Metų vertėjo krėslo laureato Vido Morkūno
PRAKALBA
„Oi, kokia sunki profesija! Oi, koks nuobodus darbas! Ar vargais negalais pragyventi bent įmanoma? Ar bent į tualetą turite kada nueiti? Tokias baisias knygas verčiate, naktimis jums tikriausiai košmarai sapnuojasi? Gyvenime nedirbčiau tokio monotoniško darbo!“ – tokias ir panašias replikas protarpiais išgirstu susitikimuose su moksleiviais ar bendraudamas su žmonėmis, nepriklausančiais mūsų, raštininkų, luomui. Sunki profesija? Nuobodus darbas? Na na. Pakeliu akis nuo kompiuterio, pasižiūriu pro langą, o lauke, tvoros viršumi liuoksi voverė – suruduoja tarp žalių eglaičių viršūnių, strykteli į kaimynų obelį, įsikibusi pasiūbuoja šakelę, lyg įsibėgėdama, o tada švyst aukštyn – ir dingsta tarp aukštesnio medžio šakų. Ar galėčiau norėti geresnio atokvėpio – akims ir sielai? Ar galėčiau norėti geresnio atokvėpio, nei linksma ir be galo įdomi kelionė su kolegomis vertėjais per Lietuvą? Arba štai dar vienas vertėjiškų malonumų – kadaise vykdytas lenkų kalbos metų projektas „Pasakyk, ką valgai, ir aš pasakysiu...“ – kai Sūrininkų namuose Dargužiuose, po šilta rudens saulute, prie medinio stalo, šeimininkų gausiai nukrauto čia pat slėgtais sūriais ir naminio alaus ąsočiais, skaitėme vertimus apie maistą... Na ir nykus tas vertėjo darbas, ar ne? Nepalyginsi su kai kuriais kitais. Pavyzdžiui, kaminkrėčio arba malūnininko. Štai, vienas mano bičiulis, kadaise parko čiuožykloje galandęs pačiūžas, o dabar vaikų šventėse vaidinantis klouną, – pirm laiko pražilęs; kitas, dėstęs kunigų seminarijoje retoriką, – po insulto, ir tokių atvejų galėčiau suminėti nemažai. Čia, žinoma, šiek tiek ironizuoju, bet iš tiesų – argi vertėjo profesija nėra pati taikingiausia, saugiausia (bent jau ramios geopolitinės padėties sąlygomis), gal net stabiliausia? Juk sunku būtų įsivaizduoti aplinkybes, kurioms susiklosčius vertėjas dirbdamas susižalotų, išbarstytų dantis, staiga netektų darbo, susirgtų (susirgti, aišku, galima bet kada, čia kalbu apie originalaus teksto ar jo interpretacijos sukeltą ligą), patirtų kitokių nesėkmių (kūrybinės vėlgi nesiskaito). Net jei ištinka, ko gero, klasikinė bėda – kompiuteryje prarandamas jau beveik išverstas 700 puslapių romanas, tai vis tiek yra ne paties teksto pikta išdaiga, o vertėjo išsiblaškymo ar technologijų klaidos pasekmė. Taigi, kad ir iš kurios pusės žiūrėčiau, šios prakalbos pradžioje minėtiems žmonėms turėčiau atsakyti, kad mano profesija – beveik tobula. Dirbdamas kavą gerti galiu kada noriu, atostogauti – irgi panašiai; nors įprasta sakyti, kad vertėjas dirba vienišas (kaip ir miršta, kaip ir gimsta), tačiau, dėkui vertimams, susipažinau su daugybe įdomių, talentingų, išmintingų žmonių – kolegų, skaitytojų, užsienio vertėjų ir rašytojų; versdamas Andrzejaus Sapkowskio sagą „Raganius“ fechtuotis išmokau daug geriau, nei kadaise scenos judesio užsiėmimuose; nuo mažens svajojęs apie rašto darbą arba sceną, manau, kad svajonę įgyvendinau: juk argi rašymas arba vertimas nėra savotiška aktorystė? Ir rašant, ir verčiant taip pat reikia išmanyti persikūnijimo meną, taip pat yra scena, ir yra publika – jeigu ne taip, tuomet ką jūs čia veikiate? Pasakodamas apie vertėjo profesiją, apvažiavau nemažą Lietuvos dalį, apsilankiau tokiuose miesteliuose, kur kitaip ir neatsidurčiau; kiek versdamas, t. y. gilindamasis į papildomą medžiagą, sužinojau įvairiausių sričių informacijos, neįmanoma apsakyti. Štai, jei nebūtų reikėję versti Marko Benecke knygos „Šiurpių nusikaltimų pėdsakais“, vargu ar kada nors būčiau sužinojęs apie keistus Vokietijoje prieš šimtmečius galiojusius įstatymus: nuteistąjį nukirsdinęs budelis gaudavo tiek žemės, kiek sugebėdavo po egzekucijos nusivesti begalvę savo auką. Buvo mano verstose knygose ir pasidalinusios Jugoslavijos aktualijų, ir Raudonųjų Kambodžos khmerų siautėjimo paveikslų, ir gerokas – mano visiškai nežinotas – JAV istorijos fragmentas, čia jau, žinoma, atpažįstate knygą, dėl kurios šiandien ir susirinkome. Dar norėčiau paminėti ir sunkiai įkainojamą poezijos vertimų naudą. Versdamas būtent eilėraščius, esu ne kartą pajutęs savotišką spragtelėjimą galvoje, kai kažkaip suvoki, kad mąstymas pereina į kitą lygmenį, ir tame lygmenyje jau gali tinkamai išversti metaforą, tarsi atsidurti verčiamo eilėraščio viduje. Visa tai, apie ką čia kalbėjau, ir voverė ant šakelės, ir, rodos, ne tokia jau ir reikalinga informacija apie senovinius šarvus ar skalpų supirkinėjimą, ir visa kita pamažu kaupiasi sąmonėje sluoksniais, kuriuos vadinu gerosiomis nuosėdomis. Jų galima atsilaužti rašant savo tekstus, o kartais tos nuosėdos praverčia ir visai netikėtomis aplinkybėmis. Ir štai galiausiai (leiskite pažaisti) prieiname prie vertės, kurią sukuria išverstos knygos įvertinimas. Įvertinimas, sodinantis mane (vis dar nežinau, ar tikrai pelnytai) prie hipotetinio Apvaliojo stalo, tarp kitų vertimo riterių ir damų, aukščiausio lygio vertėjų, mūsų gimtosios kalbos išmanytojų ir puoselėtojų. Čia susidėjo daugel veiksnių: ir leidyklos Rara pasiūlymas man versti Cormacą McCarthy, ir antžmogiška leidyklos, na turbūt galima sakyti, tiesiog Beno Arvydo Grigo kantrybė ir geranoriškumas, sunku žodžiais nusakyti, kaip esu dėkingas leidyklai už tą pasiūlymą ir tą kantrybę. Esu dėkingas žmonėms, kurie teiraudavosi apie vertimo eigą, laukė knygos – tai man buvo savotiška ir labai gera parama. Esu dėkingas visiems, kurie įvertino mano kuklų darbą, kurie sakė gražius, šiltus žodžius. Man tikrai smagu, nesu iš tų, kuriems baisu išgirsti pagyrimą. Dėkoju ir meistrui, pagaminusiam krėslą. Sėdėsiu jame, tikrai sėdėsiu. Kadaise, kol mūsų jaunėlė dukra buvo gerokai mažesnė ir dar neklajojo po pasaulį, turėjome su ja tradiciją. Rašydamas paskutinį vertimo sakinį, pasikviesdavau dukrelę prie kompiuterio, užbaigdavau tą sakinį ir mes duetu sušukdavome: aauu. Versti „Kraujo meridianą“ užbaiginėjau naktį, jaunėlė tuo metu buvo kitam pasaulio krašte, ir, padėjus tašką, man teko sušukti vienam. O, kaip aš staugiau ir kaukiau, ir buvo visiškai nesvarbu, kad gal girdi pašalinio, nieko nenutuokiančio žmogaus ausis. Pabaigai šioks toks klausimas: jeigu išvertęs knygą, pasakojančią apie Jungtines Valstijas, elektros kėdės tėvynę, gaunu dailų, patogų krėslą, prijungtą nebent prie jaudulio srovės, tai ką gautų vertėjas, gerai išvertęs knygą apie, tarkim, Italiją, giljotinos tėvynę?
Vidas Morkūnas
