VLADAS BRAZIŪNAS

Mes nesam beturčiai:
mes turim Dianą Bučiūtę

Laudacija teikiant 2010 m. Šventojo Jeronimo premiją

Kai išgirstu moters vardą Diana, man jinai pirmiausia – Diana Bučiūtė. Taip jau nuo seniai, taip gyvenimas man ją priartino – ryškiausią, jaukiausią iš Dianų. Turėjo praeiti kiek laiko, kol netikėtai susigriebiau: kai išgirstu sakant „literatūros vertėja“, man toks žmogus pirmiausia – Diana Bučiūtė. Ir čia jau ne tik ir ne tiek iš to asmeninio Dianos artumo ar jaukumo jausenos. Diana Bučiūtė, man regis, įkūnija geriausias ir gražiausias literatūros vertėjos savybes. Bent jau kaip aš jas įsivaizduoju.
Pirmiausia – nuoseklumas kuriant save, kaip statinį statant. Tvirti pamatai. Jų vardas – klasikinė filologija. Griežtumu garsėjusioj Vilniaus universiteto katedroj. Ir šiaip studijos rimtos, beveik individualios, panašios į kokias menų studijas: viename kurse klasikės – tik kelios. Tiesa, tas kursas yra lituanistų, klasikinė filologija oficialiai – tik specializacija, tad pagret – visi lietuvių kalbos ir literatūros dalykai. Beveik idealus galimo, bet niekaip niekur kitur taip ir neįgyvendinto literatūros vertėjų rengimo modelis.
Vertėja iš klasikinių kalbų – lotynų ir senosios graikų – Diana netapo. Jos jai pravertė kaip redaktorei. Savarankiškai išmoko naująją graikų kalbą, ir čia sengraikių kalbos žinios jai bus padėjusios. Savarankiškai išmoko prancūzų kalbą, ir čia jai bus padėjęs lotynų kalbos išmanymas. Ir vėl matom retą nuoseklumą: šių naujų kalbų mokomasi jau pažįstant jų šaknis, einančias iš giliausio jų substrato, iš senojo graikiško ir lotyniško šių kalbų, šių kultūrų kūno. Į visumą suimančias jų dvasią.
Čia susirinkusiems nereikia aiškinti, kad ta neapčiuopiama, o tokia svarbi kitos – ar ir mums bendros – kultūros dvasia, ateinanti su kalba, neretai glūdi mažyčiuose dalykuose, kalbos dalyse dalelytėse, pokrypiuose ir nuokrypiuose. Vertėjui reikia kantraus jautrumo, jautrios kantrybės ir atidos. Diana jų turi su kaupu. Kam nėra tekę patirti, pasisakysiu turintis ir vieną bjaurią neišgyvendinamą savybę: ne tik savus, bet ir svetimus tekstus, taigi kūrinių, jau ir išspausdintų, audinius, skaitydamas vis tiek redaguoju, taisau, glotninu, jei tik koks siūlas ar pašinas styro. Užtat dažniausiai imdamas knygą į rankas saugus nesijaučiu: skaitymo malonumą, žiūrėk, ir vėl susigadinsiu. Beveik stebuklas, bet Dianos Bučiūtės verstos ar redaguotos knygos nė menkiausios šitokios šunybės man nėra iškrėtusios. Neprisimenu net kokios korektūros klaidos. Žinau, kad čia nėr atsitiktinumas. Sau aiškinuosi taip, kad Dianos kruopštumas, pareigingumas, profesinis sąžiningumas nejučia persmelkia visus – su ja dirbančius. Ir čia man svarbu tas „nejučia“, tas visa ko, matyt, raktas. Nei kokiais garsiais reikalavimais, nei gėdinimais ar priekaištavimais Diana spynų nelaužo. Žmones ji atrakina ramiu, tvirtu, pirmiausia sau pačiai reikliu buvimu. Kaip parasta ir kaip – dažniausiai – nepasiekiama!
Kaip tikra vertėja, negalinti kyšoti iš autoriaus kūrinio, Diana ir gyvenimo veiklose vis stengiasi neprasikišti, pabūti lyg nuošalėlėj. Ir jai tai stebuklingai pavyksta, nieks labai nepuola atkalbinėti, kai, tarkim, nesiduoda būti išrenkama Literatūros vertėjų sąjungos valdybon. Visi ir taip nujaučiam, kad Diana ir nebūdama bus visose valdybose ar tarybose, bus prisišaukiama, nesikratys jokio darbo, jeigu tik pati matys, kad tas darbas yra prasmingas. Kam? Ne tik jai pačiai, – literatūros, jos vertimų, vertėjų ugdymo ar panašiam reikalui, vyksmui, procesui, kur svarbūs mažyčiai dalykai, mažyčiai nuoseklūs žingsneliai, kurių niekaip nevalia praleisti, kuriuos kas nors būtinai turi žengti, kad iš paskos nors kiek pasistūmėtum ir visi. Esam tatai patyrę. Dianai už tai – ačiū.
Neminėsiu bibliografinių faktų. Jie lengvai prieinami kad ir internetinėje Literatūros vertėjų sąjungos svetainėje, jie išklostyti oficialiuose pranešimuose apie šio vakaro progą. Pacituosiu kolegą Audrių Musteikį: „Diana Bučiūtė jau yra perėjusi į kategoriją vertėjų, kurių kiekviena knyga – vertimo meno pavyzdys“.
Kai Diana nugirdo, jog būsiu šios laudacijos rašytojas, sakė: „tik nepersistenk, kuo trumpiau, tuo geriau, nereikėtų žmonių kankinti ilgomis kalbomis. <...> Nereikia sureikšminti“. Į Dianos žodžius ar veiksmus visada stengiuosi įsiklausyti ir jų klausau. Ja, jos skoniu, jos nuojauta pasikliauju. Tarkim, žinau, kad Dianos versta knyga visada yra – verta perskaityti. Klausydamas Dianos ir dabar, turiu baigti. O kad, kaip Diana perspėja, nesureikšminčiau, tepasakysiu dar trumpai: laimingi mes, lietuviai, Dianą Bučiūtę turėdami. Sveikinkim ją ir džiaukimės.