba kongrese

Rugpjūčio pradžioje Berlyne vyko Tarptautinės vertėjų federacijos (FIT) XX kongresas. Šie kongresai vyksta kas trejus metus. Kadangi buvau FIT Tarybos narys, dieną prieš kongresą dalyvavau Tarybos posėdyje. Jame buvo aptarta nemažai klausimų, kurie vėliau pateikti balsuoti kongresui.
Paskui dvi dienas vyko statutinis kongresas, o po jo – tris dienas atvirasis kongresas. Pastarasis yra konferencija, kurioje skaitomi pranešimai, diskutuojama. Šio kongreso tema buvo „Man vs. Machine?“, t.y. apie vertėjo santykį su kompiuteriniu vertimu. Kaip žinome, grožinės literatūros vertėjams tai nėra aktualu, bet temą galima interpretuoti plačiai, tad šis tas įdomaus buvo ir iš mūsų sferos.
Iš septyniolikos tarybos narių kitai kadencijai kandidatavo aštuoni (septyni iš jų buvo perrinkti). Aš nekandidatavau, nes treji metai dalyvavimo tarybos veikloje parodė, kad daug dalykų yra arba techniniai darbiniai (daug laiko sugaišau ieškodamas Europos universitetų, kuriuose dėstomas vertimas), arba su grožinės literatūros vertimu nesusiję (pvz., daug pastangų dedama platinti vadovą vertėjams „Getting it Right“ ir skatinti vertimus į visas kalbas, bet jis daugiausia skirtas firmų samdomiems vertėjams).
Problema ta, kad didelė dalis FIT veiklos nesusijusi su grožinės literatūros vertimu. Šį kongresą organizavo BDÜ (Bundesverband der Dolmetscher und Übersetzer) – didelė ir stipri Vokietijos vertėjų organizacija, bet Vokietijos grožinės literatūros vertėjų organizacija nėra FIT narė. Nemanau, kad mums reikėtų trauktis iš FIT, nes tai vis dėlto pasaulinė organizacija, per ją galime pasireklamuoti pasauliniu mastu (tai jau buvo daroma FIT biuletenyje „Translatio“), kontaktuoti ne tik su Europos vertėjais.
Kai kuriomis ankstesnėmis kadencijomis būdavo gana aktyvus Literatūros vertėjų komitetas, suorganizuodavo renginių; bet šią kadenciją jokios veiklos nebuvo. Kongrese Berlyne šia padėtimi susirūpinę norvegai organizavo literatūros vertėjų susitikimą. Susirinko apie 25 vertėjus iš kokių aštuonių asociacijų (pusė iš jų norvegai). Tai buvo parengiamasis pokalbis, aptartos veiklos galimybės, pateikta pasiūlymų, apsikeista el. pašto adresais ir nutarta bandyti atgaivinti veiklą. Kas iš to išeis, žiūrėsime.
Dabar šis tas smulkiau.

Tarybos posėdis ir statutinis kongresas
Didžiausią dalį užėmė organizaciniai klausimai. Tarybos posėdyje kilo abejonių dėl Kvebeko asociacijos priėmimo. Ji atsiskyrė nuo visos Kanados asociacijos ir ten dėl to kilo konfliktas, tad Kanados asociacija buvo nusiteikusi nepalankiai. Vis dėlto Kvebekas buvo priimtas, ir tai nieko ypatingo – kai kurioms šalims atstovauja ne viena asociacija, ir net ne etniniu pagrindu (Vokietijai – 4, Austrijai – 3 ir t.t.).
Buvo iškeltas pasiūlymas įvesti elektroninį balsavimą ir rinkti Tarybos narius prieš kongresą (taip yra kai kuriose asociacijose, pvz., Britanijoje, Prancūzijoje). Tokiu atveju galėtų balsuoti ir tos asociacijos, kurios į kongresą neatsiunčia savo atstovų. Pasiūlymas buvo atmestas, nes balsuotojai nepamatytų pačių kandidatų gyvai, be to, išrinkti nariai galėtų netgi neatvykti į kongresą.
Daugiausia diskusijų sukėlė metinio nario mokesčio klausimas. Taryboje buvo nutarta, kad mokestį būtina kelti, nes lėšų trūksta (atnaujinti interneto portalui, FIT leidiniams, neturtingų asociacijų paramai ir t.t.). Kadangi mokesčio kėlimo klausimas visada būna opus ir kontroversiškas, nutarta pateikti kongresui su keliomis alternatyvomis: padidinti 25 procentais, padidinti 10 proc., palikti tokį pat. 25 proc. padidinimas reikštų kai kurių kelionių finansavimo įtraukimą (pvz., dabar Tarybos narių keliones į metines sesijas apmoka jų atstovaujama asociacija, o galėtų finansuoti FIT). Po ilgų diskusijų ir dviejų balsavimų pasirinktas 10 proc. variantas (aš t.p. balsavau už tai). Taigi, mokestis bus pakeltas nuo 2,82 Šveicarijos frankų (vienam fiziniam asociacijos nariui) iki 3,10. Be to, maksimali riba, kurią moka viena asociacija, pakelta nuo 3100 iki 4500 frankų.
Pabaigoje buvo sprendžiama, kur vyks kitas kongresas (už 3 metų). Čia kaip ir su futbolo čempionatu – toks renginys įkandamas tik didelėms ir (arba) turtingoms šalims. Dėl kandidatūrų balsuoja kongreso delegatai: praeitame kongrese (San Fransiske) Buenos Airės pralaimėjo Berlynui, šį kartą Buenos Airės pralaimėjo Brisbanui (Australija) (nedideliu skirtumu – 23:27).
Į naująją Tarybą nebepretendavo ir ligšiolinė FIT prezidentė Marion Boers (Pietų Afrika). Naujoji Taryba FIT prezidentu išrinko Henry Liu (Naujoji Zelandija).

FIT kongresas

Šis tas iš atvirojo kongreso
Pranešimų, susijusių su grožinės literatūros vertimu šiame kongrese, kitaip nei praeitame, buvo nedaug. Bet atidarymo renginyje surengta ilga Günterio Grasso vertėjo į danų kalbą ir vertėjos į suomių kalbą diskusija. Aptarta įvairių konkrečių dalykų, paminėta pavyzdžių, kai pažodžiui išversti negalima ir reikia ieškoti kitokių sprendimų ir t.t. Suomė prisiminė, kaip būdama jauna vertėja ėmėsi Grasso romano „Der Butt“ („Plekšnė“): viena leidykla pasiūlė žinomai vertėjai, ji pasakė, kad romanas neišverčiamas, ir atsisakė. Tada kita leidykla pasiūlė jaunai vertėjai: „Aš nežinojau, kad jis neišverčiamas, tai ir išverčiau.“
Kita Suomijos vertėjų asociacijos atstovė Alice Martin, dirbanti ir vertėjos, ir redaktorės darbą, skaitė pranešimą „Literatūros vertėjo teisės ir redagavimo procesas“. Atrodo, kad Suomijoje šie dalykai klostosi panašiai kaip Lietuvoje. Tekstai kol kas dažniausiai redaguojami popieriuje, nors kartais tai jau daroma kompiuteriu su Wordo „Track Changes“ („Sekti keitimus“) programa. Idealiu atveju redaktorius – vertinga pagalba vertėjui, o redagavimo procesas praturtina abi puses. Kartais redaguoja leidykloje dirbantis redaktorius, o kartais leidykla samdo iš šalies. Bet būna ir tokių atvejų, kai redaktorius stengiasi ištrinti asmeninį vertėjo balsą. Keblu esti, kai verčiami naujausi pasauliniai bestseleriai – tada leidykla skubina ir vertimą, ir redagavimą.
Kalbėtoja papasakojo specifinį šalies vertimų atvejį: Suomijos švedų kūrinių vertimą į suomių kalbą – čia esama ir pliusų, ir minusų. Autoriai dažniausiai gana gerai moka suomių kalbą, vertėjai su jais bendrauja, aiškinasi sunkesnes vietas, paskui autorius kartais net pataiso originalą. Antra vertus, autoriai kartais pervertina savo suomių kalbos mokėjimą, kišasi į vertimą, reikalauja, kad būtų verčiama kuo tiksliau, net ir pažodiškai.
Vokietė Jutta Himmelreich savo pranešimo pradžioje paminėjo tai, apie ką buvo kalbama ir kongrese bei Taryboje. FIT paskelbė rezoliuciją dėl vertėjų saugumo konfliktų zonose – čia kalbama daugiausia apie vietinius pagalbininkus, vertėjaujančius užsieniečiams Afganistane, Irake ir kitose pavojingose vietose. Kai kuriose šalyse (Švedijoje, N. Zelandijoje) vertėjų asociacijos prisidėjo prie to, kad jų valstybė suteiktų politinį prieglobstį tokiems žmonėms.
Toliau pranešėja perėjo prie pavojaus, kylančio grožinės literatūros autoriams bei vertėjams, priminė, kad 1991 m. buvo nužudytas Salmano Rushdie romano „Šėtoniškos eilės“ vertėjas į japonų kalbą Hitoshi Igarashi. Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse išvystyta pagalbos persekiojamiems autoriams bei vertėjams sistema – buvo pateikta konkrečių pavyzdžių apie vertėjų bėdas Irane, kai kuriose Afrikos valstybėse.
Buvo ir siauresnių temų pranešimų: apie kinų apsakymų vaikams vertimą amerikiečių publikai, apie Ibseno dramų vertimą į japonų kalbą ir kt.

Laimantas Jonušys

P.S. Užkulisiuose, neformalioje aplinkoje, manęs kai kas, užmegzdami politinį pokalbį, klausė, kaip mes jaučiamės Lietuvoje vykstant Rusijos konfliktui su Ukraina. Klausė tie, kurie supranta, kad nekaip jaučiamės, pvz., kanadietis, turintis žmoną estę, bet t.p. britas, gyvenantis Liuksemburge. Slovakas neklausė, nes ir taip gerai supranta, – jis klausė olandės, kas, jos nuomone, numušė iš Olandijos skridusį Malaizijos lėktuvą. „Žinoma, rusai“, – atsakė ji, bet apie patį konfliktą kalbėti nelabai norėjo, tik stebėjosi, kaip galima negerbti mirusių žmonių ir vogti jų daiktus.