Šiandien VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedroje vyko jubiliejinė – dešimtoji –tarptautinė mokslinė konferencija „Romanų kalbų tekstų vertimo akiračiai 2024“. Konferenciją organizavo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedra, Valstybinis rytų kalbų ir kultūrų institutas (Inalco, Prancūzija), Vakarų Timišoaros universitetas (Rumunija) ir Pizos universitetas (Italija).
Konferencijoje dalyvavo Lietuvos ir kitų šalių mokslo ir studijų institucijų vertimo srities tyrėjai, dėstytojai, vertimo praktikai ir studentai.
Be galo džiugu, kad konferencijoje daug dėmesio skirta meniniam vertimui.
Džiaugiamės, kad konferencijoje ne pirmą kartą dalyvavo ir LLVS nariai. Rasa Di Pasquale sakė sveikinimo kalbą, Carmen Caro Dugo skaitė plenarinį pranešimą, sekcijų metu pranešimus skaitė Laura Laurušaitė, Ieva Frigerio ir Adriano Cerri.
Carmen Caro Dugo kalbėjo apie stilistinius pasakojimo esamojo laiko vartojimo skirtumus Alvydo Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“ ir jo vertime į ispanų kalbą. Laura Laurušaitė kalbėjo apie latviškas kultūrines realijas literatūros vertime. Ieva Frigerio kartu su Jogile Teresa Ramonaite aptarė tarmės perteikimo meniniame vertime iššūkius, o Adriano Cerri gilinosi į tikrinių vardų perteikimą meniniame vertime.
JUBILIEJINĖ DEŠIMTOJI TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA
„ROMANŲ KALBŲ TEKSTŲ VERTIMO AKIRAČIAI 2024“
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedra
LLVS atstovės Rasos Di Pasquale sveikinimo kalba
Gerbiama prorektore,
gerbiama prodekane,
gerbiama Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros vedėja,
gerbiamos konferencijos dalyvės ir gerbiami konferencijos dalyviai,
mielos studentės ir mieli studentai,
mielos kolegės ir mieli kolegos,
esu be galo laiminga, kad buvau pakviesta į jubiliejinę tarptautinę mokslinę konferenciją „ROMANŲ KALBŲ TEKSTŲ VERTIMO AKIRAČIAI 2024“.
Man didelė garbė atstovauti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, vienijančiai grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjus.
Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedrą ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą sieja graži, ilgametė draugystė.
Didžiuojuosi ir žaviuosi Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros darbais ir laimėjimais. Ši jau tradicine tapusi konferencija yra puikus pavyzdys.
Dėkoju Jums už tai, kad buriate Lietuvos ir kitų šalių vertimo tyrėjus, dėstytojus, vertėjus ir studentus, kad tiesiate tiltus tarp įvairių kultūrų, kad ugdote būsimus vertėjus ir jiems atkleidžiate meninio vertimo grožį.
Juk meninis vertimas yra tarsi durys į pasaulį, durys į kitas kultūras. Vienas žymiausių dvidešimto amžiaus italų rašytojų Italo Calvino teigė, kad be vertimų liktų uždarytas savo šalyje, tai vertėjas jį veda į pasaulį.
Perskaičiusi šias mintis, susimąsčiau, kaipgi vertėjai veda kitus į pasaulį? Kaip turėtų vesti kitus į pasaulį?
Esu įsitikinusi, kad vertėjo, atveriančio kitiems duris į pasaulį ir vedančio kitus į pasaulį, darbe be galo svarbi pagarba. Pagarba sau ir pagarba kitam. Pagarba kalbai, iš kurios verčia, ir pagarba kalbai, į kurią verčia. Pagarba autoriui ir jo pasauliui, pagarba tekstui ir teksto pasauliui, pagarba teksto kalbai ir stiliui, pagarba visiems veikėjams, pagarba visoms mažiausioms ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoms smulkmenoms. Pagarba skaitytojui. Pagarba redaktoriui, pagarba korektoriui, pagarba leidėjui. Pagarba kolegoms. Pagarba savo profesijai. Pagarba savo pasauliui, į kurį atveda kito pasaulį, ir pagarba kito pasauliui, po kurį keliauja pats ir į kurį veda kitus.
Dažnai iš kelionių po pasaulį parsivežame nuotraukų. Kartkartėmis spėlioju, o kokios gi būtų pasaulių, į kuriuos vertėjai veda kitus, nuotraukos? Nes, kaip rašė Japonijoje gyvenanti italų rašytoja Laura Imai Messina, vertimas yra tarytum fotografija.
Galbūt kai kuriose iš tų nuotraukų norėtųsi kai ką pataisyti, galbūt jose kai kas susilieję ar sujudėję, kai kas ne taip ryšku ir aišku, kaip turėtų būti, gal objektyvas nukreiptas netinkamai, o štai už kitų slepiasi pagarbus fotografo, atvėrusio duris į tą pasaulį, žvilgsnis.
Tad linkiu gerų kelionių po meninio vertimo pasaulį ir gražios konferencijos.
