„Knygai išversti man reikia mažiausiai metų“
Povilą Gasiulį kalbina Jurgita MikutytėPovilas Gasiulis gimė 1944 m. sausio 8 d. Medeniuose, Utenos raj.
Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Daugybę metų dirba anglų kalbos mokytoju Biržuose. Jam esame dėkingi už J.D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, E.Hemingway‘aus „Fiestą“, „Kam skambina varpai“, K.Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, J.Joyce‘o „Dubliniečius“ ir „Menininko jaunų dienų portretą“ ir kitus reikšmingus vertimus.
Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Daugybę metų dirba anglų kalbos mokytoju Biržuose. Jam esame dėkingi už J.D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, E.Hemingway‘aus „Fiestą“, „Kam skambina varpai“, K.Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, J.Joyce‘o „Dubliniečius“ ir „Menininko jaunų dienų portretą“ ir kitus reikšmingus vertimus.
Iki šiol žavimasi pirmuoju Jūsų vertimu – kultine J.D. Salingerio knyga „Rugiuose prie bedugnės“ (orig. 1951 m., liet. 1966 m.). Kaip Jums pavyko sukurti žargono ir šiurkštaus keikimosi įspūdį, iš kur sėmėtės lietuviškų žodžių? Kaip reagavo redaktorė?
Iš kokios balos, klausiate, sėmiausi lietuviškų žodžių? Daugiausia iš šnekamosios kalbos. Buvau studentas, puikiai mokėjau jaunimo žargoną. Ir keiktis, kas be ko. Spėdamas, jog vertimas bus smarkiai braukomas, kai kur, galima sakyti, persistengiau. Pirmąją redaktorę Gražiną Zolubienę menu su pagarba. Braukyti braukė, tačiau saikingai, šalino daugiausia aiškius polonizmus („įsikliopinti“, t.y. įsimylėti) ir rusicizmus („nepernešti“, t.y. nepakelti, nepakęsti).
Jeigu šį kūrinį reikėtų Jums versti dabar, o ne tais laikais, ar vadovautumėtės kitais principais?
Turbūt ne.
Ar perleidžiant šį vertimą taisėte?
Rengiant knygą antrajam leidimui, man buvo leista šį bei tą atkurti bei pataisyti. Vėlesni leidimai redaguoti nežymiai. Atstatyta kupiūruota pastraipa apie iškrypėlius.
Ar tos pačios metodikos laikėtės ir versdamas E. Hemingway‘aus „Kam skambina varpai“?
„Varpų“ – kita muzika. Vienoks čia autoriaus pasakojimas, kitoks Roberto Džordano vidinis monologas, dar kitokia ispanų partizanų kalbėsena. Pastaroji autoriaus perteikiama pasitelkiant archaines žodžių formas, iškilmingai skambančias, šnekamajai kalbai nebūdingas frazes. Šitai menkokai atsispindi ne tik manajame, bet ir rusų, lenkų, latvių vertimuose. Roberto Džordano ir partizanų keiksmai stiprūs, bet užmaskuoti. Aš tą stiprumą bandžiau išreikšti tiesmukai. Aišku, kad negerai. Su redaktore Irena Balčiūniene sukome galvas, kaip tuos keiksmus sušvelninti – bet taip, kad būtų aišku, jog jie anaiptol ne švelnūs.
Ar manote, kad vertimai sensta, ar gali būti ir išimčių?
Sensta, sensta, ir ne tik vertimai, o ir originalai. Nieko nepadarysi. Kalba tolydžio kinta, vieni žodžiai miršta, randasi naujų, kinta žodžių reikšmės...
Jūsų, kaip vertėjo, karjeroje, buvo netrumpa pertrauka. Gal papasakotumėte, kodėl? Atsisakėte kupiūruoti vertimą pagal sovietinius reikalavimus?
Nė vieno vertimo nekupiūravau. Kupiūruodavo leidyklos redaktoriai. Pasišiaušiau prieš tokią praktiką. Siūliau variantus: palikti kupiūruotą vietą tuščią, pažymėti ją „(...)“ ar kur nors įrašyti pastabą, jog knyga kupiūruota. Ne, ne, ne „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Visockas diplomatiškai aiškino: „Taigi jūs žinokit, kur gyvenat.“ Skambinau į kompartijos CK Kultūros skyrių, atseit, noriu pasikalbėti. Išgirdau: „Nėra apie ką kalbėti. Mes pasitikime leidyklos darbuotojais, jie žino, ką daro.“ Kad išversčiau šią knygą, buvau metęs darbą, įsiskolinęs. Ir vis vien rimtai svarsčiau, ar neatsiėmus vertimo. Nedidelės buvo tos kupiūros, neesminės, bet – principo reikalas. Leidyklos vyr. redaktorius Kazys Ambrasas ramino: „Nesijaudinkit, jūsų sąžinė švari, visą atsakomybę prisiimame mes.“ Bičiuliai patarė nepūsti prieš vėją, girdi, nieko nelaimėsi – atsiimsi, išvers kas nors kitas. Na, ir užgeso mano maištelis. O po to... o po to iš leidyklos ilgokai nebesulaukiau jokio pasiūlymo versti. Tačiau buvo imta leisti Hemingway‘aus kūrinių serija, ir leidykla kreipėsi į mane dėl „Fiestos“ ir „Kam skambina varpai“. Santykiai su „Vaga“ grįžo į seną vagą.
Dabar ne vienas Jūsų vertimas perleidžiamas, pvz., J. Joyce‘o apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“. Ar leidyklos leidžia Jums seną vertimą dar kartą peržiūrėti, pataisyti? Kokie buvo ir yra Jūsų santykiai su redaktoriais? Kuriuos redaktorius vertinate?
Ir seniau, ir dabar vertimus galima taisyti. Ypač kruopščiai redagavau antrajam leidimui „Fiestą“ ir „Kam skambina varpai“. („Dubliniečiams“, deja, neturėjau laiko). Į redaktorių pastabas įsiklausau, juk iš šalies dažnai geriau matyti. Malonu ir naudinga buvo bendradarbiauti su tokiais išmintingais redaktoriais, kaip Gražina Zolubienė, Irena Balčiūnienė, Roma Zagorskienė, Danguolė Kuisienė, Juozas Naujokaitis, Saulius Repečka...
Koks Jūsų darbo procesas (pvz., šlifuojate sakinį iš karto, ar pirmiau darote grubų pažodinį vertimą ir jį pabaigęs redaguojate)? Kiek laiko verčiate vieną knygą, kiek puslapių per dieną išverčiate? Ar kartais atsitinka taip, kad vėluojate atiduoti vertimą?
Stengiuosi iš karto versti taip, kad redaguoti reikėtų kuo mažiau. Po to redaguoju, atidėdamas ateičiai kebliausias vietas. Galiausiai imuosi tų kebliųjų vietų ir arba susidoroju, arba ne. Pastebėjau įdomų dalyką: kai terminas atiduoti vertimą visai priartėja, lieka kelios dienos, nervai įtempti – kartais į galvą ateina netikėtų ir neblogų sprendimų. Nedidelei knygai išversti man reikia mažiausiai metų. Retai kada galiu šiai pramogai skirti visą dieną, verčiu vakarais, po darbo, per savaitgalius, atostogas. Regis, visus vertimus atiduodavau laiku. Na, jei kada ir vėlavau, tai tikrai nedaug. Pridursiu, jog būtų idealu, jei spaudai parengtą vertimą galėtum įkišti į stalčių ir išsitraukti po metų ar bent po pusmečio. Daug ką rastum taisytino. Bet kas tau duos tokią prabangą...
Kokiomis pagalbinėmis priemonėmis dažniausiai naudojatės? Kas yra Jūsų stalo knyga (-os)?
„Didysis anglų-rusų kalbų žodynas“ (1977 m., 2 tomai), „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas.“ Naudojuosi ir internetiniais žodynais.
Ar pasižiūrite į savo verčiamo kūrinio vertimus į kitas kalbas?
Taip. Versdamas „Rugiuose prie bedugnės“, skaičiau gražų Ritos Rait-Kovaliovos vertimą į rusų kalbą. Laimė, užteko protelio nekopijuoti, o versti savaip. Versdamas Hemingway‘ų, susipažinau su vertimais į rusų, lenkų, latvių kalbas. O Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5“ pirmiausia perskaičiau lenkiškai ir susižavėjęs pasisiūliau išversti (tai vienintelė knyga, kurią pasiūliau pats; šiaip jau siūlydavo leidykla). Leidykla atsisakė. Ėmiau versti savo malonumui. O po metų kitų iš Verstinės literatūros redakcijos vedėjos Eugenijos Stravinskienės išgirstu: „Gerai jau, leisim tą jūsų Vonnegutą.“ Kiek džiaugsmo.
Ar kaip vertėjas patiriate kūrybines kančias?
Knieti atsakyti: tik jas ir patiriu, daugiau nieko. Juk, atvirai kalbant, dažnai apima neviltis, kaip Čiapajevą, kuris, nesugebėdamas išspręsti uždavinio „½ ½“, skundėsi: „Jaučiu, kad litras, bet išreikšt nemoku.“ Štai neseniai verčiau vieną, atrodytų, paprastą sakinuką. Suskaičiavau, kad parašiau daugiau kaip 80 variantų (tiesa, kai kurie ėmė kartotis), ir vis viena nesu tikras, kad išverčiau, kaip reikia. Bet to nevadinu kančiomis. Tai tik problemos, kurias stengiuosi kaip galima geriau išspręsti. Kurias spręsti man įdomu.
Kuris vertimas Jums buvo sunkiausias?
Pasakysiu atvirkščiai. Lengviausia buvo įsijausti verčiant Salingerį, Vonnegutą. ir Dos Passosą.
Koks didžiausias iki šiol Jūsų darbo įvertinimas ar komplimentas?
Ir vėl atsakysiu atvirkščiai. Hemingway‘aus „Fiestą“ verčiau paskubomis. Laisvo laiko mažai, o dar Bakchas, preferansas... Redaktorė Gražina Zolubienė papyko: „Ar jums bus malonu, jei aš viską turėsiu perdirbti, o knyga išeis su jūsų pavarde?“ Geras sprigtas į nosį Nebepamenu, ar taisiau, ar verčiau iš naujo, bet svarbiausia – tai buvo pamoka visam gyvenimui. Daugiau tokių priekaištų iš redaktorių nebeišgirdau.
Ar yra tekę lankytis tose šalyse, kurių literatūrą verčiate? Ir apskritai, ar mėgstate keliauti? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Tikrame užsienyje, galima sakyt, nesu buvęs (tik nepriklausomoje Latvijoje). Brandaus socializmo epochoje pabuvojau Rusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Estijoje ir, aišku, Latvijoje. Didžiausi įspūdžiai iš kelionių po Kaukazo ir Karpatų kalnus. Kad ir ne alpinistas, bet iki 3 km buvau užsiropštęs. Būtojo laiko pomėgiai – fotografuoti, filmuoti, žvejoti, lošti kortom, šachmatais... Esamojo – mankšta kolektyviniame sode.
Kuo norėjote tapti vaikystėje?
Daug kuo: Aladinu, Robinzonu Kruzu, Penkiolikos metų kapitonu, Vinetu, Aivenhu, Timūru...
Kuo jums patinka vertėjo profesija? Kuo ne?
Hm. Geras klausimas. Tai reiškia, kad nežinau, ką atsakyti. Nesu profesionalas.
Ar vertimas Jums – pagrindinis ir vienintelis darbas?
Beveik visą gyvenimą mitau iš pedagoginio darbo.
Ar Jūsų mokiniai žinojo ir žino, kad esate dar ir literatūros vertėjas? Kaip jie reagavo, ar sulaukėte iš jų atsiliepimų?
Visai tuo nesidomėjau, todėl galiu tik spėlioti. Tiesa, vienas kitas buvęs mokinys kartais mandagiai paklausia: „Ką dabar verčiat?“ Dar priduria, jog labai patiko E. Hemingway'aus „Atsisveikinimas su ginklais“ (vertė Gabrielė Bekerytė ir Romualdas Lankauskas).
Ką šiuo metu veikiate, ką verčiate? Kokį kūrinį dar norėtumėte išversti?
Neseniai „Kitų knygų“ leidyklai įteikiau Kurto Vonneguto apsakymų rinktinę. Manau, sutikčiau išversti dar vieną J. Dos Passoso romaną ar W. S. Maughamo apsakymų rinkinį.
Dėkoju už pokalbį.
___________________
LLVS projektas "Vertimo meistrų pamokos"
