Susitikimas su Baltarusijos rašytojų sąjungos atstovais

 

2012 m. spalio 8 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos literatūros vertėjų, Lietuvos rašytojų ir Baltarusijos rašytojų sąjungų atstovų susitikimas. Susitikimo tikslas – atnaujinti baltarusių ir lietuvių rašytojų bei vertėjų ryšius ir aptarti tolesnes bendradarbiavimo galimybes. Dalyvavo Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Petrovičius, literatūros vertėjai Alesis Razanovas, Ana Jankuta, Siuzana Paukštela, Julija Tsimofejeva, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Rasa Maželytė-Matulevičienė, poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas, literatūros vertėjai Alma Lapinskienė, Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, Irena Aleksaitė, Georgijus Jefremovas, Laimantas Jonušys, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, poetas Liutauras Degėsys, poetas ir vertėjas Vytas Dekšnys, humanitarinių mokslų daktarė Elena Baliutytė.

Susitikimas prasidėjo pietumis Neringos restorane, vėliau jo dalyviai lankėsi Lietuvos rašytojų sąjungoje ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos biure, kur aptarė lietuvių ir baltarusių literatūros ir vertimų situaciją, o galiausiai dalyvavo Tarptautinės vertėjų dienos iškilmėse ir Šv. Jeronimo premijų įteikimo ceremonijoje Taikomosios dailės muziejuje. Aptariant tolesnes bendradarbiavimo perspektyvas kilo idėja organizuoti tarptautines baltarusių-lietuvių literatūros vertėjų dirbtuves, buvo diskutuojama apie Baltijos rašytojų tarybos (BWC) 2013 metais Vilniuje ir Minske planuojamą rengti simpoziumą „Baltijos susitikimai“ („Baltic Meetings“), kitais metais Minske vyksiantį lietuvių literatūrai skirtą mėnesį. Kaip viena svarbiausių lietuvių literatūros vertimo į baltarusių kalbą prielaidų buvo įvardyta galimybė jauniems vertėjams mokytis lietuvių kalbos, dalintis informacija apie naujai išleistas knygas.

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė kalbina Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininką Borisą Petrovičių.

Papasakokite, kuo šiuo metu gyvena Baltarusijos rašytojų sąjunga, kokie jūsų svarbiausi tikslai ir ateities planai.

Baltarusijos rašytojų sąjunga – seniausia kūrybinė šalies organizacija, šiandien jungianti daugiau nei 430 rašytojų, rašančių įvairaus žanro literatūrą ne vien baltarusių, bet ir kitomis kalbomis. Rašytojai nėra pasidalinę pagal veiklas, t. y., šalyje nėra atskirų vertėjų arba kritikų organizacijų. Tačiau  egzistuoja dvi Rašytojų sąjungos, tik šis skilimas įvyko anaiptol ne dėl kūrybinių paskatų. Lyginant su ankstesniais laikais, dabar Rašytojų sąjunga jau nebegali suteikti kokios nors naudos: buto, automobilio ar kelialapio į kūrybos namus... Šiuo metu narystė mūsų Sąjungoje gali atnešti tik bėdų. Bet, matyt, esama kažin kokio aukštesnio motyvo, nusveriančio materialios naudos siekimą. Tai bendri rūpesčiai, interesai, užimama pozicija, tikslai ir – skausmas. Prašau rimtai priimti šiuos, atrodytų, banalius ir perdėm skambius žodžius. Svarbu suprasti, kad „paskutinė Europos diktatūra“ – tai nuosprendis su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Todėl mūsų Sąjungą sudaro  bendraminčiai, kuriuos jungia bendra pozicija ir bendras skausmas, kurie siekia kartu priešintis cenzūrai ir įvairiausiems draudimams, ginti savo kalbą ir kultūrą.        

Sakote, kad Baltarusijoje yra dvi Rašytojų sąjungos. Kodėl taip atsitiko ir kuo jos skiriasi?

Jeigu trumpai – požiūriu į dabartines Baltarusijos valdžios institucijas. Naujoji Rašytojų sąjunga atsirado 2005 metais, į ją perėjo rašytojai, lojalūs prezidento A. Lukašenkos politikai. Mūsų Sąjungoje liko tie, kas laikosi demokratinės pozicijos, nepalaiko valdžios siekio susiaurinti baltarusių kalbos ir kultūros erdvę, pasisako už žodžio ir nuomonės raiškos laisvę.   

Kokia dabartinė baltarusių kalbos ir literatūros padėtis?

Be jokių abejonių, literatūros situacija irgi atspindi tai, kad egzistuoja dvi Rašytojų sąjungos. Rašytojams iš A. Lukašenkos režimą palaikančios Sąjungos priklauso valstybiniai spaudos namai ir leidyklos, jie gali leisti ir populiarinti knygas biudžeto lėšomis. Na, o mūsų Sąjungos rašytojų galimybės publikuoti ir garsinti savo kūrinius yra smarkiai apribotos. Maža to, šalyje egzistuoja vadinamieji „juodieji sąrašai“: remiantis jais, draudžiama netgi minėti mūsų Sąjungos rašytojų vardus kritikos straipsniuose, o apie jų kūrinių leidybą neverta nė kalbėti... Mūsų rašytojams draudžiama susitikti su skaitytojais bibliotekose ir mokymo įstaigose. Šitai kontroliuoja rajonų vykdomųjų komitetų ideologijos skyriai. Taip užgniaužiama garsiausių šalies rašytojų kūryba – šitokių dalykų nebuvo net Sovietų sąjungos laikais, o juk mūsų Sąjungai priklauso du Baltarusijos liaudies poetai. Bet palyginti su tais laikais padėtis dabar vis dėlto kiek kitokia. Į naudą mums išėjo tai, kad išmokome išgyventi baltarusiško „rinkos socializmo“ sąlygomis be valstybės paramos, kliaudamiesi tik savimi ir savo jėgomis, dažniausiai dirbdami visuomeniniais pagrindais, ieškodami rėmėjų lėšų leidybai. Turime savo nepriklausomą žurnalą, laikraštį, yra ir nepriklausomų leidybos įmonių, o bibliotekose ir mokyklose esama žmonių, kurie rizikuoja ir kviečiasi rašytojus į susitikimus. Todėl literatūra gyvuoja ir vystosi, randasi naujų kūrinių, leidžiamos knygos.

Yra manoma, kad baltarusių literatūra dabar viena iš pačių įdomiausių Rytų Europoje, bet kartu – viena mažiausiai žinomų. Bėda ta, kad ji beveik neverčiama į kitas kalbas. Mūsų valstybė, kitaip nei Lenkija ar Vokietija, neskiria tam dėmesio. Nėra struktūros, panašios į  Lenkijos kultūros arba Gėtės institutus. Apskritai rašytojų profesijos prestižas šalyje akivaizdžiai smukęs. Žmonės mažiau domisi literatūra. Tai aiškiai matyti. Ir ne tik iš tiražų.

O baltarusių kalbos padėtis tiesiog tragiška. Kitų šalių žmonėms tiesiog sunku patikėti, kad tokie dalykai gali dėtis nepriklausomoje valstybėje, kuri ir vadinasi joje gyvenančios tautos gimtosios kalbos vardu. Kasmet mažėja mokyklų, kuriose mokoma baltarusių kalba, dabar jų tėra mažiau nei 20 procentų – daugiausia kaimo vietovėse. Tuo tarpu miestuose baltarusiškų mokyklų praktiškai nelikę. Nėra ir nė vieno universiteto, kur būtų dėstoma baltarusių kalba, vadinasi, nelieka perspektyvų tiems, kurie vis dėlto mokosi gimtosios kalbos. Televizija, radijas, laikraščiai daugiausia rusiški, pareigūnai kalba rusiškai. Na, neverta nė kalbėti, nė skųstis: mes gyvename nebe savo nuosavoje šalyje, o okupacijos sąlygomis. 

Taip, tikrai nelengva patikėti. Nelengva dar ir todėl, kad mūsų nepasiekia didelė dalis informacijos apie tikrąją padėtį Baltarusijoje. Ar jūsų Sąjunga stengiasi šią informaciją skleisti?  

Nepasakyčiau, kad turime dideles galimybes. Bent šalies viduje – jokių. Radijas ir televizija, valstybiniai laikraščiai mūsų rašytojams neprieinami. Telieka internetas... Kalbant apie informacijos sklaidą už šalies ribų, mūsų Sąjunga yra Europos rašytojų ir Baltijos rašytojų tarybų narė. Apie visus apribojimus ir rašytojų teisių suvaržymus mes pranešame kolegoms. Tarp kitko, kai prieš metus Kultūros, informacijos ir švietimo ministerija išsiuntinėjo savo agentūrų vadovams raštus su įsakymu pasiūlyti mūsų rašytojams pereiti į režimą palaikančiąją Sąjungą arba išeiti iš darbo, padėjo būtent Europos rašytojų tarybos palaikymas ir solidarumas: raštas buvo atšauktas, mat po rinkimų valdžia nenorėjo papildomo skandalo dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje. Ir, žinoma, mes visi kalbame apie savo problemas per susitikimus, interviu... Bet, matyt, to gerokai per maža, jei net jums, artimiausiems kaimynams, nelengva patikėti.

Grįžkime prie vertimų situacijos. Ar daug verčiama iš lietuvių į baltarusių kalbą? Kiek vertėjų iš lietuvių kalbos yra jūsų Sąjungoje?

Deja, verčiama mažai. Ir ne tik iš lietuvių. Anksčiau baltarusių literatūrą pasaulyje garsino pirmiausia vertimai į rusų kalbą, kūriniai, išspausdinti Maskvos žurnaluose ir leidyklose. Dabar, nepaisant to, kad tarsi ir sukurta Sąjunginė valstybė, tokių vertimų beveik nėra. Kodėl? Štai kartą kalbėjomės su žurnalu „Дружба народов“ („Tautų draugystė“). Jie norėjo išleisti numerį, skirtą šiuolaikinei baltarusių literatūrai. Kreipėsi pagalbos į ambasadą. Ten jiems pasakė: padėsime jums, bet su sąlyga – nespausdinkite kai kurių rašytojų kūrinių. Ir išvardijo: Borodulino, Gilevičiaus, Buravkino, Aleksejevičiaus, Razanovo, Orlovo, Niakliajavo... Visi iš mūsų Sąjungos. Žurnalo atstovai pašiurpo: ką gi tada spausdinti?

O vertimai iš lietuvių kalbos daugiausia randasi privačia pačių vertėjų iniciatyva ir... tomis pastangomis, kurias deda lietuvių pusė. Aktyviai veikiant Lietuvos rašytojų sąjungai, po bendrų plenerų ir poetinių festivalių, pastaraisiais metais išėjo kelios šiuolaikinių lietuvių ir baltarusių poetų kūrybos rinktinės. Bet tai poezija. Tačiau prozos vertimų seniai nebuvo išleista. Mes norime pakeisti šią liūdną padėtį. Vertėjų, žinoma, yra, nors ir nedaug. Pirmiausia – žymus poetas, kelių anksčiau išleistų poezijos knygų vertėjas Alesis Razanovas. Galima paminėti ir Alegą Ablažiejų, Alesį Mikų, Vincuką Viačiorką, Sergejų Šupą, Alegą Minkiną... Be to, auga jaunų vertėjų karta – tų, kurie studijavo Lietuvoje, pavyzdžiui, Europos humanitariniame universitete (EHU). Na, negalima pamiršti ir literatų, verčiančių iš pažodinio vertimo. Žinoma, labai svarbu gerai mokėti kalbą, iš kurios verti, bet kai kuriais atvejais lemia netgi ne tobulas kalbos mokėjimas, bet, tarkim, poeto meistriškumas.  

Papasakokite apie projektą „Lietuvių literatūros mėnuo“, vyksiantį Minske.

Šį renginį mūsų Sąjunga organizuoja kartu su knygynu „Ў“ („I“), kuriame ir vyks susitikimai su rašytojais. Panašių projektų jau esame įgyvendinę, pavyzdžiui, buvo švedų ir lenkų literatūros mėnesiai, taigi patirties turime. Paprastai ta proga parengiama šalies, kuri tampa mėnesio viešnia, literatūros vertimų, išleidžiama knygų, kviečiami tos šalies autoriai, vyksta jų susitikimai su skaitytojais. „Lietuvių literatūros mėnesį“ planuojame surengti kitų metų gegužę. Tikiuosi, kad mums pavyks ir baltarusių skaitytojai galės susipažinti su artimiausių kaimynų kūryba.    

Linkiu jums sėkmės įgyvendinant ne tik šį, bet ir kitus sumanymus. Dėkoju už pokalbį.

 

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė

 

 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis