Balandžio 1-ąją LLVS pradėjo svarstyti,


kam šįmet skirti Antipremiją,
kuri bus įteikta balandžio 23 d. (Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną).
Neketindami tapatintis su patarlės
„Kito akyje ir krislą pastebi, o savoj nė vežimo nemato“ personažais,
vertėjai pakvietė į

 

LITERATŪRINIO GRYBAVIMO VAKARĖLĮ


 
Dalia Kižlienė, Linas Rybelis, Irena Aleksaitė pasidalino
visokiais nusišnekėjimais, kvailais riktais ir nesąmonėmis –
tiek savo pačių, tiek rastų rankraščiuose ar (neduokdie) knygose.
Užupio Respublikos užsienio reikalų ministras
Tomas Čepaitis
tarė sveikinimo žodį „Apie gailestį ir supratimą“ – kad negražu juoktis iš blogų vertimų, gražu juoktis iš lengvos širdies (plg. Montenį, Sokratą ir Ko)

 

 

Nuotraukos Daivos Daugirdienės

____________________________________________________________________________

Apie Antipremiją:
Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą bei ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu etc.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, kartotinius vertimų leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais etc.).
Taigi antilaureatais gali tapti leidėjai, verčiantieji, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai, internetiniai knygynai ir kiti, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros. Siūlymai Antipremijai priimami visus metus.
Antipremija bus teikiama balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, siekiant atkreipti dėmesį į vis sudėtingesnį geros ir kokybiškai parengtos knygos kelią pas skaitytoją bei aštrėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas.

Antidiplomą kaip simbolis „puošia“ Mozės ragai. Tai šv. Jeronimo įvelta klaida. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“ (žr. Iš 34,29-35. Vertė A. Rubšys). Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo interpretacijų. Pats įžymiausias pavyzdys - Michelangelo Mozės skulptūra.

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis