EKSPERTĖS IŠVADOS

Vladimiras Voinovičius (1932–2018) – žymiausias dabarties Rusijos rašytojas, nuo pat kūrybinio kelio pradžios metęs iššūkį sovietinei politinei sistemai – dėl to sovietų valdžios metais buvo priverstas emigruoti. Po SSRS žlugimo nuolat atvirai pasisakė prieš Rusijoje vis stiprėjantį totalitarizmą, smerkė 2014 m. pradėtą Maskvos karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupaciją.

Emigracijoje rašytame antiutopiniame satyriniame romane „Maskva 2042“ (1986), kuriame vaizduojama romano herojaus kelionė į komunistinę utopiją įgyvendinusią ateities Rusiją, V. Voinovičius ne tik išjuokė savo meto komunistinio režimo absurdiškumą, nežmoniškumą ir veidmainystę, bet, daugelio vertintojų manymu, pranašingai numatė tolesnės Rusijos istorijos raidą. Kai kurios romane pavaizduotos realijos spėjo persikelti į tikrovę anksčiau negu 2042 m. – tarkim, maniakiškai valdžios įsikibęs, Vokietijoje tarnavęs KGB agentas Genialisimas primena V. Putiną, o saugumo struktūroms tarnaujančio, valstybės valdininku virtusio cerkvės galvos tėvo Zvezdonijaus paveiksle nesunku atpažinti dabartiniam režimui parsidavusį patriarchą Kirilą.

V. Voinovičiaus stilius iš pažiūros nesudėtingas, neįmantrus, tačiau ypač mėginant versti jo tekstus (deja, kol kas jų nėra išleista lietuvių kalba) paaiškėja, kaip jautriai reaguoja skaidri klasikinė jų struktūra net į atsargiausius bandymus interpretuoti, be kurių neįmanomas meninis vertimas. Nėra paprasta ir grakščiai, be sunkaus darbo prakaito žymių savo kalboje rasti kuo tikslesnius ir išradingesnius atitikmenis kitos kalbos raiškos priemonėms, ypač verčiant tokią satyrą kaip V. Voinovičiaus – be isteriško taškymosi tulžimi, tarsi atlaidžiai šypsantis puse lūpų, dėl to juo taiklesnę.

Šiam konkursui pateiktose ištraukose papildomas išbandymas vertėjui – sovietinio biurokratinio volapiuko parodija. Pirmiausia reikia neblogai išmanyti tą biurokratinį žargoną, taip pat žinoti lietuviškus jo atitikmenis – šiuo atveju vertėjui praverstų toks asmeninės biografijos „privalumas“ kaip sovietinės tikrovės pažinimas ne iš nuogirdų, o savo kailiu, pageidautina suaugusios, subrendusios asmenybės akimis.

Toliau – keletas konkrečių pastabų.

Problemos lyg ir visiškai aiškiame tekste prasideda nuo pirmų žodžių. Pirmos ištraukos pirmame sakinyje esantis „аэровокзал“ – tarsi kiek egzotiškai skambantis, nors iš tikrųjų įprastas rusiškas terminas, kurio tikslus atitikmuo būtų „oro uosto terminalas“. „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnyje šiai oro uosto komplekso daliai – statiniui, kuriame skrydžių laukia, įvairias patikros procedūras pereina išvykstantys ir atvykstantys keleiviai – pavadinti randame tokį terminą kaip „keleivių stotis“. Vertėjai Ru-1 ir Ru-2 pasirinko labiau generalizuotą (bendresnės reikšmės) atitikmenį – „oro uostas“ (šis Ru-1 variantas lietuvių kalbos požiūriu švaresnis už Ru-2 „aerouostą“). Tai motyvuotas ir „teisėtas“ pasirinkimas, skaitytojui nekyla klausimų, apie ką kalbama. Kita vertus, pavartojus kasdienėje kalboje įprastą, akies nerėžiantį terminą „oro uostas“, nelieka stilingo, šiek tiek senamadiško, retro ir kartu futuristinio (kalbama apie gana tolimą ateitį!) atspalvio, kurį turi originalo „аэровокзал“. Dėl to pirmenybę teikčiau Ru-3 variantui „oro stotis“.

Atrodytų, visiškai nesudėtingas pirmo sakinio fragmentas: „я все пристальнее вглядывался в висевшие на фронтоне портреты“ Randame tokius atitikmenis: Ru-1 „vis įdėmiau įsižiūrinėjau į frontone kabančius portretus“; Ru-2 „tuo įdėmiau aš spoksojau į ant frontono iškabintus portretus“; Ru-3 „tuo vis įdėmiau žiūrėjau į frontone iškabintus portretus“

Pirmiausia reikia visus tris konkursantus pagirti, kad išvengė dažnam nepatyrusiam vertėjui būdingo paslydimo – būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio (висевшие – kabėję) perkėlimo į lietuvių kalbą, kuriai šiuo atveju būdingas veikiamosios rūšies dalyvio esamasis laikas (kabantys) arba neveikiamoji dalyvio forma (iškabinti). Kalbos jausmas ir išmanymas vertėjų neapgavo. Ru-1 variante matome klaidingai pavartotą dažninį veiksmažodį ne kartotiniam, o tęstiniam veiksmui reikšti (įsižiūrinėjau). Ru-2 „spoksojau“ kiek per ekspresyvus, šiurkštokas „вглядываться“ ([įdėmiai] įsižiūrėti) atitikmuo. Ru-3 nelabai sklandus junginys „tuo vis įdėmiau“ (čia ir kitur, jei nenurodyta kitaip, šriftu išskirta mano. – A. S.-K.) – galbūt pašalinus „vis“ liktų tai, ką norėjo perteikti vertėjas, ir kartu pagerėtų pats junginys. Ru-1 ir Ru-3 išvengė nelabai sklandžios prielinksnių sandūros, kurią matome Ru-2: „spoksojau į ant frontono iškabintus...“ Kita vertus, prielinksnio „ant“ vis dėlto norėtųsi. Vietininko linksnis (frontone) labiau reikštų kabėjimą tūrinėje erdvėje (plg. „skilandis kaba kamine“). Taip, pastatų frontonas paprastai būna pusiau tūrinis objektas, jame galima pamatyti įvairių dekoratyvinių skulptūrinių grupių, tačiau portretai vis dėlto ant jo kaba kaip ant plokštumos. Reikėtų kažkaip išsisukti, kad liktų prielinksnis „ant“, tačiau būtų gerai, kad „вглядываться“ lietuviškas atitikmuo nereikalautų junginio su prielinksniu „į“. Štai ir matome, kiek nelengvai įveikiamų problemų kyla norint adekvačiai išversti visiškai paprastą sakinį, jo pernelyg neišplėtojant, neapkraunant, išlaikant iš pažiūros neutralų (o iš tiesų subtiliai ironišką) originalo registrą.

Dar vienas atvejis, kai vertėjams teko (ir iš esmė pavyko) parodyti išradingumą bei prasmės niuansų, stiliaus pojūtį – frazė iš pirmos ištraukos „завертелся и стукнул ногой отец Звездоний“. Galvą teko pasukti dėl žodžio „завертеться“. Tiesiogiai jis verčiamas „pradėti suktis, įsisukti“, šnekamojoje kalboje galimos reikšmės ir „nusilakstyti“, „nusikamuoti“, tačiau vertėjai, manau, neapsiriko labiau susitelkdami į pirmąją prasmę ir rado vykusių kontekstinių sinonimų: „sukruto“ (Ru-1), „sujudo“ (Ru-3); Ru-2 pasirinktas „užsivedė“ taip pat tiktų pagal semantiką, tačiau, regis, čia nelabai pageidautinas lietuviško atitikmens ryšys su lengvu slengu: dėl to ne tik sutrumpėja vertimo „galiojimo laikas“ (slengas itin greitai keičiasi ir laike visai netoli viena kitos esančios kartos nebesupranta viena kitos žargoniškų žodelių; kita vertus, verčiant žargonybių turintį originalą su tuo tenka susitaikyti ir ieškoti bent jau laiko išbandytų ar potencialiai mažiau pavaldžių laikui slengo pavyzdžių), bet, kas dar svarbiau, slengo atspalvio šiuo atveju nėra originale. Galbūt verta pagalvoti apie originalo žodžių tvarkos pakeitimą: Ru-1 „sukruto ir treptelėjo koja tėvas Zvezdonijus“; Ru-2 „užsivedė ir treptelėjo koja tėvas Zvezdonijus“ būtų galima keisti į „sukruto tėvas Zvezdonijus ir treptelėjo koja“ ir t. t.; Ru-3 „stuktelėjo“ gal pernelyg paraidinis „стукнул“ vertimas, nors žūtbūt vengti panašaus skambesio kaip originale atitikmens šiaipjau nebūtina, jeigu jis tinka – puiku. Tiesiog šiuo atveju turbūt labiau tinka Ru-1 ir Ru-2 pasirinktas „treptelėti“.

Abiejose ištraukose sutinkame atvejų, kai originale žaidžiama gramatinėmis formomis, dėl komiško efekto sudaromi nauji žodžiai ir tą žaismą adekvačiai perteikti vertime dažnai būna sunku dėl pačios kalbinės medžiagos skirtumų. Šiuo atveju vertėjų užduotys buvo palyginti nesunkios, tačiau jos išspręstos nevienodai sėkmingai. Pavyzdžiui, V. Voinovičiaus sukonstruotas asmenvardis „Гениалиссимус“ (romane vaizduojamos utopinės valstybės vadas) yra dviejų žodžių, „genialus“ ir „generalisimas“, hibridas. Teisingiausias (retas atvejis, kai vertinant meninį vertimą tinka toks apibūdinimas) yra Ru-2 variantas „Genialisimas“. Ru-1 „Genealisimas“ yra su klaidinga „e“ šaknyje (ne genealus, bet genialus), o Ru-3 „Genialisimusas“ ydingas darybiškai – lotyniškos kilmės galūnės transkribuojant neišlaikomos, keičiamos į lietuviškas: plg. lot. Augustus – liet. Augustas (ne Augustusas); lot. Plinius – liet. Plinijus (ne Pliniusas), lot. Columbus – liet. Kolumbas (ne Kolumbusas).

Palyginti nesunkiai galima vykusiai išversti tokius sovietmečio biurokratinio žargono (plg. Минздрав – Министерство здравоохранения [Sveikatos apsaugos ministerija], Glavlitas – Главное управление по делам литературы и издательств [Vyriausioji literatūros ir leidybos reikalų valdyba – sovietinė cenzūros institucija Lietuvos], ir pan.) pavyzdžiu V. Voinovičiaus sudarytus komiškus žodžius kvazimodus kaip „прекомпит“ (ne mažiau komiško nesutrumpinto pavadinimo „предприятиe коммунистического питания“ trumpinys); „меобскоп“ (местo общественного скопления); „пукомрас“ (пункт коммунистического распределения). Lengviausiu keliu (galbūt nesupratus, kad lietuviškas trumpinio atitikmuo turėtų būti sudarytas iš nesutrumpinto lietuviško pavadinimo) nuėjo Ru-1: tiesiog perrašė rusiškius naujadarus lietuviškomis raidėmis: „prekompitas“ ir t. t. Beveik nepriekaištingai su užduotimi vėl susidorojo Ru-2: „komaitistas“ (komunistinio maitinimo įstaiga), „kompaspunktas“ (komunistinio paskirstymo punktas), „visusitas“ (visuomenės susitelkimo vieta – pradingo trečias dėmuo: gal galėtų būti koks nors „visusvietas“, nors nebūtinai, kaip matome iš Glavlito pavyzdžio). Atitikmenys tokie pat komiškai absurdiški kaip originale, sukurti lengva ranka – komplimentai vertėjui. Gerus atitikmenis sugalvojo ir Ru-3, tačiau aiškiai pakišo koją sovietinių realijų neišmanymas. Nėra jokio reikalo komplikuoti tų darinių rašybos kursyvu ir brūkšneliais: komaitįm-ai (komunistinio maitinimo įmonės: čia siūlyčiau trumpinyje atsisakyti „į“ nosinės, kaip pasielgė Ru-2 – „komaitistas“ – be „provincialių“ lietuviškų rašmenų terminas „solidžiau“ atrodo); visbūrviet-a (visuotinio susibūrimo vieta – kūrybingai trumpiniui pasirinktas antro žodžio gabalėlis „būr“); kompastašk-as (komunistinio paskirstymo taškas). Tokia rašyba atrodo pernelyg „europietiškai“, per mažai trenkia sovietiniu mentaliniu lageriu, su kuriuo pagal autoriaus sumanymą asocijuojasi jo sukurti naujadarai.

Na, ir visame romane vartojami „комунянe“ (komunistinės utopijos gyventojai) vėlgi Ru-1 tiesiog perrašyti lietuviškai kaip „komunijanai“, neatkreipiant dėmesio, kad originalo priesaga reiškia priklausymą kokia nors bendrijai – tautai, miestui ir pan., dažnai verčiama žodžiu su priesaga „-ietis“ (парижанин – paryžietis, марсиянин – marsietis, ir pan.). Ru-2 variantas „komunos nariai“ – aiškinamasis, maždaug teisingas tiesiogine prasme (nors ne visai – čia ne tiek turima omenyje komuna, kiek utopinė komunistinė visuomenė), bet neturi originalo stilistinio krūvio: originalo žodis nėra „normalus“, jis toks pat absurdiškas kaip minėti trumpiniai. Taigi Ru-3 „komuniečiai“ – paprasčiausias, natūraliausias ir, manyčiau, labiausiai vykęs pasirinkimas. Vis dėlto čia pat Ru-3 ištiko vertimo avarija – pažodžiui išverstas frazeologizmas „чистейшей воды метафизика“ („gryniausio vandens metafizika“). Ru-1 ir Ru-2 šito išvengė, sutartinai (ir teisingai) išvertė kaip „gryna metafizika“.

Kaip vertėjai išmano sovietines klišes ir geba perkelti į lietuvišką vertimą, atskleidė ir ši originalo frazė: „Смерчев бросаться ярлыками не стал.“ Ru-1 teisingai išsiaiškino, kas tie „ярлыки“ (etiketės), ir vertime vieną metaforiškai pavartotą žodį išvertė trimis, tiesiogiai perteikiančiais originalo prasmę ir šiuo atžvilgiu nuskriaudusiais vertimą: „Smerčevas nepradėjo svaidytis stereotipiškais klasifikuojančiais apibrėžimais; Ru-2 teisingai padarė, kad klišę išvertė atitinkama kliše, tačiau nelabai suprato originalaus žodžio prasmės: „Smerčevas nepuolė svaidytis skambiais žodžiais“; paprasčiausiai ir teisingiausiai pasielgė Ru-3: „Smerčevas nepradėjo mėtytis etiketėmis.“ Iš tiesų tos etiketės yra prigijusios ir lietuviškoje vartosenoje, tad pažodinis vertimas šiuo atveju tinka.

Vertėjui visada praverčia jei ne viso Šv. Rašto mokėjimas atmintinai, tai bent budrumas įžiūrėti verčiamame tekste galimai pavartotus (beje, dažnai perfrazuotus) biblinius posakius. Biblija – vienas dažniausių tiesioginių ir užslėptų citatų šaltinių viso (ar bent europocentrinio) pasaulio literatūroje. Radus tokią citatą, savaime aišku, negalima pačiam improvizuoti vertimo per tarpinę kalbą, reikia tiesiog susirasti tą citatą Biblijoje verčiamo teksto kalba (šiuo atveju rusų), o tada – aprobuotame Biblijos vertime į lietuvių kalbą ir ją perkelti į savo lietuvišką vertimą, jeigu citata verčiamame kūrinyje tiksli, o jei perfrazuota – atitinkamai perfrazuoti savo vertime. Šiuo atveju viskas paprasta: V. Voinovičiaus romano ištraukos pradžioje paminėta, kad žodžius „Но идущий за мною сильнее меня“ pasakė ne kas kitas kaip Jonas Krikštytojas. Internete paprasta patikrinti, ar autorius tiksliai cituoja biblinį posakį – randame, kad citata tiksli, taip pat sužinome jos vietą – Naujasis Testamentas, Evangelija pagal Matą, 3 skyrius, 11 eilutė, ir randame gatavą vertimą, kurį matome panaudotą ir Ru-1: „[bet] po manęs ateis galingesnis už mane“. Apskritai cituoti bet kokį verstinį kūrinį paprastai privaloma pagal esamą vertimą, jei jis yra (nebent jis būtų tikrai nepatenkinamas), o jei nėra, citata verčiama iš originalo kalbos (tarkim, jei rusiškame kūrinyje cituojamas į rusų kalbą išverstas prancūziškas eilėraštis, citata į lietuvių kalbą verčiama iš prancūzų, o ne iš rusų kalbos). Ru-2 turbūt tiesiog pataikė panašiai išversti kaip lietuviai Biblijos vertėjai („Tas, kuris ateina po manęs –  galingesnis už mane“), o gal tiesiog nesuprato, kad savavališkai redaguoti kruopščiai parengto, bažnytinių institucijų aprobuoto Šv. Rašto vertimo ne tik nereikia, bet ir negalima (čia nekalbu apie minėtas autoriniame tekste pasitaikančias parafrazes). Ru-3 aiškiai „savarankiškai“, ir dar nelabai tiksliai (daugiskaita vietoj originale esančios vienaskaitos), išvertė Mato evangelijos eilutę iš rusų kalbos: „bet einantys paskui mane stipresni už mane.“

Pavadinimą visi trys vertėjai išvertė vienodai – „Maskva 2042“. Turbūt nieko kita neišmąstysi, tokia vietovardžio ir datos kombinacija primena įvairių sporto varžybų, tęstinių kultūros renginių pavadinimų ir pan. rašymo manierą ir rusų, ir lietuvių kalba. Galbūt vertėjai pažiūrėjo į VLE straipsnį apie V. Voinovičių, kuriame nurodytas būtent toks vertimas, – tai irgi gerai, rodo domėjimąsi rimtais informacijos šaltiniais (nepaisant visų pretenzijų, tarkim, VLE), nebandant išrasti dviračio. Tiesa, dar neversto kūrinio pavadinimas enciklopedijoje gali skirtis, kai kūrinys išverčiamas, tačiau šis atvejis bus turbūt ne iš tų.

Pagyrimus vertėjams sakiau pelnytai, kritines pastabas – dėl to, kad laikau juos galinčiais tobulinti įgūdžius (Ru-1 siūlyčiau patobulinti ir skyrybą). Tai tikrai rimti bandymai pasigalynėti su originalo tekstu. Šiemetinių laureatų tarp jų galbūt nematau, tačiau nuoširdžiai siūlau neprarasti noro versti.

Aušra Stanaitytė-Karsokienė

TEKSTAS ORIGINALO KALBA

        Владимир Войнович
        Москва 2042
        Роман

        По мере нашего приближения к аэровокзалу я все пристальнее вглядывался в висевшие на фронтоне портреты и спросил Смерчева, кто этот человек, похожий на Иисуса Христа.
        — Как кто? — удивился Смерчев. — Это и есть Иисус Христос.
        — Но мы поклоняемся ему, — завертелся и стукнул ногой отец Звездоний, — не как какому-то там сыну Божьему, а как первому коммунисту, великому предшественнику нашего Гениалиссимуса, о котором Христос правильно когда-то сказал: Но идущий за мною сильнее меня!
        Я совершенно точно знал, что эти слова принадлежали не Христу, а Иоанну Крестителю, но на всякий случай возражать не стал.

        <...>

        — Значит, — спросил я, — каждый человек может войти в любой магазин и совершенно бесплатно взять там все, что хочет?
        — Да, — сказал Смерчев, — каждый человек может войти куда угодно и выйти оттуда совершенно бесплатно. Но никаких магазинов у нас нет. У нас есть прекомпиты, иначе говоря, предприятия коммунистического питания, вроде бывших столовых. Они располагаются в меобскопах, то есть местах общественного скопления. Кроме того, мы имеем широкую сеть пукомрасов — пунктов коммунистического распределения по месту служения комунян. Там каждый комунянин получает все, в чем имеет потребность, в пределах полного удовлетворения.
        — Понятно, — сказал я. — А кто определяет его потребности? Он сам?
        — Чистейшей воды метафизика, гегельянство и кантианство! — радостно воскликнула Пропаганда Парамоновна.
        Но Смерчев бросаться ярлыками не стал, хотя и сказал, что вопрос мой ему кажется просто странным.
        — Ну зачем же самому человеку определять свои потребности? Для этого он, может быть, недостаточно подготовлен. Может быть, у него какие-нибудь, так сказать, несбыточные желания, которые он считает потребностями. Может, он луну с неба захочет взять. Нет, так нельзя. Для определения потребностей каждого у нас повсюду существуют Пятиугольники, как Верховный, так и местные.

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

RU-1

Vladimiras Voinovičius
Мaskva 2042
Romanas

        Mums artėjant prie oro uosto, vis įdėmiau įsižiūrinėjau į frontone kabančius portretus ir paklausiau Smerčevo, kas gi tas, Jėzų Kristų primenantis, žmogus.
        — Kaip tai, kas? — nustebo Smerčevas. — Tai ir yra Jėzus Kristus.
        — Tačiau mes garbiname jį, — sukruto ir treptelėjo koja tėvas Zvezdonijus, — ne kaip kažkokį tai Dievo sūnų, o kaip pirmąjį komunistą, didįjį mūsų Genealisimuso pirmtaką, apie kurį Kristus yra itin taikliai kadaise pasakęs: Po manęs ateis galingesnis už mane!
        Buvau visiškai įsitikinęs, kad šie žodžiai priklauso ne Jėzui Kristui, o Jonui Krikštytojui. Nepaisant to, dėl viso pikto, prieštarauti nesiryžau.

        <...>

        — Ar tai reiškia, — paklausiau, — kad kiekvienas žmogus gali užeiti į bet kurią parduotuvę ir visiškai nemokamai pasiimti joje viską, ko užsigeis?
        — Taip, — pasakė Smerčevas, — kiekvienas žmogus gali bet kur užeiti ir išeiti iš ten visiškai nemokamai. Tačiau jokių parduotuvių pas mus nėra. Mes turime prekompitus, kitaip tariant komunistinio maitinimo įstaigas, primenančias buvusias valgyklas. Juos galima rasti meobskopuose, tai yra žmonių būriavimosi vietose. Maža to, turime platųjį pukomrasų tinklą — tai erdvės, skirtos atlikti komunistinį paskirstymą pagal komunijanų tarnybos vietą. Ten kiekvienas komunijanas gauną viską, ko jam reikia iki visiško pasitenkinimo.
        — Aišku, — tariau aš. — O kas nustato, ko jam reikia? Jis pats?
        — Gryna metafizika, hėgelizmas ir kantizmas! — džiugiai sušuko Propaganda Paramonovna.
        Smerčevas nepradėjo svaidytis stereotipiškais klasifikuojančiais apibrėžimais, nors ir pasakė, kad mano klausimas, jo manymu, skamba tiesiog keistai.
        — O kam gi žmogui pačiam nustatinėti savo poreikius? Jis gali būti tam nepakankamai paruoštas. Visai gali būti, kad jis turi, kaip čia pasakius, neįgyvendinamų svajonių, kurias laiko savo poreikiais. Gal jis užsinorės mėnulį nuo dangaus nukabinti. Ne, taip negalima, kiekvieno iš mūsų poreikių nustatymui turime visur įsteigtus Penkiakampius — yra ir Aukščiausiasis ir vietiniai.

RU-2

Vladimiras Voinovičius
   Maskva, 2042-ieji
   Romanas

   Kuo labiau artėjome prie aerouosto, tuo įdėmiau aš žiūrėjau į ant frontono iškabintus portretus, ir paklausiau Smerčevo, kas gi tas žmogus, panašus į Jėzų Kristų.
   – Kaip tai kas ? – nusistebėjo Smerčevas. – Tai ir yra Jėzus Kristus.
   – Bet mes jam lenkiamės, – skruto ir treptelėjo koja tėvas Zvezdonijus, – ne kaip kažkokiam ten Dievo sūnui, o kaip pirmąjam komunistui, didžiąjam pirmtakui mūsų Genialisimo, apie kurį Kristus kadaise teisingai pasakė : „Tas, kuris ateina po manęs – galingesnis už mane!“.
   Buvau visiškai tikras, kad šie žodžiai ne Kristaus, o Jono Krikštytojo, tačiau, dėl viso pikto, nusprendžiau neprieštarauti.

   <...>

   – Jei gerai suprantu, – pradėjau, – kiekvienas žmogus gali užeiti į bet kurią parduotuvę ir visiškai nemokamai ten gauti viską, ko nori ?
   – Taip, – patvirtino Smerčevas. – Bet kuris žmogus gali užeiti kur panorėjęs ir išeiti iš ten nemokamai. Bet jokių parduotuvių pas mus nėra. Pas mus yra komaitistai, kitaip tariant, komunistinio maitinimo įstaigos, panašios į buvusias valgyklas. Jie įkurti visusituose, tai yra visuomenės susitelkimo vietose. Be to, yra ir platus kompaspunktų – komunistinio paskirstymo punktų, kuriems komunos nariai paskirstyti pagal tarnybos vietą, – tinklas. Ten kiekvienas komunistas gauna viską ko jam reikia, kad būtų visiškai patenkintas.
   – Aišku, – tariau. – O kas sprendžia, ko jam reikia? Jis pats?
   – Gryniausia metafizika, hėgelizmas ir kantizmas! – džiaugsmingai sušuko Propaganda Paromonovna.
   Tačiau Smerčevas neskubėjo klijuoti etikečių, nors ir pasakė, kad mano klausimas jam atrodo mažų mažiausiai keistas.
   – Na kam gi žmogui pačiam spręsti apie savo poreikius? Galbūt jis tam nepakankamai paruoštas. Galbūt jis prisigalvojo visokių, taip sakant, neišpildomų norų, ir įsivaizduoja, kad tai ir yra jo poreikiai. Gal jis panorės mėnulį nuo dangaus nukabinti. Ne, taip negalima. Kiekvieno poreikius pas mus visur nustato Penkiakampiai: tiek Vyriausiasis, tiek ir vietiniai.

RU-3

Vladimir Voinovič
Maskva 2042
Romanas

Kuo labiau artėjome prie oro stoties, tuo vis įdėmiau žiūrėjau į frontone iškabintus portretus ir paklausiau Smerčevo, kas tas žmogus, panašus į Jėzų Kristų.
– Kaip tai – kas? – nustebo Smerčevas. – Tai ir yra Jėzus Kristus.
– Bet mes jam lenkiamės, – sujudo ir koja stuktelėjo tėvas Zvezdonijus, – ne kokiam ten Dievo sūnui, o pirmajam komunistui, didžiajam mūsų Genialisimuso pirmtakui, apie kurį kažkada Kristus teisingai pasakė: bet einantys paskui mane stipresni už mane!
Aš visiškai tiksliai žinojau, kad šie žodžiai priklauso ne Kristui, o Jonui Krikštytojui, tačiau dėl viso pikto nepuoliau prieštarauti.

<...>

– Tai reiškia, – paklausiau aš, – kad kiekvienas žmogus gali užeiti į bet kurią parduotuvę ir visiškai nemokamai pasiimti iš ten viską, ko nori?
– Taip, – pasakė Smerčevas, – kiekvienas žmogus gali užeiti kur nori ir išeiti iš ten visiškai nemokamai. Bet jokių parduotuvių mes neturime. Mes turime komaitįm-us, kitaip sakant, komunistinio maitinimo įmones, panašias į buvusias valgyklas. Jie išsidėstę visbūrviet-ose, tai yra visuotinio susibūrimo vietose. Be to, turime platų kompastašk-ų tinklą – komunistinio paskirstymo taškų pagal komuniečių tarnybos vietą. Ten kiekvienas komunietis gauna viską pagal poreikį visiško patenkinimo ribose.
– Aišku, – pasakiau. – O kas nusprendžia, kokie jo poreikiai? Jis pats?
– Gryniausio vandens metafizika, hegelizmas ir kantizmas! – Džiugiai sušuko Propaganda Paramonovna.
Bet Smerčevas nepradėjo mėtytis etiketėmis, nors ir pasakė, kad mano klausimas jam atrodo paprasčiausiai keistas.
– Nagi kam gi pačiam žmogui spręsti apie savo poreikius? Tam jis galbūt nepakankamai paruoštas. Galbūt, jis turi kokių nors, sakykim, neišpildomų norų, kuriuos jis laiko poreikiais. Galbūt, jis užsinorės mėnulio iš dangaus. Ne, taip negalima. Kiekvieno poreikių apibrėžimui mes visur turime Penkiakampius, Aukščiausiąjį ir vietinius.