Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga

trečiojo gimtadienio proga

2007 m. gegužės 10 d. Vilniaus mokytojų namų Svetainėje

surengė LLVS narių diskusiją

                          apie naujažodžius ir naujadarus literatūros vertime

                                             Dalyvavo kalbininkė dr. Jurga Girčienė.

 

Naujažodžiai ir naujadarai literatūros vertime

 
2007 m. gegužės 10 d. Vilniaus mokytojų namų Svetainėje trečiojo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) gimtadienio proga įvyko diskusija „Naujažodžiai literatūros vertime“. Diskusijos temos aktualumą patvirtino gausus susirinkusių LLVS narių būrys. Pranešimą skaitė kalbininkė dr. Jurga Girčienė. Diskusiją vedė Dalia Dilytė.
 
Tardama įžanginį žodį D. Dilytė paminėjo, kad kūrybos procese tiek autorius, tiek vertėjas atlieka lygiai tokį patį svarbų vaidmenį, tačiau šiuos du subjektus dažnai išskiria kalbiniai skirtumai, kai vienoje kalboje žodis yra labai gajus ir vartojamas, o kitoje – iš viso neegzistuoja. Tad ką turėtų daryti vertėjas? Juk kai nėra daikto, nėra ir žodžio.
 
Tęsdama D. Dilytės mintį, J. Girčienė visų pirma pastebėjo, kad žodžius kuria ir mažas, ir suaugęs žmogus, tačiau vertėjus buvo linkusi vadinti „naujažodžių krikštatėviais“. J. Girčienės manymu, kalbos kitimas yra natūralus dalykas. Tai požymis, kad kalba gyva, o visuomenė, ją vartojanti, nesustabarėjusi ir dinamiška. Būtent ši kaita ir sukelia nesusikalbėjimo problemų, kai daiktas nėra pažįstamas arba apibūdinantis jį žodis nėra pakankamai informatyvus ir tikslus. Įvairūs visuomenės socialiniai lūžiai labai gerai pastebimi plintant naujažodžių vartojimui. Tik kalbos vartotojai, o ne kalbininkai ir vertėjai padaro vieną ar kitą žodį gyvą, prasmingą.
 
Toliau pranešime J. Girčienė labiausiai orientavosi į tai, kaip vertėjai sprendžia problemas, susijusias su naujažodžiais ir jų parinkimu. Buvo išskirti du populiariausi sprendimo būdai. Kai kurie vertėjai reikiamą teksto vietą aiškina komentarais, įterpdami papildomus sakinius, taip išvengdami prasminių neaiškumų. Kiti naujažodį rašo tarp kabučių arba kursyvu. Vertėjai pranešėjos paklausti tvirtino, kad, apie žodžio tinkamumą sprendžia pagal stilistinį teksto kontekstą arba jo vartoseną tikrina klausdami savo artimųjų. Dr. J. Girčienė pabrėžė, kad vis dėlto masinę vartoseną reikėtų kruopščiai tikrinti, ir tai labai patogiai galima padaryti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto puslapyje.
 
J. Girčienė pastebėjo, kad lengviau į vartoseną įeina gerai perkamose, populiariose knygose pasirodantys naujažodžiai, o nedideliu tiražu leidžiamų literatūros kūrinių unikalus žodynas neretai lieka nepastebėtas. Kalbininkė šią problemą pasiūlė spręsti kuriant naujažodžių bei naujadarų bazę ir į ją įtraukti savo sugalvotus žodžius, o ateityje galbūt būtų įmanoma sukurti viešosios prieigos duomenų bazę, kurią vartoti galėtų kiekvienas vertėjas ar kalbininkas.
 
J. Girčienė pranešimą baigė išvada, kad daug kas priklauso nuo paties vertėjo: kiek pastangų jis įdeda ieškodamas tinkamo žodžio, kuris įsilietų tiek į stilistinį, tiek į prasminį kontekstą. Taip ir atsiskleidžia vertėjo, kaip menininko ir kūrėjo, darbas – laviruojant tarp normatyvų ir noro skaitytojui pasiūlyti tekstą, turtingą tikslios, meniškos, žaismingos ir prasmingos kalbos.
 
Kai diskusijos oficialioji dalis baigėsi, dalyviai ėmė šnekučiuotis ir kėlė kiekvienam aktualius klausimus.
 
Vienas iš diskusijos dalyvių suabejojo, ar kalbininkai ne per daug susirūpinę kalbos gryninimu, ir todėl primygtinai siūlo tarptautinius žodžius keisti lietuviškais naujadarais, nors pastarieji labai sunkiai ir lėtai prigyja kalboje. Kitos šalys be didelių diskusijų įtraukia į žodynus tuos žodžius, kurie jau yra vartojami, tad kodėl to nedaro mūsų kalbininkai? J. Girčienė pastebėjo, kad šiuo klausimu yra dvi skirtingos pozicijos. Vienų nuomone, įsileidžiame per daug skolintų žodžių, o kiti mano, kad kalbą pernelyg gryniname. Kalbininkė teigia, kad lietuvių Tarptautinių žodžių žodynas yra labai platus. Taigi iš to išplaukia išvada, kad žodžių mes gryniname labai nedaug, tad ar tikslinga esant tokiam dideliam naujų žodžių srautui, įsivesti dar daugiau naujų.
 
Irena Balčiūnienė pateikė pavyzdį iš savo dirbtuvės: 1972 m. ji išvertė Jacko Kerouaco knygą ,,Kelyje“. 2004 m. pasirodė jau trečiasis vertėjos šiek tiek pataisytas šio kūrinio leidimas. Knygos siužetas rutuliojasi 1947–1949 m. skurdo išvargintoje Amerikoje. Drąsių, neramių ir laisvamaniškų jaunuolių kelionė automobiliu, bastymasis po visą šalį yra visiškai naujas bei netikėtas akibrokštas tiems laikams. Veikėjų kalba prisodrinta laikmečiui būdingu žargonu, kuris ir yra ne kas kita, o naujažodžiai. Tai vertindami iš dabarties taško, puikiai matome, kad knygoje vartojamas žargonas jau yra morališkai pasenęs, pasikeitęs, nebesuteikia reikiamo stilistinio atspalvio ir skaitytojui nesukelia norimo įspūdžio. Tad kyla klausimas, ar vertėjas turėtų kūrinio kalbos stilistinį kontekstą derinti prie dabartinės šiuolaikinės kalbos ir taip didinti jos aktualumą bei artinti ją prie šiuolaikinio skaitytojo, ar vis dėlto reikėtų stengtis išlaikyti savitą, nors ir atgyvenusią veikėjų kalbėseną. I. Balčiūnienė paminėjo, kad knygą redagavusi jaunosios kartos korektorė, jau nesuprato žargono žodžių tip top, bajeris, bajeristas.
 
Aptarta kai kurių naujažodžių, pvz., hakeris – programišius, vartosena grožinėje literatūroje, tačiau prieita prie išvados, kad smarkų stilistinį atspalvį turintį žodį vertėjas turėtų vartoti atsargiai ir literatūrinės kalbos nemaišyti su buitine, šnekamąja.
 
Diskusija pasibaigė dalijantis praktiškais patarimais bei įvairių keblių situacijų pavyzdžiais, kai naujažodžiams stigdavo tikslių lietuviškų atitikmenų.
Kalboms nurimus buvo iškilmingai pakeltos taurės ir paminėtas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos trečiasis gimtadienis.
 

Nariams

Naujienlaiškis