LAUDATIO
2007 m. Šv. Jeronimo premijos laureato
Valdo V. Petrausko garbei

Laimantas Jonušys

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapio pirmame puslapyje skelbiamas pasakymas: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“. Tai yra Nobelio premijos laureato portugalo José Saramago žodžiai. Šiemet lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė dvi išverstos Saramago knygos – vieną iš jų, „Rikardo Rejišo mirties metai“, išvertė naujasis Šv. Jeronimo premijos laureatas Valdas Petrauskas. Tai yra nuostabi knyga, be kita ko, labai subtiliai perteikianti kito portugalų literatūros genijaus – Fernando Pessoa kūrybos stilių ir dvasią. Tą stilių ir dvasią taip pat sėkmingai vertime perteikė Valdas Petrauskas.
Be to, per pastaruosius trejus metus jis taip pat profesionaliai išvertė čilietės Isabelės Allendės, kanadietės Margaret Atwood, dar vieno Nobelio laureato kolumbiečio Gabrielio Garcíos Márquezo romanus. Tai yra didelis šių laikų mūsų vertimo kultūros, o gal netgi, sakyčiau, apskritai mūsų kultūros laimėjimas, kad Valdas Petrauskas, gyvendamas toli nuo tėvynės, Kanadoje, taip produktyviai ir profesionaliai darbuojasi pateikdamas mūsų skaitytojams pasaulio literatūros lobius.
Visų pirma Šv. Jeronimo premija skiriama už pastarųjų trejų metų vertimus, bet premijos skyrimo nuostatuose taip pat parašyta, kad atsižvelgiama į „nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui“. Būtent tokių Valdo Petrausko nuopelnų negalima nepastebėti ir negalima nutylėti. Mano kartos žmonės puikiai prisimena, ką reiškė mūsų kultūrai lietuviškai pasirodę vadinamojo Lotynų Amerikos literatūrinio suklestėjimo geriausi kūriniai. Tai vyko sovietmečiu, kai anaiptol ne viskas, kas geriausio pasirodydavo pasaulio literatūroje, mums buvo prieinama. Gabrielio Garcíos Márquezo „Patriarcho ruduo“, Julio Cortázaro „Žaidžiame „klases“, Juano Carloso Onetti „Trumpas gyvenimas“, Lotynų Amerikos rašytojų novelės buvo tos knygos, kurių skaitymas mums teikė neįkainojamą kultūros ir žodžio meno pažinimo patirtį. Ir dar svarbiau, kad šitos knygos pasižymėjo sklandžia, turtinga, literatūriškai gyvybinga lietuvių kalba.
Vienas žinomas lietuvių rašytojas sakė, kad mūsų rašytojams literatūros meno ir literatūrinės kalbos pavyzdį teikė ne tik mūsų autoriai, bet ir geros literatūros vertimai. Neabejotina, kad tarp kitų vertėjų, o gal ir visų pirma jis turėjo galvoje Valdo Petrausko vertimus. Esmė ta, kad sovietmečiu kai kurios naũjosios literatūros ir kalbinės raiškos formos lietuvių prozoje dar tiesiog nebuvo išbandytos. Vertėjas čia kartais tapdavo literatūros pirmeiviu, įvedančiu į mūsų grožinę raštiją tai, ko joje iki tol nebuvo. Reikėjo rasti naujų raiškos būdų, naujų frazių, naujų žodžių vartosenos galimybių, atitinkančių tokį sudėtingą ir margaspalvį literatūrinį audinį, koks pačioje Lietuvoje rašytojų dar nebuvo audžiamas, arba tai buvo daroma tik išimtiniais atvejais ir kitokiu stiliumi.
Valdas Petrauskas šiuo atžvilgiu buvo tarp tų nedaugelio vertėjų, kurie nusipelnė itin daug. Spalvinga, barokinė Garcíos Márquezo romanų stilistika su sodria leksika ir ilgų sakinių kompozicija lietuviškai buvo perteikta tokiu būdu, kad tai darė garbę ne tik talentingam rašytojui, bet ir meniškai lietuvių kalbai. Tas pats pasakytina apie intelektualią, daugialypę, mišrios stilistikos Julio Cortázaro literatūros vertimą. Su šiais autoriais mums tada vaizdžiai atsivėrė išradingiausios, įdomiausios šiuolaikinės pasaulio literatūros klodai, ir tai nebuvo savaiminis ir paprastas dalykas – tai buvo talentingo vertėjo nuopelnas.
Sakydamas šį įvertinimo žodį, jokiu būdu nenoriu sustoti ties tais laikais arba tik ties Lotynų Amerikos literatūros vertimais. Valdas Petrauskas profesionaliai vertė iš įvairių kalbų ir įvairių laikų literatūrą. Tarp daugelio laureato išverstų knygų galima paminėti ir Cervanteso „Don Kichotą“, ir Emile’io Zola romanus, ir iš anglų bei prancūzų kalbų išverstus geriausius šiuolaikinius Kanados autorius.
Daugumai skaitytojų tai buvo tiesiog malonumas skaityti, bet kai kurie, patys pavilioti vertimo meno, iš Valdo Petrausko turėjo gerų galimybių daug ko pasimokyti. Kai kas mokėsi iš jo tiesiogiai, kai kas iš gausių jo vertimų, taip pat naudingi, įdomūs, kartais polemiški buvo jo straipsniai apie vertimus į lietuvių kalbą. Pats vertėjas savo vertimuose visada laikėsi požiūrio, kad svarbiausia perteikti kūrinio dvasią, stilistiką, o ne tiksliai atkartoti žodžių bei frazių reikšmes, kas dažnai ir neįmanoma. Savo požiūrį viename straipsnyje argumentavo taip: „…bergždžiai stengiasi vertėjas perteikti visų originalo elementų sumą, jeigu jis neturi klausos ir gimtosios kalbos nuovokos: mano nuomone, galima atleisti vertėjui vieną kitą prasmės klaidą, jeigu ji neiškreipia kurinio esmės, bet nedovanotina, kai suardomos ritminės struktūros, nuglaistomos vaizdingos raiškos priemonės, taip suniveliuojamas stilius, kad „barokinis“ rašytojas atrodo tik mėgėjas, prisiplakęs prie literatūros.“
Valdas Petrauskas yra žodžio meistras ir žodžių žinovas – šį savo išmanymą pasitelkė ne tik versdamas literatūrą, bet ėmėsi dar vieno sunkaus darbo: sudarė keletą dvikalbių žodynų – ypač reikšmingi buvo ispanų ir italų kalbų žodynai, kurių anksčiau vertėjai labai pasigesdavo.
Pabaigoje belieka palinkėti, kad Valdas Petrauskas ir toliau džiugintų mus įdomios ir vertingos literatūros vertimais, o kad tie vertimai bus atlikti profesionaliai ir meniškai, mes neabejojame.