LAUDACIJA VERTĖJUI VYTURIUI JARUČIUI ŠV. JERONIMO PREMIJOS ĮTEIKIMO PROGA 2024 M. RUGSĖJO 30 D.
Labai džiaugiuosi dėl abiejų laureatų. Dažnai aš nepažįstu vertėjo iš lietuvių kalbos, nes ir iš kur, bet šį kartą taip nutiko, kad pažįstu ir lenkiu galvą.
Žinau, kaip kartais būna sunku išrinkti vieną iš daugelio pasiūlytųjų. Būna, kad būsimas laureatas stovi visa galva aukščiau už kitus kandidatus ir visiems iki vieno komisijos nariams nekyla jokių abejonių, bet būna, kad, tarkim, du kandidatai yra, galima sakyti, vienodo svorio. Tada prasideda visas smagumas: vienas komisijos narys ant svarstyklių lėkštės meta autorių, kitas – išverstų knygų kiekį, trečias – vertėjo įsitraukimą į sąjungos gyvenimą, o ketvirtas padaro paprasčiau: jeigu, tarkim, aš balsuoju už vieną, o jis (komisijos narys) manęs nemėgsta, tai balsuoja už kitą kandidatą. Oi, kiek visokių istorijų galima papasakoti iš laureatus renkančių komisijų gyvenimo! Bet dar niekad laureatu netapo to vardo nevertas.
Šiemet Jeronimo premiją gavo vertėjas iš lenkų kalbos Vyturys Jarutis. Prieš pradėdama versti iš lenkų, Mickevičiaus bibliotekoje perskaičiau viską, ką jie turi lenkiškai, klasiką, žinoma, nes šiuolaikinės literatūros iš bet kokios kalbos buvo verčiama mažai, – kad susipažinčiau, kad žinočiau, kokia toji lenkų literatūra. Man ji pasirodė esanti didelė, įvairi ir įdomi. Bet ką aš žinau, juk kitomis kalbomis neskaitau. Tačiau vieną kartą... Dar prieš kovidą lenkai suorganizavo Gombrowicziaus vertėjų kongresą, kuris vyko Varšuvoje, Radome, Vsolėje – kur rašytojas yra gyvenęs, galiausiai Vanse, Prancūzijoje, jame Gombrowiczius gyveno kelerius paskutinius savo metus ir mirė. Vansas – keli kilometrai virš Nicos, jei brėžtume tiesią liniją, tad paskutinę dieną nuvažiavome pavaikštinėti po Nicą. Pavažiavome autobusu, ir važiuojant dvi merginos – viena europietiškos, kita rytietiškos išvaizdos – manęs paklausė, ar mes čia kalbamės lenkiškai. Nustebusi patvirtinau ir paklausiau, iš kur jos tą kalbą žino. Taigi mes studentės, sako jos, nusprendėme išmokti lenkiškai, nes lenkai turi daug literatūros Nobelio premijos laureatų, o po poros mėnesių važiuosime į Varšuvą tobulinti kalbos ir skaityti lenkų literatūros originalo kalba. Aha, pagalvojau, didele, įvairia ir įdomia lenkų literatūrą laikau ne tik aš. Todėl labai džiaugiuosi, kad premiją gavo vertėjas iš LENKŲ kalbos, GERAS vertėjas, turiu pasakyti, – esu perskaičiusi nemažai jo verstų knygų. Visi žinom, kas yra geras vertimas ir geras vertėjas, nepulsiu čia aiškinti.
Šv. Jeronimo premiją Vyturys Jarutis gavo pirmiausia už Olgos Tokarczuk knygų vertimus, o iš jos knygų man didžiausią įspūdį padarė jos parašytos, o Vyturio išverstos „Jokūbo knygos“.
Kai pamačiau tas „Jokūbo knygas“, man pakirto kojas. Pati esu išvertusi kelias didelės apimties knygas ir žinau, kaip prislegia žodžių gausa, kaip nusibosta versti net įdomiausią storą knygą, kaip apima neviltis – atrodo, darbo niekad neužbaigsi. Vis dėlto, palyginti su Vyturio, mano knygos buvo tik brošiūros. Versdama storas knygas vis prisimindavau liaudies pasaką. Kartą vienas jaunikaitis sugalvojo vesti ir ieškojo geraširdės, ramios žmonos. Kelioms jam į akį kritusioms merginoms davė po suveltą siūlų kuodelį – kuri suvysianti tuos siūlus į kamuolį, tą ir vesiąs. Tą padarė tik viena, bet po vestuvių paaiškėjo, kad ji – barninga pikčiurna, dėl kiekvieno nieko kimbanti į plaukus. Kaip taip gali būti? – paklausė jis pačios. Toji paėmė jį už rankos ir, nusivedusi į tėvų namus, parodė pusiau nugraužtą medinės lovos galą. Labai norėjau už tavęs ištekėti, – paaiškino ji, tad kai vejant kamuolį užeidavo įsiūtis, pripuldavau prie lovos galo ir grauždavau, kol pyktis atlėgdavo. Kiek lovos galų nugraužei, Vytury?
„Jokūbo knygose“ autorė pasakoja apie Abiejų Tautų Respublikos pasaulį, kuriame egzistavo krikščionybė, judaizmas ir islamas. Romano herojai – istorinės asmenybės, be kita ko, barokinė poetė Elżbieta Drużbacka, Kamien Krajensko kaštelionienė Katarzyna Kossakowska, aristokratas Antonis „Moliwda“ Kossakowskis, vienos pirmųjų lenkų enciklopedijų autorius, kunigas Benedyktas Chmielowskis, o visų pirma Jakubas Leibowiczius Frankas, kuris pasiskelbė mesiju ir judaizme sukėlė eretiškos frankistų sektos sukilimą, taip pat jo duktė ir įpėdinė Ewa.
Reikia talento, drąsos ir pasitikėjimo savimi, kad imtumeis versti tokią didelę ir sudėtingą knygą, kuri prislegia žodžių gausa, begale nepažįstamų ar menkai pažįstamų realijų – daiktų, religinių apeigų, drabužių, santykių ir t. t., juolab kad pasakojama apie realiai gyvenusius žmones ir jų gyvenimus, kai vertėjas negali pasislėpti už išgalvotų istorijų, leidžiančių šiek tiek išgalvoti ir jam. XVIII a. gyvenimas toli nuo šių laikų, tad reikia viską tikrinti, ieškoti atitikmenų ar juos kurti, nes daugybės gyvenimo sričių lietuviškai nė nebuvo, konsultuotis su įvairiausiais specialistais. Ir, kas ne mažiau svarbu, išsaugoti autorės stilistiką, nuotaiką, sudėtingą kalbėseną.
Paskui – pasibaisėjus, pasižavėjus ir pasidžiaugus – mintys nuklydo kitur, ėmiau svarstyti, kokiais žodžiais galėčiau apibūdinti, kas yra vertėjas. Na, be tos akivaizdybės, žinoma.
Nematomas, bevardis žmogus. Taip, bet tai tik viena iš jo savybių.
Tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo. Irgi teisingai, gal arčiau esmės, bet ne iki galo.
Šmugelninkas, įšmugeliuojantis leidyklai vieną ar kitą autorių, knygą. Žinoma, bet vėlgi čia tik dalis tiesos.
Tada iš atminties iškilo Vytauto Kubiliaus dar 2003 m., Sąjungos įsikūrimo priešaušryje, Šv. Jeronimo dienos minėjime pasakyti žodžiai: „Vertėjai kelia didelę kultūros naštą“. Kelia, nepasiginčysi, tačiau ne tik kelia, bet ir veža, nes nedaug naudos vien tik laikyti iškėlus. O kas veža? Arklys. Ir ne šiaip koks, o pašto – vežioja nuo namo prie namo ir tą kultūrą dalina. Cha, o pašto arklys – tai koks? Niekas jo nemato, niekam jis nerūpi, nes matomas ir rūpimas tik jo krovinys. Pašto arklys veža ne tiek, kiek gali, o kiek prikrauta, ir šeriamas tik tiek, kad neužverstų kanopų, ne ristūnas gi. Žodžiu, nupušęs kultūros pašto arklys.
Nekoks vaizdas, ar ne? Bet vis tiek mūsų daug, vertimas pavilioja vis naujų žmonių. Ir juk nesigėdijame būti tais nepastebimais, bevardžiais, nupušusiais pašto arkliais, netgi tuo didžiuojamės. Kaip čia taip gali būti? Tą Vyturys paaiškino viename savo 2014 m. interviu, kalbėdamas apie pačius pirmuosius savo žingsnius vertimo baruose: „Taigi išverčiau to Myśliwskio kelis, na, keliasdešimt puslapių. Tai labai keista būsena, savotiškas transas… Per praėjusį Šv. Jeronimą perkusininkas Arkadijus Gotesmanas pamalonino auditoriją ne tik gera muzika, bet ir labai geru posakiu, rodos, Rolando Rastausko, kad vertimas yra malda. Taip, tai malda, ezoterinis veiksmas. Gal svarbiausias motyvas ir buvo – pasinėrimas į tą savotišką malonumą, svaigulį…“