Ekspertės išvados
____________________________________________
ORIGINALAS
Harry Martinson
Resor utan mål
(1933)
Där kommer mitt kort: vackra lilla stad Sao Francisko do sul! Synd att de inte kan se att taket på katedralkyrkan är av blått porslin. Tornkupolen lyser av en turkos. Så blått, så skimrande blått. Och ni vet inte om att ovanför staketet där till höger bor Maria Rosa. Så vykortsvacker heter hon, men så vykortsvanlig är hon inte. Bueno!
Hon är larvig i anden, förskräckligt rädd för åskan, men hennes hy är som konvaljen i norden. Hon tar varje morgon en kart från pomeransträdet och kramar sönder den över tvättfatet. Bueno! Det blir bra, mer än bra. Hela Maria Rosa är och blir bra. Hon stod där en morgon. I det höga vidöppet gäspande fönstret stod hon. Vallmoröd klänning, konvaljhy, svart hår. Hon betraktade mig mycket slarvigt och likgiltigt, som om jag varit en gatsten. Ni ska inte tro att det blev någon saga av. Non! Non! Hon betraktade mig alltid likadant, jag provade det ett femtiotal gånger. Det blev aldrig någonting mellan oss. Men varje morgon samma dröm när jag gick förbi. Jag gick nämligen till mitt arbete. Till lokmästare Dondé i järnvägsstallarna, där jag varje morgon putsade och ryktade rena hans båda skrabbiga bibanelok. Resten av dagen var jag dräng dels hos järnvägsstyrelsen, dels hos Dondés fru, en snål fransk matrona, som var lättstött och ömtåligt hullig som om hon innehållit skållande vatten. Hon hade ett lokomotivtemperament. Besvärlig för honom, barnen och mig.
_____________________________________
VERTIMAI
SV1
Harry Martinson
Kelionės be tikslo
Štai mano nuotrauka: gražusis mažasis Sao Francisko do sul miestelis! Gaila, kad jie nemato, jog katedros lubos yra iš mėlyno porceliano. Bokšto kupolas švyti nuo turkio. Taip mėlynai, taip spindinčiai mėlynai. Ir jūs nežinote, kad virš tvoros, ten į dešinę, gyvena Maria Rosa. Toks atvirutiškai gražus jos vardas, bet tokia atvirutiškai paprasta ji nėra. Bueno!
Ji kvailoko būdo, siaubingai bijo griaustinio, bet jos veido oda pakalnutės šiaurėje spalvos. Kiekvieną rytą ji nuskina neprinokusį vaisių nuo karčiavaisio citrinmedžio ir myluoja jį iki gabalėlių virš prausimosi dubens. Bueno! Bus gerai, geriau nei gerai. Visa Maria Rosa yra ir bus gera. Vieną rytą ji stovėjo ten. Aukštame plačiai atvertame žiovaujančiame lange stovėjo jinai. Aguonos raudonumo suknelė, oda tarsi pakalnutė, juodi plaukai. Ji pažvelgė į mane labai atsainiai ir abejingai, tarsi būčiau gatvės akmuo. Nemanykite, kad iš to išsirutuliojo kokia nors istorija. Non! Non! Ji visada į mane žvelgė vienodai, aš tai išbandžiau šimtus kartų. Tarp mūsų niekada nieko nebuvo. Bet kiekvieną rytą tas pats sapnas, kai ėjau pro šalį. Ėjau gi į savo darbą. Pas geležinkelio stoties viršininką Dondé į geležinkelio stotį, kur kiekvieną rytą blizginau ir šveičiau abu jo nutriušusius garvežius. Likusią dienos dalį dirbau pagalbiniu darbininku iš dalies geležinkelių valdyboje, iš dalies pas Dondé žmoną, šykščią prancūzę matroną, kuri buvo labai įžeidi, suglebusi ir apvalaina, tarsi būtų pripildyta karšto vandens. Jos temperamentas buvo lyg garvežio. Tikra bėda jam, vaikams ir man.
SV2
Harry Martinson
Kelionės be tikslos
Štai jums mano atvirukas – dailus San Francisko do sul miestelis! Gaila, nesimato, kad
Katedros stogas yra žydro porceliano. Bokšto kupolas švyti turkiu. Žydra žydra, kad net mirguliuoja. O jūs nežinote, kad dešiniau, virš tvoros, gyvena Marija Rosa. Vardas it iš pasakos, nors ji pati visai nepasakiška. Bueno!
Būdo ji kvailoko, siaubingai bijo perkūnijos, bet jos oda – kaip šiaurietiška pakalnutė. Kas rytą ji nuskina pusžalį aitrųjį apelsiną ir sutraiško jį virš skalbimo dubens. Bueno!
Bus gerai, geriau nei gerai. Visa Marija Rosa – grynas gėris. Stovėjo ji ten vieną rytą. Stovėjo priešais didlžiulį plačiai atvertą, žiovaujantį langą. Aguonos raudonio suknia, pakalnučių oda, juodi plaukai. Ji žvelgė į mane labai atmestinai ir be jokio susidomėjimo, tarsi aš būčiau kokia gatvės trinkelė. Tik nemanykite, kad iš viso to kas nors išėjo. Non! Non! Ji visada į mane žiūrėdavo vienodai, bandžiau per penkiasdešimt kartų. Tarp mūsų niekada nieko neįvyko. Tačiau tas pats sapnas kartodavosi kas rytą man vis praeinant pro šalį. Turiu omeny, eidavau į darbą. Pas lokomotyvų meistrą Dondį geležinkelio dirbtuvėse, kur kas rytą iki blizgesio šveisdavau jo abu murzinus lokomotyvus. Likusią dienos dalį dirbdavau padienininku: tai geležinkelio valdyboje, tai pas Dondžio žmoną – šykščią prancūzę matroną, lengvai susierzinančią ir gležnai kūnišką, tarsi joje būtų verdančio vandens. Jos temperamentas – it lokomotyvo. Sunkus ir vyrui, ir vaikams, ir man.
SV3
Harry Martinson
Kelionės be tikslo
Štai ir mano fotografija: gražus mažas miestelis Sao Francisko do sul! Gaila, jog jie negali matyti, kad katedros stogas yra mėlyno porceliano. Bokšto kupolas spindi turkiu. Taip mėlynai, taip tviskančiai mėlynai. Ir jūs nenumanote, kad virš tvoros ten dešinėje, gyvena Maria Rosa. Toks nuostabiai gražus jos vardas, bet nuostabiai paprasta ji nėra. Bueno!
Ji vaikiškai baikšti, siaubingai išsigąsta perkūnijos, bet jos oda tarsi pakalnutė šiaurėje. Ji kiekvieną rytą nuo citrinmedžio nuskina aitrųjį apelsiną ir išspaudžia virš prausimosi dubens. Bueno! Išeina gerai, geriau nei gerai. Visa Maria Rosa yra gera. Vieną rytą ji ten stovėjo. Aukštame, plačiai atvertame ir tarsi bežiovaujančiame lange, ji stovėjo. Aguonos raudonumo suknelė, pakalnutės oda, juodi plaukai. Žvelgė į mane labai atsainiai ir abejingai, tarsi būčiau gatvės grindinio akmuo. Nemanykite, kad po to sekė pasaka! Non! Non! Ji visada į mane žiūrėdavo taip pat, tikrinau gal penkiasdešimt kartų. Tarp mūsų niekada nieko neįvyko. Tačiau kiekvieną rytą man einant pro šalį kartodavosi ta pati svajonė. Beje, aš eidavau į darbą. Pas geležinkelio depo viršininką Dondę į traukinių garažus, kur kiekvieną rytą švariai nušveisdavau ir nublizgindavau jo abu nudėvėtus lokomotyvus. Likusią dienos dalį patarnaudavau iš dalies geležinkelių valdyboje, iš dalies Dondės žmonai, šykščiai prancūzei matronai, lengvai įsižeidžiančiai ir švelniai apkūniai, tarsi būtų sklidina verdančio vandens. Temperamentas jos buvo lyg lokomotyvo. Nelengva Dondei, vaikams ir man.
SV4
Harry Martinson
Betikslės kelionės
Štai ir mano atvirukas: gražus nedidelis miestelis Sao Francisko do sul! Gaila, jog jie negali pamatyti, kad katedros bažnyčios lubos yra mėlyno porceliano. Turkiu švyti bokšto kupolas. Taip mėlyna, taip tviskančiai mėlyna. Jos vardas prilygsta vaizdui atviruke, tačiau juk ji nėra tokia eilinė kaip šis. Bueno!
Ji yra kvailo charakterio, baisiai bijo griaustinio, o josios veidas tarytum pakalnutės šiaurėje. Kiekvieną rytą nuo Sevilijos apelsinmedžio ji nusiskina neprinokusį vaisių ir virš prausyklės visiškai jį išspaudžia. Bueno! Tai virsta į gẽra, daugiau nei gẽra. Visa Marija Rosa yra ir bus gera. Vieną rytą ji ten stovėjo. Ji stovėjo tame aukštame, plačiai atvertame, žiojinčiame lange. Aguonų raudonumo suknelė, pakalnučių spalvos veidas, juodi plaukai. Ji stebėjo mane itin atsainiai ir abejingai lyg būčiau grindinio akmuo. Nemanykite, kad iš to išsirutuliojo kokia pasaka. Non! Non! Ji visada mane stebėjo panašiu žvilgsniu, aš tai tikrinau penkias dešimtis kartų. Tarp mūsų niekada nieko neįvyko. Tačiau kiekvieną rytą man praeinant pro šalį – vis tas pats sapnas. Ėjau, suprantama, į darbą. Pas lokomotyvų meistrą Dondė geležinkelio arklidėse, kur kiekvieną rytą valydavau ir švariai paruošdavau abu jo prastus geležinkelio atšakos lokomotyvus. Likusią dienos dalį buvau samdiniu, iš dalies – geležinkelio stoties valdytojų, iš dalies – Dondės žmonos, nemalonios prancūziškos namų šeimininkės, kuri buvo pernelyg jautri ir šiek tiek putli, tartum savyje laikytų plikinantį vandenį. Jos temperamentas buvo kaip lokomotyvas. Sunku jam, vaikams ir man.