LABANORO SIMPOZIUMAS
2005 m. liepos 23-24 d. grupelė LLVS entuziastų lankėsi Irenos ir Vytauto Balčiūnų sodyboje prie Alnio ežero Labanoro girioje.
Nuostabūs miškai, skaistūs ir sultingi, su kilimais, nubertais mėlynomis ir raudonomis uogomis, išraižyti platesniais ir vos įžiūrimais takeliais, kuriuos prietemoje tik kojomis gali užčiuopti, žali miško ežerėliai, kuriuose ir dieną gali maudytis nuogas – aplinkui nė gyvos dvasios, o ežerėlių vanduo toks gaivus, kad, atrodo, verčiau nuskęstum, kad tik nereikėtų lipti į krantą, nepaprastai jauki sodyba, iš kurios, jei ne tie miškai ir ne tie ežerėliai, nesinorėtų nė kojos kelti, ore tvyranti, tiesiog apčiuopiama ramybė, srūvanti į vertimų iškankintas smegenis, nuostabus oras – nei lietaus, nei kepinančios saulės, svetingi šeimininkai, tarsi savo vaikus globojantys svečius, ir visa tai – bendraminčių sambūryje. |  |
 | Tokių bendraminčių, su kuriais galima šnekėtis apie viską ir viskas visiems yra įdomu: kaip ir ką dirba leidyklos, kokios perkamiausios knygos ir kokie geriausi vertimai, kaip ir kur organizuoti šv. Jeronimo premijos įteikimą (beje, bendraminčiai bandė išklausti, į kurį kandidatą krypsta vienos komisijos narės – Labanoro fiestos dalyvės – mintys, bet ši nepasidavė, griežtai sudraudė smalsuolius), kaip versti vieną ar kitą žodį ar frazę, kokius projektus kitais metais organizuoti ir kokias paraiškas dėl finansavimo šį rudenį ruošti, kokius seminarus ir kada reikėtų surengti, kurį vertėją siūlyti Nacionalinei premijai gauti ir t. t. |
Sodybos šeimininkė ištraukė savo archyvą – ilgus metus kauptas iškarpas, straipsnius apie vertimus, atsakymus į juos, komentarus, kalbininkų pasiūlymus ir t. t. Bendraminčiai vartė juos, skaitinėjo, stebėjosi, kodėl patiems nebuvo atėję į galvą tokius dalykus rinkti, paskui kilo mintis įdomesnę medžiagą skenuoti ir kaupti ją LLVS tinklapio „Skaitykloje“. Pokalbis, kartais lėtesnis, kartais karštesnis, nenutildamas, tarsi kalnų upelis, čiurleno ir rytą, ir dieną, ir vakarą, ir vaikštinėjant miške, ir prie simpoziumo stalo po beržais, šeimininkų sukalto specialiai šiai progai, tai suskildamas į dvi ar tris sroveles, tai vėl subėgdamas į vieną vagą.
Patikėkite, baisiai nesinorėjo išvažiuoti, šiek tiek ramino tai, kad pakeliui dar užsuksime į labai netoli įsikūrusio mūsų kolegos Arvydo Sabonio sodybą, kuri pasirodė esanti tokia pat ramybės ir svetingumo oazė.
Žodžiu, dvi dienos toje nuostabioje vietoje prabėgo kaip viena diena. O pamačius pirmuosius Vilniaus gatvių apgeltusius medžius, sąmonė įnirtingai bandė įrodinėti, kad tai tik Labanoro miškų tęsinys. Štai tokia buvo Labanoro fiesta.
Aprašė Irena Aleksaitė Nuotraukos Dianos Bučiūtės
L.Jonušys, I.Balčiūnienė, D.Bučiūtė, R.Jonynaitė, I.Aleksaitė, J.Mikutytė
