"Noriu versti" 2011. NORVEGŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Šįkart vertimo konkursui pateiktas tekstas buvo palyginti nesudėtingas, be didesnių „spąstų“ pradedančiajam vertėjui. Galiu pasidžiaugti, kad konkurso dalyviai išvengė didesnių supratimo klaidų. Tad aptardama vertimus daugiau dėmesio galėsiu skirti reikšmių niuansams ir kalbos stiliui. Mano užduotį taip pat palengvina išsamios pastabos Solos komentare, su kuriomis beveik visiškai sutinku.

Dabar − apie kiekvieną vertimą atskirai.

NOR1

Vertimas skamba gan sklandžiai, man patiko kai kurie sprendimai, pvz., „pešiojo sliekus“ ar frazė „Šį rudenį jie išties nepasotinami, ar ne?“ Manau, teisinga pokalbį užrašyti kaip tiesioginę kalbą, tik vietoj brūkšnelių reikėjo brūkšnių. Gerai, kad nėra per didelio prisirišimo prie originalo teksto, bet vietomis trūko tikslumo. Kai kurios taisytinos vietos:

Sakinyje „Jis grįžo namo anksti“ nukopijuota norvegiška žodžių tvarka. Sutinku su komentatore, kad neutraliausiai skambėtų „Jis anksti grįžo namo“, žr. NOR2 ir NOR3.

Iš antro sakinio nelabai aišku, kad tas laukas yra kitoje kelio pusėje, o namas ir veja − šiapus. Tokiais atvejais galima pabandyti nusipiešti piešinuką ir pavaizduoti, kaip kas juda ir kur kas stovi, tada lengviau išreikšti žodžiais.

„Lankstas“ šiuo atveju gal nėra pats tinkamiausias žodis, bent jau man jis visų pirma asocijuojasi su „aplinkkeliu“.

Plen tiksliau būti versti „veja“ arba „pievutė“.

Sakinyje „Jis visą vasarą matė...“ man trūksta antro tarinio, kad natūraliai prisijungtų šalutinis sakinys. Galėtų būti: „Jis visą vasarą stebėjo tuos paukščius [...], matė, kaip jie [...].

„Kai jis buvo dar berniukas“ − keisčiau į „Kai jis buvo dar vaikas“.

Kai norvegų kalboje vartojama vienaskaitos žymimoji forma, neretai turima omenyje visa rūšis, pvz.: stæren, meitemarken. Todėl ir į lietuvių kalba geriau versti daugiskaita: „varnėnai girdi sliekus“, žr. NOR2 ir NOR3.

Vietoj „moka išgirsti“ − tiesiog „girdi“.

Vietoj „girdi garsą sliekui judant“ gražiau būtų: „girdi, kaip sliekas juda“.

Vietoj „pajunta slieką“ − „aptinka“ (norv. fant).

„Jis stovėjo visiškoje tyloje“ − vertimo klaida. Žodis tas pats, stille, bet čia reiškia, kad jis stovėjo nejudėdamas.

„Matė, kaip visa tai vyko“ − norvegiško laikų derinimo kopija. Lietuviškai skambėtų: „Matė, kaip visa tai vyksta“.

„Ar tu apmokėjai sąskaitą?“ − lietuviškai sakinys natūraliau skambėtų be įvardžio „tu“.

„Užspaudė cigaretės žariją“ − gal suprantamiau būtų „užgesino cigaretę“, žr. NOR3.

NOR2

Visų pirma į akis krenta grafinis teksto vaizdas − pirmą naujos pastraipos eilutę būtina atitraukti nuo krašto. Lyginant su pirmuoju vertimu, šis vertimas vietomis tikslesnis. Vis dėlto juntama pernelyg stipri norvegiškos sintaksės įtaka ir pažodiškumas.

Galbūt vertėja(s) sąmoningai pasirinko jordet versti daugiskaita, bet „laukai“, mano, subjektyvia nuomone, pernelyg išplečia erdvę.

Šiame vertime taip pat neaišku, kad laukas yra kitapus kelio, o namas su veja − šiapus.

„Nekrusteldamas“ ir „dirsčiojo“ keisčiau į „nejudėdamas/sustingęs“ ir „žiūrėjo/žvelgė“.

„Žolėje sugriebdavo sliekus“ − netikslu. Žr. NOR1 − „iš po žolės“.

„Matė, kaip [...] sugriebdavo“ ir „žiūrėjo, kaip tai vyko“ − iš norvegų kalbos perkeltas laikų derinimas, nebūdingas lietuvių kalbai. Turėtų būti: „matė, kaip sugriebia“ ir „žiūrėjo, kaip tai vyksta“. Sakinį „Jis įsivaizdavo, kad matė, kaip paukščiai klausėsi, kaip jie [...] išlaukdavo [...], kirsdavo [...] ir susikimšdavo [...]“ reikėtų taisyti: „Jis įsivaizdavo, kad mato, kaip paukščiai klausosi, kaip jie [...] išlaukia...“

Sutinku su komentatore, kad geriau „išmoko skaidyti“ nei „išmoko skristi“.

Apie sliekus mokytojas turbūt pasakojo ne jam asmeniškai, o klasėje per pamoką, žr. NOR1.

Nede i den mørke jorden nebūtina versti pažodžiui ir pabrėžti „ten, žemai“. Nede vertime galima tiesiog išleisti, tai yra norvegų kalbos ypatybė, nebūdinga lietuvių kalbai.

Taisyčiau ir „judesio skleidžiamą garsą“, žr. komentarą prie NOR1.

Veiksmažodis „knipe“ gali reikšti ir „gnybti“, bet sugnybusi cigaretės žariją moteris būtų nusideginusi pirštus, žr. vertimą NOR3.

„Ar šį rudenį jie išties godūs?“ − pagal situaciją visiškai netinkamas vertimas. Norvegiško sakinio gale yra klaustukas, bet žodžių tvarka − kaip teiginio, ne klausimo. Žr. vertimą NOR1.

„Kas tau?“ šiame kontekste per blankus ir neatlieka tos pačios funkcijos kaip norvegiškame tekste. Žr. vertimą NOR1. 

NOR3

Vertėją galiu pagirti už gerai užrašytą tiesioginę kalbą ir už tai, kad lietuviškame vertime išvengė norvegiško laikų derinimo. Taip pat − už gerai išverstą sakinį apie cigaretę. Ir už kūrybiškumą, tik ar jis visur pamatuotas?

Sutinku su komentatore, kad tokiu pavadinimo vertimu vertėja(s) kiek prašauna pro šalį. Kadangi ši frazė pakartojama ir ištraukos pabaigoje, mano subjektyviu vertinimu, suardoma taip nuosekliai nuo pirmo sakinio kurta nuotaika.

Sunkiai paaiškinamas vertimas „subangavę ore“, nors ir gražus.

„Žvelgė į lietų ir pamatė“ − daug geriau būtų „matė“, nes paukščius jis stebėjo ilgesnį laiką.

„Capsėti“ − gražus žodis, bet ar jis gali reikšti „traukti/rankioti“?

 Guttunge geriau versti ne „paauglys“, o „berniukas, vaikas“.

Apie sliekus mokytojas turbūt pasakojo ne jam asmeniškai, o visiems mokiniams per pamoką, žr. vertimą NOR1.

„Po tamsia žeme“ keisčiau į „tamsioje dirvoje“, žr. NOR1.

Pasakymas „slieko judesio sukeltą garsą“ kiek prasilenkia su stiliumi. Žr. komentarą prie NOR1.

Šiame sakinyje trūksta kablelio: „Jis įsivaizdavo matąs kaip paukščiai klausosi“.

Keistokai skamba sakinys apie varnėnus kurie „susikemša slieką į gerklę“. Įsivaizduoju, kad norint ką nors susikimšti į gerklę, reikalingi pirštai, kurių varnėnai neturi. Žr. vertimą NOR1.  

„Argi jie ne besočiai rudenį?“ − nelabai aišku, kas tuo norima pasakyti. Tekste kalbame apie šį rudenį (i høst). Žr. vertimą NOR1.

Geriausią bendrą įspūdį paliko pirmasis vertimas. Būtų galima jį premijuoti, jei ne šaukštelis deguto: „Jis stovėjo visiškoje tyloje ir matė, kaip visa tai vyko“.

Tiek pastabų šį kartą.

Su geriausiais linkėjimais
Eglė Išganaitytė
___________________________

 

ORIGINALAS

VERTIMAI
_____________

NOR1

Øystein Lønn
                     
Kaip velniškai ramu
 
     Jis grįžo namo anksti ir stovėjo prie svetainės lango, kai ėmė lyti. Anapus kelio pulkelis varnėnų apskriejo lankstą virš lauko ir sutūpė ant pievos priešais namą. Buvo ruduo. Jis nejudėdamas stovėjo prie lango, žiūrėjo į lietų ir į žvilgančius paukščius, kurie pešiojo sliekus iš po žolės. Jis visą vasarą matė tuos paukščius ant pievos priešais namą, kaip jie užaugo ir išmoko skraidyti.
    Kai jis buvo dar berniukas, mokytojas pasakojo, kad varnėnas moka išgirsti slieką. Sliekas rausia ilgus urvus ir kelius ten, tamsioje dirvoje, o varnėnas girdi garsą sliekui judant. Jis vaizdavosi matąs, kaip paukščiai klausosi, kaip pajunta slieką, sulaukia tinkamo mirksnio, kerta snapu ir jį praryja.
    Jis stovėjo visiškoje tyloje ir matė, kaip visa tai vyko.
    Paukščiai jam nepatiko, nepatiko joks paukštis, tačiau jis niekad nebuvo apie tai kam nors sakęs.
    - Ar tu apmokėjai sąskaitą?
    Jis aiškiai girdėjo balsą, sklindantį pro virtuvės duris. Ji įėjo į kambarį ir užspaudė cigaretės žariją.
    - Tik pažvelk į juos,- tarė jis.- Žiūrėk, kaip ryja. Šį rudenį jie išties nepasotinami, ar ne?
    Ji priėjo prie lango ir nužvelgė paukščius.
    - Kas tau darosi? Ar apmokėjai tą sąskaitą?
    - Kaip velniškai ramu,- pasakė jis.
______________________

NOR2

Øystein Lønn
 
Taip velniškai tylu
 
Jis anksti parėjo namo ir, kai pradėjo lyti, stovėjo svetainėje prie lango. Kitoje kelio pusėje varnėnų pulkas apsuko ratą virš laukų ir nusileido ant vejos priešais namą. Buvo ruduo, jis nekrusteldamas stovėjo prie lango, dirsčiojo į lietų ir matė, kaip blizgūs paukščiai žolėje sugriebdavo sliekus. Visą vasarą jis matė paukščius ant vejos priešais namą, matė, kaip jie užaugo ir išmoko skristi.
Kartą mokytojas jam, dar berniūkščiui, papasakojo, kad varnėnai girdi sliekus. Ten žemai, juodoje dirvoje, sliekai rausia ilgus kanalus ir darosi kelius, o varnėnai girdi jų judesio skleidžiamą garsą. Jis įsivaizdvo, kad matė, kaip paukščiai klausėsi, kaip jie, aptikę kokį slieką, išlaukdavo tinkamos akimirkos, kirsdavo snapu ir susikimšdavo gyvį.
Jis stovėjo visiškai ramiai ir žiūrėjo, kaip tai vyko.
Jis nemėgo paukščių, anei jokio paukštelio, bet to niekam niekada nebuvo pasakojęs.
Ar apmokėjai sąskaitą?
Pro virtuvės duris jis aiškiai išgirdo balsą. Ji įėjo į kambarį ir sugnybė cigaretės žariją.
Pažvelk į juos, pasakė jis. Pažiūrėk, kaip jie kemša. Ar šį rudenį jie išties godūs?
Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į paukščius: kas tau? ar apmokėjai sąskaitą?
Taip velniškai tylu, pasakė jis.
__________________

NOR3

Øystein Lønn
 
Na ir suknistai tylu
 
Jis anksti grįžo namo ir stovėjo svetainėje prie lango, kai ėmė lyti. Kitoje kelio pusėje būrys varnėnų pakilo nuo žemės ir subangavę ore sutūpė ant vejos priešais namą. Buvo ruduo, jisai stovėjo prikaustytas prie lango, žvelgė į lietų ir pamatė, kad žvilgantys paukščiai iš po žolių capsi sliekus. Jis visą vasarą matydavo tuos paukščius ant pievelės priešais namą, matė, kaip jie užaugo ir išmoko skraidyti.
Kai jis buvo paauglys, mokytojas jam papasakojo, kad varnėnai girdi sliekus. Ten po tamsia žeme sliekai rausia kanalus ir takelius, o varnėnai girdi slieko judesio sukeltą garsą. Jis įsivaizdavo matąs kaip paukščiai klausosi, kaip aptinka slieką, lukteli iki tinkamo momento, kerta snapu ir susikemša slieką į gerklę.
Jis stovėjo nekrustelėdamas ir stebėjo, kaip tai vyksta.
Jam nepatiko paukščiai, nė vienas paukštis, bet jis to niekam niekada nesakė.
   Apmokėjai sąskaitą?
Jis aiškiai išgirdo balsą pro virtuvės duris. Ji įžengė į kambarį ir užgesino cigaretę.
   Pažiūrėk į juos, – tarė jis. – Pažiūrėk, kaip jie kemša. Argi jie ne besočiai rudenį?
Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į paukščius.
   Kas tau darosi? Ar apmokėjai sąskaitą?
   Na ir suknistai tylu, – tarstelėjo jis.

Nariams

Naujienlaiškis