Literatūros vertėjų susitikimai su Daugų Vlado Mirono gimnazijos vienuoliktokais: paskutinis akordas su šveicarišku prieskoniu ir šiaulietiškos šnektos pabarstukais
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga – „Tūkstantmečio mokyklų“ programos partnerė.
Šių metų žiemą pas Daugų moksleivius lankėsi du Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai. Sausį antrąsyk atvyko Aušra Stanaitytė-Karsokienė: aptarti moksleivių atliktos konkurso „Noriu versti“ užduoties – ištraukos iš amerikiečių rašytojos Lauren Roberts maginės fantastikos romano „Powerless“ vertimo. Džiugu konstatuoti, kad jėgas išbandė vos ne pusė klasės mokinių: Joris Buslajevas, Odeta Dusevičiūtė, Goda Ivaškevičiūtė, Vakarė Juškevičiūtė, Kasparas Kelmelis, Titas Maldanis, Mėta Raudonytė ir Tomas Zenevičius; talkino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gitana Ivanauskienė ir anglų kalbos mokytoja Stasė Vitkauskienė. Anot vertėjos, rezultatai išties geri, kurio nors vertimo neįmanoma išskirti, matyti, kad į visus vertimus įdėta darbo. Pagyrė vertėja ir mokytojų triūsą, nors po susitikimo mokytoja Gitana sakė, kad jųdviejų pagalba buvusi minimali. Gal tai ir yra gero pedagogo bruožas – padėti mokiniui nepastebimai, kad atliekant užduotį (ypač reikalaujančią kūrybingumo) atsiskleistų jo individualus požiūris, polėkis.
Vasario pabaigoje apsilankė paskutinis projekto dalyvis – vertėjas iš lietuvių į vokiečių kalbą Markus Roduner. Be abejo, pirmiausia moksleivių (taip pat mokytojų) smalsumą sukėlė tai, kad svečias – užsienietis, šveicaras, puikiai kalba ir moka pajuokauti lietuviškai. Dėl šios priežasties šneka ne kartą nukrypo į visokių kultūrinių skirtumų aiškinimą arba pasakojimą apie tai, kaip Markus Lietuvoje atsidūrė dar praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kuris nuo nūdienos vienuoliktokų yra baisioniškai nutolęs ne tik dėl XXI amžiuje įsiviešpatavusių ir mūsų kasdienybę, regis, neatšaukiamai suformavusių technologijų ir socialinių tinklų, bet ir dėl visiškai kitokios „epochos dvasios“...
Štai ir priėjome prie pagrindinės vertėjo susitikimo su moksleiviais temos: Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ vertimo į vokiečių kalbą subtilybių. Beje, dabar Lietuvos kino teatruose kaip tik rodomas taip pat pavadintas meninis filmas (rež. Ignas Miškinis). Ką gali žinoti, gal filmo dar nematę vienuoliktokai po susitikimo su vertėju užsimanys jį pažiūrėti? Svečias iš Vilniaus daugiausia kalbėjo apie tai, kaip jam sekėsi perteikti minėtąją „epochos dvasią“, kitaip tariant, ano laikotarpio slengą, kalbėjimo, bendravimo manierą. Kaip teko klausytis paskutinį XX amžiaus dešimtmetį išpopuliarėjusių vokiečių reperių „Die Fantastischen Vier" (ir dabar, pasak Markaus, suburiančių sausakimšas sales), ieškoti senų sporto varžybų įrašų internete, t. y. pasinerti į anų laikų kalbinę terpę. Dalydamasis patirtimi Markus keliskart suabejojo, ar būtų galėjęs adekvačiai įsijausti į lietuviško romano realijas ir atmosferą, jei tais didelių pokyčių (ne vien socialinių, kultūrinių, politinių, bet ir kalbinių) laikais nebūtų gyvenęs Lietuvoje ir savo kailiu patyręs jų ypatumų. Markus papasakojo ir apie kitos panašaus „sukirpimo“ knygos vertimą: šveicarų autoriaus Pedro Lenzo šnekamąja Berno kalba parašyto romano „Čia aš varatarius“. Tą knygą į šiauliečių tarmę išvertė R. Kmita. Ją, kaip ir estų autoriaus Matso Traato „Haralos gyvenimus“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), šiemet išleistus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidyklos „Hieronymus“, svečias padovanojo mokyklai.
Informaciją parengė Laima Masytė.
