Laimantas Jonušys
 
Kaip žlunga, arba klesti, mūsų kalba 
 
 
Kai prieš porą metų atnaujinęs kompiuterį norėjau iš naujo atsisiųsti savo naudojamą interneto naršyklę Mozilla Firefox, man buvo automatiškai pasiūlyta imti lietuvišką variantą. Rašydamas šį komentarą pasitikslinau: šiuo metu ši naršyklė veikia dvidešimt dviem kalbom. Laimėjimas išskirtinis, nes paprastai lietuvių kalbai suteikiama privilegija maždaug tarp 35 kalbų. Bet ir tai – įsiklausykime: internete lietuvių kalba yra tarp 35-ių svarbiausių pasaulio kalbų. Nors pagal gimtosios kalbos vartotojų skaičių mūsų kalba pasaulyje nė į šimtuką nepatenka.
O juk kartais sakoma, kad mirs tos kalbos, kurios nėra masiškai vartojamos internete. Šiaip ar taip, įsivaizduojamoje ateityje iš keleto tūkstančių pasaulio kalbų išgyvens tikrai daug daugiau negu trisdešimt penkios.
Jau vien iš to aišku, kad šnekos apie artėjančią lietuvių kalbos mirtį yra truputį perdėtos. Bet ne tik dėl to. Lietuvių kalba yra masiškai užplūdusi viešąją erdvę. Lietuviškos žiniasklaidos mastai yra daug kartų didesni negu bet kada istorijoje iki pastarojo nepriklausomybės atgavimo. Tas pats pasakytina apie visą raštiją, apimančią įvairias kultūros sritis. Kartais atrodo, kad įprotis dejuoti ir šaukti „dangus griūva“ daliai tautos įaugęs į kraują. Ten, kur yra gyvybingumas ir klestėjimas, kai kam vaidenasi mirtis.
Apskritai norėčiau tautiečiams patarti mažiau pranašauti, nes dažniausiai tos pranašystės būna nieko vertos. Jeigu kam nepatinka kokie nors dabartiniai reiškiniai, tai imama gąsdinti juoda ateitimi ir, pavyzdžiui, sakoma: įstojus į Europos Sąjungą, mūsų žemės ūkis neatlaikys konkurencijos ir žlugs. Mūsų pramonė, žinoma, irgi žlugs. Įvedus eurą, kainos bus kaip Vakaruose, o atlyginimai liks nepakitę. Jau antrą dešimtį metų šaukiama, kad išnyks kalba, žlugs kultūra, pražus tauta.
Ir dėl visko kalta vadinamoji Europa. Iš tiesų daliai bulvarinės spaudos žodis Europa jau virto keiksmažodžiu. Nors pastaraisiais šimtmečiais būtent iš Vakarų Europos, daugiausia per Lenkiją, mes gavome kone visą tą kultūrinį pagrindą, ant kurio dabar laikomės. Taip pat gavome įrankius, įgalinančius saugoti, puoselėti ir platinti mūsų tautinę kultūrą. Juk savo visą folklorą užrašome rašto sistema, pagrįsta lotyniškais rašmenimis. Ar ne iš Vakarų Europos jie atėjo?
Provincialūs bandymai atsiriboti nuo Europos liudija nevisavertiškumo jausmą, negebėjimą pasijusti oriais europiečiais. Ką gi daro ta kalbų žlugdytoja Europos Sąjunga? Nagi finansuoja didžiulių tomų vertimą į lietuvių kalbą. Žvelgiant iš Briuselio (arba Londono, Paryžiaus), rodos, praktiškiau būtų išversti į mažas kalbas tik svarbiausias Europos Sąjungos nuostatas, o didžiules krūvas direktyvų pateikti tik didžiosiomis kalbomis. Bet ne – viskas verčiama į lietuvių kalbą, kartu kuriami nauji terminai, ir šis procesas, prižiūrimas kalbininkų, turtina mūsų kalbą, plečia jos vartojimo ribas.
Ar nenukrypstu aš į kitą priešingybę, ar neimu visko piešti rožinėmis spalvomis, argi nėra problemų? Žinoma, yra, kada jų nebuvo? Anglų kalba per daug visur braunasi, tiksliau pasakius, mes patys ją per daug įsileidžiame. Kartais galima pamanyti, kad net mūsų vaikai nuo pat mažens privalo dainuoti angliškai. Miestų erdvėse per daug globalizuotų niveliuotų iškabų, pavadinimų. Iš tiesų „Coca-Cola Plaza“ skamba kaip triaukštis keiksmažodis. Nykiai atrodo, kai angliškomis iškabomis puošiasi lietuviškos firmos.
Tai nemalonūs reiškiniai, bet jie skęsta kasdien plūstančiame galingame lietuvių kalbos sraute. Sakyti, kad šitos svetimybės pražudys lietuvių kalbą, tai tas pats, kas sakyti, jog žmogui gresia mirtis nuo keleto uodų įkandimų.
Labai keista girdėti keliamą triukšmą dėl svetimvardžių rašybos. Keista todėl, kad originali rašyba ėmė plisti jau 1989 metais. Šiokios tokios kontroversijos būta jau tada, bet iš esmės originalios rašybos priešininkai atsibudo tik praėjus geram dešimtmečiui, 2000-aisiais metais. Visų vardažodžių visuotinio lietuvinimo kovingų šalininkų nėra daug, tai daugiausia vyresnės kartos žmonės, ir jų kova jau pralaimėta – naujoji „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nebebus perrašoma. Bet kadangi pastaruoju metu jie vėl sukėlė didelį šurmulį ir jų argumentams žiniasklaida skyrė daug dėmesio, verta pakomentuoti.
Kad ir kaip suktum, faktas yra tas, jog šie žmonės siūlo grįžti prie sovietmečiu įsigalėjusios praktikos. Kaip neseniai pripažino vienas iš jų, Arnoldas Piročkinas, tarpukario Lietuvoje nebuvo vieningos praktikos, o transkribavimo principas pirmą kartą oficialiai įtvirtintas „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“, išleistame 1948 metais, taigi stalinizmo laikotarpiu.
Kai daugelis užsienietiškų pavardžių į mūsų žiniasklaidą ateidavo tik iš rusiškų šaltinių, originali rašyba buvo sunkiai įmanoma. Atgimimo laikotarpiu padėtis labai greitai pasikeitė. Bet štai praėjus devyniolikai metų vėl tenka žaisti tą patį nusibodusių argumentų tenisą. Svetimvardžių transkribavimo šalininkams pralaimint kovą jų retorika darosi vis dramatiškesnė, tai liudija kad ir frazė „Lietuvių kalbos išdavystė“. Kartais norima parodyti, kad tie išdavikai yra tiktai blogoji Kalbos komisija. Bet iš tiesų šiais klausimais pasisako ir daug platesni kultūrinės inteligentijos sluoksniai. Kadangi tie patys žmonės kartoja tuos pačius argumentus, priminsiu, kad 2001 metų sausio mėnesį viešą pareiškimą, pritariantį originaliajai vardų rašybai, pasirašė Gintaras Beresnevičius, Jurgis Kunčinas, Saulius Macaitis, taip pat Vytautas Ališauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Osvaldas Balakauskas, Antanas Gailius, Sigitas Geda, Antanas A. Jonynas, Vanda Juknaitė, Romualdas Lankauskas, Kornelijus Platelis, Mindaugas Urbaitis, Saulius Žukas ir kiti. Matyt, kai kam atrodo, kad visi jie lietuvių kalbos išdavikai.
Kai stengiamasi priskaldyti kuo daugiau argumentų, griebiamasi klaidinimo. Kalbama apie kalbos sistemos griovimą, bet svetimvardžių rašyba kalbos sistemos nė nepaliečia, tai yra tik rašybos sistemos dalis. Linksniavimui tai nedaro jokio poveikio. Bet su svetimų žodžių įtaka yra susijęs vienas reiškinys, kuris galėtų griauti kalbos sistemą. Tokios pavardės kaip Manet, Hugo, Degas niekada nebuvo linksniuojamos, kad ir kaip jas rašėme. Bet kalbos sistemos sergėtojams kažkodėl neatrodo, kad tai yra griovimas ar išdavystė. Maža to, netgi mūsų bendrinėje kalboje yra nelinksniuojamų skolinių – esė, fojė. Ir ne dabar jie atsirado, o buvo pripažinti jau tais laikais, kai vyravo tokia vardų rašybos praktika, prie kurios dabar mūsų oponentai siūlo grįžti. Štai tokie nelinksniuojami daiktavardžiai tikrai galėtų kelti grėsmę kalbos sistemai, jeigu jų būtų daug.
Kai transkribavimo šalininkų paklausi, kodėl beveik visa Europa susitvarko su originalia svetimvardžių rašyba, o mums tai turėtų būti per sunku, imama aiškinti apie lietuvių kalbos išskirtinumą ir linksniavimą. Tačiau daiktavardžiai, o kartu ir svetimvardžiai linksniuojami visose sintetinėse kalbose – lenkų, čekų, kroatų, o estų arba vengrų kalboje linksnių sistema dar sudėtingesnė negu mūsų. Prie svetimvardžių jie prideda linksnių galūnes, ir dėl to nieko blogo neatsitinka.
Svarbiausia, kad lietuvinimo šalininkai nori visiems per prievartą įbrukti savo modelį, o juk dabar egzistuoja diferencijuota praktika. Apie tai rašyta minėtame pareiškime:
„Kultūrinė ir kita rimtesnė spauda vartoja originalias asmenvardžių formas, o kaimui skirta, na ir bulvarinė spauda dažniausiai transkribuoja; be to, lietuvinama vaikams skirtuose vadovėliuose.“
Tarpukario Lietuvoje kai kas iš tiesų perskaitydavo „Churchillis”, o ne „Čerčilis“, bet tada nebuvo televizijos, mažai kas turėjo radiją. Dabar padėtis kita: niekas neperskaitys „Bushas“, visi žino, kad tai yra „Bušas“. Būtų dar geriau, jeigu televizija užsienietiškas pavardes ekrane visada pateiktų originalo rašyba – kartu žmonės girdėtų jas ištariamas, ir tai turėtų šviečiamąjį poveikį.
 
Komentaras skaitytas gruodžio 15 d. Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“
Publikuota "Literatūroje ir mene" 2007-12-21
 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis